- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-19
- Bylos Nr.
- TA-335-520/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00618-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- T. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėja – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 7 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. kovo 10 d. buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kameroje Nr. 43 buvo šalta, drėgna, nepakako ploto (ypač atmetus plotą, kurį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas; teko nuolat sėdėti arba gulėti, kildavo konfliktai tarp nuteistųjų), nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (žala regėjimui), rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, patalpose buvo šalta, purvina, dėžės daiktams buvo nešvarios. Dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, miego sutrikimus ir kt.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsakovas teigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui visose kamerose buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpju?c?io 3 d. i?sakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisve?s ate?mimo vietu? ir teritoriniu? policijos i?staigu? ares?tiniu? sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nėra nurodytas natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms, be to, natūralaus apšvietimo padidinimas yra susiję su kamerų langų angų padidinimu, tam reikėtų atlikti pastato rekonstrukcijos darbus. Esant natūralios šviesos trūkumui, tai kompensuojama dirbtiniu apšvietimu. Atsakovas pažymėjo, kad Nacionalinis visuomene?s sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos kameroje Nr. 43 nenustatė jokių pažeidimų. Kitos kameros, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo patikrintos, bet, atsižvelgiant į tai, kad patikrinimai atliekami pagal gautus skundus, preziumuotina, jog sąlygos ir šiose kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus.
5. Atsakovas paaiškino, kad kratos yra atliekamos Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo ir paskirstymo skyriuje, esančiame administraciniame pastate. Laikymas šioje patalpoje yra trumpalaikis. Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, bet kratų patalpos nėra priskiriamos tokioms patalpoms. Kratų patalpos valomos vadovaujantis higienos-dezinfekcijos planais, nėra duomenų apie šių planų nesilaikymą ginčui aktualiu laikotarpiu. Be to, atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, nurodė, jog yra rūkantysis, ir nepateikė prašymų dėl laikymo kartu su nerūkančiaisiais. Pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją dėl skunde nurodytų netinkamų bausmės atlikimo sąlygų. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. A. skundą.
7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje, be kita ko, pažymėta, jog nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Pagal byloje esančius duomenis, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2021 m. liepos 2 d. iki 2022 m. kovo 10 d. Visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui teko nuo 3,63 kv. m iki 18,81 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus sanitarinio mazgo ploto). Teismas konstatavo, kad nekilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, nes pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m (iš bendro kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą).
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, jis buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, laikinojo sulaikymo patalpos taip pat neatitiko keliamų reikalavimų, jose buvo šalta, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūbai buvo dedami į nešvarias dėžes, taip pat buvo kitų pažeidimų. Teismas atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, be kita ko, į tai, jog mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Teismas akcentavo, jog iš Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2022 m. gegužės 2 d. pažymos Nr. 61-1006 nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymais ir skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas konstatavo, kad Higienos normos HN 134:2015 reikalavimai šiuo atveju nepažeisti.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo kamerose kartu su rūkančiaisiais, pažymėjo, kad pareiškėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, jog jis ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, kad yra nerūkantis, ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Byloje yra pareiškėjo užpildyta asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketa, kurioje jis nurodė, kad sutinka būti laikomu gyvenamojoje kameroje kartu rūkančiais asmenimis, nes yra rūkantysis. Asmens sveikatos istorijos pirminės gydytojų apžiūros lape, užpildytame 2019 m. lapkričio 18 d., taip pat nurodyta, kad pareiškėjas turi žalingą įprotį – rūkymą. Dėl to teismas nekonstatavo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatytų reikalavimų.
10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl sąlygų laikinojo sulaikymo kamerose pagrįstumo, nustatė, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2022 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 60-9469 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI laikinojo sulaikymo kamerose buvo laikomas 14 kartų, visus kartus – kameroje Nr. TLK-5. Atsakovas nurodė, kad kratos patalpos bei jose esantis inventorius yra valomas ir dezinfekuojamas pagal poreikį kasdien, skundų dėl nešvaraus inventoriaus kratų atlikimo patalpose negauta, patalpos prižiūrimos ir valomos tinkamai. Teismo vertinimu, pagal bylos duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo asmens istorijoje ginčui aktualiu laikotarpiu nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, jog jam buvo diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su buvimu Šiaulių TI. Be to, pareiškėjas skundo reikalavimus pagrindė abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima laikyti objektyviais, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti Šiaulių TI veiksmais jam padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl skundas atmestinas.
III.
12. Pareiškėjas T. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą, priteisti jam 7 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
13. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepaisė teismų praktikos, kurioje už laikymą analogiškomis sąlygomis Šiaulių TI buvo patenkinti pareiškėjų skundai. Ginčui aktualiu laikotarpiu visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo per mažai laisvo ploto, šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, kai kur ant sienų ar lubų buvo matyti pelėsio dėmių. Pareiškėjas pažymi, kad teismui nebuvo pateiktos nuotraukos, kuriose būtų matyti tiek gyvenamųjų kamerų būklė ir visas plotas, tiek laikinojo sulaikymo patalpų būklė, todėl teismas atmetė skundą, byloje nesant svarbių įrodymų. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad laikinojo sulaikymo patalpos neatitiko keliamų reikalavimų, sąlygos jose buvo baisios: sienos grublėtos, visur matėsi voratinkliai, purvo dėmės, buvo juntama smarvė ir drėgmė. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu laikinojo sulaikymo patalpoje buvo 14 kartų, po 3–4 valandas. Išėjus iš jos, rūbai būdavo prasmirdę, dvokė drėgme. Pareiškėjui patalynę ir čiužinį išduodavo prieš patekimą į laikinojo sulaikymo patalpą, juos reikėdavo laikyti ant žemės, ant jų byrėdavo kalkės nuo sienų.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
15. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad dėl to, jog teismui nebuvo pateiktos gyvenamųjų ir trumpalaikio laikymo kamerų nuotraukos, teismas negalėjo tinkamai įvertinti buvusios padėties. Atsakovas byloje pateikė pakankamai įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu buvusias laikymo sąlygas, ir nėra pagrindo abejoti, kad buvo vykdomi tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjo skundas buvo abstraktus ir nedetalizuotas, todėl teismas pagrįstai jį atmetė, išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus. Be to, atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas neatitinka reikalavimų, nes jame tik abstrakčiai atkartojami teismui jau anksčiau išdėstyti teiginiai, iš esmės tiesiog nesutinkama su teismo sprendimu ir nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo T. A. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (nuo 2023 m. sausio 1 d. Šiaulių TI teisių ir pareigų perėmėja), 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, t. y. būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI (neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, laikinojo sulaikymo kameros neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų) nuo 2021 m. liepos 2 d. iki 2022 m. kovo 10 d. yra nepagrįstos ir neįrodytos.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo per mažas laisvas plotas, kamerose buvo šalta, drėgna, buvo prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, kai kur ant sienų ar lubų buvo matyti pelėsio dėmių, laikinojo sulaikymo kameros buvo blogos būklės. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti kamerų fotonuotraukas, taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą pateikti laikinojo sulaikymo patalpos Nr. TLK-5 bei gyvenamosios kameros Nr. 43 fotonuotraukas, šių patalpų bendrą plotą, kur būtų matomas visas kamerų patalpų vaizdas.
19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš atsakovo įrodymus, tačiau pareiškėjas nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių toks prašymas teikiamas apeliacinės instancijos teismui, kai byla iš esmės buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir visi įrodymai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.
22. Pareiškėjas skunde pateikė prašymą – iš atsakovo išsireikalauti visą informaciją, susijusią su šia byla, ir šis prašymas buvo patenkintas. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į skundą prašė tenkinti jo skundo reikalavimą, atmesti atsakovo argumentus, teigė, kad teismui neturėtų kilti abejonių dėl kratos patalpų būklės bei laikymo sąlygų, nes atsakovas teismui nepateikė senų patalpų nuotraukų, kuriose matytųsi, jog visos laikinojo sulaikymo patalpos yra baisios būklės bei nebetinkamos naudoti, tačiau nesuformulavo jokių prašymų dėl nuotraukų išreikalavimo iš atsakovo. Be to, nėra pateikti įrodymai, kad atsakovas turi kamerų nuotraukas, kurios buvo padarytos tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas jose.
23. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo prašymas išreikalauti įrodymus netenkintinas.
24. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
25. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo laisvo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių pareiškėjo nepatogumų, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad atsakovas pateikė įrodymus, kurie paneigia, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo per maža gyvenamojo ploto.
26. Iš atsakovo pateiktos 2022 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 60-9469 (b. l. 24–29) nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2021 m. liepos 2 d. iki 2022 m. kovo 10 d. buvo kalinamas kamerose Nr. 15, 17, 43, 46, 48, 59, 63, 87, kuriose buvo nuo vieno iki 5 asmenų, t. y. pareiškėjui per visą šį laikotarpį teko nuo 3,63 kv. m iki 18,81 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Iš atsakovo 2022 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 60-9469 bei Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 (b. l. 39–40) nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).
27. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punktą, 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
29. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,63 kv. m iki 18,81 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Taigi, remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu.
30. Vertinant pareiškėjo abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kad kamerose buvo šalta, buvo prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, laikinojo sulaikymo patalpos taip pat neatitiko keliamų reikalavimų, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ypač detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi HN 134:2015 nuostatomis, įvertino tai, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. kad šalta kamerose, blogas apšvietimas, kad netinkamai įrengtos laikinojo sulaikymo kameros ir pan. Byloje įvertinta ir tai, kad 2021 m. liepos 2 d. pareiškėjas užpildė asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu rūkančiais asmenimis (Asmens sveikatos istorijos pirminės gydytojų apžiūros lape taip pat nurodoma, kad pareiškėjas yra rūkantis).
31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI laikinojo patalpinimo kamerose buvo laikomas 14 kartų trumpą laiką (visus kartus buvo laikomas kameroje Nr. TLK-5), atsakovas teikė duomenis, kad kratos patalpos bei jose esantis inventorius yra valomas ir dezinfekuojamas pagal poreikį kasdien, skundų dėl nešvaraus inventoriaus kratų atlikimo patalpose negauta, patalpos prižiūrimos ir valomos tinkamai.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo turinį, atkreipia dėmesį, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
33. Šiuo atveju pareiškėjas nurodo tik deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio argumentus, kuriais grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepagrįstos ir neįrodytos.
34. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021; kt.).
35. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nepripažįsta pagrįstais, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl kalinimo sąlygų bei aplinkybes ir jas įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste, atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.