Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės (pirmininkės ir pranešėjos), Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto ieškovo A. C. T. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. T. Z. ieškinį atsakovui K. R., išvadą teikiančiai institucijai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl bendros žemės sklypų ribos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.3. Ieškovas skundą grindžia kasacinio teismo praktika dėl CK 4.45 str. taikymo ir aiškinimo, tačiau ieškovo paminėta praktika neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir situacijos. Priešingai nei teigia ieškovas, kasacinis teismas nesukūrė precedento suteikti prioritetą faktiniam naudojimui, o ne dokumentams, fiksuojantiems sklypų paskirstymą. Pagal kasacinio teismo praktiką, sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentų ši riba nustatyta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

12. Apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl bendros žemės sklypų ribos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, savo poziciją grindžia tuo, kad teismas, nustatydamas ginčo ribą pagal S. Š. 2018 m. parengtą planą, nesivadovavo ilgą laiką naudota, faktiškai nusistovėjusia ginčo riba ir nustatė naują bendrą ginčo sklypų ribą. Be to, apelianto nuomone, teismas nustatydamas ribą, neatsižvelgė į sklypuose esančius statinius (pavėsinę ir tvorą), seniai pasodintas tujas, neįvertino, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kas jais turi teisę naudotis, taip sudarant sąlygas naujam ginčui kilti tarp tų pačių šalių. Taip pat apeliantas teigia, jog teismas ieškovo pasiūlymą dėl ginčo ribos nustatymo atmetė be jokių argumentų, o atsakovas savo tinkamesnio siūlymo nepasiūlė, todėl teismas neatliko pareigos nustatyti neaiškią ir gretimų sklypų savininkų ginčijamą ribą, taip pažeidžiant CK 4.45 str. 1 d. nuostatą.

Dėl bylos esmės

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui nuo 1997-06-24 nuosavybės teise priklauso sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o ieškovas yra gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, kurį jis įsigijo 2012-08-10 iš trečiųjų asmenų S. M.(L.) ir R. M.. Ieškovo žemės sklypo planas parengtas 1998-08-25, kadastro duomenys įregistruoti 2009-01-15. Atsakovo žemės sklypo planas parengtas 1995-12-20, kadastro duomenys įregistruoti 1997-06-24. 1995-12-20 (duomenys neskelbtini) ir 1998-08-25 (duomenys neskelbtini) žemės sklypų planai įrodo, kad šių žemės sklypų bendra riba sutampa su A. C. T. Z. sklype esančia tvora, pavėsine, tačiau Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištraukoje matyti, kad žemėlapyje mėlynai žymimą (duomenys neskelbtini) sklypo ribą peržengia A. C. T. Z. pavėsinė, tvora ir gyvatvorė. Tokie pat duomenys pateikti ir UAB „Geoida“ 2015-03-17 sudarytame žemės plano fragmente, kurį parengė geodezininkas N. Š.. 2018 m. buvo iš naujo atlikti atsakovui K. R. priklausančio (duomenys neskelbtini) žemės sklypo kadastriniai matavimai ir 2018-06-21 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Mažeikių skyrius) vedėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinti atsakovo žemės sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal S. Š. įmonės matininko S. Š. 2018 m. gegužės 18 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Pagal šiuos atliktus (duomenys neskelbtini) žemės sklypo kadastrinius matavimus atsakovo žemės sklypo vakarinė riba pateko į ieškovo faktiškai valdomą žemę, o tuo pačiu jam priklausančios pavėsinės ir tvoros dalis bei medžiai ir tujos, esantys sklypo rytinėje pusėje, pateko į atsakovo žemės sklypą. Ieškovas pateikė 2019-04-15 parengtą UAB „Geoplanai“ žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, planą, juo prašė teismo vadovautis ir nustatyti bendrą ribą, kurios posūkio taškai (su koordinatėmis yra: taškas Nr. 11 (duomenys neskelbtini), taškas Nr. 12 (duomenys neskelbtini), taškas Nr. 13 (duomenys neskelbtini), taškas Nr. 14 (duomenys neskelbtini), taškas Nr. 15 (duomenys neskelbtini).

16. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį, kuris buvo grindžiamas 2019-04-15 parengtu UAB „Geoplanai“ žemės sklypo planu, atmetė. Teismas vadovavosi atsakovo pateiktu S. Š. 2018-05-07 parengtu planu, 2018-05-18 matininko S. Š. įmonės parengta žemės sklypo kadastro duomenų byla, patvirtinta 2018-06-21 NŽT Mažeikių skyrius) vedėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir laikė, jog žemės sklypo riba yra aiški.

17. Apeliantas teigia, jog teismas, atmesdamas ieškinį ir nustatydamas ginčo ribą pagal S. Š. 2018 m. parengtą planą, nesivadovavo ilgą laiką naudota, faktiškai nusistovėjusia ginčo riba ir nustatė naują bendrą ginčo sklypų ribą, kuri buvo įteisinta dėl klaidos (paklaidos), padarytos skaitmenizuojant atsakovo plane įbraižytas ribas. Anot apelianto, teismas nesutiko, kad faktinio naudojimo riba būtų palikta toje pat vietoje, kur buvo įbraižyta pirminiuose (1995 m. ir 1998 m.) ginčo sklypų planuose, tik nežymiai pakeičiant ribos konfigūraciją ir taip išlyginant faktinio naudojimo ir teisinio (registruoto Nekilnojamojo turto registre) ploto skirtumus.

18. Atsakant į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypo ribų nustatymą reglamentuoja CK 4.45 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas žemės sklypų ribų nustatymas teismine tvarka tais atvejais, kai kyla žemės sklypų savininkų ginčas dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų. Pirmąją aplinkybę – kilusį žemės sklypų savininkų ginčą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nors dokumentai ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitų aplinkybių, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Esant žemės sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, nustatyti žemės sklypus skiriančių ribų vietą ir jos konfigūraciją yra teismui įstatymo suteikta kompetencija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015).

19. Jeigu žemės sklypus skirianti riba pagal žemės sklypų savininkų dokumentus neatitinka faktinio naudojimo arba faktinis naudojimas neatitinka žemės sklypų savininkų dokumentų, tai paprastai reiškia, kad vienas savininkas naudojasi didesniu žemės sklypo plotu, negu jam priklauso pagal žemės sklypo dokumentus, o kitas – mažesniu. Tokiu atveju yra pagrindas abejoti, ar žemės sklypų riba yra aiški. Akcentuotina, jog sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Sklypų ribos dėl jų faktinės ir teisinės neatitikties atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes gali būti nustatinėjamos iš naujo, kai pagal dokumentuose nustatytas ribas sklypai neatitinka savininkų įsigytų sklypų plotų, o pagal faktinį naudojimą tokių neatitikčių nėra; kai pagal esamus dokumentus žemės sklypai tarpusavyje „persidengia“; kai pagal dokumentuose nustatytas ribas labai pasunkėja naudojimasis žemės sklypu pagal jo paskirtį. Taigi teismas, nagrinėdamas kaimyninių sklypų savininkų ginčą dėl sklypų ribų, pirmiausia turi atsakyti į klausimą, ar šios ribos iš tiesų yra neaiškios. Tik teigiamai atsakęs į šį klausimą, teismas turi nustatyti sklypų ribas, vadovaudamasis CK 4.45 straipsnyje nustatytais kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2013). Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentą ši riba nustatyta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2010; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2014).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bylos šalių žemės sklypus skirianti riba yra aiški, tiek ieškovo, tiek atsakovo planuose nužymėta vienodai, šią išvadą motyvavo tuo, kad koordinatės tiek ieškovo, tiek atsakovo planuose sutampa – ieškovo sklypo 3 ir 4 koordinatės sutampa su atsakovo 5 ir 6 koordinatėmis: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ieškovo 5 ir 6 koordinatės sutampa su atsakovo 7 ir 4 koordinatėmis: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo sklypų planai parengti pagal tą pačią koordinačių sistemą – LKS-94, atsakovo patikslinti kadastriniai matavimai įregistruoti planus patikrinus ir neradus neatitikimų VĮ Registrų centre. Šiuos duomenis ir teismo nustatytas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ne tik matininkas S. Š., bet ir NŽT Mažeikių skyriaus atstovė V. V., kuri nurodė, kad abiejų sklypų bendra riba koordinuota tomis pačiomis koordinatėmis, ji yra aiški, ji registruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre ir kadastro žemėlapyje. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis).

21. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada dėl jos pagrįstumo. Teismo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė aptariamą išvadą, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikia pakankamą pagrindą padaryti pagrįstą išvadą dėl abiejų žemės sklypus skiriančios ribos aiškumo. Nors apeliantas ir teigia, kad teismas nustatė naują bendrą ginčo sklypų ribą, kuri buvo įteisinta dėl klaidos (paklaidos), padarytos skaitmenizuojant atsakovo plane įbraižytas ribas, tačiau šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad S. Š. atlikti matavimai, pagal kuriuos teismas konstatavo, kad riba tarp ieškovo ir atsakovo sklypo, yra aiški, neteisingi ar neatitinka pradinių (1988 metų) šalių sklypų planų ir ieškovas tokio reikalavimo nereiškė. Byloje taip pat nenustatyta, kad S. Š. 2018 metais atliktais matavimais suformuotos atsakovo sklypo ribos, o ypač riba tarp atsakovo ir ieškovo žemės sklypų yra nauja ir iki 2018 metų niekada nebuvo toje vietoje užfiksuota. Nors ieškovas ir grindžia savo poziciją tuo, kad faktinio naudojimo riba būtų palikta toje pat vietoje, kur buvo įbraižyta pirminiuose (1995 m. ir 1998 m.) ginčo sklypų planuose, tik nežymiai pakeičiant ribos konfigūraciją ir taip išlyginant faktinio naudojimo ir teisinio (registruoto Nekilnojamojo turto registre) ploto skirtumus, tačiau pastebėtina, kad šalių sklypai, o tuo pačiu ir tarp sklypų esanti riba, suformuoti ne 1995 ar 1998 metais, kaip teigia ieškovas, o 1988 metais, ir faktinė riba tarp sklypų yra visiškai aiški, nes pradiniai 1988 m. matavimai ir tikslieji 2018 m. matavimai ją atitinka. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad šiuo metu ieškovui priklausantis (duomenys neskelbtini) žemės sklypo planas parengtas 1998-08-25, kadastro duomenys įregistruoti 2009-01-15, kas reiškia, jog iki šiol galėjo būti atlikti pavėsinės rekonstrukcijos darbai, kurie galimai ir lėmė tai, jog pavėsinė ir tvora yra atsakovo sklype, todėl teismas pagrįstai nelaikė ieškovo nurodomos 1995 m. ir 1998 m. ginčo sklypų planuose įbraižytos ribos kaip teisėtos ir atitinkančios pradinę, sklypų suformavimo metu 1988 m., ribą.

22. Apeliantas nurodo, kad teismas nustatė ribą, neatsižvelgdamas į sklypuose esančius statinius (pavėsinę ir tvorą) bei seniai pasodintas tujas, neatsižvelgė į tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kas jais turi teisę naudotis, taip sudarant sąlygas naujam ginčui kilti tarp tų pačių šalių dėl teisėtai pastatytų statinių nugriovimo ir teisėtai pasodintų tujų pašalinimo.

23. Vertinant šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad faktinės ribos nustatymas neturi pažeisti šalių interesų pusiausvyros principo. Vien tai, kad ieškovo statiniai ir želdiniai yra atsakovo žemės sklypo ribose, nesudaro pagrindo nustatyti žemės sklypų ribą taip, kaip pageidauja ieškovas. Juo labiau, kad tam prieštarauja atsakovas. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nustačius faktinę ribą, būtų pažeistos atsakovo teisės, kadangi jis prarastų dalį savo žemės sklypo. Nors ieškovas ir siūlo nustatyti ribą pagal esamą faktinę situaciją, taip išsaugojant pastatą-pavėsinę, tvorą bei tujas, ir už tai atsakovui paskiriant didesnę tvenkinio dalį, tačiau atsakovas su tuo nesutinka, nurodydamas, kad ieškovo siūlomas variantas jam sukeltų nuostolių ir toks faktinės ribos nustatymas pažeistų atsakovo teisės, kadangi jis prarastų dalį savo žemės sklypo. Byloje nenustatyta, kad šalys kažkada buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitariusios laikyti faktinę ribą toje vietoje, kur ji yra dabar ir kokią ją pageidauja išlaikyti ieškovas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo siūlomas variantas prieštarauja protingo, sąžiningumo principams, nes iš ieškovo, esant aiškiai žemės sklypo ribai, būtų atimama jo žemės dalis, dėl ko atsakovas nesutinka. Ir vertinti padarytos išvados kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

24. Apeliantas nurodo, kad teismas ieškovo pasiūlymą dėl ginčo ribos nustatymo atmetė be jokių argumentų, o atsakovas savo tinkamesnio siūlymo nepasiūlė, todėl teismas neatliko pareigos nustatyti neaiškią ir gretimų sklypų savininkų ginčijamą ribą. Tuo pačiu teismas pažeidė CK 4.45 str. 1 d. nuostatą, numatančią, kad, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Be to, apelianto nuomone, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismo CK 4.45 str. taikymo ir aiškinimo praktikos. Toks pirmos instancijos teismo netinkamas materialinės teisės normos taikymas ir aiškinimas yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti skundžiamą sprendimą.

25. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Be to, vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

26. Priešingai, nei teigia ieškovas, teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, ieškovo pasiūlymą atmetė, nes nebuvo jokio teisinio pagrindo jo tenkinti. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, teismas analizavo visus į bylą pateiktus įrodymus, išstudijavo šalių žemės sklypų planus, išklausė proceso šalių bei liudytojų paaiškinimus dėl ko konstatavo, kad sklypų bendra riba aiški, tiksli bei tiek ieškovo, tiek atsakovo planuose nužymėta vienodai. Nors apeliantas ir teigia, kad teismas pažeidė CK 4.45 str. 1 d. nuostatą, numatančią, kad, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus, tačiau šie apelianto argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Minėta, jog pagal teismų praktiką, jeigu žemės sklypus skirianti riba pagal žemės sklypų savininkų dokumentus neatitinka faktinio naudojimo, tai paprastai reiškia, kad vienas savininkas naudojasi didesniu žemės sklypo plotu, negu jam priklauso pagal žemės sklypo dokumentus, o kitas – mažesniu. Visgi, vien aplinkybe dėl faktinio naudojimo, negalima vadovautis nustatant ginčijamą sklypų ribą, – tai tik vienas iš ribos nustatymo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad aplinkybė, jog ne vienerius metus ieškovo statiniai ir želdiniai yra įsiterpę į atsakovo žemės sklypą, yra esminė, dėl ko teismas turėjo nustatyti ginčo ribą taip, kaip pageidauja ieškovas.

27. Ieškovas teigia, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismo CK 4.45 str. taikymo ir aiškinimo praktikos (2014-10-29 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2014) ir toks teismo netinkamas materialinės teisės normos taikymas ir aiškinimas yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti skundžiamą sprendimą.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl teismas, nesiremdamas ieškovo nurodoma nutartimi tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas. Dar kartą pabrėžtina, kad nustačius faktinę ribą, būtų pažeistos atsakovo teisės, kadangi jis prarastų dalį savo žemės sklypo. Pažymėtina, kad NŽT Mažeikių skyrius išvadoje teismui dėl žemės sklypų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ribos, nurodė, kad sklypų riba yra aiški ir vienodai nužymėta tiek ieškovo, tiek atsakovo planuose, koordinatės tiek ieškovo, tiek atsakovo planuose sutampa. NŽT Mažeikių skyriaus atstovė V. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad statinys netiksliai pavaizduotas ieškovo sklype, jis, laikantis įregistruotos Nekilnojamojo turto registre aiškios šalių sklypus skiriančios ribos, 80 cm išsikiša į atsakovo žemės sklypą, dėl ko ieškovas siūlo kompensuoti atsakovui tvenkinio dalimi. Atstovė pažymėjo, kad šalių sklypų bendra riba buvo užfiksuota ir nesikeitė nuo 1998 m., nors tai buvo vietinėje sistemoje, tačiau transformavus į valstybinę koordinačių sistemą, riba nesikeitė.

29. Esant tokiems faktiniams duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas grindė padarytas išvadas, sprendime analizavo ir įvertino ne tik ieškinyje atsiliepimuose į ieškovo ieškinį, kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, bet ir ieškovo, atsakovo, suinteresuotų asmenų, liudytojų pirmosios instancijos teismo žodinio proceso metu pateiktus paaiškinimus. Teismas, šalių nurodytų aplinkybių kontekste, taip pat analizavo ir eilę šalių pateiktų rašytinių įrodymų, kuriais šalys grindė savo pozicijas, juos gretino tarpusavyje, taikė įrodymų sąsajumo ir pakankamumo taisykles, šalino prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais ar netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, jų pakankamumą ir sąsajumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė pagrįstą išvadą, kad žemės sklypų riba yra aiški, ką ir įrodinėjo gindamasis nuo pareikšto ieškinio atsakovas. Tokia išvada, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra logiška, tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo priteistinos atsakovo patirtos teisinės pagalbos išlaidos 1000,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. C. T. Z. 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 ct) atsakovo K. R. patirtų teisinės pagalbos išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.