- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- e2S-2184-392/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“
- Skolininkas
- M. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje sprendžiant kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui M. Š., priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žirmūnų būstas“ pateiktu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė priteisti iš skolininko 278,02 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kuris sudaro 3,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio; 0,87 Eur už Nekilnojamojo turto registro duomenų paiešką duomenų bazėje ir registro išrašo peržiūrėjimą ekrane; 0,84 Eur už Gyventojų registro tarnybos išrašą; 24,20 Eur už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 27 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Žirmūnų būstas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad išlaidos, šalies patirtos rengiant procesinius dokumentus teismui, tame tarpe ir pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinos atstovavimo išlaidomis, o nagrinėjamu atveju su pareiškimu į teismą kaip kreditoriaus atstovė kreipėsi aukštąjį teisinį išsilavinimą turinti kreditoriaus darbuotoja, duomenų apie tai, kad kreditorius byloje pasitelkė advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, nėra, padarė išvadą, jog pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo dalyje dėl 24,20 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra aiškiai nepagrįstas. Konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, o CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, todėl kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Kreditoriui grąžino sumokėtą 3 Eur žyminį mokestį.
Šalies argumentai
Apeliantas (pareiškėjas) Žirmūnų būstas“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-27 nutartį panaikinti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į galimybę tenkinti kreditoriaus reikalavimus iš dalies - priteisti 278,02 Eur skolą ir 3 Eur žyminio mokesčio, kadangi CPK 435 straipsnio 2 dalis numato galimybę atsisakyti priimti pareiškimą, jeigu jis visas yra aiškiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 435 straipsnio 3 dalį, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba apskritai atsisakyta priimti pareiškimą (CPK 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. Taip pat CPK 435 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Tokiu (aiškiai nepagrįstu) pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo dalyje dėl reikalavimo priteisti 24,20 Eur bylinėjimosi išlaidas už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas yra aiškiai nepagrįstas.
Nustatyta, kad 2011-12-13 teisinių paslaugų tiekimo sutartis Nr. 2011-S-13 ir Susitarimas Nr. 1 prie 2011-12-13 teisinių paslaugų tiekimo sutarties Nr. 2011-S-13 sudaryti tarp apelianto UAB „Šnipiškių ūkis“ (dabar pavadinimas – UAB „Žirmūnų būstas“) ir UAB „SKOLOS LT“. UAB „SKOLOS LT“ nėra advokatų kontora (advokatai ir advokatų padėjėjai), teikianti kvalifikuotą teisinę pagalbą, todėl CPK 88 straipsnis netaikytinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto reikalavimą dėl išlaidų už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas atlyginimo priteisimo kvalifikavo aiškiai nepagrįstu reikalavimu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks reikalavimas negali būti patenkintas, nepriklausomai nuo to, pagal kokias procesines taisykles yra reiškiamas toks reikalavimas, ir nuo bylos baigties, t. y. tiesiog nėra įmanomas reikalavimo kompensuoti išlaidas už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas patvirtinimas (patenkinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).
Taip pat pažymėtina, kad apelianto reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra procesinis reikalavimas. Kaip jau buvo nurodyta, pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo egzistuoja tada, kai pareiškimu yra reiškiami aiškiai nepagrįsti materialiniai subjektiniai reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog CPK XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Tačiau, išdavus teismo įsakymą, kuriuo būtų iš dalies patenkinti apelianto materialiniai subjektiniai ir procesiniai reikalavimai, o kitoje dalyje atsisakius priimti pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą juridinio asmens teisinę pagalbą, būtų iškreipta paties sumarinio (supaprastinto) proceso esmė – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Taip siekiama kuo greitesnio socialinės taikos tarp šalių atkūrimo įmanomai paprasčiausiu būdu. Bylos, išnagrinėtos CPK XXIII skyriaus tvarka, proceso pasibaigimas kitokiu, nei teismo įsakymas procesiniu dokumentu ir apeliacijos galimybė (netgi ir procesinių reikalavimų išsprendimo apimtimi) yra nesuderinami su supaprastinto proceso tikslais. Išdavus teismo įsakymą dėl apeliantės materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jos pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, teismas turėtų priimti du procesinius sprendimus: 1) teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies ir 2) nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškimo dalį. Atsisakius priimti pareiškimo dalį, kreditorius galėtų pasinaudoti teise į apeliaciją ir pareikšti atskirąjį skundą dėl tokios nutarties (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu susidaro situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus, dėl kurių vėliau vyktų du lygiagretūs procesai – išieškojimo ir apeliacijos. Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises.
Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškimas aiškiai nepagrįstas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti atskirojo skundo nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nutartį nepakeistą.