Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiojo N. G. atstovo pagal įstatymą R. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. P. nukentėjusiojo N. G. naudai priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 169 Eur proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. P. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 30 d., apie 19.30 val., prie vaikų žaidimų aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė ranka mažamečiui N. G., gim. 2007 m. balandžio 12 d., į dešinį skruostą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

E. P. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

7. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus surinktus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016). Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik E. P. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais, vertino visus byloje buvusius įrodymus ir motyvuotai pasisakė dėl ko vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, visi byloje buvę duomenys buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, dėl kiekvieno iš jų proceso šalys turėjo teisę teikti paaiškinimus bei argumentus. Įrodymų visumos vertinimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra prieštaringi bei nenuoseklūs, tačiau kaip matyti iš liudytojų M. G. (t. 1, b. l. 58-59), S. I. (t. 1, b. l. 67-69), nukentėjusiojo N. G. (t. 1, b. l. 52-53), šie asmenys betarpiškai matė įvykį ir visi nurodė, jog apeliantas naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį N. G.. Įvertinus jų duotų parodymų turinį matyti, kad nors liudytojai ir nurodo skirtingus smurtinius poveikius į nukentėjusiojo N. G. kūną, tačiau jie nesudaro pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų dalimi, kurie sutampa su nukentėjusiojo parodymų dalimi apie patį panaudoto fizinio smurto faktą. Atkreiptinas dėmesys, kad visi paminėti liudytojai bei nukentėjusysis išsamiai nurodė kilusio konflikto aplinkybes, jo eigą. Minėti liudytojai, taip pat ir pats E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 83-87), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 146) neneigė, kad įvykio dieną tarp jo ir nukentėjusiojo N. G. kilo konfliktas. Nors apeliantas nurodo, kad konfliktas su nukentėjusiuoju buvo tik žodinis, tačiau ši aplinkybė yra motyvuotai paneigta vadovaujantis liudytojų M. G., S. I., nukentėjusiojo N. G. parodymais, kurie nurodė, kad apeliantas buvo priėjęs prie nukentėjusiojo ir naudojo prieš jį fizinį smurtą. Nukentėjusysis nurodė, kad <..> „vyras jam pasakė „ateik čia“, ir davė su ranka vieną kartą, pataikė va čia (rodo į dešinį skruostą“ (b.l. 52-53). Kolegija neabejoja, kad mažamečių asmenų duoti parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nors turi tokia pat reikšmę kaip ir kiti įrodymai, tačiau jų turiniui ir savarankiškumui įvertinti turi būti skiriama daugiau dėmesio. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino mažamečių liudytojų bei paties nukentėjusiojo parodymus, juos palygino su kitais byloje surinktais įrodymais, vertindamas jų parodymus, pagrįstai nurodė, kad juos davė mažamečiai asmenys (6, 8, 9 metai), praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (7 mėnesiai) nuo įvykio, kas galėjo turėti įtakos jų duotų parodymų nuoseklumui. Tokias įvykio detales, kaip veido, į kurį sudavė smūgį nuteistasis, pusė, taip pat, kad liudytojas S. I. nurodė, kad <..> „ponas paėmė už ausies tą draugą“ <..> liudytojai, apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją, galėjo nurodytai nevisiškai tiksliai, tačiau šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino tarpusavyje, nuosprendyje rėmėsi ta mažamečių liudytojų parodymų dalimis, kurias patvirtina kiti byloje surinkti parodymai, pašalindamas buvusius prieštaravimus. Esminis nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymis yra fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui asmeniui, nepriklausomai nuo fizinio smurto pasireiškimo formos. Jokių aplinkybių, dėl kurių minėti liudytojai galėtų duoti melagingus parodymus, nenustatyta.

9. Minėtų liudytojų nurodytas faktines aplinkybes iš dalies patvirtina ir liudytojų R. K. (nukentėjusiojo mama) (t. 1, b. l. 28, 147-148) ir G. G. (nukentėjusiojo tėvo) (t. 1, b. l. 73, 149) parodymai, kad jų dukra (liudytoja M. G.) pasakė jiems apie tai, kad E. P. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį N. G.. Aplinkybę, jog po įvykusio konflikto prie apelianto buvo priėję nukentėjusiojo tėvai, bendravo su juo, patvirtina ir pats apeliantas. Iki konflikto nei vienas liudytojas nuteistojo E. P. nepažinojo, neturėjo pagrindo jo apkalbėti. Taip pat į įvykio vietą atvykusi pareigūnė I. B. parodė (t. 1, 159-160), kad nukentėjusysis N. G. verkė, buvo labai susijaudinęs. Kolegijos vertinimu, vien tai, kad ant N. G. kūno ji nepamatė ryškių sužalojimo žymių, savaime nepaneigia, kad nuteistais E. P. naudojo fizinį smurtą. I. B.nurodė, kad būtų kvietę greitąją pagalbą, jei būtų mėlynės, Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, policijos pareigūnai pagal gautą iškvietimą, kad mažamečiui suduota į veidą, atvyko į įvykio vietą praėjus beveik valandai nuo konflikto (t. 1, b. l. 2). Atvykus pareigūnams, nukentėjusysis verkė, pareigūnai nematė akivaizdžių smurto žymių, todėl įdėmiau nukentėjusiojo neapžiūrėjo, tačiau neneigė, kad veidas galėjo būti paraudęs taip pat nuo verkimo. Tiek nukentėjusysis, tiek jo tėvai nurodė, kad dėl patirto sumušimo buvo paraudęs nukentėjusiojo žandas, tačiau rimtesnių sužalojimų jis nepatyrė. Įvertinus tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog policijos pareigūnai galėjo tinkamai neįvertinti N. G. patirto smurto, dėl ko jų parodymai nėra pakankamai informatyvūs. Nukentėjusiojo tėvas G. G., apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad <...> „Nikita atėjo namo apsiverkęs, žandas raudonas buvo, turbūt kairys“ (t. 1, b.l. 145-149). Tokiu būdu, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, G. G. tiksliai neprisiminė kuris skruostas buvo raudonas, tik nurodydamas, kad turbūt kairys. Dėl K. A. (t. 1 b. l. 160-161) parodymų teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad jais vadovautis pagrindo nėra. Šio liudytojo nurodytos aplinkybės ne tik neatitinka kitų liudytojų bei paties nuteistojo duotų parodymų, kuris nurodė, kad prie jo buvo priėjusi nukentėjusiojo mama bei vėliau ir tėvas. Liudytojas K. A. teigė, kad betarpiškai matė įvykį ir kaip nuvažiuoja apeliantas, tačiau nematė, jog jį pasivijo nukentėjusiojo tėvai, taip pat nematė, kad nukentėjusysis verktų, kas patvirtina, jog liudytojas, būdamas nutolęs dideliu atstumu (50 metrų) nuo įvykio vietos galėjo nematyti, kuomet apeliantas sudavė nukentėjusiajam.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti E. P. apeliacinį skundą.