Telšių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje privataus kaltinimo tvarka

A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, išsituokusi, turinti vidurinį išsilavinimą, turintį nustatyta 50 proc. darbingumą, nedirbanti, gyv. ., Mažeikių r., neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. sausio 21 d. teismui pateiktame nukentėjusiųjų V. M. ir R. M. skunde privataus kaltinimo tvarka A. S. buvo kaltinama tuo, kad ji 2014 m. gruodžio 1 d. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą žmogų, t.y. pareiškėjus, kad yra neprižiūrimi jų vieni palikti vaikai, kurie yra netvarkingi, tuo padarė žalos jų garbei ir orumui, todėl yra pagrindo manyti, kad A. S. padaryta veika atitinka BK 154 str. 1 d. numatytos veikos požymius. Prašė priteisti po 5000 € neturtinei žalai atlyginti.

2014 m. gruodžio 1 d. apie 9 val. ryte R. M. buvo nuėjusi pas kaimynę. Grįžtant namo sutiko iš jos namų išeinančias Viekšnių seniūnijos darbuotojas L. K. ir A. D.. Jos paaiškino, kad gavo skundą iš A. S., kad R. M. neprižiūri savo vaikų, palieka juos vienus namuose, yra netvarkingi. Seniūnijos darbuotojos, apžiūrėjusios jos namus, sutiko visus keturis vaikus, pamatė, kad jie yra prižiūrėti, tvarkingai aprengti, patalynė švari, maistu aprūpinti, patys vaikai niekuo nesiskundė. Visa tai buvo užfiksuota Mažeikių rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus Gyvenimo sąlygų ir užimtumo tikrinimo akte. Jų nepilnamečiai vaikai yra visada tinkamai prižiūrėti ir dorai auklėjami. V. M. dirba individualioje įmonėje pašarų virtuvės darbininko pareigose, savo pareigas atlieka stropiai ir laiku, už gerą darbą ne kartą skatintas materialiai, neturėjo jokių drausminių nuobaudų, kolektyve charakterizuojamas kaip draugiškas darbuotojas, o šeimoje rūpestingas tėvas. R. M. niekur nedirba, prižiūri vaikus, kai jie grįžta namo iš Mažeikių mokyklos, važiuoja į mokinių tėvų susirinkimus. Vaikus visada pirmadieniais nuveda prie pagrindinio kelio, kur mokyklos autobusas juos paima ir parveža penktadieniais į tą pačią vietą, iš kurios pareiškėja juos parsiveda. Jokių nuobaudų policijoje dėl vaikų nepriežiūros nėra turėję. Jei jiems reikia nueiti į parduotuvę ar pan., vaikus prižiūri vyriausiasis sūnus, kuriam greit sueis 17 metų, todėl nėra buvę problemų, palikus pusvalandį ar valandą vienus pačius. Mokykloje jokių problemų dėl vaikų elgesio nėra buvę, jie yra aktyvūs, dalyvauja įvairiose sporto varžybose, nerūko.

Ruošiant privataus kaltinimo skundą, jų advokatas kreipėsi į seniūniją su prašymu pateikti skundo kopiją, tačiau gavo tik Gyvenimo sąlygų ir užimtumo tikrinimo akto kopiją ir elektroninį laišką, kuriame nurodyta, jog „buvo gautas telefoninis skambutis apie M neprižiūrimus vaikus". A. S., be šio melagingo skundo, nuolat įžeidinėja jų šeimą, kieme pamačiusi vaikus, šaukia, kad jie invalidai, debilai, atsilikėliai, kad R. M. paleistuvauja. Kadangi sienos tarp mūsų ir kaltinamosios yra labai plonos, nuolat girdi ją kalbant telefonu ir sakančią, kad padarys taip, jog atimtų jų vaikus, jie negautų neįgaliųjų pašalpos ir pan. Jiems nėra žinoma tiksli priežastis, kodėl A. S. juos apstoja, tačiau numano, kad dėl prašymo grąžinti skolą. Prieš keletą metų V. M. brolis A. B. su A. S. pasiskolino iš jų 4000 Lt. Neseniai pradėjo prašyti šią skolą grąžinti, kadangi patiems reikalingi pinigai. Nuo to laiko prasidėjo jų nuolatinis terorizavimas. Žinome, kad A. B. turi dideles skolas įvairioms kredito įstaigoms. Šiuo metu ruošia procesinius dokumentus teismui dėl skolos priteisimo. Tokiais veiksmais, kai jie buvo nepagrįstai skundžiami dėl vaikų nepriežiūros A. S. pasikėsino į jų garbę ir orumą. Buvo sumenkinta jų reputacija tiek aplinkinių žmonių, kaimynų, tiek darbdavio ir mokyklos bendruomenės atžvilgiu, sumenkintas pasitikėjimas mumis, sukeltos nepagrįstos abejonės jų padorumu, sąžiningumu ir darbštumu. Prasidėjo kalbos, kad neprižiūri ir neauklėja savo vaikų. Dėl šio žeminimo kitų žmonių akyse jie patys pradėjo save blogiau vertinti. Seniūnijos patikrinimas sukėlė jiems stresą, baimę ir nežinomybę, kad gali būti vaikai paimti iš jų, gali būti nubausti ar pan. Tokiais savo veiksmais A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. l d. Kadangi A. S. savo nusikalstamais veiksmais padarė jiems neturtinę (moralinę) žalą, prašo teismo priteisti neturtinę (moralinę) žalą kiekvienam pareiškėjui po 5000 eurų, kadangi A. S. veiksmai ypatingai pažemino jų garbę ir orumą. Po šių įvykių negali užmigti naktimis, patiria stresą, vis galvoja, kad A. S. gali kreiptis į įvairias institucijas, kad tikrintų jų šeimą, namus. P. V. M. negali susikaupti darbui, kiekvieną dieną nežino ko tikėtis iš įtariamosios, bijo palikti šeimą namuose. Turi gerti raminamuosius vaistus, vaikai bijo išeiti į kiemą, namuose būnant, visada užsirakina duris. Įtariamoji jų neatsiprašė už tokius savo veiksmus ir neatlygino turtinės ar neturtinės žalos. Iš to matyti, kad ji nesigaili ir ateityje galima laukti tokių pačių veiksmų. Prašo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir patraukti A. S. baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 1 d., pripažinti V. M., gim. , ir R. M., gim. , nukentėjusiaisiais bei civiliniais ieškovais baudžiamojoje byloje ir priteisti iš A. S., gim. , neturtinę (moralinę) žalą - kiekvienam po 5000 eurų, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių neįgaliojo pažymėjimų kopijų matyti, kad M. M., gim. ir R. M., gim. yra nustatyti vidutiniai neįgalumo lygiai (12, 14 b. l.).

Iš byloje esančio elektroninio laiško matyti, kad 2015-01-19 Viekšnių seniūnija atsakė advokatui pareiškėjų V. G., kad buvo gautas skambutis apie M neprižiūrimus vaikus (17 b. l.).

Iš byloje esančios IĮ charakteristikos matyti, kad V. M. dirba šioje įmonėje nuo 2009 m. pašarų virtuvės darbininko pareigose, charakterizuojamas teigiamai (18 b.l.).

Iš byloje esančios Mažeikių pagrindinės mokyklos G, M, R ir O. M. charakteristikos matyti, kad vaikai mokosi šioje mokykloje, yra pažangūs, gerai lanko pamokas, turi visas mokymo priemones, į mokyklą atvyksta švariais rūbais, pamokų metu drausmingi, žalingų įpročių neturi, mokykla jokių priekaištų tėvams neturi, vaikai gyvena mokyklos bendrabutyje, mama atveža jiems vaisių ar kitų skanėstų (26 b. l.).

Iš byloje esančio 2015-03-27 šeimos aplankymo akto matyti, kad pareiškėjų šeima gyvena 3 kambarių bute, yra namų apyvokos daiktai, patalynė, yra maisto, būstas tvarkingas ir švarus, sanitarinės sąlygos pakankamai geros, į naują būstą šeima atsikėlė prieš savaitę. Santykiai šeimos narių draugiški, patikrinimo metu buvo asmuo, kuris padėjo jiems persikraustyti. V. ir R. M. paaiškino, kad buvusi kaimynė A. S. juos užgauliojo, kenkė vaikams, įžeidinėjo, bijo, kad pakeitus gyvenamą vietą situaciją gali pasikartoti. Šeimos mėnesinės pajamos apie 940 Eurų (50 b. l.).

Nukentėjusiųjų asmenų ir privačių kaltintojų atstovas kaltinimą palaikė, prašė tenkinti pareikštą civilinį ieškinį dėl 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam pareiškėjui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad A. S. nepripažino kaltės, neatsiprašė, neatlygino žalos nukentėjusiesiems. Ji paskambino seniūnijai, kad V. ir R. M. neprižiūri savo vaikų. Tai buvo daroma iš A. S. pusės sąmoningai. Komisija atvykusi į namus sutiko R. M. grįžtančią namo su maistu. Namuose buvo rasta tvarka, buvo namuose maisto. Nebuvo rizikos palikti vaikus vienus namuose. V. ir R. M. gerai auklėja vaikus. S. K. pasakė, kad buvo ne vienas pakvietimas atvažiuoti patikrinti V. ir R. M. šeimą. Buvo skambinta tada, kai nerastų tėvų namuose. Mažeikių pagrindinė mokykla pasakė, kad vaikai drausmingi, bendraujantys. Vaikai nerūkantys. Byloje yra teigiama V. M. charakteristika. Niekas dėl V. ir R. M. vaikų nesiskundžia, tik A. S.. Viekšnių seniūnija neturi pretenzijų V. ir R. M. šeimai dėl vaikų priežiūros. Konfliktas įvyko tada, kai A. B. išėjo iš darbo B įmonėje. A. S. šmeižia apie nebūtus dalykus V. ir R. M.. Byloje yra A. S. sunkinančios aplinkybės, kad įžeidinėja vaikus. Manau, kad yra visi įrodymai, kad A. S. sąmoningai šmeižė V. ir R. M. šeimą, žemino jų autoritetą, pakenkė jų sveikatai, reputacijai. Prašo A. S. nubausti pataisos darbais, priteisti atlyginti žalą ir advokato išlaidas.

Kaltinamosios gynėjas baigiamosiose kalbose nurodė, kad teismas turėtų išteisinti A. S., nes kaltinamoji neturėjo tyčios apšmeižti. Buvo priežasčių, dėl ko ji skambino seniūnijai apie vaikų nepriežiūrą. Institucija privalo atlikti patikrinimą. Nėra fakto įrodyta, kad ji platino šią informaciją apie vaikų nepriežiūrą, kurią pateikdavo seniūnijai. Konfliktas kilo tarp suaugusiųjų asmenų. Nemano, kad A. S. galėjo išsigalvoti, kad vaikai buvo be priežiūros, kai jie buvo prižiūrimi. Liudytojas A. B. matė pas vaiką cigaretės nuorūką ir žiebtuvėlį, galėjo būti galimybė, kad gali padegtų. Vaikai nėra šventi. Jų elgesys nėra kaip suaugusio žmogaus. Vyresnysis vaikas nėra ryžtingas, jam palikti prižiūrėti kiti vaikai nebuvo patikimai prižiūrimi. B veikloje buvo pažeidimai, tai paliudija pažyma. Galėjo būti iš jo ginamosios pusės vaikų atžvilgiu sudrausminimas. Ginamoji yra neįgali, vartoja daug vaistų, ji nori ramybės, to pasėkoje gal kas nors išsprūdo. Iki konflikto ginamoji vaikus nuveždavo kur nors, pamaitindavo, ji anksčiau nebausta. Nėra pagrindo nubausti ginamosios.

Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą palaiko nukentėjusysis ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.), kuris dalyvaudamas nagrinėjant bylą teisme, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant (BPK 34 str. 2 d.).

Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Lietuvos Respublikos K. T., aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (K. T. 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (K. T. 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

BK 154 straipsnyje numatyta atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimą. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. T. K., tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. P. E. žmogaus teisių teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).

Šmeižimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti, apšmeižti. Byloje nėra duomenų, kad A. S. būtų turėjusi tikslą 2014 m. gruodžio 1 d. paskambinti į Viekšnių seniūniją ir pranešti, kad pareiškėjų V. ir R. M. vaikai palikti be priežiūros, juos tyčia apšmeižti, paniekinti ar pažeminti. Byloje nustatyta priešingai. A. V. seniūnijos darbuotojams į R. ir V. M. šeimą vaikai buvo rasti vieni, tik išeinant darbuotojams iš pareiškėjų šeimos jie sutiko grįžtančią R. M.. Tai patvirtina ir tikrinimo akte nurodytos aplinkybės. Kad tuo metu vaikai buvo palikti vieni patvirtina ir pačių pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės, tai patvirtino ir pati R. M., kad vaikus palieka vienus, kai V. M. dirba, o jai reikia nueiti į parduotuvę, tada vaikus prižiūri vyresnysis sūnus Gediminas. Abu pareiškėjai patvirtino, kad iki konflikto tarp B ir A. S., jie sutarė gerai. Liudytojas A. B. patvirtino, kad su brolio vaikais yra važiavę į Klaipėdą, kitas vietas, A. S. su vaikais elgdavosi gražiai, duodavo jiems pavalgyti. Teismas netiki, kad pareiškėjai galėjo paskolinti 4000 litų A. S., nes byloje nėra pateiktų jokių rašytinių apie tai įrodymų, kai jie gyvena iš esmės tik iš socialinių valstybės išmokų ir atmeta šį teiginį kaip pagrindą tariamam šmeižtui kilti. Pareiškėjų nepilnametis sūnus G. M. teismui negalėjo pasakyti, kokius žodžius sakė A. S. ir ką tie žodžiai jam reiškia. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai augina du neįgalius vaikus, kas pasako, kad jiems būtina didesnė bei atidesnė priežiūra ir jie negali būti palikti vieni ar vyresnių vaikų priežiūrai.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad privačius kaltintojus ir kaltinamąją sieja ilgalaikiai šeimos santykiai, nes jos sugyventinis yra V. M. brolis, jie gyveno tame pačiame name, tačiau konfliktas prasidėjo nesenai, po A. S. ir B konflikto dėl netinkamo atliekų tvarkymo. Iš į bylą privačių kaltintojų pateiktų dokumentų, liudytojų parodymų matyti, kad tiek apie pareiškėjų, tiek apie A. S. šeimas nėra blogų atsiliepimų, nei vienas liudytojas tiesiogiai negirdėjo, kad A. S. sakė negražius žodžius pareiškėjų vaikų atžvilgiu, o girdėjo tik kažkokias kalbas bendruomenėje. Byloje nėra jokių oficialių duomenų apie A. S. tyčinius veiksmus pareiškėjų vaikų atžvilgiu.

Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu ištirtus duomenis, daro išvadą, kad teisiamosios A. S. telefoninis pranešimas 2014 m. gruodžio 1 d. Viekšnių seniūnijai apie pareiškėjų neprižiūrimus vaikus, kai tuo metu jie tikrai buvo palikti vieni namuose be tėvų priežiūros, negali išskirtinai paniekinti ar pakirsti pasitikėjimą pareiškėjais kaip asmenis, jų nepilnamečių vaikų tėvus. Nei vienas iš bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų nenurodė, kad po komisijos apsilankymo pareiškėjų šeimoje būtų pablogėjusi pareiškėjų sveikata, kad jų pradėjo vengti kaimynai, kiti žmonės, kad jie negali tinkamai atlikti pareigas toliau auklėjant savo vaikus, kad vaikai negalėjo lankyti mokyklos ar būti kieme bei bendrauti su kitais vaikais, kad vaikams reikėjo psichologinės ar kitos medicininės pagalbos, net nutiko priešingai, jų gyvenimo sąlygos net pagerėjo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisiamosios A. S. galimi veiksmai apie pareiškėjų šeimą savaime negali būti vertinami kaip galintys paniekinti ar pažeminti pagal BK 154 straipsnio prasmę. Teismo nuomone nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dėl neaiškių priežasčių dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu veikimu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta, daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visuma nepatvirtina, kad A. S. tyčia siekė paniekinti ar pažeminti pareiškėjų vaikus ir pačius pareiškėjus pranešdamas telefonu Viekšnių seniūnijai apie paliktus vienus pareiškėjų vaikus namuose, nes šiuo telefoniniu skambučiu pateikta informacija pasitvirtino, tačiau siekia tokį pavojingumo lygį, kad būtų taikomos baudžiamosios teisės priemonės ir konstatuoja, kad A. S. veiksmuose nenustatyta jos tyčia paniekinti ar pažeminti R. ir V. M., pakirsti pasitikėjimą jais kaip asmenimis ir nepilnamečių vaikų tėvais, todėl ji išteisintina, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas atmeta pareiškėjų teiginius, kad A. S. nuolat įžeidinėja jų šeimą, kieme pamačiusi vaikus šaukia ant jų, kad jie debilai, invalidai, atsilikėliai, kad R. M. paleistuvauja, nes teismas nagrinėja bylą pagal pareiškėjų pateiktą konkretų kaltinimą dėl 2014 m. gruodžio 1 d. skambučio į Viekšnių seniūniją, kaip nurodo patys pareiškėjai savo skunde.

Išteisinus A. S., nukentėjusiųjų R. ir V. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas ((duomenys neskelbtini) str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 - 298 str., 301 -302 str., 303 str. 5 d. 1 p., 304 - 305 str., 307 - 308 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ((duomenys neskelbtini) str. 5 d. 1 p.).

V. M. ir R. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Mažeikių rajono apylinkės teisme.