Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui E. P. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo bei pagal atsakovo E. P. priešieškinį ieškovei I. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui E. P. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo bei pagal atsakovo E. P. priešieškinį ieškovei I. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.Priėmus ieškinį, tenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šį prašymą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki sprendimo byloje priėmimo nepilnamečių šalių vaikų M. P. ir G. P. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina I. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsakovo prašymas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jų netaikant vaiko G. P. atžvilgiu, tenkintas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – atsakovo prašymas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atmestas. Ieškovė 2018 m. vasario 26 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą įpareigoti atsakovą E. P. per vieną dieną perduoti sūnų G. P. ieškovei, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Teismui pateiktame prašyme ieškovė nurodė, kad atsakovas nevykdo 2017 m. spalio 23 d. nutarties dalyje dėl G. P., neketina leisti sūnui grįžtų gyventi pas ieškovę, o nutarties įvykdyti priverstine tvarka nėra galimybės, yra būtina taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą atsakovui per vieną dieną perduoti sūnų ieškovei.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 27 d. nutartimi prašymą tenkino ir įpareigojo atsakovą per vieną dieną nuo nutarties priėmimo dienos perduoti nepilnametį šalių vaiką G. P. motinai ieškovei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2017 m. spalio 23 d. nutartimi pritaikius laikinąją apsaugos priemonę – iki sprendimo byloje priėmimo nepilnamečio G. P. gyvenamąją vietą nustačius su ieškove – vaiko perdavimas motinai nebuvo nustatytas. Ieškovė tokio reikalavimo nereiškė, tačiau vadovaujantis kasacinio teismo praktika tam, kad teismo nutartis dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos būtų įvykdyta, vaikas, gyvenantis su tėvu, turi būti perduotas motinai, todėl teismas, priimdamas 2017 m. spalio 23 d. nutartį, nutarties rezoliucinėje dalyje turėjo dėl to pasisakyti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas ieškovės prašymą tenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas E. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą atmesti.Apelianto teigimu, įpareigojimas per vieną dieną nuo nutarties priėmimo dienos perduoti nepilnametį vaiką ieškovei pažeidžia vaiko teises, teisėtus interesus, neatitinka jo poreikių ir norų. 2018 m. vasario 25 d. parengta specialisto išvada patvirtina, kad vaikas, gyvendamas su ieškove, galimai patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, jo perdavimas į tokią aplinką yra negalimas ir toks sprendimas sukuria prielaidas smurtinio elgesio vaiko atžvilgiu pasikartojimą. Nepilnametis vaikas šiuo metu gyvena su atsakovu ir nori su juo gyventi, jo santykiai su ieškove yra priešiški, minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad vaikui įtaka dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo nėra daroma. Byloje duomenų apie atsakovo neigiamą įtaką nepilnamečiui vaikui nėra. Siekiant išvengti žalos nepilnamečiui vaikui, jo perdavimas turėtų būti laipsniškas, įvertintas jo pasirengimas persikelti gyventi pas ieškovę. Tačiau neištyrus galimo smurto prieš vaiką aplinkybių joks emocinio ryšio atkūrimas ir vaiko perdavimas nėra galimas. Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė I. B. nurodo, kad atskirasis skundas nepagrįstas. Skundžiamoje nutartyje teismas pagristai nurodė, kad įpareigojimas perduoti nepilnametį vaiką ieškovei turėjo būti nustatytas iš karto, nustatant laikiną vaiko gyvenamąją vietą. Skundžiama nutartimi taikyta skundžiama laikinoji apsaugos priemonė iš esmės yra išvestinė - skirta tik laikinos gyvenamosios vietos nustatymo priemonės įvykdymui. 2017 m. spalio 23 d. nutarties atsakovas vis dar nevykdo. Atsakovas teiginius apie tariamą smurtą nepilnamečio vaiko atžvilgiu grindžia savo paties užsakyta (duomenys neskelbtini) medžiaga, nors specialisto išvadas tokio pobūdžio bylose teikia Vaiko teisių apsaugos skyrius, o rašytinę medžiagą pasirašęs asmuo nėra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą, nepriklauso Lietuvos psichologų sąjungai. Rašytinė medžiaga, kuria remiasi atsakovas, yra neobjektyvi ir nepatikima. Ieškovė duomenų apie nepilnamečio vykdytą apklausą (duomenys neskelbtini) nėra gavusi. Vaiko apklausoje ieškovė, jos tėvai ir vaiko sesuo apibūdinami neigiamai, tuo tarpu atsakovas – išimtinai teigiamai. Priešingai nei teigia atsakovas, vaiko atskyrimas nuo motinos, sesers, motinos tėvų ir visos kitos jam artimos aplinkos, kurioje jis buvo visą laiką iki 2017 m. rugsėjo mėn., jam daro didžiausią žalą. Atsakovas neleidžia ieškovei bendrauti su vaiku, neleidžia jo į mokyklą. Pažymėjo, kad vaikui yra tik 9 metai, jis dar negeba įvertinti savo tikrųjų interesų ir poreikių bei asmenų, kurie tai gali realiai užtikrinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovas įpareigotas per vieną dieną nuo nutarties priėmimo dienos perduoti nepilnametį šalių vaiką ieškovei.Priverstinis teismo sprendimo vykdymas atliekamas CPK nustatyta priverstinio vykdymo tvarka. Pagal CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktą vykdomasis dokumentas yra teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Jis išduodamas vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 646 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį atsakovo prašymas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - iki sprendimo byloje priėmimo nepilnamečių šalių vaikų M. P. ir G. P. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina I. B. - atmestas. Nutarties įsiteisėjimo dieną (2018 m. vasario 22 d.) konstatuota, kad šalių abiejų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove, t. y. 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis neteko galios ir privalomai turi būti vykdoma ankstesnė 2017 m. spalio 23 d. teismo nutartis. Kadangi 2018 m. vasario 22 d. teismo nutartis yra įsiteisėjusi, ji sukuria CPK 18 straipsnyje nurodytus padarinius valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti privalomai vykdoma.2017 m. spalio 23 d. nutartyje vaiko perdavimas ieškovei nebuvo nustatytas, todėl tokia nutartis nesudaro pagrindo išduoti vykdomąjį raštą kaip dokumentą, leidžiantį pradėti priverstinę teismo nutarties dėl vaiko perdavimo vykdymo procedūrą pagal CPK 764 straipsnį. Nesant teismo nutartyje rezoliucinėje dalyje įpareigojimo atsakovui vaiką perduoti ieškovei, nėra galimybės apie tai įrašyti vykdomajame dokumente ir taip nustatyti antstolio veiklos ribas vykdant teismo nutartį, jeigu atsakovas gera valia jos nevykdytų.Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tais atvejais, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatoma ne su tuo iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimo priėmimo metu nepilnametis vaikas faktiškai gyvena, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo apima ir reikalavimą perduoti vaiką tam iš tėvų, su kuriuo nustatoma gyvenamoji vieta, todėl dėl vaiko perdavimo turi būti pasisakyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas yra atskirai pareikštas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-378/2016). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tam, jog teismo nutartis dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos būtų įvykdyta, vaikas, gyvenantis su tėvu, turi būti perduotas motinai, todėl teismas, priimdamas 2017 m. spalio 23 d. nutartį, nutarties rezoliucinėje dalyje turėjo dėl to pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartimi teismas pagrįstai išsprendė vaiko perdavimo pagal įsiteisėjusią teismo nutartį klausimą.Dėl atsakovo atskirajame skunde nurodytų argumentų apie ieškovės elgesį šalių nepilnamečio sūnaus atžvilgiu, vaiko norą gyventi su atsakovu ir kitas aplinkybes, pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės - vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove – taikymo teisėtumas ir pagrįstumas yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi, kuria atsakovo prašymas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atmestas. 2017 m. spalio 23 d. nutartimi iki sprendimo byloje priėmimo nepilnamečių šalių vaikų M. P. ir G. P. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina I. B.. Ši nutartis, kaip pažymėta 13 punkte, sukuria CPK 18 straipsnyje nurodytus padarinius valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims, neišimtinai ir atsakovui. Skundžiama 2018 m. vasario 27 d. nutartimi teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, patikslino 2018 m. spalio 23 d. nutarties rezoliucinę dalį, sudarydamas prielaidas operatyviam (per vieną dieną nuo nutarties priėmimo dienos) šia nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymui. Dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto termino nutarties įvykdymui, kuris, atsakovo teigimu, yra per trumpas, pažymėtina, kad atsakovui apie šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą tapo žinoma Vilniaus apygardos teismui 2018 m. vasario 22 d. priėmus neskundžiamą nutartį minėtu klausimu. Be to, kaip pažymėta aukščiau, skundžiama nutartis atlieka ankstesnės nutarties patikslinimo funkciją tam, kad ji galėtų būti įvykdyta, ir naujas materialinis teisinis rezultatas skundžiamoje nutartyje nebuvo sukurtas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas dėl termino nutarčiai įvykdyti atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys, siekdamos visapusiško savo nepilnamečių vaikų interesų įgyvendinimo, tarpusavyje turėtų siekti kompromisų ir geranoriškai, tinkamai įgyvendinti savo iš tėvų valdžios bei teismo priimtų procesinių sprendimų kylančias teises bei pareigas. Įvertinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ją nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.