Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-151-227/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2399-828/2016 pagal ieškovės E. B. ieškinį ir atsakovo O. J. B. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų, tretieji asmenys AB DNB bankas, AB SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Atsakovas O. J. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, sprendimą palikti nepakeistu, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.Nurodo, kad teismas tinkamai ištyrė byloje esančius atsakovo paaiškinimus dėl santuokos iširimo ir nenustatė aplinkybių, kurios juos paneigtų, teisingai įvertino liudytojų parodymus kaip galinčius turėtų subjektyvų pobūdį. Kitų įrodymų ieškovė į bylą nepateikė, todėl teigti, kad tik atsakovas kaltas dėl santuokos nutraukimo, negalima. Konstatavus abipuses subjektyvias santuokos iširimo priežastis nenustatomas vieno ir kito sutuoktinio kaltės laipsnis, o kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai (CK 3.61 str. 2 d.). Atmetus reikalavimą pripažinti atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo, pagrįstai netenkintas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.Atsakovas nurodo, kad jokių pajamų ar turto jis užsienyje neturi ir teismas neturėjo pagrindo tuo abejoti, negalėjo įpareigoti Norvegijos ar Slovakijos atitinkamų institucijų atsiųsti atitinkamus duomenis apie atsakovo turimą tose šalyse turtą ar gautas pajamas. Teismas teisingai nustatė šalių turto balanso sudėtį.Teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė turi sumokėti 53 248,22 Eur kompensaciją atsakovui, nes ieškovei lieka asmeninės nuosavybės teise turtas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas trečiajam asmeniui AB DNB bankas suteikus šalims, kaip solidariesiems skolininkams, kreditus. Ieškovės parodymai, kad tarp sutuoktinių buvo žodinis susitarimas šias prievoles bankui vykdyti lygiomis dalimis, neatsižvelgiant į tai, jog už paskolas įgytas turtas tapo asmenine ieškovės nuosavybe, nėra pagrindas ieškovei nemokėti atsakovui kompensacijos. Jis (atsakovas) nepripažįsta buvus žodinį susitarimą dėl prievolės bankui vykdymo lygiomis dalimis ir teismas tinkamai įvertino ieškovės paaiškinimus ir liudytojų (ieškovės motinos ir dukters), kaip akivaizdžiai suinteresuotų bylos baigtimi, parodymus, bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės ir liudytojų paaiškinimų nepakanka konstatuoti tokiam žodiniam susitarimui iš tikrųjų buvus (CPK 178, 185 str.). Turto įgijimas būtent asmeninėn ieškovės nuosavybėn įtvirtintas rašytiniame notariškai patvirtintame sandoryje (b.l. 1 t. 16), tačiau apie aptariamų prievolių vykdymą tarp sutuoktinių rašytinių sutarčių nesudaryta. Taip pat pagrįstai priteista 2474,04 Eur kompensacija dėl įmokų, mokėtų dengiant paskolą už ieškovės įsigytą asmeninėn nuosavybėn butą. Teismas neprivalėjo analizuoti šalių veiksmų ikiteisminėje ginčo stadijoje, jų būtinumo ar ne, pagrįstai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą išimtinai dėl bylos nagrinėjimo teisme, sugaišto advokato laiko.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės E. B. apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliantė skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuodama tuo, kad reikalinga ištirti šalių skirtingai traktuojamas faktines bylos aplinkybes, šalys savo reikalavimų, atsikirtimų pagrindu bei pateikiamais įrodymais iš esmės pakeistų pirmosios instancijos teismo išvadas. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Žodinio proceso tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjamas būtinas (CPK 322 str.). Tai reiškia, kad skirti apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra šį skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą ar ne, yra skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ieškovė prašymo bylą žodinio proceso tvarka tinkamai nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad ieškovė turėjo galimybę pateikti visus įrodymus ar atsikirtimus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad viską yra paaiškinęs procesiniuose dokumentuose. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.). Todėl ieškovės prašymas dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei motyvais, todėl iš esmės jų nebekartoja. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o ne dėl vieno atsakovo kaltės. Teigia, kad atsakovas paliko šeimą ir ja ilgiau kaip vienerius metu visiškai nesirūpino, todėl egzistuoja įstatyme numatyta prezumpcija pripažinti, kad santuoka iširo būtent dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 str. 3 d.), be to, ieškovė nepadarė jokių veiksmų, kurie leistų spręsti, jog ji irgi buvo kalta dėl santuokos iširimo. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta sutuoktinio kaltės prezumpcija – preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Šios CK 3.60 straipnsyje įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Šalys nurodo skirtingas šeimos išrimo priežastis. Taip ieškovė ieškinyje teigė, kad atsakovas kaltas dėl santuokos iširimo, nes jis paliko šeimą ir daugiau nei vieneri metai gyvena atskirai, šeima nesirūpina, gyvena Norvegijoje, nedengia kredito, šalys gyvena atskirai daugiau kaip metai laiko, atsakovas nesiekė išsaugoti šeimos. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad atsakovui išvykus dirbti į Slovakiją, po kurio laiko jis nustojo bendrauti su šeima, nors planavo pasikviesti į Norvegiją ieškovės sūnų iš pirmos santuokos, tačiau to nepadarė, su ieškove taikytis atsisakė. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes abu sutuoktiniai nebuvo tolerantiški vienas kito atžvilgiu, supratingi, kurį laiką gyvendami atskirai, nutolo vienas nuo kito, 2013 metais atsakovui gavus darbą Slovakijoje ieškovė atsisakė su juo vykti drauge, į Slovakiją atsakovas išvyko su ieškovės sūnumi, juo bei šeima rūpinosi, ieškovei reguliariai siuntė pinigus, tačiau gyvenant atskirai sutuoktiniai vienas nuo kito nutolo, kol šeima iširo dėl reto bendravimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagrindinės šalių santuokos iširimo priežastys yra skirtingi šalių požiūriai į atskirų problemų sprendimą, nebenorėjimas ir nebegalėjimas šių požiūrių suderinti, t.y. abi šalys nebuvo lojalios ir negerbė viena kitos, nepakankamai siekė išsaugoti santuokinius santykius, nepakankamai prisidėjo prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo ir tai bendrą sutuoktinių gyvenimą padarė negalimu. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, kadangi šalys pripažįsta, jog pagrindinė santuokos iširo priežastis buvo ne atsakovo išvykimas gyventi į užsienį, o santykių atšalimas, bendravimo sumažėjimas. Negalima sutikti su apeliante, kad atsakovas paliko šeimą. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, atsakovas išvyko į Slovakiją dirbti, pati ieškovė atsisakė vykti drauge su juo bei liko prižiūrėti namų. Liudytojos V. Z. parodymais atsakovas į Slovakiją buvo pasikvietęs ir ieškovės sūnų iš pirmos santuokos, ieškovė kurį laiką važinėdavo pas atsakovą į Slovakiją, bet vėliau jis pareiškė nebenorįs, kad ji atvyktų, taip pat atsisakė keltis su šeima į Norvegiją. Nors ieškovė laikosi pozicijos, kad ji siekė išsaugoti šeimą bei planavo kartu gyventi su atsakovu Norvegijoje, tačiau manytina, kad pačiai ieškovei atsisakius vykti su sutuoktiniu į Slovakiją, dėl to taip pat suprastėjo, atšalo sutuoktinių tarpusavio santykiai, nes šalys buitinius klausimus pradėjo spręsti atskirai, susitikdavo retai, dėl ko ilgainiui ir nutrūko šalių santuokiniai ryšiai atsakovui dar tebegyvenant Slovakijoje, į kurią jis išvyko šalių abipusiu sutarimu. Nors apeliantė nurodo, jog su sutuoktiniu bendravo elektroniniais laiškais, VIBER programėle, tačiau akivaizdu, kad toks susirašinėjimas ir bendravimas nuotoliniu būdu ne visada gali atstoti įprastą bendravimą šeimoje. Byloje nepaneigti atsakovo teiginiai, kad jis, gyvendamas Slovakijoje, prisidėjo prie mokamų įmokų kreditoriams, be to, į Slovakiją buvo pasikvietęs ieškovės sūnų, kurį išlaikė. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė yra praradusi darbingumą ir ji buvo reikalinga išlaikymo. Šalys neturi bendrų vaikų, kuriems būtų reikalinga teikti nuolatinį išlaikymą. Todėl negalima sutikti su apeliante, kad atsakovas paliko šeimą ir visiškai ja nesirūpino. Manytina, kad vieno atsakovo išvykimas į Norvegiją, taip pat ir santuokinių ryšių nutrūkimas, buvo nulemtas aukščiau nurodytų aplinkybių dėl šalių santykių atšalimo, o ne paties išvykimo į kitą šalį fakto. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo ir nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį (šeimyninį) gyvenimą, kas sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nors ieškovė teigia, jog nėra nustatyta jos kaip sutuoktinės kaltė, tačiau manytina, kad abu sutuoktiniai nepakankamai stengėsi išsaugoti santykius, juos puoselėti, abu neišsaugojo šeimos. Kaip pagrįstai nurodė teismas, konstatavus abipuses subjektyvias santuokos iširimo priežastis, nėra nustatomas vieno ir kito sutuoktinio kaltės laipsnis, o kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai (CK 3.61 str. 2 d.). Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo veikti aktyviai sudarinėjant šalių turto balansą, teikti užklausas dėl atsakovo gautų pajamų Slovakijoje, Norvegijoje, turimo kilnojamojo, nekilnojamojo turto Norvegijoje. Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. CK 3.118 straipsnyje vartojama turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad privalo būti padalijamas visas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr.3K-P-186/2010). Procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad CPK 376 straipsnyje yra įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 str. 1 d.), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 str. 3 d.), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 str. 4 d.). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010-05-20 nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 yra išaiškinusi, jog CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Proceso teisės normomis teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010). Skunde ieškovė teigia, kad teismas, nustatydamas turto balansą, nebuvo aktyvus ir taip pažeidė jos teises. Byloje nustatyta, kad šalys neturi bendrų vaikų, nėra duomenų, kad ji būtų neįgali, turėtų nedarbingumą. Byloje sprendžiamas tik sutuoktinių tarpusavio turtinis ginčas. Todėl būtent ieškovės pareiga buvo pateikti teismui duomenis apie šalių turimą turtą, turtines prievoles, o negalint to padaryti – prašyti teismo tokius duomenis išreikalauti. Pripažintina, kad ieškovė atsiliepime į priešieškinį prašė teismo išsiųsti užklausimą į Norvegiją, Slovakiją dėl atsakovo pajamų, turimo kilnojamojo, nekilnojamojo turto, tačiau 2016-09-08 teismo posėdžio metu jos atstovas advokatas A. K. šio savo prašymo nebelaikė. Pažymėjo, kad faktą dėl turto egzistavimo atsakovas neigia, o išaiškėjus priešingoms aplinkybėms, tokį klausimą spręs ateityje. Tokiu atveju pripažintina, kad ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, prašymo išreikalauti duomenis apie atsakovo turtinę padėtį nebepalaikė ir ji jokių reikalavimų padalinti konkretų turtą ar santaupas, esančias Norvegijoje, Slovakijoje, ieškinyje nepareiškė. Kadangi sprendžiant turtinius sutuoktinių klausimus teismas neturi pareigos veikti aktyviai, o ieškovė išreiškė tik tam tikrus samprotavimus dėl galimai kitose užsienio šalyse esančio turto, kurio niekaip nekonkretizavo, negalima spręsti, kad teismas netinkamai nustatė dalintino turto visumą, taip pat nepadalino sutuoktinių bendrų piniginių lėšų. Nors apeliantė skunde nurodo, jog atsakovas galimai turėjo įsiskolinimų Slovakijos bankui, DnB bankui, kuriuos galimai dengė iš bendrų lėšų, tačiau tokių teiginių niekaip nekonkretizuoja. Ieškovė ieškinyje nereiškė jokių reikalavimų dėl tam tikrų prievolių pripažinimo asmeninėmis atsakovo prievolėmis, nepasisakė, kaip turėtų būti sprendžiama dėl sutuoktinių atsakomybės pagal šias prievoles, ar turėtų būti priteisiama kompensacija ieškovei dėl paskolų grąžinimui panaudotų lėšų. Pažymėtina, kad ieškovė, priešingai nei skunde, ieškinyje nurodė ir jos atstovas 2016-09-08 teismo posėdžio metu paaiškino, kad nėra žinoma, jog atsakovas turėtų kreditorių. Esant tokioms aplinkybėms nenustatyta teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių ieškovės naudai turėtų būti daroma procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 6, 12, 13 straipsniai) išimtis. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė šalių turto padalijimo klausimą tinkamai įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybės dėl nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų kreditoriams. Apeliantė neprieštarauja, kad šalių santuokos metu įgytas turtas priteistas jai. Tačiau ji nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteista atsakovui 53248,22 Eur piniginė kompensacija , sudaranti ½ dalį kreditoriui AB DNB bankui sumokėtų piniginių įmokų už suteiktą tikslinį kreditą, panaudotą ieškovės asmeninio turto įsigijimui bei remontui iš bendrų santuokinių lėšų. Nors apeliantė teigia, jog teismas jokiais konkrečiais duomenimis nepagrindė mokėtinos piniginės kompensacijos pagrįstumo ir apskaičiavimo, tačiau byloje neginčytinai yra nustatyta, jog iki bylos šalių gyvenimo skyrium pradžios sutuoktiniai iš bendrąja jungtine nuosavybe esančių lėšų pagal kredito sutartis sumokėjo kreditoriui AB DNB bankas viso 106 496,44 Eur (b.l. 2 t. 18). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos principu minėta įmokų sumą padalino pusiau ir sprendė, kad iš šios sumos atsakovui tenkanti dalis sudaro 53248,22 Eur. Ieškovės teiginiai, kad atsakovas, žinodamas, jog turtas įgyjamas ieškovės asmeninėn nuosavybėn, pats sutiko kreditoriui prievolę vykdyti solidariai, nepaneigia fakto, kad kredito mokėjimams yra panaudotos bendros sutuoktinių lėšos, o turtas lieka asmenine ieškovės nuosavybe. Priešingų įrodymų ieškovė nepateikė, neįrodinėjo, kad kredito dengimui panaudojo savo asmenines santaupas, skunde nurodo tik deklaratyvius teiginius, kad galimai ir atsakovas turėjo prievolių savo asmeniniams kreditoriams, paskolas atidavinėjo iš bendrų santaupų. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad visas turtas, sutuoktinių įgytas sudarius santuoką, yra bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnis detalizuoja, bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgijo sudarę santuoką, laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat pripažįstamos sudarius santuoką iš kiekvieno sutuoktinio darbinės ar intelektinės veiklos gautos pajamos, dividendai, pensijos, pašalpos ir kitos išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Ieškovei neįrodžius aplinkybės, kad paskola buvo mokama iš jos asmeninių lėšų, liko nepaneigta, kad paskola nurodytu laikotarpiu buvo dengiama iš bendrų piniginių lėšų ir pusė sumokėtų įmokų pagrįstai priteista atsakovui kaip piniginė kompensacija. Aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, ieškovė nenurodė. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta, kad su trečiuoju asmeniu AB DNB bankas sudarytos 2005-10-27 kreditavimo sutartis Nr. 05/10/27-1008F ir 2006-05-09 kreditavimo sutartis Nr. 06/05/09-169F ir po santuokos nutraukimo vykdomos jose nustatyta tvarka – šalys yra solidarūs skolininkai prieš paskolų davėją, tačiau tarp paskolos gavėjų jų tarpusavio regresinius reikalavimus vienas kito atžvilgiu nuo 2015-03-01 vykdo tik E. B.. Teigia, kad tokiu atveju jai vienai yra nepagrįstai perkeliama prievolė vykdyti prievolę kreditoriui, nors pats atsakovas sutiko tapti solidariu skolininku įsigyjant ieškovei asmenine nuosavybe turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismui, kuris, vadovaudamasis CK 6.9 straipsnio 5 dalimi, sprendė, jog paskolos gavėjų jų tarpusavio regresinius reikalavimus vienas kito atžvilgiu nuo 2015-03-01 vykdo tik ieškovė. Įstatymas numato, kad tuo atveju, kai prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais, toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą; kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais. Kadangi šiuo atveju ir susiklostė tokia situacija, kad atsakovas bankui įsipareigojo solidariai su ieškove atsakyti pagal kreditavimo sutartis, tačiau kreditas suteiktas ieškovei asmenine nuosavybės teise tenkančio turto įsigijimui ir remontui, šis turtas po santuokos ir lieka ieškovės asmeninėje nuosavybėje, ja šalys nebesinaudos tenkinant šeimos poreikius, todėl teismo sprendimas šioje dalyje pripažintinas teisingu ir pagrįstu, o priešingos išvados neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų. Apeliantė teigia, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas, jog prievoles bankui vykdys sutuoktiniai lygiomis dalimis, neatsižvelgiant į tai, jog už paskolas įgytas turtas tapo asmenine ieškovės nuosavybe. Atsakovas šią aplinkybę neigia. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nesutiko vertinti ir priimti ieškovės teiktų išverstų elektroninių laiškų (2016-03-15, 2016-03-30), kurie patvirtino jos išdėstytas aplinkybes apie tai, jog atsakovas buvo įsipareigojęs ir jai užtikrinęs tolimesnį solidarų prievolių vykdymą kreditoriams. Pastebėtina, kad teismas priėmė 2016-03-15 elektroninį laišką, galimai siųstą iš atsakovo elektroninio pašto ieškovės dukrai V. Z.. Jame atsakovas prašo patikslinti, kokios yra santuokos nutraukimo sąlygos, taip pat nurodo, kad jis sutiktų bankui sumokėti lygiomis dalimis ir kad namo nuosavybė atitektų ieškovei. Tačiau ieškovė ir jos atstovas pirmosios instancijos teismui nepateikė apeliantės minimo 2016-03-30 elektroninio laiško. Toks laiškas nepateiktas ir apeliacinės instancijos teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016-03-15 elektroniniame laiške pasisakoma dėl prievolės kreditoriui vykdymo, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, kad abiejų sutuoktinių atsakomybė prieš banką išlieka solidari. Negalima sutikti su ieškove, kad tokiu būdu buvo patvirtintas žodinis susitarimas, kad turtui esant vienos ieškovės asmenine nuosavybė, atsakovas sumokės/ gražins pusę paskolos bankui ir nereikalaus iš buvusios sutuoktinės piniginės kompensacijos. Be to, kaip matyti iš tolimesnių šalių veiksmų, jiems taikiai susitarti dėl santuokos nutraukimo nepavyko, šalių pozicija keitėsi, ieškovė kreipėsi ieškiniu į teismą, atsakovas pateikė priešieškinį. Todėl elektroninis susirašinėjimas ir elektroninių laiškų turinys negali būti laikomas kaip tam tikras neginčijamas atsakovo įsipareigojimas ieškovei, o vertintinas kaip derybinis pasiūlymas siekiant, tačiau nepavykus ginčo išspręsti taikiai. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios rašytinį susitarimą dėl atgręžtinių reikalavimų vienas kitam įvykdžius solidarią prievolę kreditoriui, sudarytą išimtinai ieškovės naudai. Pagrįstai teismas pažymėjo, jog turto įgijimas būtent asmeninėn ieškovės nuosavybėn yra įtvirtintas rašytiniame notariškai patvirtintame sandoryje (b.l. 1 t. 16), tačiau apie aptariamų prievolių vykdymą tarp sutuoktinių rašytinių sutarčių nesudaryta. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui neigiant buvus ieškovės nurodytą susitarimą ieškovės ir liudytojų, suinteresuotų bylos baigtimi, paaiškinimų nepakanka konstatuoti tokiam žodiniam susitarimui iš tikrųjų buvus (CPK 178, 185 str.).Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria patenkintas ir kitas atsakovo reikalavimas – priteista piniginė kompensacija, sudaranti ½ dalį sumokėtos pinigų sumos iš bendrų sutuoktinių lėšų laikotarpiu nuo 2004-05-14 iki 2011-11-30, AB SEB bankui dengiant paskolą, suteiktą ieškovei pagal 2001-10-26 Būsto pirkimo kreditavimo sutartį Nr. 075011801917-02 jos asmeniniam turtui- butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įgyti (grąžinta 4 948,07 Eur (5 560,64 USD) paskolos suma (b.l. 1 t. 175-182, t. 19).Apeliantė teigia, kad ji asmeniškai vykdė įsipareigojimus bankui, o atsakovas savo asmeninėmis lėšomis prie paskolos grąžinimo neprisidėjo. Tokie ieškovės teiginiai laikyti deklaratyviais, nepagrįstais jokiais įrodymais, kurie galėtų paneigti išvadą, kad po šalių santuokos sudarymo paskola buvo gražinama ne iš bendrų sutuoktinių lėšų. Jokių įrodymų, kad ieškovė paskolą mokėjo iš asmeninių lėšų ji nepateikė. Kaip jau minėta aukščiau, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos sudarius santuoką iš kiekvieno sutuoktinio darbinės ar intelektinės veiklos gautos pajamos, dividendai, pensijos, pašalpos ir kitos išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Todėl, nesant priešingų įrodymų byloje, kuriuos pateikti buvo būtent ieškovės pareiga siekiant pagrįsti savo teiginius, liko nepaneigta, kad paskola buvo mokama iš bendrų lėšų. Todėl pusė nurodytu laikotarpiu (nuo 2004-05-14 iki 2011-11-30 įskaitytinai) sumokėtų kreditoriui sumų dydžio piniginė kompensacija (2 474,04 Eur) pagrįstai priteista atsakovui iš ieškovės .Netenkintinas apeliantės skundo argumentas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Įvertinus, kad iš esmės buvo patenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimai, ieškovės ieškinys patenkintas dalinai, pagrįstai iš jos buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos teisingai pritaikius materialinės teisės normas, nepažeidus įrodymų vertimo taisyklių. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistu.