- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-06
- Bylos Nr.
- e2S-632-230/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22342-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dinaka“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dinaka“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymo pratęsti sutartį ar sudaryti naują sutartį pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, R. Š. ir M. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Dinaka“ ieškinyje teismo prašo pripažinti atsakovės 2017 m. spalio 20 d. rašte Nr. 33.200R-3376 nurodytą atsisakymą pratęsti 2017 m. kovo 1 d. sutartį Nr. 29-23-66 (K 572-4) ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje miesto vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtu.Ieškovė UAB „Dinaka“ pateikė teismui prašymą ieškiniu reiškiamo reikalavimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu laikinu statiniu, jo nugriovimu ar pašalinimu ir statybvietės sutvarkymu iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Prašyme nurodė, kad gavo seniūno 2017 m. gruodžio 29 d. pranešimą, kuriuo jis informavo ieškovę, jog 2018 m. sausio 8 d. 9.00 val. bus atliekami ginčo statinio griovimo (pašalinimo) ir teritorijos sutvarkymo darbai, todėl prašo iki nurodytos datos atlaisvinti šiuos statinius ir iš jų išgabenti juose esančius daiktus (baldus, įrangą ir kt.). Taigi, ieškovės teigimu, kils akivaizdi ir neabejotina grėsmė, kad dar neišnagrinėjus civilinės bylos ieškovei nuosavybės teise priklausantis laikinas statinys – kavinė „VIVA Kaunas“, į kurią investuotos didelės lėšos, bus nugriautas/pašalintas ir sutvarkyta statybvietė, dėl ko ieškovei palankaus sprendimo atveju būtų patiriamos neproporcingai didelės išlaidos vėliau siekiant jį atstatyti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje konkrečioje situacijoje būtinas siekiant laikinai sureguliuoti teisinius santykius tam, kad nekiltų padariniai, dėl kurių būsimas teismo sprendimo vykdymas galimai netgi prarastų prasmę ir taptų netikslingas.Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovės prašymą prašė netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir nurodė, kad ieškovė neneigė ir neginčijo ginčo statinio statuso, t. y. kad tai yra laikinas statinys, kurį naudoti galima laikinai ir kurio naudojimo terminas yra pasibaigęs. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pratęsti sutartį arba sudaryti naują sutartį, tačiau dėl laikino statinio naudojimo termino pratęsimo ar naujo nustatymo nėra kreipusi. Ginčas šioje byloje vyksta dėl atsisakymo pratęsti arba sudaryti naują sutartį dėl leidimo ieškovei naudotis laikinu statiniu (kiosku, paviljonu), o ne dėl laikino statinio naudojimo termino pratęsimo statybos įstatymo nuostatų kontekste. Taigi ieškinio reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su laikino statinio termino galiojimu, pratęsimu ar pan. Šiuo metu ginčo statinio naudojimo terminas yra pasibaigęs, todėl nebėra teisinio pagrindo juo naudotis, nes toks statinys stovi valstybinėje žemėje be jokio teisėto pagrindo, t. y. neteisėtai. Kauno miesto savivaldybės taryba nusprendė, kad ginčo teritorija yra reikalinga savivaldybės funkcijoms įgyvendinti. Todėl šioje byloje aktualus viešojo intereso egzistavimas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartimi ieškovės UAB „Dinaka“ prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu tenkino, taikė laikinąją apsaugos priemonę – uždraudė atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai imtis bet kokių veiksmų, susijusių su ieškovei UAB „Dinaka“ nuosavybės teise priklausančiu laikinu statiniu (kavinė „VIVA Kaunas“), (duomenys neskelbtini), jo nugriovimu ar pašalinimu ir statybvietės sutvarkymu iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.Teismas pažymėjo, kad grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui ieškovė grindžia atsakovės vienos iš seniūnijos seniūno raštu, įspėjančiu, jog 2018 m. sausio 8 d. 9.00 val. bus atliekami ginčo statinio griovimo (pašalinimo) ir teritorijos sutvarkymo darbai, todėl prašo iki nurodytos datos atlaisvinti šiuos statinius ir iš jų išgabenti juose esančius daiktus (baldus, įrangą ir kt.). Taigi šiuo raštu ketinama realiai įgyvendinti seniūno 2017 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. 16-2-1035 nurodytus ketinimus, įpareigojančius ieškovę statinį nugriauti ir sutvarkyti statybvietę ieškovės lėšomis iki 2017 m. gruodžio 27 d., nes to nepadarius statinys bus nugriautas atsakovės lėšomis. Todėl, teismo vertinimu, tokio turinio rašto gavimas yra pakankamas pagrindas spręsti apie realią grėsmę ieškovės interesams ir nėra tik įspėjamojo pobūdžio, o ketinama imtis realių veiksmų, t. y. ieškovė įrodė grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui.Teismas sutiko su ieškove, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kils grėsmė, jog dar neišnagrinėjus civilinės bylos ieškovei nuosavybės teise priklausantis laikinas ginčo statinys – kavinė „VIVA Kaunas“, į kurią investuotos didelės lėšos, bus nugriautas/pašalintas ir sutvarkyta statybvietė, dėl ko ieškovei palankaus sprendimo atveju būtų patiriamos neproporcingai didelės išlaidos vėliau siekiant jį atstatyti. Ieškovė iki teismo sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo patirtų ne tik dideles išlaidas išardant laikiną statinį, tačiau šioje vietoje turėtų sustabdyti veiklą, atleisti darbuotojus, negautų pajamų, prarastų galimybę valstybės biudžetui mokėti mokesčius ir pan. Taigi ieškovė patirtų neigiamas pasekmes, susijusias su būsimomis negautomis pajamomis, darbuotojų atleidimu, mokesčių nemokėjimu, išlaidomis, susijusiomis su laikino statinio nugriovimu ir atstatymu pagal projektą. Tuo tarpu pati atsakovė nurodo, kad ginčo vietoje yra tik numačiusi skelbti konkursą, jis nėra paskelbtas, laimėtojo dar nėra, todėl tai, jog stovi ginčo statinys, atsakovei realiai neigiamų pasekmių nesukuria ir viešas interesas nėra pažeidžiamas, o priešingai – klientai turi galimybę lankytis.Atsakovės argumentas, kad ieškinio reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su laikino statinio termino galiojimu, pratęsimu ar pan., teismo nuomone, nesudaro pagrindo netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo ir neatsveria realios grėsmės ieškovės interesams. Ieškovei valstybinėje žemėje buvo leista statyti nesudėtingos kategorijos statinį ir jis buvo skirtas laikinam naudojimui iki 2017 m. spalio 24 d., todėl nepaisant to, kad ieškovė žinojo, jog statinį galės naudoti tik iki šios datos, t. y. žinojo (turėjo žinoti) apie vėliau po 2017 m. spalio 24 d. kilsiančias pasekmes, tačiau šioje byloje ji siekia pratęsti sutartį ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje miesto vietoje, dėl ko, teismo nuomone, yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovės prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tuo labiau, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1179-422/2018 pagal ieškovės (pareiškėjos) skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą 3 mėnesiams. Taigi, ginčijama ginčo statinio savavališka statyba.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas neatsižvelgė į atsakovės argumentus dėl ieškinio reikalavimų ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sąsajų. Ginčas šioje byloje vyksta dėl atsisakymo pratęsti arba sudaryti naują sutartį dėl leidimo ieškovei naudotis laikinu statiniu (kiosku, paviljonu), o ne dėl laikino statinio naudojimo termino pratęsimo Statybos įstatymo nuostatų kontekste. Taigi ieškinio reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turiniu. Ieškovė neneigė bei neginčijo ginčo statinio statuso, t. y. kad tai yra laikinas statinys, kurį naudoti galima laikinai ir kurio naudojimo terminas yra pasibaigęs. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pratęsti sutartį arba sudaryti naują sutartį (į šį prašymą buvo atsakyta ginčijamu šioje byloje raštu), tačiau dėl laikino statinio naudojimo termino pratęsimo ar naujo nustatymo nėra kreipusi po to, kai baigėsi laikino statinio naudojimo terminas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės prašymą, turėjo įvertinti CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri numato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Ginčo laikino statinio naudojimo terminas baigėsi 2017 m. spalio 24 d., taigi šiuo metu statinio naudojimo terminas yra pasibaigęs, todėl nebėra jokio teisinio pagrindo juo naudotis. Be to, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos statytojui UAB „Dinaka“ 2017 m. kovo 8 d. surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo buvo konstatuota savavališka statyba.Teismas nevertino viešojo intereso egzistavimo sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Kauno miesto savivaldybės taryba nusprendė, kad ginčo teritorija yra reikalinga savivaldybės funkcijoms įgyvendinti, t. y. visuomenės reikmėms – turizmo plėtrai.Teismas nepagrįstai sprendė, kad viešas interesas nėra pažeistas dėl to, jog klientai turi galimybę lankytis ginčo statinyje (nors ieškovė neturi leidimo prekiauti, teikti paslaugas neteisėtai stovinčiame statinyje), o atsakovei nekyla jokių neigiamų pasekmių. Tačiau ieškovė ginčo statinyje vykdė ir iki šiol vykdo (neturėdama tam teisinio pagrindo) išimtinai komercinę veiklą, tikslu gauti naudą sau, kas jokiu būdu negali būti laikoma viešojo interesu tenkinimu.Teismas nepagrįstai sprendė, kad nugriovus statinį būtų patiriamos neproporcingai didelės išlaidos vėliau siekiant jį atstatyti. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kokios apimties ir matmenų būtų statomas statinys ginčo vietoje, nugriovus ieškovės naudojamą laikiną statinį. Tokie duomenys būtų aiškūs tik tuomet, jei būtų suderintas tokiai statybai projektas, pagal kurį statyba būtų vykdoma.Teismo argumentai dėl to, kad ieškovė investavo dideles pinigų sumas į ginčo objekto statybą, įrengimą ir kt., nėra susiję su šios bylos ginču bei nesudaro pagrindo teismui tenkinti prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Ieškovė pasirašydama sutartį prisiėmė riziką bei atsakomybę už investuotas lėšas, suvokdama, kad jos nurodomas pinigų sumas ji investuoja į laikino statinio statybą, taigi, suvokdama, kad neturės teisės juo naudotis bei vykdyti jame veiklą ilgiau nei yra suderintas projektas.Ieškovė UAB „Dinaka“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus ieškovei palankų sprendimą, būtų pažeistas proporcingumo principas siekiant atstatyti laikinąjį statinį į pradinę padėtį, taip pat kiltų grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, nes būtų patirtos išlaidos pastato nugriovimui, be to, nebūtų proporcinga vėl patirti išlaidas pastato atstatymui. Tuo tarpu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei reali žala nekyla ir nekils, kadangi ginčo objekto vietoje nėra numatyti jokie konkretūs kito statinio statybų darbai, netgi dėl vietos nėra paskelbtas konkursas turizmo paviljonui įrengti. Ieškovė, ieškiniu prašydama pripažinti atsakovės atsisakymą pratęsti arba sudaryti naują sutartį, kuria buvo suteikta teisė naudoti ginčo laikinąjį statinį ir jame vykdyti veiklą, iš esmės siekia, kad jai būtų suteikiama teisė ir toliau naudotis minėtu statiniu ir vykdyti veiklą, taigi atsakovės argumentas, jog tarp ieškinio reikalavimų ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra sąsajos, nepagrįstas. Teismas tinkamai įvertino faktinę aplinkybę, jog atsakovė ginčo vietoje yra tik numačiusi skelbti konkursą, jis nėra paskelbtas, laimėtojo dar nėra, tad tai, jog stovi ginčo statinys, atsakovei realiai neigiamų pasekmių nesukuria ir viešas interesas nėra pažeidžiamas, o priešingai – klientai turi galimybę lankytis ieškovei priklausančioje kavinėje, grožėtis Kauno miesto panorama.Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad ieškovės prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo yra pagrįstas, nes Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Šilainių seniūnijos 2017 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. 16-2-1035, kuriame ieškovė įpareigojama per 1 mėnesį nugriauti (pašalinti) neįteisintus statinius valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti teritoriją, priešingu atveju statinys bus nugriautas Kauno miesto savivaldybės lėšomis, sudaro pakankamą pagrindą spręsti apie realią grėsmę ieškovės interesams. Taigi ieškovė įrodė grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės UAB „Dinaka“ ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir yra grėsmė, kad būsimo ieškovei galimai palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, taikė ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę.Apeliantė (atsakovė) Kauno miesto savivaldybės administracija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusiję su ieškovės ieškinio reikalavimais, be to, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino jų CK 4.103 straipsnio 1 dalies kontekste, neatsižvelgė į viešąjį interesą, proporcingumo principą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos manyti, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui egzistavimą turi asmuo, prašantis imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 178 straipsnis).Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas. Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, įvykdymą.Apeliantė (atsakovė) Kauno miesto savivaldybės administracija atskirąjį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su byloje pareikštais ieškovės reikalavimais, t. y. ginčas šioje byloje vyksta dėl atsisakymo pratęsti arba sudaryti naują sutartį dėl leidimo ieškovei naudotis laikinu statiniu, o ne dėl laikino statinio naudojimo termino pratęsimo Statybos įstatymo nuostatų kontekste. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu.Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Dinaka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo pripažinti atsakovės 2017 m. spalio 20 d. rašte Nr. 33.200R-3376 nurodytą atsisakymą pratęsti 2017 m. kovo 1 d. sutartį Nr. 29-23-66 (K 572-4) ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje miesto vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtu. Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad šalys (ieškovė ir atsakovė) sutarties 14 punkte numatė, jog „pasibaigus sutarties galiojimo laikui, asmuo turi pirmumo teisę sudaryti sutartį dėl laikinojo statinio naudojimo toje pačioje viešojoje miesto vietoje, jeigu jis vykdė visus sutarties įsipareigojimus ir jeigu laikinojo statinio vieta nėra reikalinga visuomenės poreikiams“. Ieškovės nuomone, pagrindų atsisakyti pratęsti sutartį arba atsisakyti sudaryti naują sutartį su ja pirmumo teise nėra. Atsižvelgiant į ieškovės UAB „Dinaka“ ieškinyje reiškiamą reikalavimą (ieškinio dalyką) ir nurodomas faktines aplinkybes (faktinį pagrindą), darytina išvada, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymo pratęsti sutartį ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl ieškovei priklausančio kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje miesto vietoje, t. y. ieškovė pareikštu ieškiniu siekia nuginčyti atsakovės atsisakymą pratęsti sutartį/sudaryti naują sutartį pirmumo teise tam, kad sutartis su ja būtų pratęsta/sudaryta nauja ir ji galėtų ginčo laikiną statinį toliau naudoti, vykdyti jame veiklą (kad būtų pratęstas ginčo laikino statinio naudojimo terminas, kaip tai numato Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalis).Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę ir uždraudė atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai imtis bet kokių veiksmų, susijusių su ieškovei UAB „Dinaka“ nuosavybės teise priklausančiu laikinu statiniu (kavinė „VIVA Kaunas“), (duomenys neskelbtini), jo nugriovimu ar pašalinimu ir statybvietės sutvarkymu iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su ieškovės ieškinio atsakovei materialiųjų reikalavimų esme ir susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo byloje užtikrinimu, t. y. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turės tiesioginės įtakos būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, kadangi teismui tenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą ir panaikinus atsakovės atsisakymą pratęsti/sudaryti naują sutartį pirmumo teise dėl laikino statinio naudojimo viešojoje miesto vietoje kaip neteisėtą, ieškovė įgytų teisę pratęsti/sudaryti naują sutartį su atsakove ir toliau naudoti ginčo laikiną statinį, vykdyti jame veiklą. Todėl ginčo laikino statinio nugriovimas/pašalinimas neabejotinai apsunkintų (galimai padarytų nebeįmanomą) ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą ir neturėtų jų taikyti, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kils grėsmė, jog dar neišnagrinėjus civilinės bylos ieškovei nuosavybės teise priklausantis laikinas ginčo statinys – kavinė „VIVA Kaunas“, į kurią investuotos didelės lėšos, bus nugriautas/pašalintas, dėl ko ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės (galimai taps nebeįmanomas), t. y. ieškovė patirs neproporcingai dideles išlaidas siekdama atstatyti ginčo statinį. Be to, ieškovė iki teismo sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo patirs išlaidas išardant (nugriaunant) ar perkeliant laikiną statinį, taip pat turės sustabdyti veiklą, atleisti darbuotojus, negaus pajamų, praras galimybę valstybės biudžetui mokėti mokesčius ir pan., t. y. ieškovė patirs neigiamas pasekmes. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama pripažinti atsakovės atsisakymą pratęsti sutartį ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl laikino statinio naudojimo viešojoje miesto vietoje neteisėtu, siekia kad sutartis būtų pratęsta/sudaryta nauja ir ji galėtų toliau naudoti ginčo laikiną statinį, vykdyti jame veiklą (kad būtų pratęstas ginčo laikino statinio naudojimo terminas). Taigi ieškovė reikalauja, kad būtų tęsiami iki šiol tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai, t. y. išsaugota status quo, o būtent status quo išsaugojimas užtikrintų tinkamą ieškovės teisių gynimą. Šiuo atveju ieškovės prašymu pritaikytos konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės užtikrina padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą, kartu jos yra ir prevencinio pobūdžio priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama išlaikyti status quo padėtį, kuri patenkinus ieškinį leistų ieškovui tikėtis realaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1211/2014).Apeliantė (atsakovė) Kauno miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino to, jog ginčo statinys yra savavališka statyba, o pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti draudžiama. Tačiau tokie apeliantės argumentai pripažintini nepagrįstais.Visų pirma, pažymėtina, kad savavališka statyba nėra šios bylos teisminio nagrinėjimo dalykas, t. y. šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovės atsisakymo pratęsti ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl laikino statinio naudojimo viešojoje miesto vietoje, o ne dėl to, ar minėtas laikinas statinys yra savavališka statyba. Antra, skundžiama nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra suteikiama teisė ieškovei naudotis ar disponuoti ginčo laikinu statiniu, t. y. jomis uždraudžiama atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su ieškovei priklausančiu laikinu statiniu, jo nugriovimu ar pašalinimu ir statybvietės sutvarkymu iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo (siekiama išsaugoti status quo). Trečia, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1179-422/2018 pagal ieškovės (pareiškėjos) UAB „Dinaka“ skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl jos priimto 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. SDPN-20-170926-00039, kuriuo atsisakyta pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą 3 mėnesiams, panaikinimo ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo. Taigi tarp šalių vyksta ginčas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Apeliantės (atsakovės) Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirojo skundo argumentas, jog pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiamas viešasis interesas, taip pat laikytinas nepagrįstu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad viešojoje miesto vietoje, kurioje stovi ginčo laikinas statinys, atsakovė, vadovaudamasi Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. T-105 „Dėl turizmo paviljonų išdėstymo schemos patvirtinimo“, yra tik numačiusi skelbti konkursą dėl turizmo paviljono įrengimo, tačiau jis dar nėra paskelbtas, laimėtojo nėra, jokie konkretūs kito statinio įrengimo (statybos) darbai nėra numatyti (suplanuoti), todėl tai, jog bylos nagrinėjimo laikotarpiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones uždrausta ginčo laikiną statinį nugriauti/pašalinti (ginčo laikinas statinys stovi viešojoje miesto vietoje), atsakovei jokių realių neigiamų pasekmių (žalos) nesukuria ir viešasis interesas tokiu būdu nėra pažeidžiamas. Priešingai, ieškovei priklausantis laikinas statinys suteikia galimybę miesto gyventojams ir svečiams lankytis jame, grožėtis Kauno miesto panorama, be to, ieškovė samdo darbuotojus (sukuria darbo vietas), moka mokesčius į valstybės biudžetą, taip pat rūpinasi (tvarko) aplink laikiną statinį esančią viešąja miesto erdve. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo, remiantis atskirojo skundo argumentais, panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.