- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-30
- Bylos Nr.
- e2S-1632-661/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14500-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Atsakovas
- Y. S.
- Ieškovas
- K. S.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Interveta“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo Y. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui Y. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir susijusių teisinių pasekmių, trečiasis asmuo UAB „Interveta“, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės K. S. ieškinys, kuriuo prašoma nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, palikti ieškovei santuokinę pavardę, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą, mokamą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 750 Eur iki vaiko pilnametystės, lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 20 dienos, įpareigoti atsakovą lygiomis dalimis su ieškove apmokėti dukters ugdymą American English School ar kitoje privačioje mokykloje, padalinti santuokos metu įgytą turtą, nustatyti prievolių pobūdį, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 200 000 Eur kompensaciją už investicijas į Didžiojoje Britanijoje registruotą įmonę SealNavitasLimited ir priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2022 m. balandžio 28 d. gautas atsakovo priešieškinis, kuriuo prašoma nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl ieškovės kaltės, palikti ieškovei santuokinę pavardę, priteisti iš ieškovės atsakovui 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą, mokamą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 350 Eur iki vaiko pilnametystės, lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 20 dienos, padalinti santuokos metu Lietuvoje ir Vokietijoje įgytą turtą, nustatyti atsakovo siūlomą bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakyta priimti priešieškinio dalį dėl reikalavimo padalinti Vokietijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą; nustatyta atsakovui Y. S. dešimties dienų nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos terminas priešieškinio trūkumams likusioje dalyje pašalinti.
4. Teismas dėl atsisakymo priimti dalį priešieškinio nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo bei pagarbos principus, Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių, leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą. Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-916/2020). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti reikalavimą dėl turto, esančio Vokietijos Federacijoje, padalinimo, kaip nepriklausantį Lietuvos teismų jurisdikcijai.
5. Teismas dėl kitos dalies priešieškinio trūkumų nurodė, kad atsakovas priešieškiniu reiškia žyminiu mokesčiu neapmokėtus turtinio pobūdžio reikalavimus priteisti jam neturtinę žalą ir kompensaciją už ieškovei nuosavybės teise priteistiną žemės sklypą, kurie apmokestintini 4 740 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (2000 Eur + 500 000 Eur) – 100 000) x 1 proc.) + 2 300 Eur) x 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 1, 8 ir 10 punktai). Atsakovas nepateikė teismui duomenų apie žyminio mokesčio apmokėjimą, todėl įpareigojamas sumokėti žyminį mokestį ir pateikti teismui tai įrodančius duomenis.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarties dalį dėl žyminio mokesčio sumokėjimo; taip pat panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti priešieškinio reikalavimus padalinti Vokietijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą.
7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Neturtiniai reikalavimai (nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, palikti ieškovei santuokinę pavardę, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą, mokamą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 750 Eur iki vaiko pilnametystės, lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 20 dienos ir kt.) jau yra apmokėti ieškovės. Turto padalijimui tenkantis žyminis mokestis taip pat yra apmokėtas ieškovės. Ieškovė ieškiniu teismo prašo: vienbutį gyvenamąjį namą su terasa, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei (šį turtinį reikalavimą ieškovė yra apmokėjusi žyminiu mokesčiu); iš Y. S. priteisti ieškovei 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (šį turtinį reikalavimą ieškovė yra apmokėjusi žyminiu mokesčiu). Kadangi ieškovė už šiuos reikalavimus jau yra sumokėjusi žyminį mokestį, remiantis teismų praktika, atsakovui už šiuos reikalavimus žyminio mokesčio mokėti nereikia.
7.2. Teismas netinkamai vertino reikalavimą padalinti nekilnojamąjį turtą, esantį ne Lietuvoje, nes vadovavosi dviem vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais – „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad joks Europos Sąjungos teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja jurisdikcijos klausimų, susijusių su sutuoktinių bendro turto padalijimu“ ir „Atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo bei pagarbos principus, ši taisyklė taip pat reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių, leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą“. Tokiu būdu pripažįstama, kad, esant tarptautinei sutarčiai su valstybe, kurioje yra nekilnojamasis turtas, reikalavimas padalinti jį gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose.
7.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-916/2020, nes joje buvo sprendžiamas reikalavimas padalinti nekilnojamąjį turtą, esantį Norvegijoje (ne ES valstybė), su kuria Lietuva nėra sudariusi tarptautinės sutarties. Tačiau su Vokietijos Federacija Lietuva tokią sutartį yra sudariusi, todėl atsakovo reikalavimas padalinti nekilnojamąjį turtą, esantį Vokietijoje, gali būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose.
7.4. Teismas priėmė nagrinėti ieškovės turtinį reikalavimą priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 200 000 Eur kompensaciją už investicijas į Didžiojoje Britanijoje registruotą įmonę SealNavitasLimited“, todėl turėjo priimti ir atsakovo reikalavimą padalinti Vokietijoje esantį turtą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl reikalavimo padalinti Vokietijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą
9. Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-916/2020, nes joje buvo sprendžiamas reikalavimas padalinti nekilnojamąjį turtą, esantį Norvegijoje, su kuria Lietuva nėra sudariusi tarptautinės sutarties, o su Vokietijos Federacija Lietuva tokią sutartį yra sudariusi, todėl reikalavimas padalinti nekilnojamąjį turtą, esantį Vokietijoje, gali būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Toks apelianto teiginys yra visiškai nepagrįstas.
10. Nors atsakovas teigia, kad Lietuva ir Vokietija yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl bendradarbiavimo, jis nenurodo kokia tai sutartis ir kokiomis konkrečiomis tos sutarties nuostatomis jis remiasi. Pažymėtina, kad oficialiame Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos interneto puslapyje dėl tarptautinio bendradarbiavimo nėra nurodyta jokia dvišalė tarptautinė Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacijos sutartis (https://tm.lrv.lt/lt/teisine-informacija/tarptautbendrad/teisinis-bendradarbiavimas).
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-916/2020 buvo suformuluoti bendri principai, taikytini situacijoms kai kyla ginčas dėl tiek ES, tiek kitose valstybėse esančio nekilnojamojo turto. Apeliantas nenurodo jokių kitų vėlesnių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriomis būtų keičiama pacituotoje nutartyje suformuota teismų praktika. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-916/2020 (toliau – ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartis).
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje yra nurodyta, kad:
12.1. Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (21 punktas).
12.2. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (25 punktas).
12.3. Pažymėtina, kad joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja jurisdikcijos klausimų, susijusių su sutuoktinių bendro turto padalijimu (26 punktas).
12.4. Remiantis CPK 786 straipsniu, išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į CPK 786 straipsnyje įtvirtintą Lietuvos Respublikos teismų išimtinės jurisdikcijos taisyklę, taip pat tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo ir pagarbos principus, CPK 786 straipsnyje įtvirtintą teisės normą aiškino kaip reiškiančią ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018 37–38 punktus). Taigi, remiantis ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai, nesant su Norvegijos Karalyste sudarytos tarptautinės sutarties, kuri leistų nuspręsti dėl asmens daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą, neturi jurisdikcijos nuspręsti dėl santuokoje įgyto Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo turto padalijimo (27 punktas).
13. Taigi, pacituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje yra nurodyta, kad joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja jurisdikcijos klausimų, susijusių su sutuoktinių bendro turto padalijimu. Kadangi jokia Lietuvos ir Vokietijos dvišalė tarptautinė sutartis šio klausimo taip pat nereglamentuoja, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi, reikia vadovautis tarptautinėje teisėje egzistuojančiais abipusiškumo ir pagarbos principais ir išimtine valstybių teise spręsti dėl jų teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų. Atsižvelgus į čia pacituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darytina išvada, kad nesant konkretaus tarptautinio dokumento, klausimus dėl užsienio valstybėse esančio nekilnojamojo turto sprendžia tų valstybių (šiuo atveju – Vokietijos) teismai.
14. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti priešieškinio reikalavimus padalinti Vokietijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą, todėl ši skundžiamos nutarties dalis paliekama nepakeista.
Dėl reikalavimo sumokėti žyminį mokestį
15. Apeliantas nurodo, kad jis neturi mokėti žyminio mokesčio už priešieškinio reikalavimus, sutampančius su ieškinio reikalavimais, nes už juos yra sumokėjusi ieškovė. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas.
16. CPK 143 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teismas priima priešieškinį, jeigu priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. Šio straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio Kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti.
17. CPK 80 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad žyminis mokestis yra mokamas tiek už ieškinius, tiek už priešieškinius.
18. Taigi, iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad priešieškinis savo esme yra tapatus ieškiniui, jam galioja lygiai tokios pačios taisyklės kaip ir ieškiniui, įskaitant ir reikalavimą sumokėti žyminį mokestį. Nei CPK, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nenumato išimčių priešieškiniams ir santuokos nutraukimo bylose. Taigi, jei asmuo dėl kokių nors priežasčių nėra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, jis, pateikdamas priešieškinį, nepaisant, kokie yra priešieškinio reikalavimai, už juos visus privalo sumokėti žyminį mokestį.
19. Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą sumokėti žyminį mokestį už kitus priešieškinio reikalavimus, todėl ir ši skundžiamos nutarties dalis paliekama nepakeista.
20. Kadangi skundžiamoje nutartyje nurodytas terminas priešieškinio trūkumams pašalinti jau yra pasibaigęs, atsakovui nustatomas naujas 10 dienų nuo šios nutarties įteikimo dienos terminas priešieškinio trūkumams pašalinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti atsakovui Y. S. dešimties dienų nuo šios nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos terminą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutartyje nurodytiems priešieškinio trūkumams pašalinti.