Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Jurgis Kiškis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus ( toliau – Institucija) vedėjo pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarimo R. N. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. lapkričio 23 d. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius R. N. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d., t.y. už nelegalų darbą, o būtent už tai, kad ji UAB „G.“ priklausančioje parduotuvėje „V.“, esančioje (duomenys neskelbtini) Prienų r. sav., nuo 2011-11-16 leido A. S. pradėti dirbti nepasirašius su ja darbo sutarties, neišdavus jos tapatybę patvirtinančio darbo pažymėjimo bei nepranešus apie priimtą į darbą asmenį Valstybinio socialinio fondo valdybai, kad tokiais savo veiksmais ji pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 p., 99 str., reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad šioje byloje R. N. kaltinama Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytu pažeidimu, kadangi ji UAB „G.“ priklausančioje parduotuvėje „V.“, esančioje (duomenys neskelbtini) Prienų r. sav., nuo 2011-11-16 leido A. S. pradėti dirbti nepasirašius su ja darbo sutarties, neišdavus jos tapatybę patvirtinančio darbo pažymėjimo bei nepranešus apie priimtą į darbą asmenį Valstybinio socialinio fondo valdybai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą vieningą teisės taikymo praktiką, siekiant veiką kvalifikuoti Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darbo sutarties nepasirašius abiems darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis laikoma nesudaryta, todėl darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, nes šiuo atveju darbuotojų darbas laikomas nelegaliu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose N3-397/2005, N575-858/2010).

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, teisingai išanalizavo surinktus įrodymus, ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes, ir administracinę teiseną R. N. atžvilgiu nutraukė.

Institucija prašo skundžiamą nutarimą panaikinti, savo reikalavimus iš esmės argumentuodama tuo, jog darbo sutarties nepasirašius vienai iš šalių – t.y. darbuotojui, darbo sutartis laikoma nesudaryta ir todėl yra pagrindo teigti, jog R. N. leido dirbti A. S. nelegaliai. Taip pat apeliantas nelegalaus darbo fakto įrodytu laiko A. S. paaiškinimus apie jos pradėtą darbą. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teismas nesutinka.

Iš byloje apklaustų asmenų parodymų bei rašytinių įrodymų – darbuotojų darbo pažymėjimų registravimo žurnalo kopijos, darbo sutarčių registro kopijos, elektroninės informacijos draudėjui apie darbuotojo priėmimą į darbą matyti, kad 2011-11-16 R. N., kaip parduotuvės „V.“ vedėja, tarėsi su pretendente į darbuotojus A. S. dėl darbo, pretendentei buvo paaiškinta darbo pobūdis, supažindinta su darbo vieta ir sąlygomis, ji su išdėstytu sutiko, pateikė R. N. reikiamus dokumentus dėl jos įdarbinimo. Kadangi darbuotojo darbo vieta yra kitoje vietovėje nei centrinė bendrovės buveinė, visus su įdarbinimu susijusius dokumentus reikėjo pristatyti į administraciją, kad juos įformintų. Visi reikalingi dokumentai jau prieš A. S. pradedant darbą parduotuvėje buvo pasirašyti ir reikiamai įforminti, tik juos reikėjo atvežti į darbuotojos darbo vietą ir jai atiduoti. Elektroninės draudėjų aptarnavimo sistemos duomenys patvirtina, kad elektroniniu būdu apie A. S. priėmimą į darbą draudėjui buvo pranešta neužilgo nuo A. S. darbo pradžios.

Sprendžiant dėl darbo laikymo nelegaliu, vienai iš šalių nepasirašius darbo sutarties, būtina apskritai atsižvelgti į šios sutarties sudarymo tikslus. Darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį todėl, kad, sudarydamas darbo sutartį su darbuotoju, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Taigi, darbo sutarties esmė yra apibrėžti darbdavio ir darbuotojo teises bei pareigas ir iš jų kylančią atsakomybę, todėl norminiai aktai griežtai reglamentuoja pradėti leisti dirbti tik pasirašius šį susitarimą abiems šalims, taip siekiant, kad pasirašantieji prieš pradėdami dirbti, ar prieš leisdami asmeniui dirbti, jau žinotų joje numatytas teises, pareigas ir atsakomybę.

Šiuo atveju, neginčijamai įrodyta, kad A. S. savo būsimo darbo sąlygas buvo aptarusi su R. N., pretendentei šios sąlygos tiko, todėl dirbti ji sutiko, pateikė jos įdarbinimui reikalingus dokumentus. Taigi, situaciją vertinti vien tik pagal vieną aplinkybę – jog darbuotojas pradėjo dirbti nepasirašęs darbo sutarties, būtų formalu ir neteisinga. Juk sprendžiant, ar buvo padarytas teisės pažeidimas, būtina tirti visus surinktus įrodymus ir vertinti jų visetą, o ne laikyti neginčijamais kaltės įrodymais pavienius, išimtus iš konteksto duomenis. Taigi, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog vien tai, kad A. S. pradėjus dirbti, darbo sutartis ir darbo pažymėjimas jai dar nebuvo įteikti, neįrodo nelegalaus darbo buvimo fakto.

Be to, apeliacinis teismas pažymi, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. S. būtų pradėjus dirbti anksčiau nei bendrovės administracija sutvarkė jos įdarbinimui reikalingus dokumentus. Rašytinis A. S. paaiškinimas, jog ji darbą pradėjo nuo 2011-11-16, prieštarauja kitiems byloje esantiems kitiems įrodymams. Pati A. S. jau teismo posėdžio metu paaiškino, kad pirmos apklausos metu buvo labai susijaudinusi ir galėjo suklysti dėl įdarbinimo aplinkybių nurodymo, būtent dėl darbo pradžios. Institucijos atstovas A. P., surašęs ATP protokolą, paaiškino, kad anoniminiame pranešime buvo nurodyta, jog parduotuvėje ,,Veiverių aibė“ nelegaliai mokinės dirba nuo 2011-11-17 10 val., pats pranešimas buvo gautas taip pat 2011-11-17, taigi, ir pats patikrinimas vyko tik 2011-11-17. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Šiuo atveju buvo padaryta pagrįsta išvada, kad nėra pakankamai įrodymu, pagrindžiančių, jog A. S. pradėjo darbą parduotuvėje ,,Veiverių aibė“ anksčiau nei 2011-11-17, 10 val.

Apeliacinė instancija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena R. N. atžvilgiu nutraukta teisėtai ir pagrįstai, o naikinti skundžiamą nutarimą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, jokio objektyvaus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutarė:

palikti Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarimą R. N. administracinio teisės pažeidimo byloje nepakeistą ir Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.