Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarimo, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje ir nubaustas 4500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nubaustas už tai, kad 2012 m. gruodžio 22 d., apie 12 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje vairavo jam priklausantį automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (alkoholio matavimo prietaisu Lion alcolmeter 500, Nr. 19060, paklaida ± 5 %, patikros sertifikatas Nr. 1189873, galioja iki 2013-02-28, jam nustatytas 1,17 promilės girtumas), nepraleido pagrindine gatve važiuojančio automobilio „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo Š. G., ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintos transporto priemonės. Šiais savo veiksmais A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 bei 158 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje.

Atkreipia dėmesį, kad liudytojai patvirtino, jog, nors ir nulenktą, tačiau kelio ženklą „Duoti kelią“ matė, tačiau kartu pažymi, kad beveik visi liudytojai šį ženklą nulenktą matė važiuodami ne jo (A. K.) važiavimo trajektorija. Apelianto teigimu, kelio ženklas „Duoti kelią“ buvo nulenktas į šalia (duomenys neskelbtini) gatvės dešinėje pusėje (pagal jo judėjimo kryptį) esančių kapinių pusę – jo stovas buvo lygiagrečiai apsodintam iš abiejų pusių tujomis įėjimui į kapines ir statmenai (duomenys neskelbtini) gatvei, t. y. jis buvo nulenktas į dešinį šoną nuo (duomenys neskelbtini) gatvės. Nuo (duomenys neskelbtini) gatvės valomas sniegas buvo suverstas ant šaligatvių, jų aukštis, dėl buvusios labai snieguotos žiemos, buvo apie 1-1,5 aukščio. Pats ženklas buvo nulenktas prie natūraliai prisnigtos sniego dangos, kurios aukštis 30-40 cm. Sustumdyto į gatvės kelkraštį sniego pusnys ribojo matomumą už jų. Teigia, kad šią aplinkybę, t. y. tai, jog iš jo važiavimo trajektorijos neįmanoma buvo matyti ženklo, patvirtino ir liudytojai P. B., E. L., V. K.. Taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojas A. K. M., dirbantis (duomenys neskelbtini) įmonėje vairavimo mokytoju, parodė, kad apie 11 val. važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) kaimo, pamatė (duomenys neskelbtini) gatvėje prieš sankryžą nulenktą ženklą, parodė jį kartu važiuojančiam mokiniui ir pasakė, kad važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve ne vietinis gyventojas gali nepamatyti kelio ženklo, neteisingai įvertinti situaciją (palaikyti lygiareikšmių kelių sankryža) ir padaryti šioje sankryžoje avariją.

A. K. įsitikinimu, teismas neteisingai įvertino liudytojų V. L., A. S., Š. G. prieštaringus parodymus ir jais nepagrįstai rėmėsi priimdamas skundžiamą nutarimą.

Pasak apelianto, kelio ženklo „Duoti kelią“ fotonuotraukos, byloje atsiradusios tik po pirmojo teismo posėdžio, yra neinformatyvios, neturinčios jokios įrodomosios vertės, nes darytos tamsoje, kelio ženklą pilnai atstačius į pirminę padėtį ir visiškai kitu laiku.

Mano, jog tai, kad jis nei iš karto po įvykio, nei vėliau apžiūrėjus nulenktą kelio ženklą apie tai policijos pareigūnams nepasakė, šio ženklo nenufotografavo, nėra esminė aplinkybė. A. K. įsitikinimu, jei pažeistą ženklą įvykio vietoje matė policijos pareigūnai, jie tai privalėjo užfiksuoti, tačiau to nepadarė, t. y. aplaidžiai vykdė savo pareigas. Be to, teigia, kad policijoje jam dar būnant streso būsenoje ir paklausus policijos pareigūno, ką jam rašyti, pastarajam atsakius „rašyk kaip buvo, kad nepraleidai...“, jis taip ir parašė.

Be to, A. K. teigimu, kelio ženklo jis nematė ne dėl to, kad nėra vietinis (duomenys neskelbtini) gyventojas, taip pat ne dėl to, kad buvo neblaivus, o todėl, kad kelio ženklas „Duoti kelią“ buvo pažeistas ir iš jo važiavimo trajektorijos nesimatė.

Pasak apelianto, teismo išvada, kad vienintelis jo argumentas dėl kelio ženklo nepamatymo negali suponuoti jo kaltės nebuvimo, yra nepagrįsta. Pažymi, jog Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 6 punktas nurodo, kad „kiekvienas eismo dalyvis turi teisę naudotis keliais, laikydamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir kitų įstatymų, šių taisyklių ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, tvarkos ir apribojimų“, o „Eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti tik kelio ženklai..“ (KET 8 punktas). Kelio ženklas 203 „Duoti kelią“ įpareigoja vairuotoją duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamu keliu, o esant lentelei 843 „Pagrindinio kelio kryptys“ – važiuojančioms pagrindiniu keliu. Pažymi, kad jo situacijoje nesant šio kelio ženklo, jis teisingai vadovavosi KET 9,159 punktais, kad „lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms“, tokio elgesio teisėtai tikėjosi ir iš jam iš kairės artėjančios transporto priemonės vairuotojo, kuris turėjo jam duoti kelią. Teigia, kad nesitikėjo, jog šis transporto priemonės vairuotojas jo nepraleis, nes buvo visiškai įsitikinęs, kad įvažiuoja į lygiareikšmių kelių sankryžą ir teisingai vadovaujasi „dešinės rankos“ taisykle. Apelianto vertinimu, nutarime cituojama policijos atstovo išsakyta mintis, kad pagal KET 163 punktą, kai nėra pirmumo ženklų, iš vairuotojo reikalaujama elgtis taip, lyg jis važiuotų šalutiniu keliu, yra perfrazuota KET 163 punkto taisyklė, kuri iš tikrųjų ji yra tokia: „Jeigu vairuotojas negali nustatyti, kokia kelio danga, o pirmumo ženklų nėra, jis turi elgtis taip, lyg važiuotų šalutiniu keliu“. Teigia, kad jo atveju nebuvo iškilęs klausimas, kokia danga yra padengta (duomenys neskelbtini) gatvė bei (duomenys neskelbtini) gatvė. Jis puikiai suprato ir žinojo, kad jos abi dengtos asfaltu, todėl vadovautis KET 163 punktu jam nebuvo privaloma.

Be to, skunde pažymima, kad kelio ženklas „Duoti kelią“ neatitiko jam keliamų standartų, nustatytų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-31, įsakymu Nr. 3-83 patvirtintose Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklėse. Apeliantas nurodo, kad šios taisyklės nustato, jog ženklai įrengiami dešinėje kelio pusėje, jie galioja tai važiuojamajai daliai, šalia kurių jie yra įrengti. Minėtų taisyklių 24 punktas numato, kad įrengiant ženklus šalia kelio, atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki artimesniojo ženklo skydo krašto turi būti 0,5-2,00 m, o 25 punkte numatyta, kad kelio (važiuojamosios dalies) įrengiamų ženklų plokštuma turi būti statmena kelio (juostos) ašiai arba pasukta ne didesniu kaip 15 laipsnių kampu į važiuojamąją dalį. Teigia, kad minėtas kelio ženklas neatitiko ir Taisyklėse įtvirtintų ženklų įrengimo aukščio reikalavimų, nustatytų 8 lentelėje. Nors kelio ženklas „Duoti kelią“ gyvenvietėse šalia važiuojamosios dalies turi būti įrengtas 2,0-4,0 m aukštyje, jo atveju šis ženklas buvo tik apie 0,5 m atstumu nuo žemės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad A. K. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.

Kaip jau minėta, A. K. administracinė nuobauda paskirta už tai, kad jis pažeidė KET 14 bei 158 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje.

Pagal KET 14 punktą, draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų.

KET 158 punkte nurodyta, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu.

ATPK 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse numatyti veiksmai (KET pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą)), padaryti neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, užtraukia baudą vairuotojams nuo 4 000 Lt iki 5 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 5 000 Lt iki 5 500 Lt su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo arba administracinį areštą nuo 10 iki 20 parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Nukentėjusioji Š. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai važiuojant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini), iš dešinės pusės, iš šalutinio kelio išvažiavęs automobilis nestabdydamas trenkėsi į jos vairuojamo automobilio dešinįjį šoną. Tuo metu daugiau automobilių nebuvo, ji kito automobilio nelenkė. Po eismo įvykio prie jos iš karto atbėgo automobilio vairuotojas, prisipažino, kad yra kaltas ir siūlė jai susitarti. Po eismo įvykio ji išlipusi iš automobilio pamatė, kad šalutinio kelio ženklas buvo šiek tiek palenktas, tačiau aiškiai matomas, matė jo spalvas, suprato, kad tai ženklas „Duoti kelią“. Nurodė, kad vairuotojas, važiuodamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės, tą ženklą galėjo matyti (84-85 b. l.). Netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo – šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti bei nepažeidžiant įstatymo reikalavimų teismo įvertinti įrodymai.

Liudytojas, policijos pareigūnas V. L. teisme parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, automobilio vairuotojas K. prisipažino, kad yra kaltas, pripažino, kad išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį. Liudytojas V. L. taip pat paaiškino, kad įvykio vietoje kelio ženklas buvo palenktas į šoną, į kapinių pusę, tačiau jis nebuvo nuverstas, akivaizdžiai matėsi. Įvykio vietoje K. nesakė, kad nematė kelio ženklo, kaltę dėl įvykio iš karto pripažino (85 b. l.).

Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. S. taip pat nurodė, kad įvykio vietoje K. aiškino, jog važiavo iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvę, sakė, jog vieną automobilį praleido, o kito nepastebėjo ir su juo susidūrė. Savo kaltę K. pripažino, jos neginčijo. Kelio ženklas įvykio vietoje buvo, tačiau jis buvo truputį pasviręs, galėjo būti užkliudytas valant sniegą. Važiuojant nuo tos pusės, iš kurios važiavo K., ženklas buvo matomas, jo „galva“ nebuvo nusukta, nebuvo taip, kad ženklo nesimatytų dėl sustumtų sniego pusnių. Kadangi ženklas buvo, jis buvo nubraižytas ir eismo įvykio schemoje, tik nebuvo aprašytas (95-96 b. l.).

Autoavarijos vietos schemoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad eismo įvykio vietoje kelio ženklas „Duoti kelią“ iš tikrųjų buvo, tik, kaip nurodė liudytojas A. S., jis nebuvo aprašytas (6 b. l.).

Kaip liudytojas apklausiamas (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotojas E. L. nurodė, kad atvažiuodamas nuo užtvankos matė nulenktą kelio ženklą, kurį palenkti galėjo tą dieną dirbusi, t. y. sniegą stumdžiusi, sunkioji technika. Šį ženklą tą dieną jis iš dalies atstatė ir tuomet ženklas metėsi, jis stovėjo truputį palinkęs, tačiau negulėjo. Kitą dieną ženklas buvo atstatytas visiškai (88 b. l.).

Atkreipiamas dėmesys, kad ir kiti liudytojai, t. y. liudytojai A. K. M. bei M. B. patvirtino, jog ženklas buvo nulenktas, matėsi, kad jis palenktas, tačiau nenurodė, kad ženklo apskritai nebuvo galima matyti (86-87 b. l.). Be to, ir liudytojas A. V. parodė, kad ženklas buvo nulenktas, tačiau jis, važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, net ir esant didelėms sniego pusnims, šį ženklą matė (87 b. l.). Taip pat pastebėtina, jog aplinkybę, kad kelio ženklas buvo nulenktas, tačiau, nors sunkiai, bet matomas, patvirtino ir A. K. sutuoktinė V. K. (89-90 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą patvirtina ir jo paties 2012 m. gruodžio 22 d. paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad 2012 m. gruodžio 22 d. 12.30 val., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve nepraleido pagrindine (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančio automobilio ir apgadino pagrindine gatve važiavusią transporto priemonę (14 b. l.). Be to, kaip įvykio priežastį A. K. nurodė tai, kad tąkart buvo slidi kelio danga ir jis neturėjo galimybės sustabdyti automobilį, o ne tai, kad įvykio vietoje nebuvo kelio ženklo „Duoti kelią“, įpareigojančio vairuotoją duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamu keliu, o esant 843 lentelei „Pagrindinio kelio kryptis“ – važiuojančioms pagrindiniu keliu. Be to, nors savo skunde apeliantas teigia, kad policijoje pareigūnas jam pasakė „rašyk kaip buvo, kad nepraleidai...“, ir jis taip parašė, šį jo argumentą paneigia pastarojo žmonos V. K. parodymai, kad jos vyrui policijos komisariate rašant paaiškinimą, ji buvo kartu ir gali patvirtinti, jog „paaiškinimą vyras rašė pats, niekas nepadėjo, niekas nieko nesakė, parašė taip, kaip buvo“ (89-90 b. l.). Kartu pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje A. K. nurodė, kad jis yra ne vietinis, gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau tuo keliu važiavo ne pirmą kartą (83-84 b. l.).

Bylos duomenys taip pat liudija (to neginčija ir pats apeliantas), kad eismo įvykio metu A. K. buvo neblaivus – jam nustatytas 1,17 promilės girtumas (3 b. l.), taipogi, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas Š. G. automobilis „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Taigi, įvertinus byloje surinktus įrodymus, akivaizdu, kad A. K. pažeidė ne tik KET 14 punkto, bet ir 158 punkto reikalavimus – išvažiuodamas iš šalutinio kelio nepraleido pagrindine gatve važiuojančio automobilio ir su juo susidūrė. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad A. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje. Nors kelio ženklas įvykio metu buvo nulenktas ir galėjo neatitikti apelianto skunde nurodomose taisyklėse įtvirtintų aukščio reikalavimų, tai pastarojo kaltės nepaneigia. Esant išdėstytoms aplinkybėms, perkvalifikuoti A. K. veiką į ATPK 126 straipsnio 1 dalį, nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su A. K. skundo teiginiais, kad po teismo posėdžio prie bylos pridėtos įvykio vietos fotonuotraukos nėra pakankamai informatyvios, nes neaišku, kada jose užfiksuota įvykio vieta buvo fotografuojama, be to, policijos pareigūnai patys privalėjo įvykio vietą nufotografuoti taip, kad matytųsi ir kelio ženklai. Tačiau visumoje įvertinus byloje surinktus kitus įrodymus, sprendžiama, kad jų pakanka pripažinti, jog apeliantas padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, sutikti su apelianto skundo argumentu, kad kelių policijos patruliai įvykio schemoje pažymėjo kelio ženklą „Duoti kelią“ todėl, kad jie puikiai žino šią sankryžą ir kelio ženklų išsidėstymą joje, nėra pagrindo, juolab, kad ir pats A. K. skunde nurodo sutinkantis, kad kelio ženklas „Duoti kelią“ eismo įvykio dieną buvo, o šį savo argumentą jis pateikia kaip prielaidą.

Be to, įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. parodymus teismo posėdyje įvertino kaip jo pasirinktą gynybinę taktiką. Taip pat pastebėtina, kad nors liudytojas, policijos pareigūnas ir nepagrįstai nurodė, jog KET 163 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei vairuotojas negali nustatyti, kokiu keliu važiuoja, o pirmumo ženklo nėra, jis turi elgtis taip, lyg važiuotų šalutiniu keliu, iš skundžiamo teismo sprendimo akivaizdu, kad jį priimdamas teismas rėmėsi ne vien šio liudytojo parodymais, o, kaip jau minėta, įvertino visus byloje surinktus įrodymus.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apelianto skundą jame nurodytais motyvais ir naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarimą nepakeistą, A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.