- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-1832-567/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24357-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- K. Ž.
- Atsakovas
- E. K., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1250-1098/2020 pagal ieškovės K. Ž. ieškinį atsakovams E. K. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl kompensacijos už paveldėtą turtą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė K. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės E. K. 15 300 Eur piniginę kompensaciją už A. Ž. 1985 m. spalio 17 d. padarytą 1 095 rublių įmoką į Vilniaus rajono finansų skyriaus sąskaitą Nr. 10130803 už gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės brolis I. Ž., kuris testamentu gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) paliko savo sugyventinės dukrai atsakovei E. K. Iki brolio mirties ieškovė manė, kad po ieškovės ir jos brolio tėvo A. Ž. mirties (duomenys neskelbtini) visą turtą paveldėjo tik ieškovė, kuri palikimą priėmė 1988 m. rugsėjo 8 d., o brolis savo dalies atsisakė ieškovės naudai. Po tėvo mirties ieškovė paveldėjo piniginį indėlį su palūkanomis ir 1985 m. tėvo atliktą 1 095 rublių įmoką už gyvenamąjį namą, tačiau paveldėjimo liudijimą išdavusi notarė apie įmoką nebuvo informuota dėl ieškovės teisinių žinių stokos. Po brolio mirties ieškovei tapo žinoma, kad brolis pasinaudojo tėvo atlikta įmoka už namą ir 1989 m. vasario 13 d. įsigijo namą iš Vilniaus rajono darbo žmonių deputatų tarybos. Ginčo namo natūra nėra galimybės, nes įvyko daug juridinių faktų, todėl ieškovei atsakovė turėtų kompensuoti namo kainą, atsižvelgiant į įgyto turto vertę palyginamuoju turto vertės metodu, nes dėl infliacijos, santvarkų ir ekonominės sistemos pasikeitimo konvertuoti rublius į eurus nėra galimybės. 2019 m. rugpjūčio 13 d. VĮ Registrų centro duomenimis ginčo namo vidutinė rinkos vertė sudarė 15 300 Eur, todėl būtent šią sumą atsakovė turi sumokėti ieškovei už įgytą namą (CK 5.52 str.; 1964 m. CK 512 str.).
2. Atsakovė E. K. prašė ieškinį palikti nenagrinėtą arba taikyti ieškinio senatį ir bylą nutraukti, arba ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė pradiniu ieškiniu prašė pripažinti jai pirkėjo teises pagal 1989 m. vasario 13 d. tarp Vilniaus rajono darbo žmonių deputatų tarybos ir I. Ž. sudarytą gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį ir pripažinti negaliojančiu ir dalį atsakovei po I. Ž. mirties išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, pagal kurį atsakovė paveldėjo ginčo namą. Patikslintu ieškiniu ieškovė pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką, todėl patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas. Ieškinys paveldėtojams galėjo būti pareikštas per 3 mėnesius nuo palikimo priėmimo dienos, todėl ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo ieškovės tėvo mirties, nes ieškovė iš esmės skundžia 1989 m. vasario 13 d. sudarytą ginčo namo įsigijimo sandorį. Ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes ji jau bandė ginčyti brolio testamentą, tačiau civilinė byla buvo nutraukta. Ieškovės brolis ir atsakovės motina ginčo name gyveno nuo 1996 m., o iš pradžių gyveno atsakovės motinos bute Vilniuje. Atsakovės motinos butas buvo parduotas 2010 m., o gautos lėšos buvo investuotos į ginčo namą (pakeisti langai, durys, atlikti apdailos darbai). 2018 m. vasario 6 d. ieškovės brolis įsigijo iš valstybės 0,5 ha po ginčo namu ir jo priklausiniais esantį žemės sklypą. Ieškovė ginčo name negyvena daugiau nei 30 metų ir juo nesirūpina, jokių pretenzijų iki brolio mirties nereiškė (CK 1.131 str., 5.63 str.).
Atsiliepimas
3. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė taikyti ieškinio senatį ir bylą nutraukti arba ieškinį atmesti. Nurodė, kad apie ginčo namo įsigijimo procedūrą ieškovei buvo žinoma nuo 1985 m., nes ieškovė tėvo vardu sumokėjo įmoką už namą. Nepaisant to, ieškovė nuo tada nesidomėjo namo likimu, todėl akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė po tėvo mirties paveldėjo tik tai, kas nurodyta paveldėjimo liudijime, t. y. piniginį indėlį su palūkanomis. Įmoka už namo pirkimą negalėjo būti paveldimu turtu, priklausančiu palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, nes buvo atlikta dar 1985 m. spalio 17 d., kai tėvas ir sūnus gyveno kartu ginčo name. Ieškovės brolis po tėvo mirties tapo pagrindiniu namo nuomininku. Vilniaus rajono Liaudės deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu buvo pakeistas Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 26 d. sprendimo 2 punktas, leidžiant ginčo namą įsigyti ieškovės broliui, kuris namą įsigijo 1989 m. vasario 13 d. ir apmokėjo sandorio sudarymo išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės K. Ž. valstybei 344 Eur žyminio mokesčio, o atsakovei E. K. – 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad ieškovės K. Ž. tėvas A. Ž. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovės tėvas 1985 m. balandžio 8 d. buvo pateikęs Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomajam komitetui prašymą leisti jam pirkti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno nuo 1966 m. Vykdomasis komitetas 1985 m. kovo 14 d. sprendimu leido A. Ž. pirkti gyvenamąjį namą. Lietuvos Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. vasario 18 d. ir 1988 m. liepos 18 d. pažymose nurodyta, kad A. Ž. gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su sūnumi I. Ž. 1988 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė pateikė pareiškimą Vilniaus valstybiniam notarų biurui dėl palikimo po tėvo mirties priėmimo, nurodydama, kad tėvas paliko piniginį indėlį su palūkanomis Vilniaus rajono Taupomosios kasos sąskaitoje. Ieškovės brolis 1988 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus valstybiniam notarų biurui pateikė pareiškimą, kuriame atsisakė jam po tėvo mirties priklausančios paveldimo turto dalies ieškovės naudai. 1988 m. rugsėjo 8 d. ieškovei buvo išduotas teisės į palikimą pagal įstatymą liudijimas, kuriuo ieškovė paveldėjo piniginį indėlį su palūkanomis. Po tėvo mirties ieškovės brolis I. Ž. pateikė VĮ Registrų centrui rašytinius paaiškinimus, prašydamas pakeisti Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 26 d. sutarties 2 punktą, leidžiant jam pirkti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Vilniaus rajono Liaudies deputatų taryba 1988 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu nusprendė tenkinti I. Ž. prašymą ir pakeisti Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 26 d. sutarties 2 punktą, leidžiant A. Ž. sūnui I. Ž. pirkti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). 1989 m. vasario 13 d. tarp I. Ž. ir Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovės brolis už 1 095 rublius įsigijo 60,8 kv. m gyvenamojo ploto namą (duomenys neskelbtini). Ieškovės brolio sugyventinė Ž. P. (atsakovės motina) nuo 2010 m. liepos 9 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Ž. P. 2010 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini) už 28 093,14 Eur kainą. (duomenys neskelbtini) ieškovės brolis I. Ž. mirė, o pagal 2019 m. birželio 18 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą visą turtą, įskaitant ginčo namą, paveldėjo testamentinė įpėdinė E. K. Ieškovei K. Ž. asmeninės nuosavybės teise nuo 1992 m. balandžio 27 d. priklauso butas (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
6. Teismas iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-2597-936/2019 nustatė, kad 2018 m. lapkričio 14 d. L. J. (I. Ž. dukra iš pirmos santuokos) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. K., prašydama pripažinti negaliojančiu ir panaikinti I. Ž. 2018 m. vasario 23 d. sudarytą oficialųjį testamentą. Nurodytoje byloje 2019 m. kovo 7 d. liudytoja apklausta K. Ž. nurodė, kad E. K. ir Ž. P. ginčo name pradėjo gyventi nuo 1996 m. rugpjūčio mėn., apie brolio testamentą sužinojo tik po jo mirties, surado brolio vaikus iš pirmos santuokos ir įkalbėjo kreiptis į teismą dėl testamento nuginčijimo. Civilinė byla nutraukta 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi, priėmus L. J. pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais dėl ieškovės patikslinto ieškinio palikimo nenagrinėtu ir nurodė, kad patikslinto ieškinio priėmimas buvo galimas ir jo išnagrinėjimas atitiko byloje dalyvaujančių asmenų interesus, nes patikslintas ieškinys gautas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos ir bylos nagrinėjimo neužvilkino. Patikslintame ieškinyje nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės iš esmės analogiškos pradiniame ieškinyje nurodytoms, tik papildomai pažymėta, jog atsakovė atsakinga už palikėjo skolas ir turtines prievoles.
8. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimas leisti ieškovės broliui I. Ž. įsigyti ginčo namą, namo pirkimo–pardavimo sutartis, I. Ž. sudarytas testamentas ir jo pagrindu atsakovei E. K. išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, todėl laikytini teisėtais ir galiojančiais.
9. Teismas pažymėjo, kad 1964 m. CK 83 straipsnyje buvo nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas, o 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškiniams dėl susitarimo pirkti butą bei pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais taikomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kuris prasideda nuo susitarimo pasirašymo bei buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos. Teismo vertinimu, ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas yra gyvenamojo namo nuosavybės teisės įregistravimo viešajame registre diena, t. y. 2004 m. spalio 13 d. Ieškinio senaties terminas yra praleistas ir nenustatyta objektyvių duomenų terminui atnaujinti, juolab, ieškovė nepareiškė reikalavimų dėl administracinio pobūdžio sprendimo ir/ar pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais bei panaikinimo.
10. Teismas vertino ginčo gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes ir nurodė, kad palikėjas I. Ž., kaip asmuo tuo metu kartu su tėvu nuolatos ir nepertraukiamai gyvenęs ginčo gyvenamajame name, turėjo teisinį pagrindą tapti gyvenamojo namo, privatizuojamo pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą, savininku, nes priešingu objektyvių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų nepateikta. Ieškovė taip pat neįrodė, kad ji nepertraukiamai ir nuolatos gyveno kartu su tėvu iki jo mirties ginčo gyvenamajame name, todėl šiuo pagrindu ji turėjo teisę privatizuoti ginčo gyvenamąjį namą.
11. Teismas kritiškai vertino liudytojų D. V., V. P. ir K. G. parodymus, kadangi liudytojos iš esmės nepaaiškino jokių svarbių aplinkybių, susijusių su ieškovės ir brolio I. Ž. bei tėvo A. Ž. tarpusavio santykiais, jų tarpusavio susitarimais dėl ginčo gyvenamojo namo, jo privatizavimo, paveldėjimo, dėl piniginių klausimų ir pan. Liudytojos K. G. ir V. P. iš esmės patvirtino, kad ieškovei įsigijus savo butą Vilniuje, jį atvažiuodavo pas tėvą beveik kasdien, rūpinosi ūkiu, tačiau nuolatos ir faktiškai su tėvu negyveno. Liudytoja V. P. parodė, kad laikotarpiu už namui teikiamą elektrą mokėjo tas, kas name gyveno, t. y. ieškovės brolis. Teismo vertinimu, ieškovei ir jos giminaičiams buvo žinoma, jog iki ieškovės tėvo mirties gyvenamojo namo privatizavimo procedūra nebuvo baigta. Tai patvirtino liudytoja K. G., kuri bendravo šiuo klausimu su ieškovės tėvu prieš mirtį.
12. Teismas nurodė, kad ieškovė K. Ž. asmeninės nuosavybės teise 1992 m. balandžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pasinaudojo tuo metu Butų privatizavimo įstatyme jai numatyta teise tapti buto, o ne ginčo gyvenamojo namo, privatizuojamo pagal įstatymą, savininke.
13. Teismas nurodė, kad administraciniai sprendimai, kurių pagrindu buvo sudaryta ginčo gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis, įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, ieškovė faktiškai nerealizavo ir teisiškai negalėjo realizuoti teisės į ginčo gyvenamojo namo privatizavimą, o jos brolis I. Ž. šią subjektyviąją teisę tinkamai realizavo. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti 1964 m. CK 512 straipsnio nepagrįsto praturtėjimo nuostatas, kadangi byloje neįrodyta, jog I. Ž. namą įgijo be teisėto pagrindo.
14. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad jos brolis apgaulės būdu užvaldė tėvo A. Ž. įmokas, panaudodamas jas atsiskaitymui už privatizuojamą gyvenamąjį namą. Teismas nurodė, kad mokėjimas buvo atliktas 1985 m. spalio 17 d., t. y. tuo metu, kai A. Ž. buvo gyvas ir gyveno ginčo gyvenamajame name kartu su sūnumi I. Ž. Ieškovė K. Ž. 1988 m. rugpjūčio 9 d. pateikė pareiškimą Vilniaus valstybiniam notarų biurui dėl po tėvo A. Ž. mirties (duomenys neskelbtini) atsiradusio palikimo priėmimo, nurodydama, kad tėvas paliko piniginį indėlį su palūkanomis, kuris laikomas Vilniaus rajono Taupomosios kasos sąskaitoje. 1988 m. rugsėjo 8 d. ieškovei buvo išduotas teisės į palikimą pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį ieškovė paveldėjo piniginį indėlį su palūkanomis. Teismas padarė išvadą, kad A. Ž. atlikti mokėjimai už gyvenamąjį namą nebuvo įtraukti į paveldimo turto balansą. Tokie tikslinio pobūdžio mokėjimai ir negalėjo būti įtraukti į paveldimą turtą, nes buvo atlikti palikėjui gyvenant kartu su sūnumi.
15. Teismas nurodė, kad ieškovė praleido įstatyme nustatytą terminą pareikšti ieškinį atsakovei, kaip testamentinei I. Ž. įpėdinei, reikalavimą CK 5.52 straipsnio pagrindu, todėl prarado teisę į reikalavimo (ne)patenkinimą iš skolininko (palikėjo) paveldėtojos paveldėto turto, juolab, ieškovė neįrodė, kad turi teisę iš palikėjo testamentinės įpėdinės reikalauti jai sumokėti kompensaciją už paveldėtą turtą (CK 5.52 str., 5.63 str., 6.237–6.242 str.; 1964 m. CK 83 str., 86 str., 512 str.; CPK 135 str., 141 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
16. Ieškovė K. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, t. y. priteisti iš atsakovės E. K. 15 300 Eur piniginę kompensaciją už A. Ž. 1985 m. spalio 17 d. padarytą 1 095 rublių įmoką į Vilniaus rajono finansų skyriaus sąskaitą Nr. 10130803 už gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės brolis ginčo namo savininku tapo iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės brolis turėjo teisę pagal nurodytą įstatymą tapti ginčo namo savininku. Pagal 1985–1988 metais galiojusį teisinį reglamentavimą pirkėjo (ieškovės tėvo, kuriam buvo suteiktas leidimas įsigyti namą) šeimos nariai nebuvo laikomi įgyto turto bendrasavininkais. Teismas sprendime ne tik vadovavosi ginčo namo įsigijimo metu dar negaliojusiu įstatymu, bet ir savaip interpretavo liudytojų D. V., V. P. ir K. G. parodymus, kurie aiškiai patvirtina, jog ieškovė gyveno su tėvais ieškovės tėvo įsigytame ginčo name, padėjo ūkyje, remontavo namą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė pati pagal Butų privatizavimo įstatymą pasinaudojo teise įsigyti butą Vilniuje, o ne ginčo namą, kadangi ir šiuo atveju teismas neatsižvelgė, kad ginčo namo įsigijimo metu Butų privatizavimo įstatymas dar net nebuvo priimtas. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė po tėvo mirties neinformavo notaro apie tėvo atliktus mokėjimus už namą, nes manė, jog pirkimo–pardavimo sandoris buvo baigtas Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 26 d. sprendimu, kuriuo ieškovės tėvui buvo leista įsigyti namą. Toks Vykdomojo komiteto sprendimas laikomas galiojančiu ir pakankamu pagrindu nuosavybei įgyti. Piniginė įmoka už namą laikoma pirkėjo nuosavybe iki sandorio sudarymo ir nuosavybės teisės į pinigines lėšas perėjimo turto pardavėjui, todėl ieškovės tėvo už namą sumokėtos įmokos buvo paveldimo turto dalimi ir priklausė turto paveldėtojai, t. y. ieškovei. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškinį dėl ieškovės brolio, mirusio (duomenys neskelbtini), testamento nuginčijimo, nepažeidžiant 3 mėnesių ieškinio senaties termino, 2018 m. lapkričio 14 d. buvo pareiškusi ieškovės brolio dukra L. K., tačiau 2019 m. gegužės 15 d. byla buvo nutraukta. Atsižvelgiant į tai, ieškovė savarankiško ieškinio dėl testamento nuginčijimo nereiškė, šioje byloje nagrinėjamą ieškinį pareiškė 2019 m. rugpjūčio 14 d., todėl teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (CK 5.52 str., 5.63 str.; 1964 m. galiojusio CK nuostatos).
Atsiliepimas
17. Atsakovė E. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad aplinkybė, jog teismas sprendime įrašė ne tą įstatymą, kuris galiojo sandorio sudarymo metu, nedaro sprendimo neteisėtu. Ginčo namo įsigijimo metu (1985–1988 metais) galiojo Lietuvos butų kodeksas, kurio nuostatos suteikė teisę ieškovės broliui po tėvo mirties įsigyti namą, nes iki tol, priešingai nei ieškovė, ieškovės brolis gyveno kartu su tėvu, vedė bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus, nes jie patvirtina, jog ieškovė ginčo namo įsigijimo metu negyveno kartu su tėvu, liudytojai apie ieškovės šeimos reikalus nežinojo. Teismo išvada, kad ieškovė butą Vilniuje įsigijo lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra pagrįsta, todėl aplinkybė, jog ieškovės atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, nereiškia, jog teismas padarė teisės aiškinimo klaidą. Apeliantės argumentai apie jos tėvo už namą sumokėtos įmokos neįtraukimą į paveldėjimo teisės liudijimą yra nepagrįsti, nes akivaizdu, kad jei ieškovė manė, jog namo įsigijimo procedūra yra baigta, tai ji apie tai neabejotinai būtų informavusi notarę, siekiant įtraukti namą į paveldėjimo teisės liudijimą. Akivaizdu, kad ieškovė tuo metu buvo apsisprendusi lengvatine tvarka įsigyti butą Vilniuje, o ne namą kaime. Ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-2597-936/2019 posėdžių įrašuose aiškiai užfiksuota, kad nurodytą bylą iš esmės iniciavo pati ieškovė, įkalbėjusi L. J. užvesti bylą dėl ieškovės brolio testamento nuginčijimo. Nurodyta civilinė byla buvo nutraukta L. J. atsisakius nuo ieškinio, todėl jokie senaties terminai nebuvo nutraukti. Apeliantė apie tai, kad ginčo namas priklauso jos broliui, sužinojo 2004 m. tačiau jokių pretenzijų dėl įmokos už namą nereiškė, todėl akivaizdu, kad ieškovė ženklai praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str., 5.63 str.; Butų kodekso 54 str.).
18. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai. Ginčo namo įsigijimo metu galiojo Lietuvos butų kodeksas, kurio 54 str. nustatė, kad nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, lygiai naudojasi su nuomininku visomis teisėmis ir vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties. Pilnamečiai šeimos nariai solidariai su nuomininku atsako turtu pagal iš nuomos sutarties kylančias prievoles. Ieškovės brolis gyveno kartu su tėvu ir vedė bendrą ūkį, todėl po jo mirties įgijo teisę pasinaudoti tėvo 1985 m. spalio 17 d. atliktu mokėjimu už namo pirkimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
20. Byloje kilo ginčas dėl kompensacijos už testamentu paveldėtą turtą priteisimo, nurodant, kad ginčo turtas (namas) dar 1988 m. po ieškovės tėvo mirties turėjo atitekti ieškovei, t. y. ginčas iš esmės keliamas dėl nepagrįsto praturtėjimo.
21. Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237–6.242 straipsniai (1964 m. Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 512 str.). Pagal CK 6.237 str. 1 d. asmuo, kuris įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 3 d.). Konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis Nr. 3K-3-372/2011). Vadinasi, nepagrįsto praturėjimo sąlyga yra praturtėjimo ar turto gavimo būdas, t. y. turtas pas kitą asmenį neturi atsirasti įstatymo ar sutarties pagrindu.
22. Byloje nustatyta, kad ieškovės K. Ž. tėvas A. Ž. 1985 m. balandžio 8 d. buvo pateikęs Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomajam komitetui prašymą leisti jam pirkti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno nuo 1966 m. Vykdomasis komitetas 1985 m. kovo 14 d. sprendimu leido A. Ž. pirkti gyvenamąjį namą. Lietuvos Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. vasario 18 d. ir 1988 m. liepos 18 d. pažymose nurodyta, kad A. Ž. gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su sūnumi I. Ž. A. Ž. mirė (duomenys neskelbtini). 1988 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė pateikė pareiškimą Vilniaus valstybiniam notarų biurui dėl palikimo po tėvo mirties priėmimo, nurodydama, kad tėvas paliko piniginį indėlį su palūkanomis Vilniaus rajono Taupomosios kasos sąskaitoje. Ieškovės brolis 1988 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus valstybiniam notarų biurui pareiškimą, kuriame atsisakė jam po tėvo mirties priklausančios paveldimo turto dalies ieškovės naudai. 1988 m. rugsėjo 8 d. ieškovei buvo išduotas teisės į palikimą pagal įstatymą liudijimas, kuriuo ieškovė paveldėjo piniginį indėlį su palūkanomis. Po tėvo mirties ieškovės brolis I. Ž. pateikė VĮ Registrų centrui rašytinius paaiškinimus, prašydamas pakeisti Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 26 d. sutarties 2 punktą, leidžiant jam pirkti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Vilniaus rajono Liaudies deputatų taryba 1988 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu nusprendė tenkinti I. Ž. prašymą ir pakeisti Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 26 d. sutarties 2 punktą, leidžiant A. Ž. sūnui I. Ž. pirkti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). 1989 m. vasario 13 d. tarp I. Ž. ir Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią I. Ž. už 1 095 rublius įsigijo 60,8 kv. m gyvenamojo ploto namą (duomenys neskelbtini). Ieškovei K. Ž. asmeninės nuosavybės teise nuo 1992 m. balandžio 27 d. priklauso butas (duomenys neskelbtini). I. Ž. sugyventinė Ž. P. (atsakovės motina) nuo 2010 m. liepos 9 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Ž. P. 2010 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), už 28 093,14 Eur kainą. (duomenys neskelbtini) mirė I. Ž., o pagal 2019 m. birželio 18 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą visą turtą, įskaitant ginčo namą, paveldėjo testamentinė įpėdinė E. K. 2018 m. lapkričio 14 d. L. J. (I. Ž. dukra iš pirmos santuokos) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. K., prašydama pripažinti negaliojančiu ir panaikinti I. Ž. 2018 m. vasario 23 d. sudarytą oficialųjį testamentą (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-2597-936/2019). Nurodytoje byloje 2019 m. kovo 7 d. liudytoja apklausta K. Ž. nurodė, kad E. K. ir Ž. P. ginčo name pradėjo gyventi nuo 1996 m. rugpjūčio mėn., apie brolio testamentą sužinojo tik po jo mirties, surado brolio vaikus iš pirmos santuokos ir įkalbėjo kreiptis į teismą dėl testamento nuginčijimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-2597-936/2019 nutraukta 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi, priėmus L. J. pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo.
23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė, siekdama kompensacijos iš atsakovės už paveldėtą turtą priteisimo, iš esmės ginčija 1989 m. vasario 13 d. tarp ieškovės brolio I. Ž. ir Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovės brolis už 1 095 rublius įsigijo 60,8 kv. m gyvenamojo ploto namą (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ginčo namo įgijimo ieškovės brolio nuosavybėn galiojusio CK 84 str., 86 str. buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, kurio eiga skaičiuojama nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė ieškinio senaties terminą yra praleidusi žymiai daugiau nei nuo 2004 m., t. y. nuo nuosavybės teisių į namą įregistravimą viešame registre ieškovės brolio vardu, kadangi dar 1985 m. ieškovei buvo žinoma apie tai, kad ieškovės tėvui buvo leista įsigyti ginčo namą (1985 m. spalio 17 d. ieškovė tėvo vardu ir jo lėšomis pati atliko apmokėjimą banke). Ieškovės tėvas (duomenys neskelbtini) mirė, o 1988 m. rugsėjo 8 d. ieškovei buvo išduotas teisės į palikimą pagal įstatymą liudijimas, kuriuo ieškovė paveldėjo piniginį indėlį su palūkanomis, t. y. akivaizdu, kad tuo metu ieškovei jau turėjo būti žinoma, kad ji namo nepaveldėjo, nes namo įsigijimo procedūra nebuvo užbaigta.
24. Ginčo namo įsigijimo metu galiojo Lietuvos butų kodeksas, kurio 54 str. nustatė, kad nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, lygiai naudojasi su nuomininku visomis teisėmis ir vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties. Pilnamečiai šeimos nariai solidariai su nuomininku atsako turtu pagal iš nuomos sutarties kylančias prievoles. Lietuvos Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. vasario 18 d. ir 1988 m. liepos 18 d. pažymos patvirtina, kad A. Ž. gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su sūnumi I. Ž. Vadinasi, ieškovės brolis, kuris gyveno kartu su tėvu ir vedė bendrą ūkį iki tėvo mirties, po tėvo mirties turėjo teisę pasinaudoti tėvo 1985 m. spalio 17 d. atliktu mokėjimu už namo pirkimą ir nupirkti namą, nes ieškovė tuo metu su tėvu ir broliu negyveno, o po tėvo mirties ieškovė paveldėjo tik piniginį indėlį su palūkanomis. Akivaizdu, kad apeliantė ne tik yra ženkliai praleidusi ieškinio senaties terminą, tačiau jai ilgą laiką buvo žinomas ginčo namo teisėtas savininkas (jos brolis), nes ieškovė iki brolio mirties, t. y. daugiau nei 30 metų nereiškė jokių pretenzijų į ginčo namą, taip pat neginčijo namo įgijimo nuosavybėn sandorių, administracinių aktų. Kadangi namo įgijimo nuosavybėn sandoriai (pirkimo–pardavimo, testamentas) ir administraciniai aktai nėra nuginčyti, apeliantės argumentai dėl jų neteisėtumo, nepagrįsto praturtėjimo ir pan. nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi. Visi sandoriai, kurių pagrindų ginčo namą įgijo ieškovės brolis, o vėliau – atsakovė – yra galiojantys, todėl konstatuoti nepagrįstą praturtėjimą ir priteisti namo vertės kompensaciją nėra teisinio pagrindo, nes esminė nepagrįsto praturėjimo konstatavimo sąlyga yra turto pas kitą asmenį atsiradimas ne įstatymo ar sutarties pagrindu.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais apie ieškovės gyvenamąją vietą ginčo namo įgijimo nuosavybėn procedūros metu, nes Lietuvos Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. vasario 18 d. ir 1988 m. liepos 18 d. pažymos aiškiai patvirtina, kad A. Ž. gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su sūnumi I. Ž. Šiose pažymose nenurodyta, kad tuo metu su ieškovės tėvu ir broliu gyveno pati ieškovė. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovei K. Ž. asmeninės nuosavybės teise nuo 1992 m. balandžio 27 d. priklauso butas (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą prielaidą, jog ieškovė pretenzijų į ginčo namą nereiškė, nes lengvatinėmis sąlygomis įsigijo butą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė Lietuvos butų kodekso 54 straipsnio, bet nurodė ginčo namo įgijimo metu negaliojusį teisės aktą (Butų privatizavimo įstatymą), savaime nereiškia skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir pagrįstumo, nes ginčą teismas iš esmės išsprendė teisingai. Įstatymų leidėjas draudžia naikinti dėl formalių pagrindų iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 str.).
26. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą. Aptartais apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nenustatyta, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija jų nevertina (CK 6.237 str.; 1964 CK normos; CPK 178 str., 185 str.).
27. Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.
28. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau– Rekomendacijos).
29. Atsakovė E. K. advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 1 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose 8.11 p. nustatyto dydžio, todėl, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, teismas nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių.
30. Ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės K. Ž. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme atsakovės E. K. naudai.