Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai S. R. ir S. R. kreipėsi į teismą, 2017 m. sausio 20 d. patikslintame skunde (toliau – ir skundas) prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 1-2020 „Dėl sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvusiame Neravų kaime detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).Pareiškėjai paaiškino, kad yra besiribojančių 3,1868 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 9,34 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. (toliau – ir pareiškėjų sklypai), bendraturčiai. Taryba ginčijamu sprendimu patvirtino žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvusiame Neravų kaime, Panerių seniūnijoje, detalųjį planą, jo sprendinius, bei nustatė kitas sąlygas.Pareiškėjų teigimu, Sprendimas pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo) nuostatos įpareigojo atsakovus prieš Sprendimu patvirtinant parengtą detalųjį planą, įsitikinti ne tik jo parengimo procedūros teisėtumu, bet ir patikrinti esminę reikšmę turinčias aplinkybes: ar detaliojo plano sprendiniai be kita ko atitinka Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytus specialiųjų įstatymų reikalavimus; ar parengtas detalusis planas nepažeidžia žemės ir kito nekilnojamojo turto valdytojų, naudotojų ir trečiųjų asmenų teisių ir interesų. Tarybos Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniais buvo panaikintas 2007 metų koncepcijoje numatytas įvažiavimas į pareiškėjų sklypus, o kitas kelias į pareiškėjų sklypus suprojektuotas šiaurinėje detaliojo plano dalyje ir pažymėtas D2. Šį kelią numatyta įrengti (nutiesti) per II kategorijos B grupės mišką (miesto mišką), todėl toks detaliojo plano sprendinys prieštarauja imperatyviesiems teisės aktų reikalavimams. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) išduotose planavimo sąlygose ir analogiškose sąlygose, kurias išdavė Visuomenės sveikatos centras, yra nurodyta, kad rengiant detalųjį planą būtina laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios naudojimo sąlygos), XXVI skyriaus „Miško naudojimo apribojimai“ reikalavimų. Pagal Specialiųjų naudojimo sąlygų 109 punktą miestų miškuose draudžiami pagrindiniai plyni ir neplyni kirtimai (išskyrus atkuriamuosius kirtimus blogos būklės medelynuose). Pareiškėjų nuomone, esant tokiam miesto miškų tvarkymo teisiniam reguliavimui, t. y. miesto miškų kirtimų draudimui, kelio D2 įrengimas negalimas.Sprendžiant iš Vilniaus miesto savivaldybės Teritorijų planavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 16 d. posėdžio protokolo, detaliojo plano sprendiniai nebuvo derinti su institucija, turinčia teisę priimti sprendimus dėl miesto miškų žemės valdymo ir naudojimo. Kita vertus, miesto miško iškirtimas ir žemės paskirties pakeitimas savaime negarantuotų, kad D2 kategorijos kelias būtų nutiestas (įrengtas) ir pareiškėjai galėtų patekti į jiems priklausančius žemės sklypus. Kadangi kelias yra inžinerinis statinys, kurio projektavimas ir tiesimas reglamentuojamas teisės aktais, tam, kad kelias D2 realiai būtų nutiestas, būtina atlikti kompleksą organizacinių, techninių ir teisinių veiksmų, tačiau nei Sprendime, nei kitame dokumente nėra numatyta, kam iš detaliojo plano rengimo proceso dalyvių ar kitų asmenų kyla prievolė atlikti kelio D2 projektavimo ir tiesimo darbus, kokiomis lėšomis, kada bus atlikti šie darbai, bei kitos garantijos, užtikrinančios netrukdomą pareiškėjų teisių patekti į jiems priklausančius žemės sklypus realizavimą. Detaliajame plane numatyta žemė turėtų būti perduota Vilniaus miesto savivaldybei, kuriai tektų pareiga įrengti ir eksploatuoti centralizuotus inžinerinės infrastruktūros tiesinius (tarp jų ir kelius). Iš atsakovų atsiliepimų ir paaiškinimų, pareiškėjų teigimu, matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) prievolę įrengti kelią perkelia pareiškėjams ir kitiems suinteresuotiems asmenims, tačiau pareiškėjai neturi galimybių to padaryti, kiti suinteresuoti asmenys taip pat atsisako dalyvauti kelio D2 įrengime. Pareiškėjų tvirtinimu, ginčijami detaliojo plano sprendiniai pažeidžia konstitucinius teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus. Pareiškėjai, negalėdami realiai naudotis turtu, moka privalomus mokesčius bei dėl atsiradusios nežinomybės negali planuoti tolimesnių turto panaudojimo būdų ir perspektyvų. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad vieno iš pareiškėjų – S. R. – sutikimas su detaliojo plano sprendiniais ir 2013 m. spalio 11 d. susitarimo su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „IBC Logistika“ pasirašymas nesukėlė teisinių pasekmių kitai bendraturtei – S. R., kadangi pareiškėja savo turto suvaržymui nebuvo davusi sutikimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2056-442/2016 (toliau – ir Nutartis) nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados patvirtina ne tik būtinybę įrengiant kelią iškirsti mišką, bet ir tai, jog kelio įrengimo darbai performuojant reljefą yra techniškai sudėtingi, brangūs.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.Atsakovai paaiškino, kad teritorijų planavimas yra sudėtingas ir kompleksinis procesas, kurį reglamentuoja Įstatymas bei kiti teisės aktai. Klausimas dėl teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo sprendžiamas pagal tai, ar rengiant planavimo dokumentą buvo laikomasi visų teisės aktuose imperatyviai įtvirtintų procedūrų, taip pat, ar parengto teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams. Parengiamojo etapo metu Administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-1879 ir Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. A30-1032 buvo perleistos planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams, o tai reiškia, jog už detaliojo plano tinkamą rengimą, finansavimą, teikimą viešai svarstyti, derinti, tikrinti ir tvirtinti atsakingi minėtų žemės sklypų savininkai. Vadovaujantis teisės aktais, D. A. ir A. K. galėjo rengti tik jiems priklausančių žemės sklypų detalųjį planą, o atsakovas, išduodamas planavimo sąlygas, galėjo nustatyti tik teisės aktų nuostatomis pagrįstus reikalavimus.Remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašų (registrų Nr. 1/35758 ir 1/35757) duomenimis, gretimų žemės sklypų savininkai yra pareiškėjai, jų nuosavybės teisės įregistruotos vadovaujantis 2001 metų pirkimo–pardavimo sutartimis. Įrašas, kad nuosavybės teisė priklauso dviem asmenims, ir juridinis faktas – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė – galioja tik nuo 2014 m. balandžio 4 d. Apie detaliojo plano rengimo pradžią, planavimo tikslus, parengtą detalųjį planą buvo raštu informuotas gretimo sklypo savininkas S. R., kuris tuo metu buvo vienintelis minėtų žemės sklypų savininkas. 2012 m. spalio 18 d. ir 2013 m. rugsėjo 23 d. įvyko vieši susirinkimai, kuriuose dalyviai buvo supažindinti su parengto detaliojo plano sprendiniais ir turėjo teisę pateikti savo siūlymus. Nei viename susirinkime pareiškėjas nedalyvavo, be to, suderino planą. Atsakovai nesutiko su pareiškėjų teiginiais, jog S. R. sutikimas su detaliojo plano sprendiniais nesukėlė teisinių pasekmių kitai bendraturtei – pareiškėjai S. R., kadangi nei viename į detaliojo plano galiojimo teritoriją patenkančiame žemės sklype nėra įregistruota jokių suvaržymų, pareiškėjai neturėjo ir neturi jokių daiktinių teisių į detaliuoju planu planuojamus žemės sklypus. Pareiškėjai nenurodo, kaip konkrečiai detalusis planas pažeidžia ar varžo jų teises, nepaaiškino, kokių veiksmų ėmėsi įgyvendindami savo teises ir pareigas, siekdami plėtoti veiklą jiems priklausančiuose žemės sklypuose ir įsirengdami įvažiavimą. Atsakovų teigimu, koncepcijoje numatyti sprendiniai buvo rekomendacinio pobūdžio. Detalusis planas buvo suderintas su visomis planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis, tinkamai apsvarstytas ir suderintas su visuomene, Sprendimas atitinka teisės aktų, įskaitant ir Įstatymo, reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas. Detalusis planas buvo pradėtas rengti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį Įstatymą ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus, todėl atitinkamai ir Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis minėtos redakcijos Įstatymu.Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, miesto miškas yra valstybinės reikšmės miškas. Nagrinėjamu atveju kelias detaliajame plane buvo projektuojamas privačiame UAB „IBC Logistika“ sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio tikslinė žemės naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio. Detaliajam planui rengti išduotų Vilniaus RAAD 2012 m. rugsėjo 24 d. planavimo sąlygų detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengti Nr. VR-4.2-1019 9.3 punkte buvo įtvirtintas reikalavimas, rengiant detalųjį planą pagal Valstybinės miškų tarnybos Miškų kadastro duomenis pažymėti planuojamoje teritorijoje esančio miško ribas, kas suponuoja, jog tuo atveju, jeigu planuojamame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų valstybinės reikšmės miškas, detaliojo plano rengėjas būtų turėjęs jį pažymėti pagrindiniame brėžinyje. Tai reiškia, jog Vilniaus RAAD nurodytos planavimo sąlygos yra įvykdytos ir pagrindiniame brėžinyje miško ribos pažymėtos tinkamai, todėl pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad detalusis planas turėjo būti derinamas su Valstybine miškų tarnyba. Be to, atsakovų nuomone, pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog detalusis planas buvo patvirtintas net neišsiaiškinus Valstybinės miškų tarnybos pozicijos, nors iš bylos medžiagos matyti, jog Valstybinė miškų tarnyba atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.Pareiškėjai elgiasi nesąžiningai ir siekia, kad iki jiems priklausančių žemės sklypų būtų įrengtas privažiavimas kitų asmenų lėšomis. Remiantis Kelių įstatymu, ne visais atvejais rengiamuose teritorijų planavimo dokumentuose projektuojami keliai yra perduodami savivaldybei. Nors nagrinėjamu atveju detaliuoju planu suplanuotą kelią planavimo organizatoriai savo iniciatyva ir lėšomis sutiko įrengti ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, planavimo organizatoriai turėjo teisę šio kelio neperduoti ir nesutikti, kad būtų nustatytas neatlygintinas servitutas, kas reikštų, jog pareiškėjai dėl patekimo į jiems priklausančius žemės sklypus būtų turėję spręsti. Atsakovai nurodė nesuprantantys, kuo remiantis pareiškėjai padarė išvadą, kad koncepcijos sprendiniais jiems buvo užtikrinamas privažiavimas ir kad minėti sprendiniai būtų buvę įgyvendinti.Pareiškėjai iki detaliojo plano patvirtinimo į jiems priklausančius žemės sklypus patekdavo per kitiems asmenims priklausančius sklypus, nors tam neturėjo jokios teisės. Pareiškėjai gali inicijuoti teritorijų planavimo procesą ir numatyti jiems priimtiną patekimą į savo nuosavybę. Ginčo teritorija yra neurbanizuota teritorija, kurios planavimu ir plėtojimu yra suinteresuoti planuojamų žemės sklypų savininkai, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kas reiškia, jog planuojamos teritorijos žemės sklypų savininkai turi prisiimti tam tikrus įsipareigojimus dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir tai atitinka teisės aktų nuostatas. Bylos duomenys patvirtina, kad detaliuoju planu suplanuotas kelias atitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, gali būti įrengiamas ir tam jokių objektyvių kliūčių nėra.