Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį (dėl 21 749,72 Lt išvaistymo) – laisvės atėmimu trims mėnesiams;

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 62 761,01 Lt išvaistymo) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 218 292,09 Lt išvaistymo) – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punkto 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimt mėnesių. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. J. priteista AB „S“ 302 802,82 Lt turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškinio užtikrinimui nuteistajam R. J. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į: žemės sklypą (registro (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) mieste; gyvenamąjį namą su statiniais (registro (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) mieste; žemės sklypą (registro (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) mieste; žemės sklypą (registro (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) rajone.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2001 m. vasario 20 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d., būdamas uždaros akcinės bendrovės (toliau – UAB) „A“ (Įmonės kodas XXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 37 straipsnio nuostatas ir dėl užimamų pareigų turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą bei sudaryti sandorius, 2006 m. spalio 30 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. XXXX (toliau – Sutartis) su AB „S“ (Įmonės kodas XXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)), įsigyti 2006 metų hidrauliniam kranui L11.86P, kurio vertė yra 25 528,85 eurų (88 146,02 Lt).

Po to, R. J. laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 6 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., įmokėjęs AB „S“ privalomas įmokas, t. y. 87 449,98 Lt ir žinodamas, kad pagal Sutarties 16.1 punktą nuosavybės teisė į turtą įgyjama visiškai sumokėjus mokėjimų grafike – sąskaitoje nurodytus mokėjimus bei įvykdžius kitas Sutartyje numatytas sąlygas, įmokų daugiau nemokėjo ir žinodamas, kad pagal Sutarties 12.1 punktą hidraulinis kranas L11.86P yra AB „S“ nuosavybė iki visiško atsiskaitymo, o pagal Sutarties 19.2 punktą nutraukus Sutartį su AB „S“, jis privalo per dvi savaites nuo Sutarties nutraukimo įsigaliojimo grąžinti turtą, 2006 m. lapkričio 3 d. UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žodinio susitarimo pagrindu, pardavė hidraulinį kraną L11.86P V. Ž. įmonei (Įmonės kodas XXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bei 2006 m. lapkričio 3 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą (Serija JAR Nr. XXX) už 88 500,00 Lt.

Tokiu būdu, R. J. iššvaistė jo žinioje buvusį AB „S“ priklausantį turtą, padarydamas AB „S“ 21 749,72 Lt turtinę žalą.

Šiais veiksmais R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat, R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2001 m. vasario 20 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d., būdamas UAB „A“ (Įmonės kodas XXXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 37 straipsnio nuostatas ir dėl užimamų pareigų turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą bei sudaryti sandorius, 2007 m. rugsėjo 11 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. XX (toliau – Sutartis) su AB „S“, įsigyti 2007 metų dviem kranams FASSI F170A.22 ir FASSI M15A.12, kurių vertė yra 35 395,40 eurų (122 213,19 Lt).

Po to, R. J. laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 10 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., įmokėjęs AB „S“ privalomas įmokas, t. y. 91 836,74 Lt ir žinodamas, kad pagal Sutarties 16.1 punktą nuosavybės teisė į turtą įgyjama visiškai sumokėjus mokėjimų grafike – sąskaitoje nurodytus mokėjimus bei įvykdžius kitas Sutartyje numatytas sąlygas, įmokų daugiau nemokėjo ir žinodamas, kad pagal Sutarties 12.1 punktą 2007 metų du kranai FASSI F170A.22, FASSI M15A.12 yra AB „S“ nuosavybė iki visiško atsiskaitymo, o pagal Sutarties 19.2 punktą nutraukus Sutartį su AB „S“, jis privalo per dvi savaites nuo Sutarties nutraukimo įsigaliojimo grąžinti turtą, UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sudarė 2007 m. balandžio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 07-04-18, kuria kraną FASSI M15A.12 pardavė UAB „A“, (Įmokos kodas XXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bei 2007 m. gruodžio 28 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą (Serija JAR Nr. XXX) už 37 288,00 Lt, o 2007 m. balandžio 18 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 07-04-18/2, kuria pardavė kraną FASSI F170A.22 UAB „S“ (Įmonės kodas XXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bei 2008 m. sausio 14 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą (Serija JAR Nr. XXX) už 105 565,25 Lt.

Tokiu būdu, R. J. iššvaistė jo žinioje buvusį AB „S“ priklausantį turtą, padarydamas AB „S“ 62 761,01 Lt turtinę žalą.

Šiais veiksmais R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat, R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2001 m. vasario 20 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d., būdamas UAB „A“ (Įmonės kodas XXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 37 straipsnio nuostatas ir dėl užimamų pareigų turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą bei sudaryti sandorius, 2007 m. rugsėjo 20 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-090139 (toliau – Sutartis) su AB „S“ įsigyti 2007 metų trims tripusio vertimo kėbulams ANK (identifikavimo Nr. XXX, identifikavimo Nr. XXX, identifikavimo Nr. XXX) bei 2007 metų trims priekaboms PANAV TS 3 24 (Nr. TKPPS324075300352, valst. Nr. XXX; Nr. TKPPS324075300353, valst. Nr. XXX; Nr. TKPPS324075300354, valst. Nr. XXX), kurių vertė yra 144 308,10 eurų (498 267,00 Lt).

Po to, R. J. laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 14 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., įmokėjęs AB „S“ privalomas įmokas, t. y. 347 843,72 Lt ir žinodamas, kad pagal Sutarties 16.1 punktą nuosavybės teisė į turtą įgyjama visiškai sumokėjus mokėjimų grafike – sąskaitoje nurodytus mokėjimus bei įvykdžius kitas Sutartyje numatytas sąlygas, įmokų daugiau nemokėjo ir žinodamas, kad pagal Sutarties 12.1 punktą 2007 metų trys tripusio vertimo kėbulai ANK ir 2007 metų trys priekabos PANAV TS 3 24 yra AB „S“ nuosavybė iki visiško atsiskaitymo, o pagal Sutarties 19.2 punktą nutraukus Sutartį su AB „S“, jis privalo per dvi savaites nuo Sutarties nutraukimo įsigaliojimo grąžinti turtą, UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sudarė 2007 m. balandžio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 07-04-18/1, kuria pardavė 2007 metų tris tripusio vertimo kėbulus ANK ir 2007 metų tris priekabas PANAV TS 3 24 UAB „S“ (Įmonės kodas XXX, registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bei išrašė PVM sąskaitą faktūrą (Serija JAR Nr. XXX) už 564 576,31 Lt.

Tokiu būdu, R. J. iššvaistė jo žinioje buvusį AB „S“ priklausantį turtą, padarydamas AB „S“ 218 292,09 Lt turtinę žalą.

Šiais veiksmais R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

Gynėjas skunde remiasi teismų praktika ir pažymi, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti ar veiką pripažinti nusikaltimu, ar kitu pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu. Be to, bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos (Kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011; Nr. 2K-409/2011).

Skunde nurodoma, kad UAB „A“ dėl apyvartinių lėšų stygiaus dažnai naudojosi grįžtamojo lizingo paslauga iš AB „S“, t. y. įmonė nupirkdavo kraną perpardavimui, kurį parduodavo ir lizingo bendrovei mokėdavo už tai palūkanas iki tol, kol nesurasdavo prekei pirkėjo. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pardavus prekes nebuvo siekta nutraukti įmonės veiklos ir pasislėpti (paslėpti savo asmeninį turtą), o dar 2 – 3 metus buvo mokomos lizingo įmokos, t. y. iki tol, kol lizingas nutraukė sutartis pablogėjus įmonės finansiniams reikalavimas. Pažymima, kad UAB „A“ buvo išmokėjęs didelę dalį lizingo, o 2009 m. kovo 27 d. AB „S“ nuskaičiavo iš UAB „A“ sąskaitos 120 653 Lt.

Gynėjas skunde teigia, kad vienai iš šalių pažeidus sutartinius įsipareigojimus, kita šalis turi teisę savo pažeistus interesus ginti civilinio proceso tvarka. Pasak gynėjo, tarp nuteistojo ir AB „S“ susiklostė tik civiliniai santykiai, nes R. J. pažeidė AB „S“ finansinio lizingo sutarties 12.1; 16.1; 19.2 punktus. Be to, nuteistasis R. J. 2009 m. spalio 21 d. savo iniciatyva kreipėsi į AB „S“ dėl įmonės skolų perkėlimo jam (R. J.) bei dėl atskiro skolos grąžinimo grafiko sudarymo.

Prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistasis R. J. ir jo sutuoktinė nuo 2010 metų moka AB „S“ kreditą pagal priverstinį išieškojimą. Be to, iš nuteistojo žmonos V. J. atlyginimo išskaičiuota iš viso 18 580 Lt, o nuteistasis R. J. papildomai atlygino 1 000 Lt.

Nuteistojo R. J. gynėjo nuomone, nuteistasis pažeidė sutartinius dviejų subjektų santykius, todėl jo veiksmai turi būti sprendžiami civiline tvarka. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 2 dalį, juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. Be to, CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

Tuo tarpu antrame epizode nurodoma, kad AB „S“ buvo nupirkęs prekių už 122 213 Lt, o nuteistasis R. J. buvo įmokėjęs 91 839 Lt. Tačiau taip pat konstatuota, kad AB „S“ padaryta žala yra 62 761 Lt, kai turėtų būti 30 374 Lt. Pažymima, kad analogiška situacija yra ir trečiame epizode.

Apelianto nuomone, šiuose epizoduose turi keistis ne tik civilinių ieškinių dydžiai, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, bet ir sprendžiamas senaties klausimas.

Gynėjo nuomone, bausmės tikslus pasiekti galima nuteistajam R. J. paskiriant ir kita bausmę, nesusijusia su laisvės atėmimu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam R. J. neatsižvelgė į nusikaltimų padarymo laiką, veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, negrąžinto turto vertę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo elgesį ir pan. Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistasis R. J. pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino, ankščiau neteistas, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirba. Be to, bausmės atlikimas pataisos namuose nuteistajam padarys itin neigiamą įtaką jam pačiam ir darbiniams santykiams, taip pat sutrukdys toliau dengti kreditą pagal susidariusias skolas.

Gynėjo advokato Kristupo Ašmio skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau esant tam tikroms papildomoms sąlygoms šie civiliniai teisiniai santykiai gali transformuotis į baudžiamuosius teisinius santykius. Paminėtos sąlygos yra susijusios su sudarytų sutarčių objektyviu apsunkinimu, kai viena šalis neteisėtais veiksmais sąmoningai užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbu nustatyti, kiek prievolės nevykdantis asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei šių teisių atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikoma, jog veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir todėl turi būti taikomas ,,ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), t. y. baudžiamosios teisės priemonės (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-388/2007). Taigi, pagrindinis kriterijus, leidžiantis daryti išvadą, kad civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, yra priešingas teisei veikimas ar neveikimas, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba visiškas tokios galimybės panaikinimas. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, jog veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir R. J. pripažįsta, kad lizingo davėjui (AB „S“) nuosavybės teise priklausančius objektus, t. y. 2006 metų hidraulinį kraną L11.86P, 2007 metų tris tripusio vertimo kėbulus ANK ir 2007 metų tris priekabas PANAV TS 3 24, 2007 metų du kranus pardavė tretiesiems asmenims be lizingo davėjo sutikimo, nes neva reikėjo apyvartinių lėšų. R. J. taip pat pripažįsta, kad neturėjo teisės laisvai disponuoti (parduoti, dovanoti ar kitaip realizuoti) jam perduota technika be lizingo davėjo sutikimo (1 t., 21-24 b. l.). Iš R. J. parodymų matyti, kad į lizingo davėją AB „S“ nesikreipė, nes žinojo, jog tokio leidimo nebūtų gavęs, kadangi sutikimą perleisti lizingo objektą kitam asmeniui gali duoti tik įvertinęs kito (pirkėjo ar įgijėjo) tinkamumą vykdyti sutartį, tačiau to nepadarė. Akivaizdu, kad R. J. viršijo jo žinioje esančio svetimo turto atžvilgiu AB „S“ jam suteiktus įgaliojimus ir net tris kartus tyčia realizavo (pardavė) lizingo davėjui priklausantį turtą. Be to, nuteistasis net ir po to, kai minėtą turtą pardavė tretiesiems asmenims, gautus pinigus negražino (nesumokėjo) lizingo davėjui. Taigi lizingo sutarties vykdymas ir lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies, t. y. nuteistojo R. J. sąmoningų (tyčinių) veiksmų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurios rodo, kad nuteistojo sąmoningas elgesys sudarė tokias sąlygas, kurioms esant lizingo davėjo – AB ,,S“ pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis tapo nebeįmanomas. Būtent dėl tos priežasties lizingo bendrovė inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą (1 t., 13-17 b. l.). Tai, kad nuteistasis R. J. 2009 m. spalio 21 d. savo iniciatyva kreipėsi į AB „S“ dėl įmonės skolų perkėlimo jam bei dėl atskiro skolos grąžinimo grafiko sudarymo, nepanaikina baudžiamosios atsakomybės, o gali tik ją sušvelninti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. J. pripažįsta ir neginčija civiliniam ieškovui AB „S“ priteistą 302 802,82 Lt civilinį ieškinį. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, su tokia apygardos teismo išvada galima sutikti tik iš dalies, nes neteisingai nustatyta AB „S“ nusikalstamais veiksmais padaryta materialinė žala ir nuostoliai, kurie atsirado nuteistajam neįvykdžius lizingo sutartyje numatytų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė tik bendrą priteistiną žalos dydį.

Iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad lizingo sutarties sudedamoji dalis yra įmokų grafikas, kuriame nurodytos periodinės įmokos lizinguojamo turto vertės dengimui ir nesumokėta (neišpirkta) turto vertė. Po to, kai R. J. nutraukė įmokų mokėjimus pagal lizingo sutartis, jis iššvaistė svetimą turtą tokios vertės, kokia buvo to turto likutinė vertė po sumokėtų periodinių įmokų (Kasacinė nutartis Nr. 2K-374/2009). Realią turto vertę nustatyti svarbu todėl, kad nuo to priklauso kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal baudžiamąjį įstatymą.

Iš bylos medžiagos matyti, R. J. pagal 2006 m. spalio 30 d. finansinio lizingo sutartį Nr. K2006-100124 už 25 528,85 eurų (88 146,02 Lt) įsigijo hidraulinį kraną L11.86P, o AB „S“ pagal mokėjimo grafiką įmokėjo 87 449,98 Lt privalomas įmokas, t. y. nesumokėjo 696,04 Lt, tokiu būdu nusikalstamais veiksmais iššvaistė svetimą turtą. Tokiais savo veiksmais R. J. padarė AB „S“ 696,04 Lt, o ne 21 749,72 Lt (kaip nurodyta kaltinime) turtinę žalą, o negautos pajamos, t. y. 21 053,68 Lt yra nuostoliai, kuriuos patyrė lizingo davėjas, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Tokie R. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, tačiau sumažinama kaltinimo apimtis dėl iššvaistyto turto dydžio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. J. pagal 2007 m. rugsėjo 11 d. finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-090057 už 122 213,19 Lt įsigijo du kranus FASSI F170A.22, FASSI M15A.12, o AB „S“ pagal mokėjimo grafiką įmokėjo 91 836,74 Lt privalomas įmokas, t. y. nesumokėjo 30 376,45 Lt, tokiu būdu nusikalstamais veiksmais iššvaistė svetimą turtą. Tokais veiksmais R. J. padarė 30 376,45 Lt, o ne 62 761,01 Lt (kaip nurodyta kaltinime) turtinę žalą, o negautos pajamos, t. y. 32 384,56 Lt yra nuostoliai, kuriuos patyrė lizingo davėjas, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Tokie R. J. nusikalstami veiksmai atitinka BK 184 straipsnio 1 dalies sudėtį, nes neviršija 250 MGL dydžio (BK 190 straipsnis) (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1199 redakcija). Todėl R. J. nusikalstama veika šioje dalyje iš BK 184 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama į BK 184 straipsnio 1 dalį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. J. pagal 2007 m. rugsėjo 20 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-090139 už 144 308,10 eurų (498 267,00 Lt) įsigijo 2007 metų trims tripusio vertimo kėbulus ANK, o AB „S“ pagal mokėjimo grafiką įmokėjo 347 843,72 Lt privalomas įmokas, t. y. nesumokėjo 150 423,28 Lt, tokiu būdu nusikalstamais veiksmais iššvaistė svetimą turtą. Tokais veiksmais R. J. padarė 150 423,28 Lt, o ne 218 292,09 Lt (kaip nurodyta kaltinime) turtinę žalą, o negautos pajamos, t. y. 67 868,81 Lt yra nuostoliai, kuriuos patyrė lizingo davėjas, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Tokie R. J. nusikalstami veiksmai atitinka BK 184 straipsnio 2 dalies sudėtį, nes iššvaistyto turto vertė viršija 250 MGL dydį (BK 190 straipsnis) (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1199 redakcija). Todėl R. J. nusikalstama veika šioje dalyje teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, tačiau sumažinama kaltinimo apimtis dėl iššvaistyto turto dydžio.

Gynėjas skunde nenurodo jokių argumentų dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, o tik kelia nepagrįstą abejonę. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje R. J. nėra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, numatyti BK 95 straipsnyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.

Pažymėtina, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas sunkiems nusikaltimams, už kurį numatytas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad BK 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, tačiau pirmosios instancijos teismas jų taikymo galimumo ir efektyvumo nesvarstė bei nemotyvavo. Be to, BK 55 straipsnyje nurodyta, jog pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. J. anksčiau neteistas, dirba, UAB „A“ charakterizuojamas tik teigiamai, nusikalstamas veikas padarė veikdamas netiesiogine tyčia, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kartu su žmona stengiasi AB „S“ kuo greičiau atlyginti žalą ir nuostolius, vykdo kitus kreditorinius įsipareigojimus tam pačiam civiliniam ieškovu. Visos šios aplinkybės rodo, kad R. J. padarytos nusikalstamos veikos nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant tik laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas R. J. prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties, be to, iš esmės sutrukdytų AB „S“ atlyginti žalą ir nuostolius. Todėl teisėjų kolegija mano, kad R. J. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį jam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad R. J. nusikalto pirmą kartą, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, už BK 184 straipsnio 1 dalyje padarytas nusikalstamas veikas jam skiriamos alternatyvios su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Taip pat R. J. nustatomas papildomas įpareigojimas – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą žinios nekeisti gyvenamosios vietos (BK 48 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti:

R. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl 21 749,72 Lt išvaistymo), iššvaistyto turto vertę sumažinti iki 696,04 Lt ir panaikinti paskirtą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

R. J. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (dėl 696,04 Lt iššvaistymo) paskirti laisvės apribojimą šešiems mėnesiams.

R. J. nusikalstamą veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies (dėl 62 761,01 Lt išvaistymo) perkvalifikuoti į BK 184 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (dėl 30 376,45 Lt iššvaistymo) ir paskirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams.

R. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 218 292,09 Lt išvaistymo), iššvaistyto turto vertę sumažinti iki 150 423,28 Lt ir panaikinti paskirtą devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

R. J. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (dėl 150 423,28 Lt iššvaistymo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. J. nustatyti subendrintą galutinę bausmę laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Nustatyti, kad iš R. J. priteistą AB „S“ 302 802,82 Lt civilinį ieškinį sudaro: 181 495,77 Lt turtinei žalai ir 121 307,05 Lt nuostoliams atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.