Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.13; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.9.2; 1.1.10.1; 1.2.14.3.2.2.; 1.2.14.4.2.1; 1.2.22.9.2; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1

2023 m. balandžio 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir nuotoliniu būdu naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 258 straipsnio 2 dalį keturiasdešimties parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir R. G. paskirta galutinė trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

– pagal BK 181 straipsnio 2 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį trisdešimties parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir E. Š. paskirta galutinė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. Š. pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė draudimas naudotis (įgyti) specialia teise vairuoti transporto priemones trejus metus.

E. Š. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš R. G., E. Š. ir V. Š. solidariai M. M. naudai priteista 159 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo K. K. ir jo įstatyminio atstovo V. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš R. G., E. Š. ir V. Š. nukentėjusiojo K. K. naudai priteista 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo P. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš R. G., E. Š. ir V. Š. solidariai P. L. naudai priteista 17 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. Š., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka nebuvo apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. G., E. Š. ir V. Š. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, o R. G. ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2021 m. balandžio 18 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, grasindami panaudoti fizinį smurtą, sugadindami svetimą turtą, atimdami asmeniui laisvę ir tokiu būdu panaudodami psichinę prievartą, vertė nukentėjusiuosius M. M., P. L. ir nepilnametį K. K. perduoti 100 Eur, R. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, naudodamas psichinę prievartą, grasindamas panaudoti fizinę prievartą, ir taip atimdamas galimybę priešintis, pagrobė svetimą – nukentėjusiajam K. K. priklausantį turtą, t. y. jie 2021 m. balandžio 18 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikiant kartu, R. G., E. Š., V. Š. sustabdžius nukentėjusiuosius, neleidžiant jiems pravažiuoti ir reikalaujant perduoti 100 Eur, E. Š. priėjęs prie nukentėjusiojo M. M., vieną kartą kumščiu trenkė pastarajam į pilvo sritį bei bandė dar suduoti smūgius į pilvo sritį, bet M. M. užsidengus rankomis, sudavė smūgį per rankas, o R. G., laikydamas rankoje savadarbį kastetą, priėjęs prie M. M., norėdamas suduoti smūgį M. M. į pilvo sritį, bet pastarajam užsidengus rankomis, tyčia vieną kartą sudavė smūgį savadarbiu kastetu į kairės rankos dilbį, tokiu būdu sugadindamas ant rankos buvusį laikrodį, bei savadarbiu kastetu bandė suduoti smūgius į galvos sritį, bet nepataikė, nes M. M. pavyko pasitraukti, taip padarydamas bendrais veiksmais nukentėjusiajam M. M. poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje bei odos nubrozdinimus kairėje rankoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei sukėlė jam fizinį skausmą. Tuo metu E. Š., priėjęs prie nepilnamečio K. K., tyčia jam sudavė smūgį į kairę nugaros sritį bei į galvos sritį, taip padarydamas nepilnamečiui nukentėjusiajam K. K. poodinę kraujosruvą nugaros kairėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei sukėlė jam fizinį skausmą. Vėliau E. Š., paėmęs už automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinio kairės pusės sparno, jį pakėlė į viršų, taip jį sulenkdamas, ir tokiu būdu sugadindamas 150 Eur vertės svetimą turtą. Tęsdami nusikalstamą veiką, reikalaujant iš P. L., M. M. ir nepilnamečio K. K. perduoti 100 Eur, P. L., paveiktas prieš tai panaudoto fizinio ir psichinio smurto, kas atėmė galimybę priešintis, E. Š. perdavė 10 Eur, o K. K., R. G. pareikalavus, paveiktas R. G. panaudotos psichinės prievartos, grasinimo panaudoti fizinę prievartą (apie kurį E. Š. ir V. Š. nežinojo), kas atėmė galimybę jam priešintis, perdavė R. G. 40 Eur vertės grandinėlę. Po to, R. G. liepus pasilikti nukentėjusiajam M. M. kaip garantui iki P. L. ir K. K. atveš pinigus, o E. Š. pasodinus M. M. ant motociklo ir nuvežus prie upelio, esančio netoli (duomenys neskelbtini) smėlio-žvyro karjero (duomenys neskelbtini), kur R. G. stebėjo, kad M. M. nepabėgtų, bei prieš jo valią laikė apie 40 minučių, iki atvyko policijos pareigūnai, tokiu būdu neteisėtai atėmė M. M. laisvę ir taip, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, grasindami panaudoti fizinį smurtą, panaudodami psichinę prievartą, sugadindami svetimą turtą, atimdami asmeniui laisvę bei atvirai panaudodami fizinį smurtą, vertė nukentėjusiuosius P. L., M. M. ir nepilnametį K. K. perduoti 100 Eur, o R. G., naudodamas psichinę prievartą, grasindamas panaudoti fizinę prievartą (apie ką E. Š. ir V. Š. nežinojo) prieš nukentėjusįjį K. K., kas atėmė jam galimybę priešintis, pagrobė K. K. priklausantį 40 Eur vertės turtą.

2. R. G. nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, t. y., nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko nešiojo su savimi nešaunamąjį ginklą – savadarbį kastetą, kuris civilinėje apyvartoje yra priskiriamas draudžiamų smogiamojo pobūdžio šaltųjų nešaunamųjų ginklų kategorijai, iki 2021 m. balandžio 18 d., apie 18 val., kol prie upelio netoli (duomenys neskelbtini) smėlio-žvyro karjero, esančio (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai sulaikymo metu rado ir paėmė minėtą kastetą.

3. E. Š. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. balandžio 18 d., apie 18 val., netoli (duomenys neskelbtini) smėlio-žvyro karjero, esančio (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motociklą „Suzuki“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,12 promilės etilo alkoholio koncentracija.

4. E. Š. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2021 m. balandžio 18 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,12 promilės), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su R. G. ir V. Š., turto prievartavimo metu reikalaudamas perduoti turtą, panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei grasindamas savadarbiu kastetu, kuris yra civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams priskiriamas smogiamojo pobūdžio šaltasis nešaunamasis ginklas, sustabdydamas nukentėjusiuosius bei neleisdamas jiems pravažiuoti, ir tokiu būdu panaudodamas psichinę prievartą, atėmė galimybę nukentėjusiesiems pasipriešinti bei pagrobė svetimą turtą, jam (E. Š.), R. G., V. Š. turto prievartavimo metu reikalaujant perduoti 100 Eur, sustabdžius nukentėjusiuosius bei neleidus jiems pravažiuoti, jis (E. Š.) priėjęs prie nukentėjusiojo M. M. vieną kartą kumščiu trenkė pastarajam į pilvo sritį, bei bandė dar suduoti smūgius į pilvo sritį, bet M. M. užsidengus rankomis, sudavė smūgį per rankas, o R. G., laikydamas rankoje savadarbį kastetą, priėjęs prie M. M. norėdamas suduoti smūgį M. M. į pilvo sritį, bet pastarajam užsidegus rankomis, tyčia vieną kartą sudavė smūgį savadarbiu kastetu į kairės rankos dilbį, tokiu būdu sulaužydamas ant rankos buvusio laikrodžio laikiklį, bei su savadarbiu kastetu bandė dar suduoti smūgius į galvos sritį, bet nepataikė, nes M. M. pavyko pasitraukti, taip padarydamas bendrais veiksmais nukentėjusiajam M. M. poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje bei odos nubrozdinimus kairėje rankoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei sukėlė jam fizinį skausmą. Tuo metu jis (E. Š.), priėjęs prie nepilnamečio K. K., tyčia jam sudavė smūgį į kairę nugaros sritį bei į galvos sritį, taip padarydamas bendrais veiksmais nepilnamečiui nukentėjusiajam K. K. poodinę kraujosruvą nugaros kairėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei sukėlė jam fizinį skausmą. Tęsdami nusikalstamą veiką, reikalaujant iš P. L., M. M. ir nepilnamečio K. K. perduoti 100 eurų, P. L., paveiktas prieš tai panaudoto fizinio ir psichinio smurto, kas atėmė galimybę priešintis, jam (E. Š.) perdavė 10 Eur, o K. K., paveiktas prieš tai panaudoto fizinio ir psichinio smurto, perdavė R. G. grandinėlę, 40 Eur vertės, tokiu būdu panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą ir tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis bei panaudodamas nešaunamąjį ginklą užvaldė svetimą turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, jį išteisinti neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas; perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 40 parų arešto bausmę, jos vykdymą atidedant 6 mėnesiams su intensyvia priežiūra; arba taikant BK 75 straipsnio nuostatas atidėti paskirtos galutinės bausmės vykdymą; civilinius ieškinius jo atžvilgiu atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais.

5.1. Nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir mano, kad jie turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Cituoja teismų praktiką dėl BK 294 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, Nr. 2K-65/2009, Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-562/2011, Nr. 2K-114/2014). Teigia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės patikimais laikė tik nukentėjusiųjų parodymus, o nuteistųjų parodymus vertino kaip gynybinę versiją, siekį sušvelninti savo vaidmenį šios nusikalstamos veikos padaryme.

5.2. Byloje nustatyta, kad iki susitikimo su nukentėjusiaisiais nuteistasis E. Š., važiuodamas motociklu, atsitrenkė į nukentėjusiųjų automobilį. E. Š. atvažiavo prie upelio, kur buvo nuteistasis R. G. ir V. Š., bei papasakojo, kad automobilis užkabino jo (E. Š.) motociklą ir iš įvykio vietos pasišalino. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jis galėjo suklysti galvodamas, kad būtent E. Š. eismo įvykio metu buvo padaryta žala, todėl įvyko konfliktas su nukentėjusiaisiais ir būtent E. Š. reikalavo žalos atlyginimo. Neginčija, kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko negalėjo įsitikinti, ar iš tikro motociklui buvo padaryta kokia nors žala. Mano, kad jo veiksmuose negali būti turto prievartavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties. Tiesiog norėjo padėti draugui atgauti pinigus, skirtus žalai už eismo įvykio metu apgadintą motociklą atlyginti. Jis sąžiningai klydo, t. y. negalėjo ir neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios E. Š. teisės nebuvo.

5.3. Nesutinka su teismo argumentais, jog jis, kartu su kitais nuteistaisiais, sugadino svetimą turtą. Byloje nustatyta, kad būtent E. Š., paėmęs už automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės kairės pusės sparno, jį pakėlė į viršų, taip jį sulenkdamas, tokiu būdu sugadindamas 150 Eur vertės svetimą turtą. Aplinkybė, kad E. Š. taip pasielgs, jam nebuvo žinoma, jis nepadėjo jam to daryti. Tai buvo E. Š. nusikalstamas sumanymas, susitarimo tarp jo, E. Š. ir V. Š. nebuvo. Todėl iš nuosprendžio šalintinos šios faktinės aplinkybės ir atmetamas ieškinys dėl turtinės žalos už automobilio sparno sugadinimą.

5.4. Nurodo, kad nepadarė BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, dėl kurio pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu. Pasak apelianto, teismas vadovavosi nukentėjusiojo K. K. parodymais, tačiau kitų tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje E. Š. pripažino aplinkybes, jog trenkė nukentėjusiajam, tuo metu galimai susiplėšė grandinėlę. Be to, grandinėlė buvo surasta V. Š. piniginėje.

5.5. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad jis disponavo nešaunamuoju ginklu, t. y., jog nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki sulaikymo nešiojo su savimi nešaunamąjį ginklą – savadarbį kastetą. Jis jokio kasteto neturėjo, įvykio metu iš jo kastetas nebuvo paimtas, šis daiktas buvo rastas. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. Š. parodė, kad R. G. turėjo kažkokį metalinį daiktą, bet tai buvo ne kastetas. Be to, šiuos parodymus pastarasis davė tik 2021 m. spalio 29 d. apklausos metu, pirmos apklausos metu tokių aplinkybių nenurodė. V. Š. apklausos metu nurodė, kad R. G. jokio peilio, kasteto neturėjo. Liudytojas M. J. (M. J.) nurodė, kad metalinį daiktą sulaikymo metu išmetė R. G. ir V. Š.. Liudytojas T. Š. (T. Š.) nurodė, kad R. G. išmetė savadarbį daiktą, skirtą žmonių žalojimui, tačiau teisme paaiškino, jog neatsimena, kas išmetė kastetą. Pažymi ir tai, kad ant kasteto jo DNR pėdsakai nerasti, vietovės apžiūros protokoluose nėra užfiksuota, iš kur paimtas kastetas. Nuteistojo R. G. įsitikinimu, visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai.

5.6. Mano, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos galutinės bausmės vykdymas atidėtas. Įstatymas numato galimybę už BK 294 straipsnyje (taip pat ir už BK 180, 181 straipsniuose) numatytą nusikalstamą veiką taikyti BK 75 straipsnį. Nors jis buvo teistas, tačiau šiuo metu yra registruotas darbo biržoje, priešingai, negu nurodė pirmosios instancijos teismas, augina tris nepilnamečius vaikus. Nusikaltimas buvo padarytas spontaniškai, nesukėlė sunkių pasekmių.

5.7. Akcentuoja ir tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, jog už BK 258 straipsnyje numatytos veikos padarymą jam skirtina bausmė – bauda, bet rezoliucinėje dalyje paskyrė areštą.

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. Š. gynėjas advokatas J. Bogdanovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį E. Š. atžvilgiu, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti jam švelnesnės bausmės rūšį, negu numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies (teismo posėdžio metu patikslino, kad BK 181 straipsnio 2 dalies) sankcijoje; arba taikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatą ir iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą bei taikyti jam baudžiamojo poveikio priemones, numatytas BK 75 straipsnio 5 dalyje. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiųjų naudai solidariai iš E. Š., R. G., V. Š. priteista turtinė ir neturtinė žala. Skundą grindžia šiais argumentais.

6.1. Nurodo, kad teismo paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgęs į teisingumo principą teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas kito nuteistojo V. Š. atžvilgiu. Cituoja teismų praktiką dėl teisingumo principo taikymo ir teisingos bausmės paskyrimo (kasacinės nutartys Nr. Nr. 2K-264/2005; Nr. 2K-420/2006; Nr. 2K-382/2012) ir nurodo, kad nagrinėjamoje byloje BK 54 straipsnio 3 dalis galėtų būti pritaikyta ne tik V. Š., bet ir E. Š..

6.2. Pažymi, kad skirdamas E. Š. laisvės atėmimo bausmę ir vertindamas jo asmenybę, teismas pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad E. Š. anksčiau buvo teistas. Teismas nurodė, jog po padaryto nusikaltimo E. Š. jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, anksčiau paskirta bausmė jokio poveikio nepadarė, nesulaikė nuo naujų nusikaltimų. Anot apelianto, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad E. Š. yra pavojingas visuomenei, o iš teismo argumentų galima būtų suprasti, kad teismas pasisakė ne apie apeliantą, o apie pavojingą recidyvistą, linkusį daryti nusikalstamas veikas.

6.3. Dėl E. Š. teistumo pažymi, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. pripažino jį kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam švelniausią sankcijoje numatytą bausmę, t. y. 18 MGL (677,88 Eur) dydžio baudą. Nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki inkriminuojamos jam nusikalstamos veikos – 2021 m. balandžio 18 d. E. Š. jokių nusikaltimų nepadarė, teistumas už nusikalstamą veiką, padarytą 2017 m. gruodžio 19 d., yra išnykęs.

6.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. Š. turi mažametį sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini), kuris gyvena su motina, tačiau E. Š. turi prievolę ir prisideda prie vaiko išlaikymo. Nuteistasis yra registruotas Užimtumo tarnyboje nuo 2022 m. liepos 18 d., savarankiškai taip pat ieško darbo. Bylos nagrinėjimo metu E. Š. iš dalies pripažino savo kaltę, kad atliko smurtinius veiksmus prieš K. K., pasmerkė atliktus smurtinius veiksmus jo atžvilgiu, dėl išsakytų necenzūrinių žodžių, dėl nepagrįsto piniginių lėšų reikalavimo ir grasinimų visų nukentėjusiųjų atžvilgiu, dėl transporto priemonės „WV Golf“, kurią vairavo P. L., priekinio sparno apgadinimo, atsiprašė nukentėjusiųjų dėl savo atliktų veiksmų jų atžvilgiu, savo smurtinius veiksmus vertino neigiamai, suprato, kad pasielgė blogai, sutiko atlyginti nukentėjusiems tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

6.5. Daroma išvada, kad E. Š. nusikalstama veika nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė, o tai rodo, jog jis nėra pavojingas visuomenei. Be to, teismas turėtų įvertinti ir tai, kad E. Š. 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui būtų atskirtas nuo mažamečio vaiko, kuriam jis privalo teikti išlaikymą. Kaip ir tai, kad jis solidariai su kitais nuteistaisiais turės atlyginti nukentėjusiems tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, todėl bausmės paskirtis ir tikslai nebus pasiekti paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę. Jam galėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis paskiriant švelnesnę, negu BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta, bausmę.

6.6. Dėl teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo E. Š. 3 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, pažymi, kad toks terminas yra nepagrįstas ir pernelyg didelis. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį skyrė E. Š. arešto bausmę, artimą arešto bausmės vidurkiui – 30 parų, tai nagrinėjamu atveju E. Š. taip pat galėtų būti skirta baudžiamojo poveikio priemonė laikotarpiui, artimam vidurkiui, t. y. 2 metų 6 mėnesių ar mažesniam laikotarpiui.

6.7. Nagrinėjamoje byloje teismas nepasisakė dėl galimybės E. Š. iš dalies atidėti bausmės vykdymą vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalies ir 5 dalies nuostatomis. Apeliaciniame skunde nurodoma, jei teismas E. Š. nepritaikytų BK 54 straipsnio 3 dalies, vadovaudamasis teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, galėtų ir turėtų E. Š. iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

6.8. Su teismo sprendimu dėl turtinės žalos – 159 Eur priteisimo M. M. naudai, sutinka iš dalies, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. Š. nėra prisidėjęs prie turtinės žalos M. M. padarymo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad jo laikrodis buvo apgadintas dėl kito nuteistojo R. G. veiksmų. Tokiu būdu E. Š. negalėtų būti atsakingas dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. M.. E. Š. iš dalies prisiima atsakomybę dėl neturtinės žalos atlyginimo M. M., P. L., tačiau teismo priteistas M. M. neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis ir neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų bei teismų praktikos išnagrinėtose atitinkamos kategorijos baudžiamosiose bylose dėl neturtinės žalos nukentėjusiems atlyginimo. Vadovaudamasis šiais argumentais taip pat nesutinka ir su neturtinės žalos dydžiu, priteistu nukentėjusiojo K. K. naudai. Taip pat nesutinka su turtinės žalos dydžiu, priteistu nukentėjusiojo P. L. naudai. Pažymi, kad prieš P. L. niekas iš nuteistųjų smurtinių veiksmų nenaudojo, tokiu būdu jam nebuvo sukeltas fizinis skausmas ir jo sveikata nebuvo sutrikdyta.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. Š., nuteistųjų E. Š. ir R. G. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. G. ir nuteistojo E. Š. atstovo advokato J. Bogdanovo apeliaciniai skundai atmetami

4. Teisėjų kolegija, nenustačiusi byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenurodytų apeliaciniuose skunduose, tačiau turėjusių neigiamos įtakos nuteistiesiems, nagrinėja bylą apeliacinių skundų ribose ir pasisako dėl apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis, priimtas R. G. ir E. Š. atžvilgiu, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir jais remdamasis nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Apygardos teismas, skirdamas R. G. ir E. Š. bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Civilinių ieškinių klausimas byloje išspręstas tinkamai. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti arba keisti.

Dėl R. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį

5. Apeliantas R. G. nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, prašo jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį remdamasis iš esmės vieninteliu argumentu. Anot nuteistojo, jis sąžiningai suklydo galvodamas, kad konfliktas su nukentėjusiaisiais įvyko todėl, kad E. Š. eismo įvykio metu buvo padaryta žala ir jis reikalavo žalos atlyginimo. Tokia nuteistojo R. G. pateikta versija apie tariamai turėtą pagrindą reikšti nukentėjusiesiems turtines pretenzijas prieštarauja byloje esantiems objektyviems duomenims ir yra atmestina. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, tinkamai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatęs nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad R. G. neteisėti veiksmai atitinka jam inkriminuoto BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius. Teisėjų kolegija nenustatė kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl R. G. veikos kvalifikavimo.

6. BK 181 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už turto prievartavimą, o BK 294 straipsnis – už savavaldžiavimą. Sprendžiant dėl šių nusikalstamų veikų atskyrimo, teismų praktikoje yra nurodyta, kad vienas iš esminių turto prievartavimo požymių, šį nusikaltimą skiriančių nuo savavaldžiavimo, tai vertimo suteikti turtinę naudą neteisėtumas. Nuoseklioje teismų praktikoje nurodoma, kad paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pripažįstama, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys Nr. 2K-187-697/2018, Nr. 2K-215-895/2019, Nr. 2K-326-303/2019, Nr. 2K-242-719/2022).

7. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusieji nuteistajam E. Š. buvo skolingi už eismo įvykio metu apgadintą motociklą. Priešingai, nuo pat pradžių nukentėjusieji M. M., P. L., K. K. nurodė, jog būtent E. Š. atsitrenkė į P. L. vairuojamą automobilį, kad motociklui jokių apgadinimų padaryta nebuvo, buvo padaryti įbrėžimai automobiliui. Nukentėjusysis P. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad motociklininkas įsirėžė į jo automobilio kairės pusės galinį sparną ir jį apibraižė. Nors apgadinimai nebuvo dideli, pats motociklininkas nusprendė atlyginti žalą, prašė nukentėjusiojo duoti telefono numerį. Tai patvirtino ir nukentėjusysis K. K., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Anot K. K., vienas užpuolikų įvažiavęs motociklu į kairį mašinos sparną pasakė, kad nuvažiuos iki namų ir atiduos P. (L.) 50 Eur, rašėsi jo numerį (t. 1, b. l. 131–132; 171–173; t. 2, b. l. 48–51; t. 4, b. l. 27–33, 42–45). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, kurie dėl įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Nukentėjusieji M. M. ir P. L. parodymo atpažinti pagal asmens nuotraukas metu atpažino asmenis, dalyvavusius nusikalstamų veikų jų atžvilgiu padaryme, atpažino motociklininką E. Š., kuris kliudė P. L. automobilį, tuo pačiu ir R. G., kuris nukentėjusiesiems grasino pavartoti ir vartojo fizinį smurtą, reikalavo 100 Eur. Asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenimis, P. L., be kita ko, nurodė, kad motociklo vairuotojas jam sakė, jog atlygins žalą, užsirašė jo telefono numerį, kad galėtų vėliau susitikti ir atvežti pinigus, galimai pinigus atvežtų draugai (t. 1, b. l. 137–139, 141 –142, 144–146, 148–150, 151–153, 155–156, 181–183, 185–187, 188–190, 192–193; t. 2, b. l. 1–3, 5–6). Tokia nukentėjusiųjų versija atitinka ir nuteistojo E. Š. parodymus, kuris patvirtino, kad motociklu atsitrenkė į automobilį, tai buvo jo kaltė, motociklas apgadintas nebuvo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme E. Š. neužsiminė, kad R. G. ar nuteistajam V. Š. būtų aiškinęs apie kokius nors motociklui padarytus apgadinimus, už ką nukentėjusieji turėtų atlyginti jam padarytą žalą (t. 2, b. l. 103, 119–120, 130; t. 4, b. l. 67–72).

8. Tuo tarpu R. G., tvirtinęs, neva suklydo manydamas, jog reikalavimas nukentėjusiesiems sumokėti 100 Eur yra reikalavimas dėl E. Š. padarytos žalos atlyginimo, nuoseklus nebuvo. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis nors ir nurodė, kad E. Š. sakė jam apie automobilį, kuris neva užkabino jo (E. Š.) motociklą ir pasišalino, tačiau neigė bet kokį pinigų reikalavimą iš nukentėjusiųjų. Teigė tik matęs, kaip vienas iš nukentėjusiųjų padavė E. Š. 10 Eur, tačiau nežino už ką (t. 3, b. l. 20, 40–41, 51). Apklaustas teisme jis taip pat nebuvo kategoriškas, teigė, kad dėl neblaivumo daug ko neatsimena. Jam paskambino E. Š. ir pasakė, jog buvo avarija. Kai jis su V. Š. privažiavo, E. Š. aiškinosi su M. M., kas kaltas, o kas ne, kas pinigus turi duoti. Prisidėjo ir P. L.. Kilo muštynės dėl 10 Eur, po to dar aiškinosi dėl 90 Eur už mašinos sparną ar motociklą, tiksliai nežino. Anot R. G., M. M. padavė E. (Š.) 10 Eur, nes mašiną užkabino ar motociklą. P. L. nurodė, kad M. M. pabūtų su jais (nuteistaisiais), o jis su K. K. atveš 90 Eur E. Š. už motociklą. Pasak R. G., dėl eismo įvykio kaltas buvo E. Š. (t. 4, b. l. 144–146). Remiantis tokiais parodymais nėra pagrindo išvadai, kad R. G. galėjo manyti, jog E. Š. reikalavo iš nukentėjusiųjų 100 Eur dydžio žalos atlyginimą už eismo įvykį, dėl kurio buvo pats kaltas.

9. V. Š. dėl įvykio aplinkybių taip pat nebuvo nuoseklus ir kategoriškas. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad E. Š. jam ir R. G. papasakojo, kad automobilis „Golf“ priekiniu sparnu užkabino jo motociklą. Anot V. Š., tiksliai negali pasakyti, kas buvo kaltas dėl įvykio, kadangi E. Š. visų aplinkybių nenurodė. Kai Erikas papasakojo, nusprendė susirasti tuos asmenis, jog susitarti dėl apgadinto motociklo kompensacijos. Vaikinukai iš karto sutiko atlyginti žalą, tiksliai nepamena, lyg brolis Erikas nurodė 100 Eur (t. 2, b. l. 167–168, 180). Pirmosios instancijos teisme V. Š. teigė, jog paskambino E. Š. ir pasakė, kad važinėdamas motociklu užkliudė mašiną ir trys jaunuoliai norėjo su juo išsiaiškinti. Tuo pačiu nurodė, kad kivirčas buvo dėl motociklo, kad jie (nukentėjusieji) užkabino jį, 100 Eur tikriausiai nuteistieji reikalavo, nes buvo apgadinta motociklo padanga (t. 4, b. l. 67–72).

10. Išanalizavus aptartus parodymus matyti, jog R. G. nebuvo pateikta jokios konkrečios ir kategoriškos informacijos apie E. Š. teisę gauti iš nukentėjusiųjų žalos atlyginimą, tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis E. Š.. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis nuo tyrimo pradžios pateikiama nuoseklia nukentėjusiųjų M. M., P. L., K. K. versija, kad jokio tarpusavio susitarimo, jog nukentėjusieji privalės mokėti E. Š. žalą, nebuvo. Nukentėjusieji su R. G. ir kitais nuteistaisiais pažįstami nebuvo, tad pagrindo apkalbėti, nėra. Nukentėjusiųjų parodymai ir šiuos parodymus pagrindžiantys kiti įrodymai akivaizdžiai susieja nuteistąjį R. G. su jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis ir pagrindžia jo kaltę. Nukentėjusieji patvirtino, kad R. G. ir kiti nuteistieji iš jų reikalavo 100 Eur, o už ką – nepaaiškino. Tuo tarpu, teisėjų kolegija R. G., taip pat ir V. Š. parodymus vertina kaip pasirinktą gynybos poziciją. Kaip minėta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme R. G. iš esmės neigė bet kokį pinigų reikalavimą iš nukentėjusiųjų. Tuo tarpu V. Š. teiginius apie neva apgadinto motociklo kompensaciją paneigia ne tik nukentėjusiųjų detalūs parodymai, bet ir nuteistojo E. Š. paaiškinimai, kad motociklas apgadintas nebuvo. Taigi, incidento eigoje toks reikalavimas, be kita ko, grasinant ir panaudojant fizinį smurtą, visiškai nebuvo siejamas su kokia nors tikra ar tariama teise. R. G. neturėjo pagrindo manyti apie jokią tikrą ar tariamą E. Š. ir juo labiau savo teisę reikalauti iš nukentėjusiųjų pinigų. Pažymėtina, savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektines teisės neturi (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2008). Todėl nuteistojo R. G. sąžiningos klaidos galimybė yra paneigta. Jis turėjo, galėjo ir suprato, kad jokios teisės reikalauti pinigų iš nukentėjusiųjų jis neturi, tad tokiais veiksmais jis ne savavaldžiavo, o prievartavo turtą.

11. Nėra pagrindo abejoti ir pirmosios instancijos teismo išvadomis apie asmens laisvės atėmimą. Byloje apžiūrėta Bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašo suvestinė, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis K. K. pranešė, jog pagrobtas draugas, prašoma 100 Eur išpirkos, draugo vardas M. M. (t. 2, b. l. 90–93). Pasak nukentėjusiojo P. L., nuteistieji nurodė, kad M. M. liktų kaip garantija, kol jis (P. L.) su K. K. atveš likusius pinigus. Nukentėjusysis M. M. tvirtino, kad nuteistieji jį kaip įkaitą nusivežė prie upelio, kur laukė, kada P. L. ir K. K. atveš likusius pinigus, pabėgti nebandė, nes patyrė stresą, bijojo, jog bandant pasišalinti, prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į prieš tai nukentėjusiesiems išsakytus grasinimus, pavartotą smurtą, M. M. baimė buvo reali. Tai, kad nukentėjusysis buvo išsigandęs, patvirtino pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, kurie nurodė, kad M. M. slėpėsi už jų nugarų, buvo akivaizdžiai išsigandęs, prašė nuo jo nenueiti, saugoti, jog niekas nenuskriaustų. Liudytojui T. Š. teiraujantis nukentėjusiojo M. M., ar jis savanoriškai atsisėdo pas sulaikytus asmenis, šis atsakė neigiamai bei nurodė, kad jį pirmą sumušė bei grasindami susidorojimu, liepė prieš jo valią atsisėsti ant motociklo ir vykti su trimis asmenimis prie karjero, laukti kol draugai atveš išpirką. M. M. nurodė ir tai, kad visą laiką prie jo šonų sėdėjo du nepažįstami vyrai saugodami, jog jis nepabėgtų (t. 2, b. l. 77–78, 81–82; t. 4, b. l. 50–53). Šie duomenys patvirtina, kad R. G. bei kiti nuteistieji darė nukentėjusiajam M. M. ir psichologinį spaudimą bei savo buvimu šalia apribojo jo laisvę.

12. Remiantis byloje nukentėjusiųjų M. M., P. L., K. K. viso proceso metu duotais nuosekliais parodymais nustatyta, kad R. G. ir kiti nuteistieji jiems grasino. Vertinant išsakytų grasinimų turinį, kaip antai, sudaužys, jog tėvai nepažins, nužudys, R. G. grasino K. K. išprievartauti, darytina išvada, kad nukentėjusieji turėjo pagrindą bijoti jų įgyvendinimo. Akivaizdu, kad išsakydami tokius grasinimus nuteistieji palaikė įtampą ir baimę. Nukentėjusieji patvirtino, kad buvo išsigandę, nes visi nuteistieji buvo vyresni ir agresyvūs, R. G. turėjo kastetą. Nekyla abejonių ir dėl fizinio smurto panaudojimo prieš M. M. ir K. K. aplinkybių. Nukentėjusysis M. M. paaiškino, kad R. G. puolė jį su kastetu, nuo smūgių į veidą nukentėjusysis apsigynė, buvo smūgiavimas į laikrodį ir dilbį, laikrodis nukrito. Nurodė, jog R. G. puolė jį, o E. Š. priėjo prie K. (K.) ir trenkė lyg į ausies sritį. Anot P. L., M. M. buvo suduoti smūgiai į pilvą, apgadintas laikrodis, K. K. taip pat buvo suduoti smūgiai (t. 4, b. l. 27–33, 42–47). Nuteistasis E. Š. neneigia įvykio metu smurtavęs, tačiau dėl išgerto alkoholio, nepamena kam (t. 4, b. l. 67–71). K. K. patvirtino, kad prieš jį buvo smurtauta, mušė ir M. M., smurtavo asmuo su mėlyna „maike“ (R. G.) ir motociklininkas (E. Š.) bandė suduoti M. M. (t. 2, b. l. 48–51). Nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai konstatuoti specialisto išvadose ir jomis abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo. 2021 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. G 919/2021 (01) konstatuota M. M. padaryta poodinė kraujosruva kairiajame dilbyje bei odos nubrozdinimai kairėje rankoje. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir galimai paviršiais (t. 1, b. l. 178–179). 2021 m. balandžio 22 d. specialisto išvadoje Nr. G 948/2021 (01) K. K. konstatuota padaryta poodinė kraujosruva nugaros kairėje, sužalojimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu (t. 2, b. l. 27–28).

13. Nuteistasis R. G. taip pat nurodo, kad sulenkti automobilio „VW Golf“ priekinės kairės pusės sparną buvo E. Š. sumanymas, jog dėl to tarp jo ir E. Š. susitarimo nebuvo. Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 24 straipsni 1 dalies nuostatas, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš aptariamos BK normos turinio matyti, kad bendrininkų susitarimo laikas veikti nusikalstamai bendrininkų grupės konstatavimui nėra aktualus. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-61-689/2020, Nr. 2K-199-719/2022 ir kt.). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, Nr. 2K-197/2009, Nr. 2K-295/2012, Nr. 2K-254/2013 ir kt.). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, Nr. 2K-197/2009, Nr. 2K-79/2012, Nr. 2K-295/2012, Nr. 2K-254/2013 ir kt.). Bylos įrodymai patvirtina, kad nuteistieji veikė spontaniškai, turėdami bendrą nusikalstamą ketinimą neteisėtu būdu gauti iš nukentėjusiųjų 100 Eur. Jokio jų tarpusavio išankstinio susitarimo, kas ir kokius konkrečiai veiksmus atliks, nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek nuteistojo E. Š., tiek nukentėjusiųjų M. M., P. L., K. K. parodymus, sutinka, kad E. Š. savo iniciatyva sulenkė nukentėjusiojo automobilio sparną, visgi tai jis atliko nuteistojo R. G. akivaizdoje, bendru psichologiniu ir smurtiniu elgesiu neteisėtai ir nepagrįstai reikalaujant iš nukentėjusiųjų sumokėti 100 Eur. Taigi, tokiais veiksmais buvo siekiama to paties bendro nusikalstamo tikslo. R. G. ir kiti nuteistieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, nebandė jų stabdyti, neišsakė jokio savo nepritarimo, nusikalstamų veiksmų nenutraukė, o priešingai, tęsė nusikalstamą veiką nepaisydami to, kokius veiksmus pasirinko daryti kiekvienas bendrininkas. Tokiu atveju nuteistieji turi atsakyti ir už kilusius padarinius, atsiradusius dėl vieno iš jų veiksmų, įvykdytų realizuojant jų bendrą nusikalstamą sumanymą.

14. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis R. G., veikdamas bendrininkų grupe, dalyvavo turto prievartavime. Iš nukentėjusiųjų pinigų reikalauta neturint tam jokio teisėto pagrindo, be kita ko, panaudojant fizinį smurtą, atimant M. M. laisvę, sugadinant svetimą turtą, todėl R. G. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde nurodomose bylose Nr. 2K-509/2008, Nr. 2K-65/2009, Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-562/2011, Nr. 2K-114/2014 nagrinėtos aplinkybės nėra tapačios ir skiriasi nuo tų aplinkybių, kurios buvo nustatytos nagrinėjamoje byloje, todėl remtis jomis šioje baudžiamojoje byloje kaip precedentu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl R. G. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį

15. Skundžiamu nuosprendžiu R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis tvirtina, kad šio jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, prašo išteisinti. Prašymas nepagrįstas, netenkinamas.

16. BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė plėšimo sudėtis, t. y. atsakomybė nustatyta tam, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą. BK 180 straipsnio 2 dalyje yra numatyti keli alternatyvūs kvalifikuojantys nurodytą nusikalstamą veiką požymiai, todėl bent vieno iš jų pakanka tam, kad plėšimas būtų kvalifikuotas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

17. R. G. kaltę įvykdžius kvalifikuotą nepilnamečio K. K. turto (40 Eur vertės grandinėlės) plėšimą patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes dėl R. G. įvykdyto minėto plėšimo, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo K. K. parodymais. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nepilnametis K. K. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad konflikto metu iš jo pavogė grandinėlę. Asmuo su mėlyna „maike“ (R. G.), pamatęs pas nukentėjusįjį auskarą, grasino jį išprievartauti. K. K. paslėpė auskarą, grandinėlę susikišo po „maike“, bet asmuo su mėlyna „maike“ pamatė, priėjo, nukentėjusysis pats nusiėmė grandinėlę ir atidavė, kad nesuplėšytų. Jis pasakė atiduok, K. K. nusiėmė ir atidavė (t. 2, b. l. 48–51). Pirmosios instancijos teisme pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, K. K. juos patvirtino (t. 4, b. l. 42–47). Pažymėtina, kad tai tikrai nėra vienintelis įrodymas, priešingai, nei teigia apeliantas, nulėmęs jo nuteisimą už aptariamą nusikalstamą veiką. Be šių nukentėjusiojo K. K. parodymų, apelianto kaltę patvirtina ir kiti objektyvūs byloje esantys duomenys. Nukentėjusysis P. L. R. G. atpažino kaip asmenį, kuris turėjo K. K. priklausiančią sidabrinę grandinėlę (t. 1, b. l. 144–146). 2021 m. liepos 27 d. daiktų apžiūros protokolo duomenimis apžiūrėta grandinėlė, kurią pareigūnai rado ir paėmė 2021 m. balandžio 18 d. dalinės apžiūros metu pas vyrą mėlynais marškinėliais (R. G.) kelnių dešinėje viršutinėje kišenėje (t. 2, b. l. 56–57, 60–61). Liudytoja I. K. atpažino grandinėlę, kurią padovanojo sūnui K. (t. 2, b. l. 69, 70–72). Teisėjų kolegijai nėra abejonių, kad plėšimą padarė R. G..

18. Pažymėtina tai, jog R. G. inkriminuotos veikos, už kurių padarymą jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu (turto prievartavimas, plėšimas, neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu), tarpusavyje susijusios. Turto prievartavimo epizode jau aptarti ir įvertinti įrodymai, kurie neabejotinai patvirtina apie R. G. naudotą psichologinį, fizinį smurtą, grasinimus panaudoti fizinį smurtą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas realizavo BK 180 straipsnio požymius. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis R. G. nešiojo savadarbį kastetą. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija plačiau pasisakys nagrinėdama apeliacinio skundo dalį, sietiną su R. G. nuteisimu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį. Visi trys nukentėjusieji patvirtino, kad R. G. su savimi turėjo kastetą, kuris įvykio vietoje policijos pareigūnų buvo rastas ir paimtas. Nukentėjusysis K. K. nurodė, kad vyras su kastetu grasino, liepė lipti iš mašinos, jo akivaizdoje R. G. su kastetu mušė M. M. (t. 2, b. l. 48–51). Akivaizdu, jog tai nepilnamečiui sukėlė baimę ir turėjo įtakos jo apsisprendimui atiduoti grandinėlę. Minėto daikto naudojimas vykdant plėšimą vertinamas kaip kvalifikuojantis aptariamą nusikalstamą veiką požymis, todėl R. G. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Byloje nenustatyta, kad R. G. su E. Š. ir V. Š. tarėsi įvykdyti plėšimą, informavo juos apie pagrobtą K. K. grandinėlę, todėl plėšimą R. G. padarė be kitų nuteistųjų (E. Š. ir V. Š.) žinios ir pritarimo. Nors E. Š. teisme pripažino, jog trenkė nukentėjusiajam ir galimai tada suplėšė grandinėlę, tačiau nustatyta, kad nukentėjusiajam K. K. priklausanti grandinėlė be pažeidimų buvo rasta pas R. G.. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad V. Š. apžiūros metu taip pat buvo rasta ir paimta grandinėlė (t. 2, b. l. 56–57, 157,158), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis V. Š. patvirtino, jog ši jo grandinėlė pareigūnų buvo gražinta (t. 4, b. l. 71).

Dėl R. G. nuteisimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį

19. Skundžiamu nuosprendžiu R. G. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, tai yra nešiojo su savimi nešaunamąjį ginklą – savadarbį kastetą. Nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, apeliantas įrodinėja, jog įvykio metu kasteto neturėjo, prieš įvykį automobilyje kasteto nebuvo (t. 4, b. l. 143–146). Ikiteisminio tyrimo metu R. G. taip pat neigė su savimi turėjęs kastetą, sulaikant pareigūnams, šio daikto neišmetė, pareigūnai rado surūdijusį daiktą, panašų į kastetą, tačiau jis ne jų, buvo iki jiems (nuteistiesiems) atvykstant (t. 3, b. l. 20–22, 40–42). Nuteistieji E. Š. ir V. Š. nurodė, kad kastetas nebuvo naudojamas, policija rado ne kastetą, o metalo gabalą, kuris gulėjo automobilyje. Tokius R. G. ir kitų nuteistųjų parodymus visiškai paneigia byloje surinkti įrodymai, kurių pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija neabejoja.

20. Visų pirma tokius apelianto (nuteistųjų E. Š. ir V. Š.) teiginius paneigia M. M., P. L. ir K. K. parodymai. Visi trys nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad būtent R. G. turėjo su savimi savadarbį kastetą, juo grasino bei smurtavo. Anot M. M., iš mašinos R. G. išlipo su kastetu bei juo jam smūgiavo, matė ant rankos didelį daiktą, panašų į kastetą, „savarankiškai“ pagamintą (t. 4, b. l. 27–33; t. 1, b. l. 171–173). 2021 m. liepos 2 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad M. M. iš jam pateiktų 6 asmenų nuotraukų atpažino R. G., kuris išlipęs iš automobilio dešinėje rankoje laikė kastetą (t. 1, b. l. 188–190, 192–193). Apklausiamas P. L. patvirtino, kad R. G. iš automobilio ištraukė kastetą bei pradėjo juo grasinti (t. 4, b. l. 42–47; t. 1, b. l. 131–132). 2021 m. liepos 1 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenimis, P. L. atpažino R. G., kuris iš mašinos atsinešė metalinį, užmaunamą ant pirštų kastetą, kuriuo grasino bei sudavė smūgius M. M. (t. 1, b. l. 144–146, 148–150). Nukentėjusysis K. K. nurodė, kad asmuo, grasinęs su kastetu, buvo su mėlyna „Adidas maike“ (t. 2, b. l. 48–51). Bylos duomenimis nustatyta, kad tai R. G.. Tarpusavyje sutampančius nukentėjusiųjų parodymus atitinka bei svarbiomis detalėmis papildo liudytojų T. Š. ir M. J. nurodyti duomenys apie tai, kad nukentėjusieji juos buvo įspėję, kad vienas iš asmenų turi kastetą, kuris sulaikant nuteistuosius buvo surastas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. Š. konkrečiai nurodė, kad sulaikymo metu R. G. išmetė metalinį savadarbį daiktą, skirtą žmonių žalojimui (t. 2, b. l. 77–78), o liudytojas M. J. teigė, kad sulaikymo metu R. G. ir V. Š. išmetė metalinį daiktą, savadarbį kastetą (t. 2, b. l. 81–82). Teisiamajame posėdyje liudytojai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 4, b. l. 51, 67–68). Tokie ir apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo M. J. parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo išvados dėl nuteistojo R. G. kaltės, juolab, kad juos patvirtina aukščiau aptartų asmenų parodymai. Tai, kad R. G. disponavo civilinėje apyvartoje draudžiamu ginklu, patvirtina 2021 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvada, kurios duomenimis, tirti pateiktas objektas yra savadarbis kastetas, kuris yra civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams priskiriamas smogiamojo pobūdžio šaltasis nešaunamasis ginklas (t. 1, b. l. 123–125).

21. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad vietovės apžiūros protokoluose (t. 1, b. l. 61–62, 68, 73) nėra užfiksuota, kurioje vietoje buvo paimtas kastetas, tačiau iš byloje esančių įvykio foto nuotraukų matyti, kad šalia sulaikytųjų guli savadarbis metalinis kastetas, kuris buvo paimtas pareigūnų ir pridėtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos (t. 1, b. l. 47, 49, 50). Ta aplinkybė, kad ant savadarbio kasteto nerasta apelianto DNR, nereiškia, jog R. G. kaltė nepasitvirtino. Apelianto kaltė grindžiama pirmiau aptartų įrodymų visuma ir abejonių teisėjų kolegijai nekelia. Apibendrinant konstatuotina, jog byloje yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis R. G. disponavo nešaunamuoju ginklu, t. y. jis padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.

Dėl nuteistajam R. G. paskirtos bausmės

22. Teisėjų kolegija netenkina apeliacinio skundo reikalavimo, neperkvalifikuoja nusikalstamos veikos iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį, todėl dėl prašymo už BK 294 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką skirti R. G. 40 parų arešto bausmę, jos vykdymą atidedant, išsamiau nepasisako. Apeliaciniame skunde taip pat buvo pateiktas alternatyvus prašymas taikyti R. G. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos galutinės bausmės vykdymą. Toks prašymas taip pat nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam R. G. bausmes ir nustatydamas jų dydį, iš esmės BK nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. G. už kiekvieną veiką paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

23. Skirdamas bausmę apygardos teismas teisingai konstatavo, kad R. G. padarė du nusikaltimus, priskiriamus sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, kuri pagal nusikalstamų veikų rūšis priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams, o ne nesunkiems nusikaltimams, kaip neteisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Pripažindama šią klaidą, teisėjų kolegija R. G. skirtas bausmes vertino atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis padarė du sunkius nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis).

24. Nenustatyta R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai).

25. Atsižvelgiama ir į R. G. asmenybę apibūdinančias aplinkybes bei jį charakterizuojančius duomenis. Jis yra teistas Lietuvoje už įvairaus pobūdžio nusikaltimus (viešosios tvarkos pažeidimą, plėšimus, vagystes ir k. t.), taip pat teistas užsienyje (t. 3, b. l. 78–85, 86–92). Iš pateiktų duomenų matyti, kad nuteistajam buvo paskiriamos švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės (laisvės apribojimas), taip pat ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis ir toliau darė naujas nusikaltimas veikas. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad asmuo reguliariai renkasi nusikalstamą elgesio modelį ir, nepaisydamas skiriamų bausmių, savo įpročių nekeičia. Tokią teismo išvadą patvirtina ir tai, kad po šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo R. G. ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 6 d. baudžiamuoju įsakymu jis nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, apibūdina jį kaip asmenį, įžūliai pažeidinėjantį įstatymo reikalavimus, darantį nusikalstamas veikas ir vykstant baudžiamajam procesui. R. G. polinkį nesilaikyti įstatymų patvirtina ir tai, kad jis yra baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 3, b. l. 73–75, 76–77).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. G. už turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalį) ir plėšimą (BK 180 straipsnio 2 dalis) laisvės atėmimo bausmes, artimesnes minėtų straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiams. Tačiau vertindamas nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo už neteisėtą disponavimą nešaunamuoju ginklu (BK 258 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra dviprasmiškos. Apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad už BK 258 straipsnio 2 dalį R. G. skiriama bauda, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paskyrė areštą. Vertindama šią situaciją bausmės individualizavimo kontekste, teisėjų kolegija atsižvelgia į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę, taip pat vadovaujasi teisingumo principu. R. G. nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, nedirba. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė – areštas vertintina kaip teisinga bausmė, kadangi siekiant nuo naujų nusikalstamų veikų darymo sulaikyti asmenį, turi būti skiriama griežtesnė sankcijoje nustatyta bausmė.

27. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas patvirtina, jog R. G. deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Skundų ar pareiškimų dėl R. G. elgesio seniūnijoje neužregistruota (t. 4, b. l. 165). Iš pažymos apie registraciją užimtumo tarnyboje matyti, kad R. G. užimtumo tarnyboje įregistruotas nuo 2021 m. gegužės 3 d. (t. 4, b. l. 166). Apeliantas turi tris nepilnamečius vaikus (t. 4, b. l. 161–163). Šios aplinkybės yra reikšmingos, tačiau vertinant jas bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo keisti nuteistajam paskirtą bausmę.

28. Aptarti duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos, už kurias R. G. nuteistas šioje byloje, buvo ne atsitiktinė, bet dėsninga nuteistojo nusikalstamo elgesio pasekmė. Todėl nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo, nes net jo atžvilgiu taikant intensyvią priežiūrą ir paskyrus kelias tarpusavyje suderintas baudžiamajame įstatyme numatytas pareigas, nuteistojo patiriami suvaržymai, nebūtų pakankami užtikrinti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą.

29. Pirmosios instancijos teismas subendrino apeliantui paskirtas bausmes pačiu palankiausiu jam bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskyrė galutinę subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė pirmiau aptartų padarytų nusikalstamų veikų ir nuteistojo asmenybės pavojingumą apibūdinančių aplinkybių kontekste nėra per griežta, tad ją švelninti ar mažinti paskirto laisvės atėmimo bausmės trukmę pagrindo nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi.

Dėl nuteistajam E. Š. paskirtos bausmės, BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio taikymo

30. Nesutikdamas su E. Š. paskira bausme, gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėjo skirti švelnesnę, nei BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyta, bausmės rūšį arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės, taip pat subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

31. Skundžiamu nuosprendžiu E. Š. nuteistas už vieną sunkų nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, ir vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymą įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. E. Š. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – 30 parų arešto. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrintos nuteistajam palankiausiu bausmių bendrinimo būdu – apėmimu.

32. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. Š. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupėje bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Nuosprendį priėmęs teismas, svarstydamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės už turto prievartavimą, įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, asmenybę charakterizuojančius duomenis. E. Š. turi kriminalinę praeitį, buvo teistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – bauda (t. 2, b. l. 149, 151–152). Nors E. Š. buvo paskirta švelniausia sankcijoje numatyta bausmė, tačiau tokia bausmė savo prevencinius tikslus pasiekė tik iš dalies, nes E. Š. vėl nusikalto. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad švelnesnės bausmės paskyrimas E. Š. jokio poveikio nepadarė, nesulaikė nuo naujų nusikaltimų. Įvertinami ir duomenys apie E. Š. administracinės teisės pažeidimus, nedirbantis. E. Š. kritiškai savo veiksmų nevertina, bylos nagrinėjimo metu kaltę pripažino tik dėl to, jog vairavo išgėręs (t. 3, b. l. 185) bei sudavė smūgius (t. 4, b. l. 70). Vertindama nustatytus bei apeliaciniame skunde nurodomus E. Š. charakterizuojančius duomenis kartu su jo padaryto nusikaltimo pavojingumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų visuma neleidžia daryti išvados, kad jam paskyrus daug mažesnę, nei BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, bausmę buvo pažeistas teisingumo principas.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad E. Š. teistumas yra išnykęs. Teistumo trukmė reglamentuota BK 97 straipsnio 3 dalyje. Pagal šį teisinį reglamentavimą, teistumas yra tam tikras laiko tarpas, trunkantis po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo (nagrinėjamu atveju nuo baudos sumokėjimo), priklausomai nuo padaryto nusikaltimo sunkumo. Šiuo atveju, E. Š. per Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. baudžiamuoju įsakymu nustatytą terminą už nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, baudos nesumokėjo, todėl pripažintina, kad naujas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui. Tai reiškia, kad E. Š. yra recidyvistas – nagrinėjamus tyčinius nusikaltimus jis toliau vykdė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, už kurį teistumas nėra išnykęs (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tai būtų teisinis pagrindas konstatuoti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir spręsti bausmės griežtinimo klausimą, tačiau, nesant prokuroro skundo, ši aplinkybė išsamiau nenagrinėtina, siekiant nebloginti nuteistojo teisinės padėties labiau, nei to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

34. Nenustatyta teisinių pagrindų E. Š. taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir parinkti nuteistajam kitos rūšies ar švelnesnę bausmę, ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti. Pagal BK 62 straipsnį būtina sąlyga šiuo pagrindu švelninti bausmę yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad E. Š. atžvilgiu neegzistuoja netgi formaliosios BK 62 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos, todėl šis institutas jo atžvilgiu negali būti pritaikytas. Nuteistojo gynėjo skunde nurodyti argumentai nesuponuoja ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo tikslingumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad byloje yra kokių nors aplinkybių ar jų viseto, siejamų tiek su nusikalstama veika, tiek su nuteistojo E. Š. asmenybe, kurias įvertinus būtų pagrindas pripažinti, kad paskirtomis bausmėmis būtų pažeistas teisingumo principas. Vertinant E. Š. asmenybę atsižvelgtina į tai, kad jis ne pirmą kartą padaro nusikalstamą veiką, baustas administracine tvarka. Šioje byloje E. Š., būdamas neblaivus ir veikdamas bendrininkų grupe, įvykdė nukentėjusiųjų, iš kurių vienas buvo nepilnametis, turto prievartavimą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, tarp jų tai, kad E. Š. turi mažametį sūnų ir prievolę jam teikti išlaikymą, nevertinamos kaip išskirtinės ir sudarančios pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytą bausmės skyrimo taisyklių išimtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal byloje esančio „Sodros“ išrašo duomenimis, E. Š. paskutinį kartą dirbo nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 9 d. (t. 2, b. l. 137). Vien tai, kad kitam bendrininkui – V. Š. buvo paskirta švelnesnė bausmė, savaime neleidžia E. Š. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Aplinkybė, jog asmenys kaltinami tų pačių nusikaltimų padarymu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jiems turi būti skiriamos vienodos bausmės. Bausmė kiekvienam asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, parenkama individualiai.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nėra galimybės nuteistajam skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, tai yra taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės, tačiau tai nereiškia, jog teismas, netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo E. Š., neteisingai vertino bylos duomenis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

36. Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (atlikus dalį jam paskirtos bausmės), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-18-697/2023).

37. Minėta, nuteistasis padarė du nusikaltimus, vienas iš kurių sunkus ir vienas – nesunkus. Nėra pripažintų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės, o būtent, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Naujų tyčinių nusikaltimų padarymas rodo, kad ankstesnė bausmė siekiamo rezultato nedavė, nesulaikė E. Š. ir nuo sunkaus nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės taip pat paneigia ir bausmės dalies vykdymo atidėjimo instituto taikymo nuteistajam nagrinėjamoje byloje galimybę.

Dėl draudimo naudotis specialia teise

38. Gynėjas ginčija E. Š. paskirto uždraudimo naudotis specialia teise termino pagrįstumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, todėl keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

39. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, kartu su bausme gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Teismas gali nuo vienerių iki penkerių metų uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1, 2 dalys).

40. Nagrinėjamoje byloje E. Š. vairavo kelių transporto priemonę – motociklą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ženkliai viršijęs ribą, esant kuriai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Jo kraujyje buvo nustatyta 2,12 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 57). Nekyla abejonių, kad vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. E. Š. ne tik, kad vairavo transporto priemonę neblaivus, bet ir padarė eismo įvykį. Pažymėtina ir tai, kad padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad nuteistasis iki šio nusikaltimo buvo baustas administracine tvarka už tokio paties pobūdžio, itin šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymą. Kaip matyti iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, E. Š., be kita ko, 2017 m. birželio 14 d. ir 2017 m. liepos 20 d. nutarimais nubaustas už motociklo vairavimą esant neblaiviam, kai atitinkamai nustatytas 1,32 ir 1,11 promilės girtumas. Informacijos apie baudų sumokėjimą nėra (t. 2, b. l. 145–147). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimas trejų metų terminui yra proporcingas. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių aplinkybių, leidžiančių vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas.

Dėl civilinių ieškinių

41. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ir apeliacinių skundų argumentus, susijusius su nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai atlyginti dydžiu. E. Š., nesutikdamas su teismo sprendimu dėl turtinės žalos priteisimo M. M. ir P. L. naudai, akcentuoja, jog nėra prisidėjęs prie šių nukentėjusiųjų turtinės žalos padarymo. Nuteistasis R. G. nurodo, jog nebuvo susitarimo dėl automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinimo, todėl atmestinas ieškinys dėl turtinės žalos už automobilio sparno sugadinimą.

42. Nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, kad atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bendru žalos padarymu laikomi tokie atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-196/2010, Nr. 3K-3-205/2010 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog visi nuteistieji E. Š., R. G. ir V. Š. dalyvavo nukentėjusiųjų M. M., K. K., P. L. turto prievartavime. Veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, grasindami panaudoti fizinį smurtą, sugadindami svetimą turtą, atimdami asmeniui laisvę ir tokiu būdu panaudodami psichinę prievartą, vertė nukentėjusiuosius perduoti 100 Eur. Taigi, nuteistųjų bendri veiksmai prievartaujant turtą yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, dėl to teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistieji yra solidariai atsakingi už bendrais nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes. Atitinkamai M. M. padaryta žala – 159 Eur dėl laikrodžio apgadinimo, P. L. padaryta turtinė žala – 17 Eur išlaidos už automobilio remontą bei atiduotų 10 Eur, yra įrodyta, reali, todėl pagrįstai priteista iš visų nuteistųjų.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinių ieškinių neturtinės žalos atlyginimui dydžio klausimas buvo išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Teisingam neturtinės žalos atlyginimui ir jos dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Be to, svarbu yra ir tai, kaip patys nukentėjusieji įvertina jiems padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju padaryta neturtinė žala buvo įvertinta tokiomis sumomis: M. M. ir P. L. prašė priteisti po 1 000 Eur, o K. K. ir jo įstatyminis atstovas – 1 500 Eur. Byloje nustatyta, kad dėl tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiesiems M. M. ir K. K. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai (t. 1, b. l. 178–179; t. 2, b. l. 27–28), tačiau tai buvo tik vienas iš faktorių, lėmusių priteistiną neturtinės žalos dydį. Akivaizdu, kad dėl neteisėtų veiksmų prievartaujant turtą visi nukentėjusieji patyrė ir psichinę prievartą, lėmusią didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus, baimę. Nukentėjusysis K. K. veikos padarymo metu buvo nepilnametis. Kaip patvirtina jo paties parodymai, taip pat jo įstatyminių atstovų tėvų V. K. ir I. K. parodymai, išrašas ir med. dokumentų, įvykio metu K. K. ne tik buvo sužalotas, bet ir patyrė didelį išgąstį. Baimės jausmą jautė ilgą laiką, bijojo išeiti net į kiemą, lankėsi pas psichologą, nukentėjo mokslai, tris mėnesius gėrė skirtus vaistus, pasekmes jaučia iki pat dabar. Nukentėjusysis P. L. nagrinėjamo įvykio metu sužalotas nebuvo, tačiau taip pat patyrė neturtinę žalą. Jo parodymai patvirtina, kad dėl įvykio jis išgyveno neigiamas emocijas, buvo labai išsigandęs dėl savo ir dėl draugų gyvybės, jo akivaizdoje buvo panaudotas fizinis smurtas draugų atžvilgiu, jie buvo mušami, buvo apgadintas jo automobilis. Apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistųjų nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems buvo padaryta neturtinė žala, kuri privalo būti atlyginta. Solidariai priteistos sumos: M. M. – 1 000 Eur, K. K. – 1 500 Eur, P. L. – 1 000 Eur, nėra aiškiai per didelės. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir teisingas, keisti jį remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. G. ir nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinius skundus atmesti.