Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013-02-21 iki 2015-12-08 (bausmės laiko pabaiga). Teismas pabrėžia, kad pirminį skundą pareiškėjas teismui pateikė 2015-09-18 (b.l. 18). Terminą iš dalies patikslino 2015-10-05 (b.l. 21-22). 2016-02-08 teismo posėdžio metu jokio rašytinio skundo, atitinkančio ABTĮ nuostatas teismui nepateikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas skunde kalba apie konkrečias gyvenamąsias patalpas, teismas daro išvadą, kad vertinamasis laikotarpis periodiškai (buvo patalpintas į baudos izoliatorių, išvykęs etapu – b.l. 29, 31) turi būti skaičiuojamas nuo 2013-05-24 (paskyrimas į konkretų būrį – b.l. 34) iki 2015-10-05 (skundo papildymo įteikimo administracijai diena – b.l. 22). Pareiškėjui ABTĮ 10 str. pagrindu ir vadovaujantis bylos nagrinėjimo operatyvumo bei greitumo principais išaiškintina teisė, kad dėl laikotarpio nuo 2015-10-05 iki 2015-12-08 jis turi teisę pateikti teismui atskirą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už paminėtą laikotarpį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Teismas pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.. Dėl šių aplinkybių teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, jog jam turėjo būti užtikrintas 3,6 kv.m. gyvenamasis plotas (pareiškėjas neprašo priteisti žalos už laikotarpį, kurį praleido baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose). Teismas šiame kontekste taip pat daro išvadą, kad jokie teisės aktai, apskaičiuojant minimalią gyvenamojo ploto normą, nenumato atsakovui pareigos neįskaityti baldų užimamo ploto. Vertinant pagal analogiją, jokių nusikaltimų nepadaręs asmuo, pirkdamas gyvenamąjį būstą, neišskaičiuoja iš perkamo būsto ploto kėdžių, stalo, lovos ir t.t. užimamų plotų.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013-05-24 iki 2015-10-05 periodiškai (kai nebūdavo patalpintas į baudos izoliatorių ar išvykęs etapu – b.l. 29, 34) nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas – gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 2,13 iki 2,32 kv.m. (b.l. 24-25, 31-34). Iš esmės ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kadangi pareiškėjas, šiuo metu būdamas laisvas, jokių papildomų įrodymų nepateikė, o atsakovas šios aplinkybės iš esmės neneigia. Remtis liudytojų parodymais, kai įrodinėjamas vidutiniškai apie 0,8 kv.m. ploto trūkumas, teismas tam nemato objektyvaus pagrindo ir tokie parodymai nebūtų pakankamai informatyvūs nagrinėjamo ginčo kontekste (ABTĮ 57 str.). Be to, pats atsakovas pripažįsta aplinkybę, jog minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta ir savo argumentus patvirtina konkrečiais rašytiniais įrodymais.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.), yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint pataisos namuose nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teismui pateiktų įrodymų visetas (b.l. 41-51) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pataisos namai sudarę sutartį su atskira įmone, kuri pastoviai užsiima graužikų naikinimu ir tam naudoja specialias priemones bei medžiagas. Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistai ginčo laikotarpiu atliko eilę periodinių ir operatyvių patikrų (b.l. 52-63), tačiau nei viename akte neužfiksuoti pareiškėjo teiginiai dėl supuvusių grindų, graužikų, purvinų stiklų ar šviesos trūkumo. Išrašų iš medicininių dokumentų duomenys (b.l. 30) taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusio regėjimo. Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 dalyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė yra administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamose patalpose pagal administracijos sudarytą, patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamoje patalpoje grafiką. Tam tikslui nuteistieji buvo aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Jokių duomenų, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai ar Alytaus visuomenės sveikatos centrui būtų teikęs skundus dėl blogai valomų langų, gyvenamųjų patalpų, teismui nebuvo pateikta. Vien tik deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai negali būti pakankamu pagrindu neturtinės žalos priteisimui. Be to, iki šiol nepanaikintas proceso šalių rungimosi principas procese. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.

Teismas taip pat pabrėžia, kad jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo prie sporto salės įrengti dušo patalpas, tualetus, patalpas valymo priemonėms. Teisės aktai (Bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Higienos norma 76:2010) užtikrina pareiškėjui teisę vieną kartą per savaitę praustis duše. Pareiškėjas turi galimybę pastoviai praustis savo būrio patalpose, kuriose taip pat yra ir tualetas. Dėl valymo priemonių kambario įrengimo pareiškėjas teismui nepaaiškino šios patalpos tikslingumo ir būtinumo prie sporto salės įrengimo. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja lauko džiovyklos dydžio. Pareiškėjo teiginiai (per maža) yra subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais skaičiavimais ir t.t.. Be to, toks nepatogumas negali būti prilygintas nežmoniškoms įkalinimo sąlygos, žiauriam elgesiui arba patekti į Konvencijos 3 str. veikimo sritį. Dėl atliekų konteinerių, betonuotos teritorijos dangos, teritorijos drėkinimo teismas pabrėžia, kad pareiškėjas teismui nenurodė, kad dėl šių nepatogumų jis kreipėsi į pataisos namų administraciją, Visuomenės sveikatos centro atstovus, Kalėjimų departamentą. Alytaus visuomenės sveikatos centro aktuose pareiškėjo minimi faktai, kaip teisės normų pažeidimai neužfiksuoti. Be to, sąvokos ,,sunku kvėpuoti“, blogas kvapas“, ,,daug dulkių“ yra subjektyvios kiekvieno asmens atžvilgiu. Nesant jokių kitų duomenų, teismas šiuos pareiškėjo teiginius laiko deklaratyviais. Be to, net ir vadovaujantis pareiškėjo argumentais, nebūtų pakankamo pagrindo neturtinės žalos priteisimui, nes šie nepatogumai trumpalaikio pobūdžio (šiukšlės išvežamos, teritoriją sudrėkina lietus ir pan.).

Byloje esančio išrašo iš medicininių dokumentų duomenys (b.l. 30) patvirtina, kad patvirtina, kad sistemingai buvo tikrinamas pataisos namuose dirbančio gydytojo ir pagal nustatytas diagnozes skiriamas gydymas. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gydymo, kadangi pareiškėjas savo argumentų iš esmės niekuo nepagrindė. Pareiškėjo argumentas, kad jo sutuoktinė jam pasakė apie netinkamą medikamentų skyrimą, negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai ir, tuo pačiu, neteisėtiems atsakovo veiksmams atsirasti. Minėto dokumento duomenys taip pat patvirtina, kad pats pareiškėjas savanoriškai atsisakė vykti gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Iš to galima daryti išvadą, kad pataisos namų gydytojo suteikiamos paslaugos jį visiškai tenkino. Be to, įvertinus minėtos pažymos duomenis, matyti, kad pareiškėjo sveikatos būklė (negalavimai ir diagnozės) iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytus sutrikimus sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos. Taigi, teismas vertina, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.).

LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai (išskyrus plotą), kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, fizinės sveikatos būklės pablogėjimą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytini pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungimosi, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23 - 24 str., b.l. 2, 23, 31-63). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl jo manymu blogų kalinimo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Vadovaujantis teismo vidiniu įsitikinimu ir atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, į tai, kad pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo periodiškai pertraukiamas, į tai, kad didesnę laiko dalį jam teko mažesnis negu teisės aktuose numatytas plotas ir nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, taip pat nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant bausmės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Imama domėn ir tai, kad pareiškėjas, tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: patalpinimą į pataisos namus – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl gyvenimo ir įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d., TIS Liteko duomenys, b.l. 29).

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN –AK įvardijo iš esmės nežmoniškomis ir kankinančiomis.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, pareiškėjo A. K. naudai 600 (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje dalyje pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.