Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-08 · Administracinė byla Nr. A-502-245-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-03-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-03-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2012-05-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2012-11-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. P-556-9-13Nutartis · 2013-02-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-08
Bylos Nr.
A-502-245-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00051-2011-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Stiebas“
Atsakovas
Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai
Kategorijos
  • 2.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-245/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00051-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Viktorui Jundai, adv. Pranui Makauskui,atsakovo atstovams Justinai Bertulytei, Eugenijui Ivaškevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stiebas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės “Stiebas“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stiebas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. aktą Nr. KPD-RM-1571 (toliau ir – Aktas) ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Tarandės senąsias kapines (registro Nr. 34869) iš kultūros vertybių registro.

Skunde (t. I, b. l. 1-8) paaiškino, kad Aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų. Tarandės senųjų kapinių vieta buvo nustatyta neatlikus išsamių tyrimų, nepritaikius atitinkamų tyrimo metodų. Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. Į-154 „Dėl Vilniaus r. sav., Tarandės k., žemės sklype unikalus numeris (duomenys neskelbtini) aptiktų vertingųjų savybių atskleidimo inicijavimo“ buvo pradėtas minėtame žemės sklype aptiktų vertingųjų savybių atskleidimas. Atskleidimo proceso metu buvo priimta Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Į-240 „Dėl neveikiančių kapinių Tarandėje, Vilniaus r. sav., spėjamam sunaikinimui nustatyti komisijos sudarymo“ sudarytos komisijos išvada (toliau – ir Išvada), surinkta Kultūros paveldo archeologo A. S. informacija apie Tarandės senąsias kapines. Šie dokumentai bei nuotraukos sudarė ginčijamo Akto priėmimo pagrindą. Išvada grindžiama vieninteliu įrodymu – pagyvenusių seniūnijos gyventojų pasakojimais, pagal kuriuos iki 1930 m. šioje vietoje gyventojai neganė gyvulių, buvo matyti kapų kauburėliai ir šią vietą laikė kapinėmis, tačiau laidojama nebuvo (Išvados konstatuojamosios dalies 2 punktas). Kultūros paveldo centro archeologo A. S. pasirašytame rašte „Informacija apie Tarandės senąsias kapines“ nurodyta, kad 2010 m. lapkričio 10 d. Kultūros paveldo centro archeologai J. B. ir A. S. aplankė Tarandės senąsias kapines. Archeologų siūlymas buvo grindžiamas 1928 m. Karinio geografijos instituto sudaryto žemėlapio bei tarpukario laikotarpiu Darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos sudaryto žemėlapio duomenimis bei vietoje rastų kaulų įvertinimu be specialaus tyrimo kaip žmogaus kaulų. Pareiškėjo manymu, įrodymų, patvirtinančių, kad nuotraukose matomi kaulai iš tiesų yra rasti pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, bei kad tai yra žmogaus kaulai, nėra. Fotonuotraukos su užrašu „Žmogaus kaulas Tarandės senųjų kapinių vietoje“ nėra leistinas įrodymas, todėl nepatvirtina, kad nuotraukose fiksuoti kaulai yra žmogaus. Tyrimai senųjų kapinių atskleidimui atlikti nebuvo, archeologai A. S. ir J. B., pateikę siūlymą senąsias kapines registruoti Kultūros vertybių registre, nėra atestuoti nekilnojamųjų kultūros vertybių specialistai. Todėl laikytina, kad pasiūlymas senąsias kapines registruoti Kultūros vertybių registre buvo pagrįstas minėtų asmenų subjektyviu suvokimu. Išvadoje nurodyti teiginiai nėra pagrįsti faktiniais duomenis. Nenurodoma, kokiomis istorinėmis bei faktinėmis aplinkybėmis vadovaujantis buvo priimtas Aktas.

Atsakovas, priimdamas Aktą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašu (toliau – ir Aprašas). Vertinimas, remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra ir kt. pagal Aprašo 3, 6 ir 7.4 punktus nebuvo realizuotas. Vadovaujantis Aprašo 18 punktu, objekto teritorijos ribos, atsižvelgiant į nustatytas jos ir objekto vertingąsias savybes, apibrėžiamos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Tais atvejais, kai objekto teritorijos ribos apibrėžiamos ne sklypų ar jų dalių ribomis, objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais. Nagrinėjamu atveju senosios kapinės atsakovo duomenimis nesutampa su pareiškėjo žemės sklypo ribomis ir užima dalį sklypo. Vadinasi, ribos privalėjo būti pagrįstos tyrimais. Vadovaujantis Aprašo vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertybių sąrašu, prie vertybių yra priskiriami kapai su įranga ir konstrukcija ar kitokios laidojimo apeigų vietos (2.4 punktas). Šiuo atveju nėra objektyvių duomenų, kad ginčo teritorija šiuos kriterijus atitinka. Neturėdamas jokių faktinių duomenų bei neatlikęs privalomų atlikti tyrimų, atsakovas nepagrįstai Aktu nustatė ginčo vietovės memorialinę vertingąją savybę. Šiai savybei nustatyti būtinas amžiaus cenzo įvertinimas, kuris privalo būti daugiau kaip 50 metų. Tokių objektyvių duomenų, patvirtinančių Aprašo 7.4 punktu nustatytą amžiaus cenzą, nėra. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalis vertingąją savybę apibrėžia kaip kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožą, vertingą etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 10 punktas numato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti memorialinis, t. y. objektai, skirti reikšmingiems kultūros ir valstybės istorijos įvykiams ar asmenybėms atminti. Nei Išvada, nei minėtas siūlymas, nei pats Aktas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, kad ginčo teritorija atitinka minėtus kriterijus. Priešingai, Išvadoje nurodoma, kad 1933 m. sudarytame žemėlapyje Tarandės kaimo kapinių vieta jau nebežymima, o sovietiniais laikais, kaip mena pagyvenę seniūnijos gyventojai, šioje vietoje buvo dirbamos žemės plotai. Senųjų kapinių (jeigu tokios buvo pareiškėjui priklausančiame žemės sklype) vertingosios savybės, saugomos teisės aktais, negalėjo išlikti. Atsakovas nepagrįstai nutarė, kad ginčo teritorijai reikalinga teisinė apsauga. Kapinės nėra kultūros paveldo objektai, o tokiu objektu jos tampa tik tada, kai atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 2 straipsnio 14 punkte nurodytą kultūros paveldo objekto sąvoką. Aktas nėra pagrįstas duomenimis apie tai, kad Tarandės senosios kapinės yra kultūros paveldo objektas.

UAB „Stiebas“ pažymėjo, kad atsakovui nesudarius sąlygų dalyvauti procese, pateikti Tarybai savo paaiškinimų, Aktu buvo apribotos jos nuosavybės teisės laisvai valdyti, naudoti bei disponuoti žemės sklypu. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos užtikrina objekto savininko dalyvavimą procese, vertinant jam priklausančio objekto pripažinimą nekilnojamąja vertybe. Vadovaujantis Aktu, Tarandės senosios kapinės buvo įregistruotos Kultūros vertybių registre 2010 m. gruodžio 8 d. Pagal Nuostatų 9 punktą, vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga yra Kultūros ministerija. Registro tvarkymo įstaiga yra Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Pagal Nuostatų 13.1 punktą, registro tvarkymo įstaiga registruoja Kultūros vertybes. Tenkinus pareiškėjo reikalavimą panaikinti Aktą, kurio pagrindu Tarandės senosios kapinės (registro Nr. 34869) Vilniaus r. sav., Tarandės k. (Avižienių sen.) buvo registruotos Kultūros vertybių registre, šis objektas išregistruotinas iš Kultūros vertybių registro. Atsižvelgiant į tai, Kultūros paveldo departamentas kaip registro tvarkymo įstaiga įpareigotinas išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro.

Šalies argumentai

Atsakovas Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (toliau – ir Taryba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (t. I, b. l. 50-57) paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 7 d. posėdyje (protokolo Nr. VT - 91) Tarybos nariai priėmė sprendimą Tarandės senosioms kapinėms (unikalus kodas – 34869), suteikti teisinę apsaugą, jas įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenį. Taryba rėmėsi Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus Vietų poskyrio vedėjo A. S., Departamento Kontrolės skyriaus vyr. valstybinės inspektorės A. V. pateikta informacija. Buvo pristatytas Tarandės senosioms kapinėms skirtas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektas, nurodyti teikimo įrašyti šias kapines į Kultūros vertybių registrą argumentai. Siūlymas įrašyti Tarandės senąsias kapines į Kultūros vertybių registrą rėmėsi šiais faktais: 1) kapinių teritorijoje aptikta žmonių kaulų, 2010 m. nustumdžius apie 1 m storio viršutinio sluoksnio kapinių kalvelę dalis kapų buvo sunaikinta, bet šioje vietoje dar gali būti išlikusių nesunaikintų žmonių kapų; 2) vietiniai gyventojai šioje vietoje neganė gyvulių, buvo matyti kapų kauburėliai ir tą vietą laikė kapinėmis, tačiau laidojama nebuvo; 3) Tarandės senosios kapinės yra pažymėtos 1928 m. Karinio geografijos instituto sudarytame žemėlapyje, Tarpukario laikotarpio Darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos (RKKA) sudarytame žemėlapyje. Atsakovas akcentavo, kad visa Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto, skirto Tarandės senosioms kapinėms, informacija buvo surinkta ir pateikta Tarybai laikantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259, reikalavimų. Taryba nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes, nustato nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, apibrėžia kultūros paveldo objektų teritorijų ir vietovių ribas, atlieka kitas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Sprendimą Tarandės senosioms kapinėms suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jas į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenį teisės aktų nustatyta tvarka priėmė Taryba, susidedanti iš atestuotų specialistų ir mokslininkų. Pareiškėjo paminėti archeologai dirba Kultūros paveldo centre, o šios įstaigos nuostatai nenumato darbuotojų atestacijos. Beje, abu archeologai kultūros paveldo apskaitą vykdančiose institucijose dirba daugiau nei 20 metų. Buvo atlikti fiksavimo tyrimai, taip pat surinkti istoriniai – topografiniai planai, vietinių gyventojų prisiminimai. Kapinės atitinka amžiaus cenzo reikalavimą (daugiau nei 50 metų). Atsakant į skundo argumentą, kad pareiškėjui, kaip žemės sklypo savininkui, nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti jam priklausančio objekto pripažinimo nekilnojamąja vertybe procese, nurodyta, jog Tarybos nuostatai nenumato žemės sklypo savininko dalyvavimo posėdyje.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 60-63) nurodė, kad Kultūros paveldo departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl teisinės apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms suteikimo, nei dėl šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ar teritorijų ribų apibrėžimo. Teisės aktai nesuteikia Kultūros paveldo departamentui vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijų, nenumato galimybės daryti poveikį vertinimo taryboms priimant sprendimus. Įstatymų leidėjas tuo siekė apriboti vertinimo tarybų sprendimus nuo galimo administracinio poveikio ar galimybių pasinaudoti tarnybine padėtimi, sprendžiant dėl teisinės apsaugos suteikimo nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Kultūros paveldo departamento direktorius 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtino Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatus ir sudarė šios tarybos personalinę sudėtį. Šioje taryboje nėra nei vieno Departamento valstybės tarnautojo ar darbuotojo, ją sudaro nepriklausomi ekspertai ir mokslininkai. Pagal minėtų nuostatų 10 punktą, Taryba pati išsirenka iš savo narių pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Vertinimo taryba sprendimus priima savarankiškai. Departamentas, vadovaudamasis Kultūros vertybių registro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, registruoja kultūros vertybę šio registro duomenų bazėje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Stiebas“ skundą tenkino iš dalies: panaikino Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. aktą Nr. KPD-RM-1571 ir įpareigojo klausimą dėl Tarandės senųjų kapinių pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe konkrečiose ribose (konkrečioje vietoje) nagrinėti iš naujo; reikalavimą įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro atmetė.

Teismas nurodė, kad kapinių buvimo faktas nekelia abejonių. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti asmenys patvirtino, kad galimoje „nustatytoje“ kapinių vietoje buvo atliekami kasybos, grunto vežimo, pylimo darbai, kad kaulai buvo surinkti iš įvairių vietų, sudėti į krūvą ir užkasti, t. y. kategoriškų duomenų, nurodančių konkrečią kapinių vietą, nebuvo. Atsakovas savo poziciją grindė sudarytos komisijos išvadomis, tačiau išvadose nurodoma, jog ginčo kapinaitės buvo iki 1930 metų, kad apžiūrėtoje teritorijoje buvo vykdomi statybos darbai, kad dalis kapinių gali būti sunaikinta, kad neveikiančių kapinaičių teritorija nebuvo kartografuota, neregistruota ir neįrašyta į Vilniaus rajono kapinių sąrašus, kad duomenų apie kapines nerasta ir 1989 metais Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto sudarytoje kapinių apskaitos ir kartografavimo byloje. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad komisijos išvados prieštarauja viena kitai: vienu atveju teigiama, kad kapinaitės buvo iki 1930 metų, o kitame išvados punkte nurodoma, kad tos kapinės XX a. 5 dešimtmetyje buvo paverstos dirbamais laukais, t. y. vienu atveju teigiama, kad po 30 metų kapinių jau nebuvo, o kitu atveju teigiama, kad jos buvo ir iki 50 metų. Siūlant Tarandės senąsias kapines įrašyti į kultūros paveldo registrą buvo remiamasi „faktais“, kad dar gali būti išlikusių nesunaikintų žmonių kapų, t. y. pripažino, kad rėmėsi ne faktais, o prielaidomis, kad neturėjo duomenų apie tai, ar yra išlikusių žmonių palaikų ir kur yra laidojimo vietos.

Atsakovas grindė savo poziciją Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog tuo atveju, kai kultūros paveldo objekto ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies įteisinimą. Nustatant objekto ribas turi būti atliekami įvairūs tyrimai: apmatavimai, fotogrametrija, topografiniai geodeziniai darbai, vertybės sunykimo laipsnio nustatymo aktas, apimties skaičiavimas, fiksuojami sunaikintos ar sunykusios kultūrinės vertybės požymiai ir t. t. Visi šie tyrimai nebuvo atliekami; buvo pasitenkinta tik fotografavimo būdu ir vizualiai užfiksuotais požymiais: nufotografuoti surinkti ir suversti į krūvą ir pavieniai kaulai, kaulų dalys, nufotografuota teritorija – teritorijos paviršius. Visa tai patvirtina, jog nežinia kur esančiuose laukuose buvo atliekami žemės kasimo, grunto lyginimo darbai, kad atliekant tuos darbus įvairiose vietose buvo rasti kaulai, kaulų dalys. Rasti kaulai (jų dalys) leido daryti prielaidas dėl galimai kažkur buvusių kapinių vietos, tačiau faktinių duomenų, patvirtinančių konkrečią vietą, konkrečios aplinkybės dėl to, ar išliko kapinaitės, nebuvo nustatyta. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas padarė išvadą, jog faktinių duomenų pripažinti, jog yra išlikusios kapinaitės ir kurioje konkrečioje vietoje Taryba neturėjo, o savo išvadas grindė tik bendro pobūdžio prielaidomis. Todėl Aktas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Akto pagrindu Tarandės senosios kapinės buvo įregistruotos Kultūros vertybių registre. Pats kapinaičių buvimo faktas teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigtas. Todėl teismas, tenkindamas reikalavimą dėl akto, kuriuo buvo neva patvirtintas kapinių išlikimo faktas ir konkreti kapinių buvimo vieta, įpareigojo Tarybą nagrinėti klausimą iš naujo, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo įpareigoti išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš kultūros vertybių sąrašo.

III.

Pareiškėjas UAB „Stiebas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba įpareigota klausimą dėl Tarandės senųjų kapinių pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe nagrinėti iš naujo ir atmestas UAB „Stiebas“ reikalavimas įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Tarandės senąsias kapines (registro Nr. 34869) iš kultūros vertybių registro, pakeisti ir tenkinti skundą visa apimtimi.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 84-88) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Tarybą klausimą nagrinėti iš naujo, peržengė administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Nors administracinis teismas turi būti aktyvus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 str.), tačiau jis negali peržengti skundu apibrėžtų ginčo ribų, taip pažeisti šalių procesinių teisių lygybės principo (ABTĮ 53 str. 1 d.), apsunkinti pareiškėjo teisės laisvai disponuoti turimomis procesinėmis teisėmis, apsunkinti proceso šalių galimybių gintis nuo pareikšto skundo.UAB „Stiebas“, prašydama panaikinti Aktą, nekėlė reikalavimo įpareigoti atsakovą ginčo klausimą nagrinėti iš naujo. Ginčo šalys dėl to neteikė savo paaiškinimų ir argumentų. Nesant reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo nagrinėti Tarandės senųjų kapinių nustatymą konkrečiose ribose, teismas neturėjo teisinio pagrindo byloje nenagrinėtą klausimą išspręsti rezoliucine sprendimo dalimi. Be to, teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių taip sprendžia.Kultūros vertybių registre Nr. 34869 senosios kapinės yra registruotos UAB „Stiebas“ nuosavybės teisėmis valdomame žemės sklype. Todėl panaikinus Aktą, tačiau palikus senųjų kapinių registraciją UAB „Stiebas“ žemės sklype, UAB „Stiebas“ pažeistos teisės realiai nėra apginamos. Kartu šios aplinkybės – Akto panaikinimas, bet kapinių neišregistravimas iš registro – rodo pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumą.

Atsiliepimas

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (t. II, b. l. 95-97) paaiškina, kad administracinis teismas turi tam tikrą diskreciją teismo sprendime nustatydamas atitinkamus įpareigojimus ar patvarkymus, ar spręsdamas ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, neperžengiant keliamo ginčo dėl atitinkamo administracinio akto (veikimo ar neveikimo) esmės (ABTĮ 88 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliamo ginčo ribos nebuvo peržengtos. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įpareigodamas Tarybą nagrinėti klausimą iš naujo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ir atsižvelgė į viešąjį interesą, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę – Tarandės senąsias kapines. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismui priėmus sprendimą dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo, kuriuo objektui suteikta teisinė apsauga, apibrėžtos teritorijos ribos, panaikinimo, kompetentingam viešojo administravimo subjektui atsiranda pareiga išregistruoti pastatą iš Kultūros vertybių registro, jei tokia registracija buvo atlikta teismo panaikinto sprendimo pagrindu. Atsisakymas atlikti išregistravimą gali būti atskiro ginčo objektu.

Atsakovas Taryba atsiliepime prašo pareiškėjo skundo dalį – reikalavimą įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Tarandės senąsias kapines atmesti kaip nepagrįstą, ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas 2010 m. gruodžio 7 d. aktas Nr. KPD-RM-1571 (t. II, b. l. 100-105).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinis ginčas kilo dėl akto, kuriuo nustatyta, kad Tarandės senosios kapinės yra nekilnojamoji kultūros vertybė, registruojama Kultūros vertybių registre, bei dėl šios nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimo Kultūros vertybių registre.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t.y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Straipsnio 21 dalis nekilnojamąją kultūros vertybę apibrėžia kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visumą, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas priklauso. Vertingoji savybė pagal aptariamo straipsnio 40 dalį suprantama, kaip kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Taigi, tik šiuos įstatymo numatytus kriterijus atitinkantis objektas gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, o šių kriterijų atitikimas turi būti konstatuotas Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus atitinkančiame akte.

Įvertinus byloje surinktus ir tirtus įrodymus pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui ta apimtimi, jog ginčijamas aktas neatitinka jam įstatymų keliamų reikalavimų ir nėra pagrįstas pakankamais objektyviais duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą dėl konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės egzistavimo konkrečioje vietoje.

Kultūros paveldo objekto ribos pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, o tais atvejais kai ribos nesutampa, institucija, atsakinga už objekto apsaugą ir inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypo dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą. Įstatymas akcentuoja, jog kultūros paveldo objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais. Istorinių ir fizinių tyrimų būtinybę apibrėžiant objekto teritorijos ir vietovės ribas numato ir Aprašo 18 punktas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalingi tyrimai nebuvo atlikti, o kapinių išlikimo faktas ir konkreti vieta grindžiami prielaidomis. Atsakovas šios išvados neginčijo. ABTĮ 136 straipsnio pagrindu tikrinant viso teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas atsakovo aktas turi būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Administracinio ginčo ribos nustatomos pagal pareiškėjo pateiktame prašyme (skunde) suformuluotus reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnis). Reikalavimas įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo pareiškėjo nebuvo pareikštas. Galimi administracinio teismo sprendimai išnagrinėjus ginčą numatyti ABTĮ 88 straipsnyje. Administracinio akto ginčijimo atveju teismas sprendžia dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo ir esant pagrindui jį naikina (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamu atveju nei ABTĮ nei specialūs įstatymai nenumato teismo teisės įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą, dėl kurio priimtas aktas naikinamas, iš naujo, jei toks reikalavimas nebuvo pareikštas įstatymo nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos įpareigojimo klausimą nagrinėti iš naujo naikinamas.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro yra išvestinis ir tiesiogiai priklausomas nuo reikalavimo dėl akto panaikinimo. Byloje nustatyta, kad Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė Tarandės senosios kapinės įregistruotos (registro Nr. 34869) Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gruodžio 7 d. akto Nr. KPD-RM-1571 pagrindu. Pripažinus šį aktą neteisėtu ir nepagrįstu ir jį panaikinus išnyksta pagrindas objekto registravimui Kultūros vertybių registre, todėl turi būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo šią registraciją panaikinti.

Atsižvelgiant į išdėstytą pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas tenkinant pareiškėjo skundą visoje apimtyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stiebas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas nagrinėti klausimą dėl pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe Tarandės senąsias kapines, bei atmestas reikalavimas dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įpareigojimo išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stiebas“ skundą tenkinti. Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos išregistruoti Tarandės senąsias kapines (registro Nr. 34869) iš Kultūros vertybių registro.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė