- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-1559/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Alė Bukavinienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“, uždarajai akcinei bendrovei „Turto valdymo firma“
- Ieškovas
- Kauno apygardos vyriausiojo
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kauno miesto 6-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinės bylos dalį pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-854-510/2011 pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“, uždarajai akcinei bendrovei „Turto valdymo firma“, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R. , dėl įsakymų bei pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 20 d. įsakymą Nr.A-2343 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“; 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr.02-01-13047 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo“; 3) panaikinti 2006 m. gruodžio 8 d. sudarytą to paties žemės sklypo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį; 4) panaikinti 2007 m. gegužės 30 d. sudarytos tarp UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“ pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria parduotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Turto valdymo firma“; 5) taikyti restituciją, žemės sklypą (duomenys neskelbtini), grąžinti išimtinėn valstybės nuosavybėn ir įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybę bei Kauno miesto savivaldybę grąžinti po 463 950 Lt (iš viso 927 900 Lt), gautus už žemės sklypo pardavimą, UAB „Urtė“, taip pat įpareigoti UAB „Urtė“ grąžinti 1 533 354 Lt, gautus už žemės sklypo pardavimą, UAB ,,Turto valdymo firma“.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ieškinio reikalavimus: panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. A-2343 „Dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“; panaikino 2006 m. gruodžio 4 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-13047 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo“; panaikino Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo P. S. , ir UAB „Urtė“ 2006 m. gruodžio 8 d. sudarytą Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, patvirtintą Kauno miesto 6-ojo notaro biuro notarės J. R. (not. reg. Nr. 13764); panaikino 2007 m. gegužės 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“, patvirtintos Kauno miesto 6-ojo notaro biuro notarės J. R. (not. reg. Nr. 5446), dalį, kuria parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. 1901/0038:182), UAB „Turto valdymo firma“; priteisė iš atsakovų UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“ po 9 667 Lt žyminio mokesčio ir po 39,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, turėtų pirmosios instancijos teisme, valstybei; ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo perdavė iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui; priteisė iš atsakovų UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“ po 9667 Lt žyminio mokesčio ir po 30,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, turėtų apeliacinės instancijos teisme, valstybei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 25 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi nutarė, kad Lietuvos Respublikos valstybę vietoje Kauno apskrities viršininko administracijos turi atstovauti jos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Tokiu būdu šioje byloje liko neišspęstas tik ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo. Kiti ieškinio reikalavimai yra išspręsti įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 25 d. sprendimu.
Kauno apygardos teismo posėdžio metu visi atvykę į teismo posėdį šalių atstovai sutiko, kad taikant restituciją žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti grąžintas Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o pinigai už šį žemės sklypą turi būti grąžinti sklypo pirkėjui atsakovui UAB „Urtė“. Nacionalinės žemės tarnybos per Žemės ūkio ministerijos atstovė teismo posėdžio metu buvo tos nuomonės, kad Nacionalinė žemės tarnyba per Žemė ūkio ministerijos turi grąžinti tik ½ dalį sumos, o likusią ½ dalį turi grąžinti atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija, nes vėliau tokia dalis pagal galiojančius teisės aktus atiteko Kauno miesto savivaldybei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo tenkino iš dalies, dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimu panaikintų 2006 m. gruodžio 8 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties (not. reg. Nr. 13764) ir 2007 m. gegužės 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties (not. reg. Nr. 5446) dalies, kuriomis buvo parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taikė restituciją: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino Lietuvos Respublikos nuosavybėn; priteisė atsakovui UAB „Urtė“ iš atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 934 290,09 Lt. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartimi, Lietuvos Respublikos valstybė pardavė UAB „Urtė“ 0,5506 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1. p. buvo numatyta žemės pirkimo kaina – 927 900 Lt. Sutarties 4 punkte konstatuota, kad sumokėta 20 procentų pradinė įmoka – 185 580 Lt. Sutarties 5 punkte numatyta, kad įsiskolinimo likutis turi būti sumokėtas 2007, 2008, 2009, 2010 metais kasmet mokant po 185 580 Lt, o taip pat, jog pirkėjas moka už įsiskolinimo likutį 2 procentus metinių palūkanų. UAB „Urtė“ į Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą sumokėjo visą sutartyje numatytą kainą – 927 900 Lt, o taip pat sumokėjo 6 390,09 Lt palūkanų; iš viso – 934 290,09 Lt. 2007 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas UAB „Urtė“ perleido atsakovui UAB „Turto valdymo firma“ tą patį žemės sklypą su jame esančiu pastatu ir statiniais. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 25 d. sprendimu panaikino Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko administracijos, ir uždarosios akcinės bendrovės „Urtė“ 2006 m. gruodžio 8 d. sudarytą Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, o taip pat panaikino 2007 m. gegužės 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“, dalį, kuriomis buvo parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). CK 1.80 straipsnio 2 dalis numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 str. 3 d.). Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (t. 3, b. l. 146-147), iki panaikintų sandorių sudarymo žemės sklypas, esantis Kaune, Gintaro g. 35, nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o žemės patikėjimo teisė priklausė Kauno apskrities viršininko administracijai, kurios teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Teismas nurodė, kad aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma natūra, nenustatyta, kadangi abu žemės sklypo perleidimo sandoriai yra panaikinti, remiantis CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalių, CK 6.145 straipsnio 1 dalies ir CK 6.146 straipsnio nuostatomis, taikant restituciją, šis žemės sklypas turi būti sugrąžintas pradinio savininko Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Teismas konstatavo, kad atsakovui UAB „Urtė“ 934 290,09 Lt sumą privalo grąžinti pinigus gavusios Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (CK 1.80 str. 2 d.). Teismas sprendė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovės nurodyta aplinkybė, jog po sandorio sudarymo dalis pinigų atiteko Kauno miesto savivaldybei, restitucijos taikymui reikšmės neturi, nes pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalies prasmę pinigus turi grąžinti juos gavusi sandorio šalis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl piniginių lėšų priteisimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos, ir Kauno miesto savivaldybę grąžinti po 463 950 Lt UAB ,,Urtė“. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo sprendimo dalis, kuria iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos nacionalinės žemės tarnybos, priteista 934 290,09 Lt, priimta pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Ieškovas ieškinyje suformulavo CPK 135 straipsnyje nurodytus bendruosius procesinių dokumentų turinio kriterijus atitinkantį ieškinį, su aiškiai apibrėžtais reikalavimais. Teismas privalėjo atsižvelgti į reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybę bei Kauno miesto savivaldybę grąžinti po 463 950 Lt. Be to, ieškovas savo ieškinyje visai neformulavo reikalavimo grąžinti atsakovui dar ir sumokėtas 6 390 Lt palūkanas, todėl teismas nesilaikė ieškinio ribų. Teismas, priteisdamas iš Nacionalinės žemės tarnybos UAB ,,Urtė“ sumokėtas palūkanas ir grąžindamas žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn, nevertino tos aplinkybės, kad UAB ,,Urtė“ po valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties išsimokėtinai sudarymo iki jos panaikinimo naudojosi valstybinės žemės sklypu ir vykdė komercinę ūkinę veiklą, tokiu būdu gaudama naudos.
2. Teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su restitucijos taikymu. Ginčijamo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-06 nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ redakcijos 2.9 punktu buvo imperatyviai nustatyta, kad lėšos, gautos už naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduotus kitai paskirčiai miestų savivaldybių, kaip administracinių vienetų, ribose ir teritorijose, esančiose nustatytąja tvarka patvirtintuose miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribose, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais miestams priskirtose teritorijose, paskirstomos taip: 50 procentų – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje yra parduodamas žemės sklypas, biudžetą. UAB ,,Urtė“ už ginčo valstybinės žemės sklypą sumokėjo 20 proc. pradinį įnašą – 185 580 Lt, likusią sumą 742 320 Lt sumokėjo Kauno apskrities viršininko administracijai. Už ginčo žemės sklypą iš viso buvo sumokėta 927 900 Lt įmokų ir 6 390,09 Lt palūkanų. Lėšos buvo pervestos į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, iš jų: 50 proc. buvo įskaityta į valstybės biudžetą ir 50 proc. pajamų už parduotus žemės sklypus ne žemės sklypus ne žemės ūkio paskirčiai Kauno mieste įskaitytos į savivaldybės biudžetą. Vadovaujantis šiais duomenimis, į valstybės biudžetą buvo pervesta tik pusė, t. y. 463 950 Lt įmokų, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, privalo UAB ,,Urtė“ grąžinti visą pinigų sumą.
3. Valstybės valdymo institucijos, tiek savivaldybės valdymo institucijos jų valdomu turtu galėjo ir gali disponuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka ir tik joms priskirtoms funkcijoms atlikti. Pagal panaikintą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjo UAB ,,Urtė“ įmokėtos įmokos už valstybinės žemės sklypą buvo paskirstytos 2 subjektams, t. y. valstybei ir savivaldybei. Tokį lėšų paskirstymą imperatyviai nustato specialieji teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės pardavimą, pagal kuriuos gautos už parduodamą žemę lėšos paskirstomos valstybės ir savivaldybių biudžetams po lygiai. Kadangi nacionalinį biudžetą sudaro atskiri valstybės ir savivaldybių biudžetai, į kuriuos yra paskirstomos lėšos, todėl panaikinto pirkimo-pardavimo sandorio šalis negali būti suprantama siaurąja prasme, laikant, kad tik nacionalinė žemės tarnyba, kaip pagal teisės aktų nuostatas valstybę atstovavusi ir sudariusi sandorį valstybės institucija, turi grąžinti pirkėjo sumokėtus pinigus.
Atsiliepimas
Ieškovas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas UAB ,,Urtė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas UAB ,,Turto valdymo firma“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje, tenkinant prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismų sprendimais buvo panaikinti administraciniai aktai, susiję su valstybinės žemės sklypo pardavimu, bei jų pagrindu sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.) ir taikyta dvišalė restitucija – valstybei grąžintas žemės sklypas, o pirkėjui UAB ,,Urtė“ priteista iš Lietuvos Respubliką atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos už žemės sklypą sumokėta kaina.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, nurodydamas, kad už žemės sklypą sumokėtos piniginės lėšos atsakovui UAB ,,Urtė“ turėjo būti priteistos lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir Kauno miesto savivaldybės, kuriems buvo paskirstyti UAB ,,Urtė“ sumokėti pinigai.
Pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir pagal šio straipsnio 2 dalį taikant sandorio negaliojimo padarinius, viena negaliojančio sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Tai reiškia, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįsti gavusi. Restitucijos taikymo pagrindą reglamentuojančiame CK 6.145 straipsnyje, į kurį, be kita ko, nukreipia CK 1.80 straipsnio 3 dalis, nustatyta, kad restitucija taikytina tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartimi Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities viršininko, pardavė UAB „Urtė“ 0,5506 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 927 900 Lt (t. 1, b. l. 14). Sutartyje nurodyta, kad UAB ,,Urtė“ sumokėjo 20 procentų, t. y. 185 580 Lt pradinę įmoką, o įsiskolinimo likutį turėjo sumokėti 2007, 2008, 2009, 2010 metais kasmet mokant po 185 580 Lt, bei mokant už įsiskolinimo likutį 2 procentų metines palūkanas. Byloje esantys sąskaitų išrašai patvirtina, kad UAB „Urtė“ į Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą sumokėjo sutartyje numatytą žemės sklypo kainą – 927 900 Lt ir 6 390,09 Lt palūkanų, iš viso – 934 290,09 Lt (t. 3, b. l. 140, 143-144). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu, be kita ko, panaikino Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko administracijos ir UAB „Urtė“ 2006 m. gruodžio 8 d. sudarytą Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (t. 2, b. l. 136-145). Minėtas teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas (t. 3, b. l. 92-100).
Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad iki 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ginčo žemės sklypas priklausė Kauno apskrities viršininko administracijai (t. 3, b. l. 146-147). Ginčo žemės sklypo sandorio sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnyje buvo numatyta, kad valstybinę žemę perduodamą neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai. Taigi 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalimi buvo Kauno apskrities viršininko administracija.
Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad jis taikomas asmenims, kuriuos tiesiogiai sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pagal bylos aplinkybes tokiuose santykiuose yra 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalys pardavėjas – Kauno apskrities viršininko administracija ir pirkėjas – UAB ,,Urtė“. Todėl minėtą sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją – ginčo žemės sklypą grąžino Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o atsakovui UAB „Urtė“ iš atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisė už žemės sklypą sumokėtą kainą.
Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ginčo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-06 nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punktu pagrindu iš UAB ,,Urtė“ gautos lėšos buvo paskirstytos į valstybės ir savivaldybės biudžetus po lygiai, nėra pagrindas išvadai, kad pirkėjo sumokėtus pinigus turi grąžinti ne juos gavusi sandorio šalis, o po gautų pinigų paskirstymo lėšas įgijusios institucijos. Ginčo sandorio šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad šiuo atveju sutartiniai santykiai yra susiklostę tarp UAB ,,Urtė“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos, kuri ir gavo pinigus už parduotą žemės sklypą, pagrįstai sprendė, kad taikant restituciją reglamentuojančias teisės normas privalo šiuos pinigus grąžinti pirkėjui.
Kaip minėta, teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi savo iniciatyva (ex officio) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str. 5 d.). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia niekinio sandorio teisines pasekmes, nes tik išsprendus negaliojančio sandorio teisinius padarinius užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika.
Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta. Dėl nurodytų argumentų atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nesilaikė ieškinio ribų, nes ieškiniu buvo prašoma įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybę bei Kauno miesto savivaldybę grąžinti atsakovui UAB ,,Urtė“ po 463 950 Lt, tačiau nebuvo prašoma grąžinti ir atsakovo UAB ,,Urtė“ sumokėtų 6 390 Lt palūkanų.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti arba naikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė (CPK 329 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.