Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Alytus“ ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – Daugiabučio namo savininkų bendrija (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

21. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

22. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės priteista skola, susidariusi ieškovei teikiant bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas.

23. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė - techninė ir kitokia įranga. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (CK 4.82 straipsnio 4 dalis). Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Buto savininko, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

24. Byloje ginčo nekyla, jog apeliantė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Ieškovės paskaičiavimais, atsakovės skola už per laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas iš viso sudarė 225,65 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, sprendė, jog ieškovė iš dalies pagrindė ieškinio reikalavimus ir, atlikęs perskaičiavimus, nustatė, jog atsakovė turi pareigą ieškovei už suteiktas paslaugas sumokėti 156,77 Eur įsiskolinimą.

25. Apeliantė visų pirma nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu remdamasi tuo, jog ieškovė nepagrįstai, neatsižvelgdama į atsakovės atliktų mokėjimų paskirtį, atliktus mokėjimus paskirstė pagal CK 6.55 straipsnyje numatytą tvarką, t. y. padengdavo seniausias skolas.

26. CK 6.55 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojama, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. CK 6.55 straipsnyje reglamentuojamos kelių skolų dengimo eiliškumo taisyklės taikomos, kai nėra kitokį eiliškumą nustatančio šalių susitarimo. Tai yra patvirtinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013).

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus (skolų valdymo ataskaitą, išrašytas sąskaitas ir atliktus mokėjimus) vertina, jog apeliantės argumentai nepatvirtina ieškovės nepagrįstai atliktų atsakovės sumokėtų sumų įskaitymų. Visų pirma matyti, jog nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atliekant mokėjimus atsakovė nurodydavo jų paskirtį (apeliaciniame skunde įvardino, kad nurodė „Advokatas“, o už suteiktas administravimo paslaugas sumokėjo atskiru pavedimu), tačiau iš kitų atsakovės pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, jog mokėjimo paskirtyje nėra tiksliai įvardijamas mokėjimas (ar už kurias paslaugas atsakovė sumoka). Apeliantės atliktus mokėjimus susieti su išrašytomis sąskaitomis galima tik pagal sumokėtas sumas. Taip pat matyti, jog atlikti mokėjimai atsispindi ieškovės pateiktoje skolų valdymo ataskaitoje, nurodant per atitinkamą mėnesį gautus mokėjimus. Antra, priešingai nei nurodo apeliantė, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovės atliktas mokėjimas „Advokatas“ ir buvo paskirtas teisinių paslaugų apmokėjimui (tai atsispindi tiek skolų valdymo ataskaitoje, tiek ir 2018 m. gruodžio 31 d. bei 2019 m. sausio 31 d. sąskaitose). Trečia, iš skolų valdymo ataskaitos matyti, kad skola susidarė laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., atsakovei dėl susidariusios skolos nebuvo skaičiuojamos netesybos, taigi net jei atliktas mokėjimas ir buvo užskaitytas pagal CK 6.55 straipsnyje įtvirtintą tvarką, atsakovei neigiamų pasekmių nesukėlė. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantės argumentai, ginčijant susidariusį įsiskolinimą remiantis neva nepagrįstai atliktais mokėjimais padengtomis seniausiomis skolomis, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir savaime nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo.

28. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog apeliantės pozicija dėl susidariusio įsiskolinimo prieštaringa. Apeliantė nurodo, kad su ieškove yra atsiskaityta už suteiktas administravimo paslaugas, tačiau tuo pačiu teigia, kad nėra atsiskaičiusi už darbus ir paslaugas, su kuriais nesutinka ar juos ginčina. Taigi nors apeliantė ir nurodo nesuprantanti, kokią sumą ir už kokias paslaugas yra skolinga ieškovei, tačiau tokie apeliantės argumentai laikytini deklaratyvia gynybine pozicija, kadangi, kaip matyti tiek iš procesinių dokumentų, tiek ir iš apeliantės paaiškinimų teismo posėdyje, apeliantė aiškiai nurodo ir įvardija, su kokiomis ieškovės teiktomis administravimo paslaugomis ji nesutinka. Aplinkybė, jog ieškovė keitė ieškinio reikalavimo sumą, tikslindama ją, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškinio reikalavimas nėra suprantamas ar neaiškus, juolab kad, kaip minėta, apeliantė, nesutikdama su ieškinio reikalavimu, aiškiai nurodė, kokius administravimo darbus ar paslaugas ji ginčina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime be kita ko detaliai ir išsamiai aptartos administravimo paslaugos, išskiriant kiekvieną apeliantės ginčijamą paslaugą ir įvertintas jų skaičiavimo (ne)pagrįstumas. Taigi ir šie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo.

29. Nėra pagrindo pritarti apeliantės argumentams, susijusiems su kaupiamųjų lėšų mokesčiu. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo apeliantės keliamų abejonių, mokestis už privalomas kaupiamąsias lėšas skaičiuojamas CK 4.82 straipsnio 4 dalies pagrindu, įtvirtinančiu, jog butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus; šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Mokestis už privalomas kaupiamąsias lėšas apskaičiuotas pagal Butų ir kitų patalpų savininkų lėšų, skiriamų namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 390, ir sudaro 0,03 Eur/kv. m. Taigi apeliantės, kaip buto savininkės, pareiga mokėti privalomas kaupiamąsias lėšas, priklausomai nuo buto ploto, yra imperatyvi. Nei tai, kad ieškovė nenurodė, kokius darbus atliko kaupiamųjų lėšų sąskaita, nei kiti apeliantės argumentai, susiję su kaupiamųjų lėšų (ne)panaudojimu, savaime nepaneigia apeliantės imperatyvios pareigos mokėti tokias lėšas. Pagal minėtu nutarimu patvirtintą aprašą, už kaupiamųjų lėšų dydžio apskaičiavimo pagrįstumą, sukauptų lėšų naudojimą pagal paskirtį ir jų apsaugos reikalavimų laikymąsi atsako bendrojo naudojimo objektų valdytojas (aprašo 16 punktas), o pasibaigus finansiniams metams, bendrojo naudojimo objektų valdytojas, pateikdamas patalpų savininkams savo veiklos ataskaitą, pateikia išsamią informaciją apie sukauptas lėšas, jų naudojimą ir šių lėšų likutį (aprašo 18 punktas). Todėl apeliantė kaip patalpų savininkė turi teisę atitinkamos informacijos reikalauti bendro naudojimo objekto valdytojo, o argumentai, susiję su šių lėšų (ne)panaudojimu nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo apeliantės pareigą mokėti privalomą kaupiamųjų lėšų mokestį.

30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, jog nepagrįstai pripažinta atsakovės pareiga mokėti 334,84 Eur sumą tikslinėms kaupiamosioms lėšoms. Nors apeliantė ir teikdama apeliacinį skundą kelia tokių lėšų pagrįstumo klausimą, tačiau, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, dėl šių lėšų tikslinės paskirties buvo priimtas bendrijos narių – savininkų sprendimas 2016 m. balandžio 14 d. sprendime, o be kita ko ir tokio sprendimo pagrįstumas įvertintas įsiteisėjusiame Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-930-887/2018. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, minėtame sprendime taip pat nurodyta, jog pirmininkas už darbus atsiskaitė, o apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą neginčijo, kad darbai, kuriems skirtos tikslinės kaupiamosios lėšos, neatlikti. Tai, jog tuometinis bendrijos pirmininkas dėl sveikatos negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ar yra naujai išrinkta direktorė, neturi teisinės reikšmės tikslinių kaupiamųjų lėšų pagrįstumo įvertinimui. Taigi apeliantė teikdama apeliacinį skundą nepagrįstai kelia tikslinių kaupiamųjų lėšų mokėjimo klausimą, juolab kad, kaip minėta, jų pagrindas įvertintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

31. Apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantei laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 29 d. nepagrįstai buvo taikytas didesnis administravimo tarifas. Pirmosios instancijos teismas įvertino taikyto didesnio administravimo tarifo pagrįstumą ir pripažino, kad jį ieškovė taikė pagrįstai. Pasisakydamas šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad namo bendrosios nuosavybės administravimo tarifas - 0,038 Eur/m2, o namo techninės priežiūros - 0,0368 Eur/m2 numatyti 2015 m. ir 2016 m. metines veiklos ataskaitose, pasirašytose bendrijos pirmininko, byloje nėra duomenų, kad tokios ataskaitos būtų ginčijamos, taip pat nėra duomenų, kad būtų keliamas ataskaitose nurodytų tarifų pagrįstumo klausimas. Taigi nekartojant pirmosios instancijos teismo argumentų, laikytina, kad ir didesnis administravimo tarifas taikytas pagrįstai.

32. CK 4.82 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, jog buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. VĮ Registrų centro duomenimis, daugiabučio namo naudingasis plotas sudaro 4356,57 kv.m., bendras namo plotas – 4569,71 kv. m. Apeliantė siekia, jog tiek kanalizacijos stovo dalies pakeitimo ties 68 butu suma, tiek šviestuvų laiptinėse keitimo suma būtų skaičiuojamos nuo bendro namo ploto. Tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir nenukrypdama nuo teisinio reglamentavimo perskaičiavo kanalizacijos stovo dalies pakeitimo ties 68 butu sumą, tenkančią mokėti atsakovei pagal gyvenamojo namo naudingąjį plotą, o ne namo bendrą plotą. Vertindamas atsakovei tenkančią mokėti šviestuvų keitimo laiptinėse sumą teismas pažymėjo, kad ji skaičiuota pagal daugiabučio namo naudingąjį plotą, t. y. pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą skaičiavimą. Taigi apeliantės argumentai, jog kanalizacijos stovo dalies pakeitimo ties 68 butu ir šviestuvų laiptinėse keitimo sumos turėtų būti perskaičiuojamos pagal bendrą namo plotą nukrypsta nuo teisinio reglamentavimo. Todėl ir šiose dalyse nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.

33. Nėra teisinio pagrindo pritarti ir apeliantės argumentams, jog neturi pareigos mokėti už šalto, karšto ir cirkuliacinio vandens magistralinio vamzdyno keitimą. Apeliantė neginčija, kad nėra pilnai atsiskaičiusi, neginčija ir skolos dydžio. Tačiau apeliantės argumentai, kuriais ji remiasi pateisindama skolos nemokėjimą, neatleidžia apeliantės nuo pareigos sumokėti likusią skolos dalį. Byloje pateikti aktai, jie nėra nuginčyti, be to, kaip teisingai pastebėjo teismas, neužbaigta maža dalis darbų. Taigi ir apeliacinio skundo argumentai nepateisina nesumokėtos likusios skolos.

34. Apeliantė ginčija ir įkainio padidinimą už teritorijos priežiūrą nuo 2019 m. sausio 1 d., nesutinka, mokėti už gyvatvorės priežiūrą, kadangi nėra davusi jos priežiūrai sutikimo. Pasisakydamas šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pastoviems teritorijos priežiūros darbams pritarė namo gyventojai (2017 m. gruodžio 1 d. bendrijos narių balsavimo raštu balsų skaičiavimo protokolas) ir 2017 mėn. gruodžio 1 d. paslaugų sutarties pagrindu tokius darbus pavesta atlikti ieškovei (tuo metu UAB „Alytaus būstas“). Byloje ginčo nėra, jog ieškovė teritorijos priežiūros darbus atliko, ir nors apeliantė nesutinka su gyvatvorės priežiūra, įrodinėdama, jog tam nedavė sutikimo, tačiau pažymėtina, kad tokius darbus ieškovė atliko bendru namo gyventojų sutarimu. Tai, jog apeliantė nurodo nedavusi sutikimo gyvatvorės priežiūrai, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi tokie darbai susiję su teritorijos priežiūra, dėl jų nusprendė gyventojai bendru sutarimu, o apeliantė neginčija, kad gyvatvorė buvo neprižiūrima (CPK 178 straipsnis). Nors pirmosios instancijos teismas iš tiesų skundžiamame sprendime nevertino atsakovės nesutikimo su įkainio padidinimu už teritorijos priežiūrą nuo 2019 m. sausio 1 d., o apeliantė įrodinėjo, kad turėtų būti vadovaujamasi įkainiais, kurie numatyti 2017 mėn. gruodžio 1 d. paslaugų sutarties specialioje dalyje, o ieškovė vienašališkai padidino teritorijos priežiūros įkainius, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtos paslaugų teikimo sutarties galiojimas yra terminuotas (sutarties 6.1. punktas). Taigi ir sutarties specialiojoje dalyje numatytiems įkainiams taikytinas sutarties galiojimo terminas. Nors sutiktina su apeliante, kad dėl įkainių pasikeitimo turėtų būti susitarta taip, kad gyvenamojo namo butų savininkams būtų aišku, kokiu pagrindu ir kaip yra keičiami teritorijos priežiūros įkainiai, tačiau nagrinėjamu atveju tai savaime nesuponuoja taikytų įkainių nepagrįstumo. Taigi vertintina, kad apeliacinio skundo argumentų pagrindu neperskaičiuotini teritorijos priežiūrai taikytini įkainiai.

35. Nesutiktina su apeliante, jog nepagrįstai paskaičiuotas 11,76 Eur dydžio suma bendrijos pirmininko atlyginimui. Pirmosios instancijos teismas aptarė bendrijos pirmininko atlyginimo paskirstymo pagrindą, nurodydamas, jog tokį sprendimą priėmė namo butų ir kitų patalpų savininkai. Taigi apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo pripažinti, jog bendrijos pirmininko atlyginimui skirta suma paskaičiuota nepagrįstai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

36. Apeliantė (atsakovė) teikdama apeliacinį skundą nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Nesutikimą reiškia tokiais aspektais: 1) neįvertintas suteiktų teisinės pagalbos išlaidų ataskaitų turinys bei neatsižvelgta į tai, kad ataskaitose kaip teikiantis teisines paslaugas nurodytas advokatas E. Langys, kuris teisinių paslaugų neteikė; 2) neatsižvelgta į ieškovės atstovo elgesį procese, nulėmusį bylinėjimosi išlaidų susidarymą, neįvertintas ieškovės atstovo nesąžiningas elgesys visą teismo procesą bei piktnaudžiavimas savo teisėmis; 3) neįvertintas ir civilinės bylos sudėtingumas, aplinkybės, jog civilinėje byloje sprendžiami klausimai nereikalauja specialių žinių, o ieškovės atstovas yra nuolatinis atstovas tokio pobūdžio bylose.

37. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas detalizuotas CPK 98 straipsnyje: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

39. Pagal nuosekliai plėtojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką į atstovavimo sampratą patenka teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016, 18 punktas).

40. Advokatai gali pasirinkti vieną iš įstatymo leidžiamų veiklos formų – jie gali veikti individualiai, partnerystės pagrindais ar įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją (Advokatūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Savo įgaliojimų patvirtinimui, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalis). Advokato vardu teikiami procesiniai dokumentai patvirtinami jo parašu.

41. Pagal šio Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalį advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.).

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei atstovavimo paslaugos teiktos pagal 2020 m. birželio 22 d. atstovavimo sutartį, kurios pagrindu advokato padėjėjui S. Lilui pavedama atstovauti ieškovę (atstovavimo sutartis pasirašyta advokato E. Langio, advokato padėjėjo S. Lilo ir ieškovės atstovo). Iš byloje pateiktų ieškovės mokėjimų, kuriais apmokėtos už teisines paslaugas išrašytos PVM sąskaitos faktūros, matyti, jog už teisines paslaugas buvo mokama advokatų profesinei bendrijai AVOCAD. Nustatyta, kad ir apeliantės minimoje ataskaitoje AVC21-630 nurodytos paslaugos ir jų pagrindu išrašyta 199,65 Eur sumos PVM sąskaita faktūra AVC30-399 apmokėta ieškovės sumokant advokatų profesinei bendrijai AVOCAD. Taigi nepriklausomai nuo to, jog ataskaitoje nurodytas advokatas E. Langys, nėra pagrindo laikyti, jog ieškovei nebuvo teiktos atstovavimo paslaugos, kadangi nagrinėjamu atveju atstovavimo teisinius santykius patvirtino teisinių paslaugų teikimo (atstovavimo) sutartis, o ieškovė patyrė 199,65 Eur teisinės pagalbos išlaidas ir pateikė teismui patirtas teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

43. Nėra pagrindo abejoti ieškovei suteiktomis teisinėmis paslaugomis tuo aspektu, jog ataskaitose nurodytos datos, kuriomis nevyko teismo posėdžiai nagrinėjamoje byloje. Nors ataskaitose nurodytos datos apeliantei kelia abejonių, tačiau apeliantės argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad ataskaitose nurodytos paslaugos nebuvo suteiktos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ataskaitų turinį, atkreipia dėmesį, kad nė vienoje ataskaitoje nėra nurodoma konkreti teismo posėdžio data, detalizuojant teisines paslaugas nurodyta tik „Pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. e2-963-1101/2021 (M.)“. Taigi, priešingai nei įrodinėja apeliantė ataskaitose nurodytos datos nėra teismo posėdžių datos, o, tikėtina, kaip nurodo ieškovės atstovas, jų išrašymo data.

44. Kita vertus, pagal nuosekliai plėtojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką į atstovavimo sampratą patenka teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016, 18 punktas). Taigi, kaip matyti iš pateiktų teisinių paslaugų ataskaitų, pagrįstai bylinėjimosi išlaidos paskaičiuotos ne tik už faktinį dalyvavimą teismo posėdžiuose, bet ir už pasirengimą bylos nagrinėjimui.

45. Kaip jau buvo minėta, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

46. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

47. Taigi, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus.

48. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

49. Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio.

50. Minėta, kad apeliantė nagrinėjamu atveju nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis ir remdamasi tuo, jog teismas neįvertino ieškovės atstovo procesinio elgesio (piktnaudžiavimo savo teisėmis, ieškinių tikslinimo keičiant skolos sumas ir periodus), civilinės bylos sudėtingumo bei to, jog civilinėje bylos sprendžiami klausimai nereikalauja specialių žinių, o ieškovės atstovas nuolat dalyvauja tokio pobūdžio bylose.

51. Iš tiesų, nors teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių (pvz. vien už ieškinio parengimą maksimalus rekomenduotinas dydis yra didesnis nei prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už visą civilinės bylos procesą), tačiau, kaip minėta, teismas vadovaujasi ne tik Rekomendacijose nurodytais maksimaliais dydžiais, tačiau ir kitais kriterijais, nurodytais šios nutarties 48-49 punktuose. Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, tačiau pažymėtina, kad ieškovės atstovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nenustatytas. Ieškinio tikslinimas yra procesinė ieškovės teisė, todėl tikslinant ieškinį pagrįstai pasinaudota proceso suteiktomis teisėmis. Aplinkybė, jog civilinėje byloje sprendžiami klausimai nereikalauja teisinių žinių ar ieškovės atstovas dalyvauja tokio pobūdžio bylose, nesudaro pagrindo savaime pripažinti, jog bylinėjimosi išlaidos priteistos nepagrįstai. Matyti, jog ieškovės atstovas atliko procesinius veiksmus civilinėje byloje, t. y. rengė procesinius dokumentu teismui, dalyvavo teismo posėdžiuose, rengėsi teismo posėdžiams, ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidas ir pateikė teismui bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Taigi vertintina, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Kadangi apeliacinio skundo reikalavimai netenkinti, ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

53. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog patyrė 598,95 Eur teisinės pagalbos išlaidų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pateikti teismui ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai (2022 m. gegužės 25 d. darbų ataskaita, PVM sąskaita faktūra AVC22-618, 2022 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymo patvirtinimas).

54. Bylinėjimosi išlaidų vertinimui apeliacinės instancijos teisme taikomi tie patys kriterijai kaip ir pirmosios instancijos teisme (nurodyti šios nutarties 48-49 punktuose). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų dydžių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į galimas darbo ir laikos sąnaudas rengiant atsiliepimą, į atsiliepimo turinį ir ginčo pobūdį, į civilinėje byloje keltus teisinius klausimus, į teisingumo ir protingumo principus, į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą remiamasi tapačiais argumentais kaip ir procesiniuose dokumentuose, kad teisinės paslaugos ieškovei teiktos kompleksiškai (tiek pirmose instancijoje, tiek apeliacinėje instancijoje), o apeliacinėje instancijoje nekeliami sudėtingi teisiniai klausimai, teismas sprendžia, jog ieškovės bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 250 Eur dydžio.

Dėl civilinės bylos baigties

55. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. M. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Alytus“ naudai 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.