Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Banko nuomone, Komisijos atliktas tyrimas yra vienpusiškas ir neišsamus. Tyrimo metu buvo neteisingai vertinamos arba ignoruojamos tam tikros faktinės aplinkybės, tendencingai aiškinamos Įstatymo nuostatos. Komisijos tyrimas paremtas daugiausia suinteresuotų asmenų paaiškinimais, netiriant kitų įrodymų. Įstatymo 22 str. 3 d. numato Banko pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Komisija neginčija, kad Banko klientui J. M. pateikti dokumentai tinkamai atskleidžia visą pagal Įstatymo 22 str. 3 d. reikalingą informaciją. Kaip reikalauja Banko vidinės procedūros, 2008 m. rugsėjo 4 d., prieš sudarant sutartį dėl AB bankas Snoras euroobligacijų (toliau Snoro obligacijos) pirkimo-pardavimo, tarp Banko ir kliento J. M. buvo sudaryta Sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau FP sąskaitos sutartis) bei užpildyta Banko klientams skirta anketa (toliau Anketa). Pagal kliento pateiktą asmeninę informaciją apie jo žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus Bankas Anketoje užfiksavo J. M. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų (susietos obligacijos) bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų (susietos obligacijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis; investiciniai fondai arba III pakopos pensijų fondai; investicinis indėlis su padidintu pelningumu). Su šia Anketa ir joje užfiksuotu įspėjimu apie klientui netinkamas finansines priemones klientas buvo supažindintas pasirašytinai. Pasirašydamas FP sąskaitos sutartį klientas patvirtino, kad susipažino su Investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, kurios su pasirašyta sutartimi sudaro vientisą kliento ir Banko susitarimą dėl paslaugų teikimo. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.7 p. nurodyta, kad Bankas, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir siekdamas, kad klientas priimtų pagrįstą investicinį sprendimą, pateikia apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą (toliau Aprašymas). Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 p. taip pat nurodo, kad klientas bet kuriuo metu gali susipažinti su Aprašymu ir kitais dokumentais Banko interneto tinklalapyje. Banko interneto tinklapyje pateikiamas Aprašymas yra skirtas supažindinti klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei rizikomis. Šiame dokumente apibūdinamas skolos vertybinių popierių pobūdis bei pateikiama išsami informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategiją (atskleidžiant būtinybę tam tikromis sąlygomis papildyti užstatą bei sverto principo egzistavimo galimybę). Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Informacija šiame dokumente yra pateikiama aiškia ir suprantama kalba. Aprašymas pateikiamas internete patvarioje laikmenoje, t. y. tinkamoje formoje. Toks dokumentas ir jo pateikimas visiškai atitinka Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 (toliau Taisyklės), 33-34 p. reikalavimus.

Akcentuoja, kad Aprašymas kartu su Anketoje pateikiama rekomendacija bei įspėjimu apie netinkamas finansines priemones suteikia išsamią informaciją, kurios pagrindu konkretus klientas galėtų suprasti būtent jam tinkamų ir netinkamų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. To neginčija ir Komisija. Atsižvelgiant į tai, Banko dokumentuose (t. y. FP sąskaitos sutartyje, Investicinių paslaugų teikimo sąlygose, Anketoje ir Aprašyme) buvo tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmę ir šiai investavimo strategijai būdingas rizikas, kurios pagrindu investuotojas J. M. galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą.

Iš Sprendimo galima suprasti Komisijos poziciją, kad Banko informavimo apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas dokumentai bei pateikimo klientui J. M. būdas būtų tinkamas, jei klientas būtų davęs Bankui sutikimą gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu. Įstatymo 22 str. 3 d. numatytus informacijos pateikimo klientams būdus detalizuoja Komisijos patvirtintos Taisyklės. Taisyklių 5-7 p. numato keturis informacijos klientams pateikimo būdus: (i) popieriuje, (ii) patvarioje laikmenoje, (iii) nuorodos į tinklalapį internete būdu, bei (iv) elektroninėmis ryšio priemonėmis. Taisyklių 5-7 p. taip pat numato sąlygas, kurioms esant informacijos pateikimas šiais būdais yra laikomas tinkamu. Taisyklių 6.2 p. numato, kad kai informacija teikiama nuorodos į tinklalapį internete būdu, klientas turi būti išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma. Kliento J. M. sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį/ internetinės bankininkystės būdais yra nurodytas FP sąskaitos sutarties Specialiojoje dalyje. Tai vieno puslapio dokumentas, aiškiai išreiškiantis konkretų kliento sutikimą gauti informaciją tokia forma ir patvirtintas J. M. parašu. Šis dokumentas nėra perkrautas informacija, jis skirtas tik kliento sutikimui dėl informacijos teikimo būdo ir jo šeimyninei padėčiai nustatyti. Tokio pobūdžio dokumentas tiek turinio, tiek formos prasme visiškai atitinka Taisyklių 6 p. reikalavimus ir įprastą rinkos praktiką. Atkreipia dėmesį, kad toks informacijos pateikimo būdas yra ne tik tinkamas ir numatytas teisės aktų, tačiau ir dažnai naudojamas bei patogus investuotojams. Informacijos pateikimas internete leidžia investuotojui bet kada susipažinti su aktualia (nuolat atnaujinama) informacija, tokia informacija prieinama neribotą laiką, tokiu būdu pateikiama informacija negali būti prarasta ar sunaikinta. Atsižvelgiant į tai, teiginys Sprendime, kad nagrinėjamu atveju J. M. nėra davęs sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklalapį būdu, akivaizdžiai neteisingas. Pažymi, kad ši aplinkybė Komisijos buvo nurodyta tik galutiniame Sprendime, dėl ko Bankas neturėjo galimybės pasisakyti tyrimo metu. Tokiu būdu Komisija Sprendime išplėtė 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-11 suformuluotą kaltinimo turinį, taip pažeisdama šalių lygiateisiškumo principą ir reikšmingai apribodama Banko teisę apsiginti nuo jam pareikštų kaltinimų.

Gavęs visą reikalingą informaciją, tačiau nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, klientas J. M. savarankiškai priėmė sprendimą įsigyti Snoro obligacijų, įsigijimą finansuojant Banko skolintomis lėšomis. Tuo tikslu 2008 m. rugsėjo 4 d. klientas sudarė Snoro obligacijų įsigijimo, o 2008 m. rugsėjo 9 d. - atvirkštinio atpirkimo sutartis. Atvirkštinio atpirkimo sutartys, pagal kurias klientas pardavė Snoro obligacijas, tarp Banko ir J. M. buvo sudarytos 2008 m. rugsėjo 9 d., t. y. praėjus 5 dienoms nuo FP sąskaitos sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo. Per tą laiką klientas turėjo pakankamai galimybių išstudijuoti dokumentus, su kuriais jį supažindino Bankas, ramiai apgalvoti ir savarankiškai priimti investicinį sprendimą, o kilus klausimų - klausti Banko darbuotojų arba pasitelkti atitinkamus specialistus.

Tyrimo medžiaga patvirtina, kad prieš sudarant sutartis klientas buvo tinkamai supažindintas su Banko Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygomis, kurios išsamiai ir teisingai suteikia informaciją apie atvirkštinio atpirkimo sutarčių sudarymą ir vykdymą, piniginių lėšų sumokėjimą klientui, jų grąžinimą, palūkanų mokėjimą, užstato suformavimo, papildymo ir realizavimo tvarką. 2008 m. gruodžio 9 d. Banko tikslinio patikrinimo akte Nr. 1T-12 Komisijos pareigūnas konstatavo, kad J. M. pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygomis. Šiame akte taip pat konstatuota, kad Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų 8 p. pateikta informacija atskleidžia investavimo skolintomis lėšomis strategijai būdingą riziką. Ši informacija yra pakankama ir pateikta taip, kad ją galėtų suprasti vidutinių sugebėjimų asmuo. Komisijos posėdyje J. M. pripažino, jog visiškai neskaitė su Banku sudaromų sutarčių. Toks elgesys neatitinka civilinės teisės ir teismų praktikoje įtvirtintų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus savo teisių atžvilgiu asmens elgesio kriterijų, ypač atsižvelgiant į J. M. profesiją (jis yra (duomenys neskelbtini). Tai, kad J. M. buvo tinkamai atskleista investavimo skolintomis lėšomis strategijos rizika, Komisijos pareigūnas konstatavo ir 2008 m. gruodžio 9 d. Banko tikslinio patikrinimo akte Nr. 1T-12, kuriame nurodyta, kad pasirašydamas, jog susipažino su Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygomis, J. M. taip pat patvirtino, kad susipažino ir su investavimo skolintomis lėšomis strategijai būdinga rizika bei ją suprato.

Bankas supažindino klientą ne tik su bendro pobūdžio informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategijos esmę bei jai būdingas rizikas, bet ir konkrečiomis su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, tuo tinkamai įvykdydamas Įstatymo 22 str. 3 d. reikalavimus.

Banko klientės S. K. atvejis labai panašus į J. M. atvejį. 2008 m. rugsėjo 9 d. S. K. su Banku sudarė FP sąskaitos sutartį. Prieš sudarant sutartį buvo užpildyta Anketa, kurioje Bankas užfiksavo S. K. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų (investicinis indėlis) bei įspėjimą dėl netinkamų investicijų (susietos obligacijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis; investiciniai fondai arba akcijos; susietos obligacijos; investicinis indėlis su padidintu pelningumu). Su šia Anketa ir joje užfiksuotu įspėjimu apie klientei netinkamas finansines priemones S. K. supažindinta pasirašytinai. Kaip ir J. M. atveju, klientės S. K. sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį/ internetinės bankininkystės būdais yra nurodytas FP sąskaitos sutarties Specialiojoje dalyje. Šiuo būdu klientė buvo tinkamai supažindinta su apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų Aprašymu, kuris yra Banko paslaugų teikimo sutarties dalis. Aprašymas yra prieinamas Banko interneto tinklapyje, ir jame yra tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie investavimo skolintomis lėšomis esmę ir rizikas. Gavusi visą reikiamą informaciją ir nepaisydama Banko įspėjimo dėl jai nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, S. K. savarankiškai priėmė sprendimą ir 2008 m. rugsėjo 10 d. įsigijo trijų rūšių Banko ir AB banko Snoras obligacijų, o po kelių dienų nuo FP sąskaitos sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, 2008 m. rugsėjo 11 ir 2008 m. rugsėjo 15 d. ši klientė sudarė atvirkštinio atpirkimo sutartis. Teigia, kad esant klientės S. K. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientei visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ir tuo būdu tinkamai įvykdė Įstatymo 22 str. 3 d. pareigą.

Nurodo, kad 2008 m. vasario 1 d. Č. R. užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų. Tą pačią dieną klientas su Banku sudarė Banko su Rusijos akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 6 obligacijų pasirašymo sutartį. 2008 m. rugsėjo 9 d. Č. R. su Banku sudarė FP sąskaitos sutartį bei pakartotinai užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų (investicinis indėlis) bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų (susietos obligacijos arba akcijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis; investiciniai fondai arba akcijos; susietos obligacijos; investicinis indėlis su padidintu pelningumu). Su šia Anketa ir joje užfiksuotu įspėjimu apie klientui netinkamas finansines priemones klientas buvo supažindintas pasirašytinai. Tą pačią dieną klientas sudarė AB bankas Snoras obligacijų įsigijimo sutartį. Kaip ir J. M. atveju, kliento Č. R. sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį/ internetinės bankininkystės būdais yra nurodytas FP sąskaitos sutarties Specialiojoje dalyje. Šiuo būdu klientas buvo tinkamai supažindintas su apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymu, kuris yra Banko paslaugų teikimo sutarties dalis. Aprašymas yra prieinamas Banko interneto tinklapyje, ir jame yra tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie investavimo skolintomis lėšomis esmę ir rizikas. Gavęs visą reikiamą informaciją ir nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, Č. R. savarankiškai priėmė sprendimą ir 2008 m. rugsėjo 12 d., t. y. po 3 dienų nuo FP sąskaitos sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, sudarė obligacijų atvirkštinio atpirkimo sutartis. Tvirtina, kad esant kliento Č. R. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ir tokiu būdu tinkamai įvykdė Įstatymo 22 str. 3 d. pareigą.

2007 m. liepos 26 d. Banko klientas M. S. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų (toliau Obligacijos). Obligacijų įsigijimui finansuoti M. S. pasinaudojo jam suteikta tiksline Banko paskola, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Anot Komisijos, M. S. tokią investavimo strategiją pasirinko perskaitęs lankstinuko pavidalu išleistą Banko reklamą apie Pagrindines obligacijų emisijos sąlygas (toliau Lankstinukas).

Bankas savo veiksmais niekaip negalėjo pažeisti Įstatymo 22 str. 3 d., nes 2007 m. liepos 26 d., t. y. tuo metu, kai Bankas ir klientas sudarė Banko su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų pasirašymo sutartį, Įstatymo 22 str. nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios. Įstatymo 22 str. nuostatos įgyvendina Direktyvos 19 str. reikalavimus ir nustato iš esmės naujus reikalavimus, kurie nebuvo nustatyti iki tol galiojusiame VPRĮ. Remiantis Įstatymo 99 str. 1 d., Įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki Įstatymo įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

Komisijos teiginys, kad VPRĮ 24 str. nustatė iš esmės analogiškas pareigas, visiškai nepagrįstas. Įstatymo 22 str. 3 d. detalizuoja 4 d. ir Komisijos nutarimu patvirtintos Taisyklės (jų 21-45 p.), kurios įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Visiems šiems reikalavimams vykdyti investicinių paslaugų teikėjai turėjo parengti kokybiškai naujus dokumentus ir sistemas (sutartis su klientais, atitinkančias naujus reikalavimus, informavimo apie rizikas dokumentus, Banko veiklos organizavimo politikas, vidaus tvarkas ir procedūras ir kt.). Būtent pasirengti tokio pobūdžio Direktyvos reikalavimams ir buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki Įstatymo įsigaliojimo visa apimtimi (t.y. iki 2007 m. lapkričio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, Komisija netinkamai taiko Įstatymą ir pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą.

Banko veiksmai M. S. atžvilgiu turi būti vertinami taikant tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamu atveju turi būti analizuojamos tuo metu galiojusio VPRĮ ir VPĮ nuostatos. Šiuo konkrečiu atveju turi būti analizuojami ne Direktyvos reikalavimai, o kitos investuotojų apsaugos priemonės, numatytos 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos Nr. 2003/71/EB (toliau Prospekto direktyva), kurią įgyvendino VPRĮ (ir vėliau jį pakeitęs VPĮ).

Vertybinių popierių, kaip specifinių produktų, reklamą reguliuoja specialus teisės aktas - VPĮ. Tuo metu galiojusio VPĮ 11 str. 3 d. numatė, kad reklamoje pateikiama informacija turi būti tiksli ir neklaidinti. Reklamoje pateikiama informacija turi atitikti prospekte esančią informaciją (kai prospektas jau paskelbtas) arba informaciją, kurią būtina paskelbti prospekte (kai prospektas bus paskelbtas vėliau). Prospektas yra dokumentas, kuriame išsamiai išdėstomos viešai siūlomų vertybinių popierių emisijos sąlygos, jis privalo būti viešai skelbiamas ir yra skirtas būtent neprofesionaliesiems investuotojams. Remiantis tuo metu galiojusio VPRĮ 6 str. 8 d. (vėliau VPĮ 8 str. 8 d.), Komisija priima sprendimą dėl prospekto patvirtinimo, atlikusi prospekto išsamumo patikrinimą įskaitant jame pateiktos informacijos suderinamumo ir suprantamumo patikrinimą. Prospekto patvirtinimas reiškia, kad prospekte pateikta informacija atitinka VPRĮ ir kituose teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles (VPRĮ 6 str. 8 d., vėliau VPĮ 8 str. 8 d.). Sistemiškai aiškinant VPĮ nuostatas pareiškėjas daro išvadą, jog viešai siūlomų vertybinių popierių, kuriems privaloma paskelbti prospektą, reklama būtų netiksli ar klaidinanti, jei ji neatitiktų prospekte esančios informacijos.

Nagrinėjamu atveju Komisija, 2007 m. sausio 11 d. patvirtindama Banko 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą (toliau Obligacijų prospektas), atliko Obligacijų prospekto teisinę ekspertizę ir, vadovaujantis tuo metu galiojusiu VPRĮ 6 str. 8 d., patvirtino, kad Obligacijų prospekte pateikta informacija yra išsami, nuosekli ir suprantama ir atitinka teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Reklamos (Lankstinuko) neatitikimo Obligacijų prospekte ir su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 galutinėse sąlygose (toliau Galutinės sąlygos) esančiai informacijai Komisija neginčijo. Obligacijų prospektas ir Galutinės sąlygos užtikrino, jog investuotojams būtų sudarytos prielaidos susipažinti su visa reikiama informacija. Vertinant iš tuo metu galiojusių įstatymų, numatančių finansų maklerio pareigas teikiant investicines paslaugas, perspektyvos, Banko veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 str. 3 d. reikalavimą veikti sąžiningai, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu; pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją. Tinkamas pareigos pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją vykdymas šiuo atveju reikštų kliento supažindinimą su Obligacijų prospektu, Galutinėmis sąlygomis ir su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis. Jokių kitų dokumentų (tokių kaip Direktyvos reikalaujamas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas) tuo metu galiojantys teisės aktai nenumatė.

Nagrinėjamu atveju klientas M. S. buvo supažindintas su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis, kuriose yra atskleista obligacijų išpirkimo kainos apskaičiavimo formulė. Su Galutinėmis sąlygomis, kuriose nurodytas 6 proc. obligacijų prieaugis iki išpirkimo, klientas buvo Banko darbuotojos supažindintas pasirašytinai, nors to daryti nebuvo privaloma. Tai patvirtina didesnį nei pakankamą Banko rūpestingumo, profesionalumo ir atsargumo laipsnį bei pareigos atskleisti visą reikalingą informaciją tinkamą įvykdymą. Komisijos argumentai, kad Banko darbuotoja, aptarnaudama M. S., neva nesuteikė jam esminės informacijos, atmestini, nes M. S., susipažinęs su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, ant pastarojo dokumento pasirašė, patvirtindamas susipažinimo su minėtais dokumentais faktą. Tai, kad M. S. susipažino su 2007 m. liepos 26 d. sudarytos Obligacijų pasirašymo sutarties ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties sąlygomis bei Galutinėmis sąlygomis, kuriose nurodytas 6 proc. obligacijų prieaugis iki išpirkimo, patvirtina tiek kliento parašai minėtose sutartyse ir Galutinėse sąlygose, tiek pačios Komisijos išvada 2009 m. sausio 21 d. tikslinio patikrinimo akte Nr. 1T-14. Be to, 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-11 Komisija taip pat konstatavo, kad klientui buvo aiški kredito rizika, tai yra 5,5 proc. metinių palūkanų už kreditą. M. S. patvirtinimas, kad jis susipažino su Obligacijų prospektu, nurodytas Obligacijų pasirašymo sutarties 1.13 p.

Banko nuomone, Įstatymo pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliajam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą suteikimu, tačiau negali būti išplečiama tiek, kad suponuotų Banko pareigą įsitikinti, kaip konkretus klientas ją supranta. Toks Banko pareigos aiškinimas būtų nepagrįstas ir objektyviai neįgyvendinamas. Tokio tikslo nėra nei Europos sąjungos teisės aktuose, nei juos įgyvendinančiuose Lietuvos įstatymuose. M. S. buvo supažindintas su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis ir su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, o tai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 str. reikalavimą veikti sąžiningai, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu; pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją. Byloje nėra įrodymų, kad Lankstinukas neatitiko Obligacijų prospekte esančios informacijos, dėl ko galėtų būti laikomas netikslia ar klaidinančia reklama VPĮ prasme.

Pažymi, kad Komisija neturi kompetencijos vertinti Lankstinuko atitikimo Reklamos įstatymo reikalavimams. Ši funkcija yra priskirta Reklamos įstatymo 17 str. išvardintų institucijų kompetencijai. Finansinių priemonių ir investicinių paslaugų reklamos bei reklaminio pobūdžio informacijos apie jas teikimo gairėse, patvirtintose Komisijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu, pati Komisija paaiškina, kad iki 2007 m. lapkričio 1 d. Reklamos įstatymo draudimų ir reikalavimų įgyvendinimą kontroliavo Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba bei jos įgaliotos valstybės įstaigos ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba. Pasikeitus teisiniam reguliavimui po Įstatymo įsigaliojimo visa apimtimi, bei atsižvelgiant į finansų rinkų, finansinių priemonių, investicinių paslaugų ir su jais susijusių produktų specialųjį pobūdį, Komisija pradėjo kontroliuoti reklamą vadovaujantis Įstatymo ir Komisijos patvirtintomis Taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog iki Įstatymo įsigaliojimo pilna apimtimi (t. y. 2007 m. lapkričio 1 d.) Komisija nebuvo kompetetinga vertinti investicinių produktų reklamos atitikimo Reklamos įstatymui, o po Įstatymo įsigaliojimo Komisija kontroliuoja šių specifinių produktų reklamos atitikimą, tačiau vadovaudamasi ne bendrosiomis Reklamos įstatymo nuostatomis, o specialiaisiais finansinių priemonių rinkas reguliuojančiais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju vertybinių popierių reklamos specifiką numatė VPĮ 11 str. 3 d.

Pirmasis - teisingumo kriterijus - nustatytas Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nurodant, kad reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančią duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Nagrinėjamu atveju, net ir darant formaliąją Lankstinuko teksto analizę, nei trečioje Lankstinuko eilutėje, nei bet kur kitur tekste nėra nurodyta, kad garantuojamas 6 proc. prieaugis „per metus“. Priešingai, Lankstinuko trečiojoje pastraipoje, apibūdinančioje garantuotą prieaugį, vienareikšmiškai nurodyta, kad ne mažesnis nei 6 proc. prieaugis bus mokamas išpirkimo metu. Obligacijų išpirkimo kaina detalizuojama Lankstinuko lentelės „Pagrindinės sąlygos“ dalyje „Išpirkimas“, kurioje nurodyta, kad indekso vertei pakilus, obligacijų išpirkimo kaina apskaičiuojama prie 100 Lt nominalios vertės pridedant 100 proc. padaugintą iš procentinio indekso prieaugio, bet ne mažiau kaip 6 proc. Ta pati minėtos lentelės dalis taip pat numato, kad indekso vertei nukritus, obligacijų išpirkimo kaina apskaičiuojama prie 100 Lt nominalios vertės pridedant 6 proc. Komisija nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Lankstinuke nurodomos informacijos teisingumą. Lankstinuke pateikiama informacija atitinka Komisijos patvirtintame Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktus duomenis. Obligacijų prospekto ir Galutinių sąlygų išsamumas ar teisingumas nebuvo ginčijamas tyrimo metu.

Antrasis - išsamumo kriterijus - nustatytas Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 p. Jame nurodoma, kad reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti, taip pat jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais. Sprendime nurodoma, kad Lankstinuke neva neaiškiai ir nesuprantamai pateikiama informacija, kad 6 proc. prieaugis nustatomas ne vienerių metų laikotarpiui, o visos investicijos trukmės laikotarpiui. Tokie Komisijos teiginiai paneigiami analizuojant visą Lankstinuko tekstą, o ne selektyviai pasirinktas jo dalis. Lankstinuke nurodomos visos pagrindinės obligacijų emisijos sąlygos (investicijos trukmė, Obligacijų kaina, Obligacijų išpirkimo kaina, jos paskaičiavimo formulė ir kt.), jame pateikiama informacija atitinka Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktus duomenis. Be to, Lankstinuke, taip pat nurodyta, kad pastarasis dokumentas pateikia bendrą informaciją apie investicinę galimybę, o prieš priimant sprendimą įsigyti vertybinių popierių, investuotojai turėtų susipažinti su Obligacijų prospektu. Esant abejonių, prieš priimdamas sprendimą dėl investicijos, vidutiniškai rūpestingas ir apdairus žmogus būtų susipažinęs ne tik su reklamine informacija - Lankstinuku, bet ir su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Prospektas būtent ir yra dokumentas skirtas neprofesionaliesiems investuotojams, jame privaloma atskleisti informacija yra detaliai reglamentuojama, o Obligacijų prospekto atitikimą reikalavimams tikrina ir tvirtina Komisija. Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos išsamumo Komisija neginčija.

J. M. ir S. K. atveju, skirtingai nei teigia Komisija, Bankas neteikė investavimo rekomendacijų, kol nesurinko ir neįvertino informacijos apie šiuos klientus. Įstatymo 22 str. nustato finansų maklerio įmonės pareigas teikiant klientui investicines ir (arba) papildomas paslaugas, kaip jos apibrėžiamos Įstatymo 3 str. 13 ir 22 d. Kitų paslaugų teikimas nepatenka į Įstatymo 22 str. reguliavimo sritį. Atsakymas į klausimą, ar turi būti taikomi Įstatymo 22 str. reikalavimai, visų pirma priklauso nuo to, ar Bankas teikia investicinę ar papildomą paslaugą. Apskritai Bankui teikiant paslaugas klientams, galima skirti kelias paslaugos teikimo stadijas: - informacijos suteikimas, kai klientai skambina telefonu, kreipiasi į Banko darbuotojus klientų aptarnavimo skyriuose ir pan., teiraudamiesi bendro pobūdžio informacijos; - investicinės ar papildomos paslaugos teikimas: investavimo rekomendacija, pavedimų sudaryti sandorius vykdymas, suteikimas paskolos finansinėms priemonėms įsigyti, ir kitų investicinių ir (arba) papildomų paslaugų, numatytų Įstatymo 3 str. 13 ir 22 d., teikimas. Teikiant tokias paslaugas, Bankui taikomi Įstatymo 22 str. reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju atsakymas į klausimą, ar Bankas pažeidė Įstatymo 22 str. 5 ir 6 d., priklauso nuo to, ar Bankas teikė vieną iš investicinių paslaugų - investavimo rekomendaciją. Takoskyra tarp bendro pobūdžio informacijos teikimo ir investavimo rekomendacijos, kaip ji suprantama Įstatymo prasme, reikalauja išsamios šios investicinės paslaugos sąvokos ir požymių analizės. Investavimo rekomendaciją apibrėžia Įstatymo 3 str. 12 d. - tai finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Taisyklių 157 p. detalizuoja investavimo rekomendacijos sąvoką: asmeninio pobūdžio rekomendacija yra rekomendacija, teikiama asmeniui, kuris veikia kaip investuotojas ar potencialus investuotojas arba investuotojo ar potencialaus investuotojo agentas. Turi būti pateikiama tam asmeniui tinkama asmeninio pobūdžio rekomendacija arba ji turi būti pagrįsta asmeniui būdingomis savybėmis. Asmeninio pobūdžio rekomendacijoje turi būti pasiūlymas imtis vieno iš šių veiksmų: (i) pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti, išpirkti, laikyti arba platinti konkrečią finansinę priemonę; (ii) pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę.

Iš teisės aktų pateikiamos investavimo rekomendacijos sąvokos daro išvadą, kad norint nustatyti, ar buvo teikiamos investavimo rekomendacijos, būtina konstatuoti šiuos būtinus investavimo rekomendacijos požymius: (i) rekomendacija teikiama finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva, (ii) teikiama būtent asmeninio pobūdžio rekomendacija konkrečiam asmeniui, ir (iii) yra konkreti rekomendacija imtis tam tikrų veiksmų, t. y. tam tikras siūlymas pirkti, parduoti ir pan., dėl sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Šių požymių konstatavimas yra esminis, siekiant nustatyti ar yra teikiamos „investavimo rekomendacijos“ ir ar investicinių paslaugų teikėjui kyla Įstatymo 22 str. 5 ir 6 d., t. y. surinkti tam tikrą informaciją apie klientą, kad galėtų pasiūlyti konkrečias investicines paslaugas ar finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Šie požymiai leidžia atskirti investavimo rekomendaciją nuo Banko teikiamos bendro pobūdžio informacijos apie produktus, kurios teikimas nėra investicinė paslauga. Įstatymo 22 str. 5 ir 6 d. numatytos pareigos nekyla tol, kol klientas teiraujasi bendro pobūdžio informacijos, o konkrečios finansinės priemonės jam nėra siūlomos.

Iki Anketų užpildymo Banko darbuotojai teikė klientams bendro pobūdžio informaciją, kuri neatitinka būtinų „investavimo rekomendacijos“ požymių. J. M. savo iniciatyva kreipėsi į Banką, prašydamas jam pateikti informaciją apie finansinę priemonę - Snoro obligacijas. J. M. aptarnavusi Banko vadybininkė V. K. suteikė informaciją apie kliento nurodytas finansines priemones, tačiau iki Anketos užpildymo jokių rekomendacijų šiam klientui neteikė ir konkrečių finansinių priemonių įsigyti jam nesiūlė. Išskyrus suinteresuotų asmenų (t. y. paties J. M.) paaiškinimus, kurie turi būti vertinami kritiškai, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo priešingai. S. K. kelis mėnesius iki obligacijų įsigijimo epizodiškai domėjosi Banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis, atvykdama į Banko klientų aptarnavimo skyrių ar tiesiogiai skambindama Banko vadybininkui K. R. K. R. suteikė šiai klientei bendro pobūdžio informaciją apie įvairias finansines priemones, kurių galima įsigyti Banke, tačiau iki Anketos užpildymo jokių rekomendacijų jai neteikė ir konkrečių finansinių priemonių įsigyti jai nesiūlė. Išskyrus suinteresuotų asmenų (t. y. pačios S. K.) paaiškinimus, kurie turi būti vertinami kritiškai, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo priešingai.

Komisijos teiginiai, kad Banko darbuotojai, iki informacijos apie klientus surinkimo ir įvertinimo, teikė investavimo rekomendacijas, nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai siūlė klientams sudaryti konkrečius sandorius, nesurinkę ir neįvertinę informacijos apie klientus. Tokias klaidingas išvadas Komisija daro remdamasi vien suinteresuotų asmenų (t. y. pačių klientų) paaiškinimais. Klientų duoti paaiškinimai šiuo atveju vertintini kritiškai, nes jiems tokie paaiškinimai yra palankūs ir leidžiantys išvengti įsipareigojimų vykdymo. Komisija tinkamai neįvertino Banko pateiktų įrodymų ir argumentų, tame tarpe Banko darbuotojų, kurie niekaip nėra suinteresuoti tyrimo baigtimi, paaiškinimų (K. R. paaiškinimai užfiksuoti 2009 m. vasario 23 d. Komisijos paaiškinimų protokole) bei Banko vidaus organizacinių priemonių ir sistemų.

Žinodamas ir įvertindamas investavimo rekomendacijų, kaip investicinių paslaugų, specifiką, Bankas yra priėmęs ir įgyvendinęs technines priemones ir vidines procedūras, reglamentuojančias investicinių paslaugų teikimą Banko klientams. Tuo tikslu Banko licencijuoti finansų makleriai yra parengę kliento Anketą, kurios užpildymas yra privalomas prieš teikiant investicines paslaugas (konkretaus finansų maklerio pavardė ir licencijos numeris nurodomas kiekvienoje Anketoje). Informacijos apie investuotoją rinkimo tvarka (duomenys neskelbtini) reikalauja prieš pradedant teikti investavimo rekomendacijas surinkti informaciją apie klientą (t y. užpildyti kliento Anketą). Pildant Anketą į sistemą yra įvedama informacija apie konkretaus kliento žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, o rekomendaciją dėl tinkamų ir įspėjimą apie netinkamas finansines priemones sistema generuoja automatiniu būdu. Banko darbuotojai yra instruktuoti ir apmokyti, kad klientams negali būti siūlomi konkretūs sandoriai dėl finansinių priemonių, kol nėra užpildyta Kliento Anketa (tai patvirtina tyrimo metu Banko pateikta informacija apie mokymus bei Komisijos kompleksinio patikrinimo aktas). Jokiais kitais būdais Bankas neteikia investavimo rekomendacijų per klientų aptarnavimo skyrius.

Bendro pobūdžio informacijos teikimą traktuojant kaip investavimo rekomendaciją, kaip suponuoja Komisija, būtų nepagrįstai išplečiama Įstatymo sąvoka, kas neatitiktų nei Įstatymo, nei Direktyvos siekiamų tikslų. Priešingai, susidarytų situacija, kada Bankas, nepriklausomai nuo kliento pageidaujamų paslaugų pobūdžio, ribotų klientų teisę į informaciją tol, kol nesurinktų detalių duomenų apie klientą. Tai jokiu būdu nebūtų naudinga klientams, o tam tikrais atvejais prieštarautų Banko ir kliento santykių esmei ir tikslui. Toks perteklinis duomenų rinkimas nebūtų suderinamas su asmens duomenų naudojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Pažymi, kad Bankas negali atsisakyti teikti informacijos klientams, nes tokią pareigą teikti suponuoja Banko paslaugų, kaip viešosios ofertos, pobūdis. Atsižvelgiant į tai, kad Bankas iki Anketų užpildymo teikė tik bendro pobūdžio informaciją, kuri neatitinka investavimo rekomendacijos, kaip investicinės paslaugos, požymių, Bankas nepažeidė ir negalėjo pažeisti Įstatymo 22 str. 5 d. ir 6 d. reikalavimų.

Įstatymo 22 str. numato skirtingos apimties pareigas teikiant investicines ir (arba) papildomas paslaugas priklausomai nuo to, kokia paslauga teikiama. Nagrinėjamu atveju svarbu išskirti dvi investicines paslaugas: (i) investavimo rekomendaciją, teikiamą specialisto nuožiūra, ir (ii) kliento pavedimą Bankui sudaryti konkretų sandorį, kai investicinį sprendimą priima pats klientas. Pirmuoju atveju, t. y. kai teikiamos investavimo rekomendacijos (22 str. 5 d.), Įstatymas įpareigoja Banką surinkti daugiau informacijos apie klientą, kad galėtų rekomenduoti kliento interesus labiausiai atitinkančias finansines priemones. Antruoju atveju, kai klientas kreipiasi dėl konkrečios finansinės priemonės savo iniciatyva (22 str. 7 d.), Banko pareigos apsiriboja tos konkrečios priemonės tinkamumo klientui įvertinimu. Tokios išvados pagrindžiamos darant Įstatymo 22 str. nuostatų analizę. Įstatymo 22 str. (įgyvendinantis atitinkamas Direktyvos nuostatas) nustato skirtingas Banko pareigas prieš pradedant teikti: (i) investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą. Tokiu atveju, Bankas privalo surinkti ir įvertinti informaciją apie klientą (kliento žinias, patirtį, finansinę padėtį, investavimo tikslus) bei pagal tai rekomenduoti finansines priemones, kurios labiausiai atitiktų kliento interesus (22 str. 5 ir 6 d., tinkamumo testas, angl. suitability test); (ii) kitas nei nurodyta Įstatymo 22 str. 5 ir 10 d. investicines paslaugas - tokiu atveju Bankas turi pasiūlyti klientui pateikti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, kurias siūlo Bankas ar dėl kurių kreipiasi pats klientas (22 str. 7 d., atitikimo testas, angl. appropriatness test); ir (iii) tik pavedimų vykdymą klientų sąskaita ir (arba) pavedimų priėmimą ir perdavimą dėl nesudėtingų finansinių priemonių kliento iniciatyva (22 str. 10 d.).

Šias pareigas detalizuoja Taisyklių 48-58 p. Visos šios pareigos taikytinos prieš teikiant būtent investicines ir (arba) papildomas paslaugas (bet ne bendro pobūdžio informaciją, kurios teikimas nėra investicinė ar papildoma paslauga). Nagrinėjamu atveju siekiant atsakyti į klausimą, ar Bankas laiku ir tinkamai įvykdė Įstatymo 22 str. pareigas, reikia nustatyti, kokias investicines paslaugas ir kieno iniciatyva Bankas teikė. Šiuo atveju abu klientai J. M. ir S. K. kreipėsi į Banką prašydami sudaryti sandorius dėl konkrečių jų pasirinktų finansinių priemonių, dėl kurių jau buvo savarankiškai priėmę investicinius sprendimus. Tokiais atvejais, kai klientas kreipiasi dėl konkretaus sandorio priėmęs investicinį sprendimą savo iniciatyva, Bankui kyla pareigos pagal Įstatymo 22 str. 7 d., o ne 5 d. Remiantis Įstatymo 22 str. 7 d., tik po to momento, kai klientai išreiškė savo pageidavimą sudaryti sandorius dėl konkrečių finansinių priemonių, Bankui atsirado pareiga pasiūlyti įvertinti ir įspėti klientą, jei pageidaujama finansinė priemonė jam būtų netinkama. Banko darbuotojai tai padarė laiku ir tinkamai.

J. M. kreipėsi į Banką, prašydamas jam pateikti informaciją apie finansinę priemonę - Snoro obligacijas. 2008 m. rugsėjo 4 d. klientui išreiškus konkretų pageidavimą sudaryti jo pasirinktų obligacijų įsigijimo sandorį, J. M. buvo pateikta užpildyti Anketa, kurios pagrindu, įvertinęs kliento pateiktą informaciją apie jo žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, Bankas įspėjo, kad nepataria šiam klientui investicijų finansuojant skolintomis lėšomis. 2008 m. rugsėjo 4 d. tarp Banko ir J. M. buvo sudaryta Obligacijų pirkimo - pardavimo sutartis, o 2008 m. rugsėjo 9 d., t. y. praėjus 5 dienoms nuo Anketos užpildymo, klientas, turėjęs daugiau nei pakankamai laiko įvertinti Banko įspėjimą, nusprendė jo nepaisyti ir sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartį dėl Snoro obligacijų. S. K. kelis mėnesius iki obligacijų įsigijimo epizodiškai domėjosi Banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis, atvykdama į Banko klientų aptarnavimo skyrių ar tiesiogiai skambindama Banko vadybininkui. 2008 m. rugsėjo 8 d. klientei išreiškus konkretų susidomėjimą obligacijomis, buvo pateikta užpildyti Anketa, kurios pagrindu, įvertinęs klientės pateiktą informaciją apie jos žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, Bankas įspėjo, kad nepataria šiai klientei investicijų finansuojant skolintomis lėšomis. 2008 m. rugsėjo 10 d. tarp Banko ir S. K. buvo sudarytos obligacijų įsigijimo sutartys bei Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygos. Po kelių dienų nuo FP sąskaitos sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 15 d. klientė, nusprendusi nepaisyti Banko įspėjimo, sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartis dėl AB bankas Snoras euroobligacijų ir Banko Pasaulis - 21 obligacijų.

Šiuo atveju svarbu teisingai suprasti, kad J. M. ir S. K. buvo užpildytos Anketos ne todėl, kad jie kreipėsi į Banką siekdami gauti Banko specialistų rekomendacijas dėl investicijų (investavimo rekomendacijas kaip jos suprantamos Įstatymo prasme), bet todėl, kad kreipėsi į Banką prašydami sudaryti konkretų sandorį dėl finansinių priemonių, kurias pasirinko savo iniciatyva. Pažymi, kad tiek kai Įstatymas įpareigoja atlikti suitability, tiek appropriatness testą, Bankas naudoja tą pačią Anketą, t. y. visais atvejais taiko griežčiausią standartą. Kadangi Bankas naudoja tą pačią Anketą, jos pagrindu buvo sugeneruotas įspėjimas dėl klientui netinkamų finansinių priemonių ir rekomendacija dėl tinkamų finansinių priemonių. Tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė pareigą pagal Įstatymo 22 str. 7 d. (įspėti klientą apie jam netinkamas jo pasirinktas finansines priemones), ir kartu suteikė klientui investavimo rekomendaciją (pasiūlymą dėl tinkamų finansinių priemonių) savo iniciatyva. Tokią praktiką Bankas taiko atsižvelgdamas į klientų interesus, nes klientams tokiais atvejais labiau naudinga ne tik gauti įspėjimą apie netinkamas finansines priemones, bet ir rekomendaciją dėl tinkamų finansinių priemonių.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek Įstatymo 22 str. 5 d., tiek 7 d. įpareigoja Banką įspėti klientą apie jam netinkamas finansines priemones, tačiau neįpareigoja Banko nesudaryti ar uždrausti klientui sudaryti sandorį, kurio, nors ir gavęs visą reikalingą informacija ir Banko įspėjimą, klientas vis tiek pageidauja. Prieš pradedant teikti investicines paslaugas klientams J. M. ir S. K., t. y. prieš sudarant su jais sutartis dėl jų pasirinktų finansinių priemonių ir investicinių paslaugų, Bankas surinko visą reikiamą informaciją apie klientus ir įspėjo apie jiems netinkamas finansines priemones, kaip to reikalauja Įstatymo 22 str. 7 d.

Įstatymo 13 str. 1 d. numato, kad finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi Įstatyme nustatytų reikalavimų. Tai turi būti protingos ir proporcingos tikslui priemonės, kurių protinga būtų reikalauti iš organizacijos, o ne priemonės, absoliučiai apsaugančios nuo kiekvieno galimo suklydimo ar apgaulės, jei tokia būtų. Sprendžiant, ar Bankas laikosi šios pareigos, turi būti vertinamos Banko įdiegtos priemonės ir procedūros bei jų adekvatumas, o ne konkrečių darbuotojų veiksmai. Atsižvelgdamas į Įstatymo reikalavimus, be kitų, Bankas yra priėmęs Darbo su kapitalo rinkų skyriaus klientais, prekiaujančiais finansinėmis priemonėmis, tvarką (BVR-10-108/02). Šios Tvarkos 3.1 p. numato, kad prieš teikiant investicines paslaugas bet kuriam asmeniui, su juo turi būti sudaryta atitinkama sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo (toliau - Sutartis) bei atidarytos finansinių priemonių bei piniginių lėšų sąskaitos. Tvarkos 3.2 p. numato, kad potencialus klientas pirmiausia yra supažindinamas su Banko pavedimų vykdymo politika, investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, pateikiant rašytinį minėtų dokumentų tekstą. <...> Atlikus aprašytus veiksmus, potencialiam klientui yra pateikiama pasirašyti viena iš šios tvarkos priede esančių sutarčių <...>. Bankas taip pat turi Informacijos apie investuotojus tvarką (BVR-15-996), kuri detaliai nustato darbuotojų veiksmus, surenkant informaciją apie klientą ir pildant Anketas. Šios tvarkos yra privalomos Banko darbuotojams, aptarnaujantiems klientus, ir darbuotojai su jomis yra supažindinti.

Pažymi, kad Komisija neseniai atliko Banko kompleksinį patikrinimą ir 2009 m. balandžio 30 d. surašė Banko kompleksinio patikrinimo protokolą Nr. IT-18, kuriame konstatavo, kad Banko veiklos, susijusios su investicinių paslaugų teikimu, organizavimas, yra tinkamas, o susiję asmenys yra supažindinti su procedūromis, kurių jie turi laikytis tinkamai vykdydami savo pareigas. Banko vidaus organizavimo sistemų ir procedūrų efektyvumą patvirtina ir faktas, jog Banko Investicinės bankininkystės departamento klientų skaičius siekia 15 000, o šiame skunde nagrinėjami nesusipratimai, kilę dėl keturių klientų. Be to, kaip nurodė Bankas tyrimo metu, siekdamas maksimaliai užtikrinti savo darbuotojų kvalifikaciją ir kompetenciją Bankas reguliariai organizuoja darbuotojų apmokymus priklausomai nuo jų atliekamų funkcijų. Klientus J. M., S. K., Č. R. bei M. S. aptarnavę Banko darbuotojai V. K., K. R., V. M. ir J. J. yra dalyvavę apmokymuose apie konkrečius investicinius produktus, tai patvirtina Banko apmokymuose dalyvavusių darbuotojų sąrašai.

Banko nuomone, vertinant jo veiklos organizavimo politiką ir procedūras bei jų adekvatumą, reikia įžvelgti skirtumą tarp Banko, kaip juridinio asmens, pareigų įgyvendinti sistemines priemones ir procedūras, ir darbuotojų veiksmų konkrečiais atvejais. Šių dalykų negalima sutapatinti vertinant, ar Bankas, kaip organizacija, padarė teisės pažeidimą. Net ir tuo atveju, jei konkretus darbuotojas būtų padaręs veiksmus, neatitinkančius Banko vidinių procedūrų reikalavimų, tokie veiksmai būtų vertintini kaip žmogiškoji klaida, vien kurios nepakanka paneigti visos Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų tinkamumo. Tyrimo metu Komisija nevertino Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų, o savo išvadas pagrindė vien tik remdamasi suinteresuotų asmenų (t. y. Komisijai skundus parašiusių klientų) paaiškinimais apie konkrečius darbuotojų veiksmus. Komisijos tyrimo medžiaga yra prieštaringa, nes 2009 m. kovo 17 d. Banko tikslinio patikrinimo akto Nr. IT-15 Komisijos pareigūnas konstatavo, kad nepakanka įrodymų, jog darbuotojai V. M. ir K. R. klientui Č. R. teikė investavimo rekomendacijas bei kad K. R. netinkamai elgėsi Č. R. atžvilgiu.

Komisija, įrodinėjanti pažeidimo faktą, turėjo pateikti kiekybiškai ir kokybiškai pakankamą kiekį įrodymų, kad galima būtų tvirtai ir nepaneigiamai (o ne tikėtinai) nustatyti administracinio nusižengimo sudėties buvimą, be to, užtikrinti tinkamą rungtyniškumo principo įgyvendinimą. Komisija nesilaikė šių principų ir tinkamo administracinės bylos nagrinėjimo proceso neužtikrino.

Neigiamai vertintinas ir Banko teiginys, kad J. M., S. K. ir C. R. išreiškė norą informaciją, pranešimus ir ataskaitas gauti nuorodos į tinklalapį būdu. Atkreipia dėmesį, kad Taisyklės numato, jog paprastai klientams informacija apie finansinių priemonių esmę ir rizikas turi būti pateikiama patvarioje laikmenoje (pvz., popieriuje), tačiau galimybė tokią informaciją klientui pateikti nuorodos į tinklalapį internete būdu egzistuoja tik tuomet, kai laikomasi visų Taisyklių 6 p. nurodytų reikalavimų: toks informacijos pateikimas turi atitikti FMĮ ir kliento esamų arba būsimų santykių pobūdį; klientas turi būti išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma; klientui turi būti elektroniniu būdu pranešamas Interneto tinklalapio adresas ir to tinklalapio vieta, kurioje informacija yra pateikta; turi būti pateikiama naujausia informacija; informacija interneto tinklalapyje turi būti prieinama nuolatos ir ne trumpiau nei klientas gali pagrįstai norėti ją patikrinti. Šių reikalavimų turi būti laikomasi ne formaliai, t. y. Bankas kiekvieno kliento atveju privalo įsitikinti, kad realiai šios aukščiau išvardintos sąlygos egzistuoja ir tik tuomet nustatyti atitinkamą bendravimo su klientu būdą, pagrįstą elektroninėmis (internetinio ryšio) priemonėmis. Komisija Sprendime akcentavo dvi, šiuo atveju svarbiausias sąlygas, kurių egzistavimu Bankas privalėjo įsitikinti, t. y. toks bendravimo (taip pat ir informacijos pateikimo) būdas privalėjo atitikti klientų ir Banko santykių bei veiklos pobūdį ir klientai turėjo būti išreiškę konkretų sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklalapį būdu. Iš patikrinimo metu surinktų aplinkybių visumos matyti, kad ir šiuo atveju Banko elgesys su klientais buvo nerūpestingas ir formalus. Visiems klientams (J. M., S. K. ir Č. R.) Bankas pateikė pasirašyti tipines FP sąskaitos sutartis, kuriose yra įrašytos nuostatos dėl galimybės Bankui su klientais bendrauti internetinio ryšio pagalba. Pateikdamas pasirašyti šį ir kitus dokumentus Bankas nesiaiškino, ar toks bendravimo būdas realiai yra priimtinas neprofesionaliam, mažą investavimo patirtį turinčiam arba iš viso jos neturinčiam klientui, ar konkretus klientas turi galimybę visada naudotis interneto ryšiu ir ar iš tikrųjų klientas sutinka tokią svarbią informaciją, kaip finansinių priemonių rizika, gauti nuorodos į Interneto tinklalapį būdu. Bankas tiesiog formaliai susieja FP sąskaitos sutarties Specialiojoje dalyje pažymėtą laukelį dėl informacijos, pranešimų ir ataskaitų gavimo nuorodos į tinklalapį/internetinės bankininkystės būdu su klientų valingai išreikštu noru tokiu būdu gauti informaciją apie investavimo strategijai būdingas rizikas.

Banko akcentuojamos klientų pasirašytos Anketos neturi jokio ryšio su pareigos pateikti klientui visą informaciją apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas vykdymu. Sprendžiant klausimą, ar Bankas tinkamai vykdė minėtą pareigą, reikšmės neturi faktas, kad J. M., S. K. ir Č. R. pasirašė Anketas. Pabrėžia, kad Anketose išvardinti tik klientams siūlytų ir nerekomenduotų finansinių priemonių, investavimo strategijų pavadinimai, šiame dokumente neišdėstant jų esmės bei joms būdingų rizikų. Tinkamam investiciniam sprendimui priimti klientai turėjo būti supažindinti su esmine ir pilna informacija (esme ir rizikomis) apie jiems siūlomas investicijas, taip pat ir apie investicijas, kurių šie klientai turėjo vengti. Klientų ir juos aptarnavusių Banko darbuotojų apklausų metu nustatyta, jog Anketos užpildomos ir pasirašyti klientams buvo pateikiamos jau po to, kai šie iš esmės buvo apsisprendę investuoti, t. y. po žodžiu suformuluoto investavimo pasiūlymo ir informacijos apie jį suteikimo. Tą faktą netiesiogiai patvirtina kelių neprofesionalių klientų tapatus elgesys (investuoti jiems netinkamu būdu) bei sandorių, Anketų pasirašymo sutapimas laike su kitais dokumentais, kas liudija, jog klientams iš esmės nebuvo suteiktas laikas pagrįstam investiciniam sprendimui priimti bei faktas, jog konsultantai teikė informaciją bei investavimo rekomendaciją dėl klientams netinkančių investavimo būdų.

Nagrinėjant Banko atsakomybės klausimą teikiant investicines paslaugas M. S., svarbus yra paslaugų teikimo klientui ir poveikio priemonių Bankui taikymo metu galiojusių įstatymų klausimas. M. S. 2007 m. liepos 26 d. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų Obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų (toliau Obligacijos). Šias Obligacijas Klientas finansavo Banko jam suteikta tiksline paskola, t. y. 2007 m. liepos 26 d. M. S. su Banku pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį (toliau Skolinimo sutartis). Šių sandorių sudarymo metu Banko pareigas reglamentavo Įstatymas, kuris pilnai įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. Vadovaujantis Įstatymo 99 str. 1 d., nagrinėjamu momentu (2007 m. liepos 26 d.) Bankas privalėjo laikytis tų Įstatyme nustatytų nuostatų, kurios galiojo iki Įstatymo galiojusiame VPRĮ (naujųjų, VPRĮ nenustatytų nuostatų Bankui buvo privalu pradėti laikytis nuo 2007 m. lapkričio 1 d.).

Komisija, nuodugniai ir objektyviai išnagrinėjusi visas patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Sprendime konstatavo, kad Bankas pažeidė Įstatymo 22 str. 3 d. įtvirtinto reikalavimo aiškiai ir suprantamai suteikti klientui visą jam reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Skirtingai nei teigia pareiškėjas, ši tarpininkams keliama pareiga nėra nauja, kurios nebūtų numatęs iki Įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisės aktas. VPRĮ 24 str. 3 d. nustatė reikalavimus veiklą vykdančioms FMĮ veikti sąžiningai, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu, siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją. FMĮ buvo įpareigota šiuos veiklos reikalavimus vykdyti atsižvelgdama į tai, ar klientas yra profesionalus investuotojas (VPRĮ 24 str. 4 d.).

Komisija, nuodugniai ištyrusi visas su Banko M. S. teiktomis paslaugomis susijusias aplinkybes, Sprendime konstatavo, kad Bankas nesuteikė Klientui visos reikalingos informacijos apie investavimo strategijos - obligacijų įsigijimo finansuojant jam suteikta tiksline paskola - esmę ir rizikas, todėl pažeidė Įstatymo 22 str. 3 d. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad tokią investavimo strategiją M. S. pasirinko susipažinęs su informacija lankstinuko pavidalu išleistoje Banko reklamoje apie Pagrindines Obligacijų emisijos sąlygas. Šios reklaminės medžiagos pradžioje buvo pateikta informacija apie naudą (galimybę gauti didesnes palūkanas) ir su Obligacijų emisija susiję teiginiai: „Istorinė grąža 7-9 proc. per metus“, „Garantuotas prieaugis - net 6 proc.“, „Garantija, kad neprarasite investuotų lėšų“. Lankstinuke buvo pateikta ir daugiau informacijos (taip pat ir informacijos iš Obligacijų emisijos Galutinių sąlygų), tačiau niekur aiškiai nepasakyta, kad 6 proc. yra ne metinis, bet viso platinimo laikotarpio, t. y. 3 m. garantuotas prieaugis. M. S. preziumavo, kad garantuojamas metinis 6 proc. prieaugis, todėl Obligacijų įsigijimą finansavo paskola, kurios metinės palūkanos 5,5 proc. Patikrinimo metu Komisija nustatė, kad klientą aptarnavusi (tiek Obligacijų įsigijimo, tiek paskolos sutartį pasirašiusi) Banko darbuotoja neinformavo jo, kad tokie jo paskaičiavimai buvo klaidingi, t. y. neinformavo apie pagrindinę ir esminę tokios investicijos (Obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis) riziką. Kliento teigimu, darbuotoja žodžiu jam paaiškino, kad prieaugis yra būtent metinis ir taip jį papildomai suklaidino, tačiau pažymi, jog Komisija šio kliento, kaip suinteresuoto asmens, teiginio nelaiko įrodymu ir juo nesiremia, nors iš netiesioginių aplinkybių (t. y. fakto, jog darbuotoja, tiksliai suprasdama siūlomos finansinės priemonės charakteristikas, vadovaudamas protingumo kriterijais turėjo atkreipti kliento dėmesį į jo elgesio neracionalumą, lankstinuke pateikiamos informacijos tendencingumą) galima būtų manyti, jog tam prielaidos egzistuoja.

Bankas, platinęs savų vertybinių popierių (t. y. Obligacijų) emisiją, įgijo dvejopą teisinį statusą, t. y. veikė kaip emitentas ir kartu kaip investicines paslaugas teikiantis rinkos dalyvis. Vertybinių popierių viešas siūlymas pats savaime nepatenka į Direktyvos (atitinkamai Įstatymo) reguliavimo sritį, jam taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB, kurios nuostatos perkeltos į VPĮ. Tolesnis savų vertybinių popierių platinimo ir pardavimo klientams procesas patenka į Direktyvos reguliavimo sritį, todėl jo metu turi būti laikomasi Įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kliento, kuriam teikiama paslauga, tipą, šie reikalavimai apima atitinkamų įspėjimų dėl susijusios rizikos ir informacijos apie produktą pateikimą (Įstatymo 22 str. 2-4 d.), produkto priimtinumo ir tinkamumo testų atlikimą (Įstatymo 22 str. 5, 7 d.), klientų klasifikaciją ir kt. Taigi, Bankas, vykdydamas pirminę Obligacijų emisiją, privalėjo laikytis visų VPRĮ (ir atitinkamai VPĮ) viešam vertybinių popierių siūlymui nustatytų reikalavimų. Parduodant šias finansines priemones investuotojui tinkamai ir aiškiai turėjo būti atskleista visa reikalinga informacija apie Obligacijų įsigijimą skolintomis lėšomis ir tokiam investavimui būdingą riziką. Nagrinėjamuoju atveju viešai siūlydamas Obligacijas Bankas privalėjo laikytis VPRĮ nustatytų reikalavimų prospektui, vienas iš kurių - paskelbti Komisijos patvirtintą prospektą. Komisija, patvirtindama Banko 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą (toliau Obligacijų prospektas), patvirtino, kad Obligacijų prospektas atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, tačiau pabrėžia, kad šis faktas neturėjo jokios įtakos Banko pareigoms, susijusioms su Obligacijų reklama (konkrečiai Lankstinuku).

Reikalavimas, kad viešai siūlomų vertybinių popierių reklama būtų tiksli ir neklaidinanti, buvo įtvirtintas tiek VPRĮ (11 str. 3 d.), tiek VPĮ (11 str. 3 d.). Tiek VPRĮ galiojimo metu, tiek įsigaliojus VPĮ, Komisija turėjo teisę prižiūrėti ir vertinti, ar viešai siūlomų ir (arba) į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtraukiamų vertybinių popierių reklama yra tiksli ir neklaidinanti. Ši Komisijos teisė yra imperatyviai įtvirtinta VPĮ 11 str. 7 d. (atitinkamai VPRĮ 11 str. 7 d.). Vertindama Banko Obligacijų reklamos tikslumą ir klaidinantį pobūdį, Komisija be kita ko vadovaujasi ir bendraisiais Reklamos įstatyme įtvirtintais vertinimo kriterijais. VPĮ 11 str. 3 d. įtvirtinto papildomo vertybinių popierių reklamai taikomo reikalavimo, t. y. reikalavimo, kad reklamoje pateikta informacija turi atitikti prospekte esančią (kai prospektas jau paskelbtas) arba informaciją, kur būtina paskelbti prospekte (kai prospektas bus paskelbtas vėliaus), tikslas - užtikrinti, kad prospekte ir reklamoje teikiama informacija būtų vienoda ir nesiskirtų, t.y. reklamoje negali būti skelbiama ta informacija, kuri nėra įtraukta į prospektą. Šis pastarasis reikalavimas (VPĮ 11 str. 3 d.) negali būti aiškinamas kaip kriterijus, pagal kurį nustatomas vertybinių popierių reklamos tikslumas ir neklaidinantis pobūdis, kaip tai savo skunde daro pareiškėjas.

- Lankstinuke praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą Lankstinuke pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Banko Lankstinuke struktūriškai pateikiamas esminis teiginys „Istorinė grąža 7-9 proc. per metus“ ir po jo sekantis teiginys „Garantuotas prieaugis - net 6 proc.“ leidžia tikėtis, kad garantuojamas 6 proc. prieaugis taip pat per metus (kaip ir istorinė grąža);

- Lankstinuke neatskleidžiama arba neaiškiai, nesuprantamai ar dviprasmiškai pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informaciją. Informacija, kad garantuojamas 6 proc. prieaugis nustatytas ne 1 metams, o 3 metams, investuotojams yra esminė, o Lankstinuke ji yra neaiškiai ir nesuprantamai pateikiama, t. y. visame Lankstinuko tekste nėra aiškiai pasakoma, kad 6 proc. prieaugis nustatytas visam obligacijų galiojimo laikotarpiui, t. y. 3 metams.

Komisijos įsitikinimą dėl Lankstinuke pateikiamos informacijos neišsamumo ir atitinkamai klaidinančio pobūdžio taip pat sustiprino ir papildomas argumentas - kad Obligacijų reklama neatitiko finansų rinkoms priimtinos informacijos pateikimo praktikos, t. y. visuotinai priimta, kad visuomenei pateikiama tam tikros investicijos pelno ar pajamų procentinė išraiška per vienerius metus. Tokia pozicija išdėstyta Tarptautiniuose investavimo veiklos standartuose (angl. Global Investment Performance Standards, GIPS), kurie ne tik nurodo, kad reklaminėje medžiagoje informacija apie investavimo rezultatus turi būti išsami ir teisinga, bet ir nustato, kad investavimo rezultatams skaičiuoti ir skelbti turi būti naudojami vieningi standartai, pvz., laiko terminui nurodyti viename dokumente turi būti vartojamas vieningas, nekintantis matas. Tuo tarpu Bankas, ignoruodamas finansų rinkose priimtiną informacijos pateikimo praktiką, Lankstinuke pateikė informaciją klaidinančiai, naudodamas skirtingus (1 metų ir 3 metų) laiko termino matus. Akcentuoja, kad Lietuvos finansinių priemonių rinkoje susiklosčiusi minėtus standartus atitinkanti rinkos dalyvių praktika leidžia investuotojams tikėtis, jog juos aptarnaujantis ir finansines priemones reklamuojantis rinkos profesionalas taip pat laikosi šių standartų, ir atitinkamai vertinti reklamoje pateikiamą informaciją.

Neigiamai vertintinos Banko pastangos atsakomybę perkelti klientui, teigiant, kad Lankstinuke pateikiam tik bendra informacija apie investicinę galimybę, o prieš priimdamas sprendimą M. S. privalėjo susipažinti su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Pažymi, kad Lankstinuke kaip pastaba nurodyta informacija, kur investuotojai gali susipažinti su Obligacijų prospektu, yra būtina sudėtinė vertybinių popierių reklamos dalis pagal VPĮ 11 str. Šios dalies įtraukimas į reklaminę medžiagą, kaip to reikalauja minėtas VPĮ straipsnis, nereiškia, kad vertybinių popierių reklama gali netenkinti pagrindinio jai keliamo reikalavimo - neklaidinti investuotojų.

Taip pat nepagrįsti Banko teiginiai, kad klientas neturėjo teisės suklysti vertindamas Lankstinuke pateiktą informaciją, nes yra patyręs ir išsilavinęs verslininkas. Ši aplinkybė neįtakoja M. S. profesionalumo investavimo srityje lygio, nes jis yra laikomas neprofesionaliu investuotoju ir paprastu reklamos vartotoju. Nagrinėjama Banko reklaminė medžiaga yra skirta visiems investuotojams (išsilavinusiems ir ne, patirtį versle turintiems ir ne), todėl ji neturi klaidinti vidutinių sugebėjimų investuotojo. Be to, aplinkybė, kad Komisija negavo daugiau skundų, kuriuose būtų išreiškiamos į M. S. panašios pretenzijos, nesumenkina Lankstinuke pateikiamos informacijos klaidinančio pobūdžio.

Daro išvadą, kad turėjo teisę vertinti Lankstinuko atitikimą VPĮ 11 str. 3 d. reikalavimams, o Lankstinuke pateikta informacija buvo neišsami, todėl klaidinanti. Tačiau pabrėžia, kad nesprendė Banko atsakomybės klausimo už VPĮ 11 str. 3 d. pažeidimą. Aplinkybė, kad Lankstinuke pateikiama informacija buvo klaidinanti, turėjo lemtingą reikšmę vertinant Banko paslaugų teikimo M. S. atitikimą teisės aktams. Komisija patikrinimo metu nustatė ir Sprendime konstatavo, kad Klientas, remdamasis Lankstinuke pateikta klaidinančia informacija, priėmė sprendimą įsigyti Obligacijų skolintomis iš Banko lėšomis, o pastaroji įstaiga, prieš sudarydama su Klientu Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartis, nesuteikė jam informacijos apie esminę tokios investavimo strategijos riziką, susijusią su Obligacijų garantuoto prieaugio ir paskolos palūkanų santykiu per metus. Vadovaudamasis Įstatymo 22 str. 3 d. (atitinkamai VPRĮ 24 str. 3 d. 5 p. ir 4 d.) bei atsižvelgdamas į kliento neprofesionalumą, Bankas turėjo aiškiai ir suprantamai paaiškinti M. S., kad metinės paskolos palūkanos 5,5 proc., o garantuojamas Obligacijų prieaugis 6 proc. nustatytas 3 metams. Patikrinimo metu surinktų aplinkybių visuma leido Komisijai konstatuoti, kad minėta esminė informacija klientui nebuvo pateikta tinkamai. Tinkamu Kliento informavimu nelaikytina tai, kad Banko darbuotoja J. J. įteikė M. S. Galutines sąlygas prieš jam pasirašant Obligacijų pasirašymo sutartį, o S. sutartyje buvo nustatytos paskolos sąlygos ir jos negrąžinimo pasekmės. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir 2009 m. kovo 5 d. vykusio Komisijos posėdžio metu J. J. pareikšta priežastis, dėl kurios minėta informacija nebuvo pateikta jos aptarnaujamam Klientui, atspindinti Banko požiūrį į klientų aptarnavimą: esą J. J. nerūpėjo M. S. sudaromo sandorio tikslai, motyvai, jos taip pat nedomino, ar klientas suprato sudaromo sandorio naudą ir rizikas.

Daro išvadą, kad informacija, jog per metus garantuojamas ne 6, o tik 2 proc, Obligacijų prieaugis, buvo esminė, todėl jos trūkumas neleido Klientui priimti pagrįsto investicinio sprendimo, t. y. M. S. nusprendė investuoti remdamasis klaidinančia reklama, kurios tikrųjų sąlygų Bankas jam iki galo neišaiškino prieš pasirašant Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartis. Tuo Bankas pažeidė Įstatymo 22 str. 3 d.

Investavimo rekomendacija - investicinė paslauga, kuriai Įstatyme yra skirtas ypatingas dėmesys. Įstatymų leidėjas investavimo rekomendaciją Įstatyme ne tik įtraukė į investicinių paslaugų sąrašą (pagal prieš Įstatymo priėmimą galiojusį VPRĮ, konsultavimo investavimo į vertybinius popierius klausimais paslaugos teikimui nebuvo būtina FMĮ licencija), bet kartu nustatė papildomas pareigas tarpininkams, teikiantiems šią paslaugą. Toks ypatingas dėmesys šiai investicinei paslaugai skiriamas todėl, kad ja galima ženkliai įtakoti investuotojo valią priimant vienokius ar kitokius investicinius sprendimus, tad atitinkamai toks poveikis gali būti daromas tik turint teisėtą pagrindą ir naudojant teisėtas priemones. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo 22 str. 5 d. numatytas imperatyvus draudimas teikti investavimo rekomendaciją nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, apie finansinę padėtį ir apie tikslus, kurių klientas siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Surinkusi ir įvertinusi minėtą informaciją, FMĮ turi rekomenduoti klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, geriausiai atitinkančias kliento interesus (Įstatymo 22 str. 6 d.).

Nustatė, kad J. M. 2008 m. rugpjūčio 4 d. vizitas į Banką buvo susijęs su terminuotu indėliu, t. y. klientas neplanavo jokių kitų investicijų į finansines priemones. 2009 m. kovo 5 d. vykusio Komisijos posėdžio metu J. M. patvirtino, kad investuoti į obligacijas, jas finansuojant skolintomis lėšomis, jam pasiūlė Banko kasos vadybininkė, su kuria jis bendravo 2008 m. rugpjūčio 4 d. vizito Banke metu. Banko kasos vadybininkės siūlymas J. M. įsigyti Snoro obligacijų, jas finansuojant skolintomis lėšomis, laikomas investavimo rekomendacija, atsižvelgiant į patikrinimo metu surinktų aplinkybių visumą: Bankas šią investavimo strategiją siūlė savo iniciatyva; siūlyta investavimo strategija susijusi su konkrečiais nenuosavybės vertybiniais popieriais. Klientui buvo siūloma tik ši investavimo strategija, neduodant galimybės pasirinkti kitos investicinės paslaugos ar finansinės priemonės. Ši investicinė paslauga klientui buvo suteikta netinkamai, t. y. prieš tai nesurinkus ir neįvertinus Įstatymo 22 str. 5 d. nurodytos informacijos, kaip to reikalauja Įstatymo 22 str. 6 d. Pabrėžia, kad J. M. buvo pasiūlyta ta investavimo strategija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo klientui užpildžius Anketą, buvo J. M. netinkanti. Tik jam susidomėjus šia investavimo strategija ir nusprendus investuoti, kita Banko darbuotoja V. K. užpildė Anketą ir pateikė pasirašyti Snoro obligacijų pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. dokumentų pasirašymas ir Anketos užpildymas įvyko jau po to, kai J. M. buvo priėmęs investicinį sprendimą žodžiu pateiktos informacijos pagrindu.

Tokiais veiksmais Bankas, neatsižvelgdamas į kliento žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, suteikė J. M. investavimo rekomendaciją, nesuteikdamas galimybės tinkamai susipažinti su jam tinkančių ir netinkančių finansinių priemonių sąrašu. Pažymi, kad Komisija 2009 m. kovo 5 d. vykusio posėdžio metu išklausė Banko atstovų (vadovo, teisininko) ir Banko kliento J. M. parodymus. Atsižvelgdama į 2009 m. balandžio 2 d. posėdžio metu išreikštą Banko prašymą išklausyti konkrečiai šį klientą aptarnavusio darbuotojo paaiškinimus, Komisija atidėjo sprendimo priėmimą. Siekdama objektyvaus visų bylos aplinkybių ištyrimo, Komisija, 2009 m. balandžio 27 d. raštu informuodama Banką apie posėdžio vietą ir laiką, paprašė užtikrinti J. M. aptarnavusių Banko darbuotojų dalyvavimą 2009 m. balandžio 30 d. vyksiančiame posėdyje. Pabrėžia, kad pastarajame posėdyje dalyvavo tik Banko darbuotoja V. K. Taigi, Bankas, neužtikrinęs J. M. 2008 m. rugpjūčio 4 d. vizito Banke metu aptarnavusios kasos vadybininkės dalyvavimo 2009 m. balandžio 30 d. vykusiame Komisijos posėdyje, vengė nustatyti tiesą šios bylos nagrinėjimo metu.

Taip pat nustatyta, kad Banko platinamos obligacijos (Snoro euroobligacijos ir Banko su Pasaulio akcijomis susietos obligacijos, kurių įsigijimas butų finansuojamas Banko paskolintomis lėšomis) S. K. buvo siūlomos Banko iniciatyva. Banko teiginį dėl tariamai pačios klientės išreikštos iniciatyvos įsigyti obligacijas ir sudaryti dėl jų atvirkštinio atpirkimo sandorius paneigia ne tik pačios S. K., bet ir ją aptarnavusio Banko darbuotojo K. R. 2009 m. kovo 5 d. Komisijos posėdžio metu duoti parodymai. K. R. patvirtino, kad su kliente susisiekė pats, gavęs S. K., kaip potencialios investuotojos, kontaktus iš savo vadovės. Pabrėžia, kad Anketa buvo užpildyta tik po kelis mėnesius trukusio S. K. konsultavimo dėl galimų investicijų, kai klientė 2008 m. rugsėjo 9 d. atėjo į Banką jau su poreikiu įsigyti obligacijas. Daro išvadą, kad šiai klientei, kaip ir J. M., Bankas savo iniciatyva siūlė investavimo strategiją, susijusią su konkrečiais nenuosavybės vertybiniais popieriai. Anketa pasirašyti buvo pateikta ne laiku (klientei jau apsisprendus investuoti į Banko pasiūlytas, tačiau jai netinkančias finansines priemones), o iki pasirašymo teiktos rekomendacijos nebuvo pagrįstos Įstatymo 22 str. 5 d. nurodyta informacija (klientės žiniomis, patirtimi investavimo srityje, finansine padėtimi bei investavimu siektais tikslais).

Faktą, jog minėtos paslaugos buvo Banko aktyviai siūlomos, netiesiogiai pagrindžia ir tai, jog identišką investicinį sprendimą priėmė ne vienas, o keletas neprofesionalių klientų, kuriems, remiantis Anketos identifikuotu profiliu, jis yra netinkamas. Tai rodo sistemingas Banko pastangas platinti obligacijas siūlant finansuoti tai skolintomis lėšomis ir paneigia Banko argumentą, kad šie sandoriai yra sudaryti klientų iniciatyva.

Akcentuoja, kad tinkamų ir kvalifikuotų Banko paslaugų teikimo klientams pagrindą sudaro vienas kitą papildantys elementai, t. y. tiek tinkamos darbuotojų kvalifikacijos užtikrinimas, sudarantis pagrindą tikėtis, kad įmonė, jos vadovai ir darbuotojai laikysis teisės aktų reikalavimų, tiek reikiamų ir tinkamų Banko procedūrų ir vidinių tvarkų turėjimas. Bankas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, savo pareigas, susijusias su paslaugų klientams teikimu, įgyvendina per savo žmogiškuosius resursus, todėl Banko darbuotojai privalo būti tinkamos kvalifikacijos, turėti specifinių žinių apie finansinių priemonių rinką ir ją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamuoju atveju faktas, kad Bankas turi parengęs reikalingas procedūras ir vidines tvarkas, liudija tik apie formalų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Realių Banko teikiamų paslaugų kokybę ir atitikimą Įstatyme nustatytiems reikalavimams parodo J. M., S. K., M. S., Č. R. aptarnavusių Banko darbuotojų konkretūs veiksmai. Tai, kad Banko darbuotojai, teikdami paslaugas minėtiems klientams, pažeidė Įstatymo 22 str. 3, 5 ir 6 d. įtvirtintus reikalavimus, rodo, kad skunde minimos Banko priimtos vidinės tvarkos (Banko veiklos organizavimo politika ir procedūros, Darbo su kapitalo rinkų skyriaus klientais, prekiaujančiais finansinėmis priemonėmis, tvarka ir kt.) bei darbuotojų apmokymo programos praktiškai nėra efektyvios.

Komisijos nariai yra vieninteliai asmenys, galintys priimti sprendimus šios institucijos vardu, todėl jų nesaisto jokios nuomonės, taip pat ir Banko skunde minima 2008 m. gruodžio 9 d. tikslinio patikrinimo akte Nr. 1T-12 bei 2009 m. sausio 21 d. tikslinio patikrinimo akte Nr. 1T-14 išdėstyta tikrintojo nuomonė. Patikrinimą atliekančio asmens pareiga yra užfiksuoti visas išsiaiškintas ir nustatytas faktines aplinkybes bei suformuluoti savo išvadas. Šios išvados nesaisto ir patikrinimo akto teisinį vertinimą atliekančio Komisijos teisininko. Tuo tarpu sprendimus Komisijos nariai priima pagal savo vidinį įsitikinimą visapusiškai ir objektyviai įvertinę visus byloje surinktus įrodymus ir aplinkybes. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamai bylai reikšmės neturi faktas, kad Komisija pastaruoju metu atliko kompleksinį Banko patikrinimą. Ši aplinkybė nėra susijusi su Banko atsakomybės dėl netinkamų paslaugų teikimo J. M., S. K., M. S. ir Č. R. klausimo nagrinėjimu.

Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 (t. I, b. l. 25-33) konstatavo, kad:

- Bankas, J. M. nesuteikęs visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti AB Banko Snoras euroobligacijų įsigijimo finansuojant Banko jam paskolintomis lėšomis, t.y. sudarant su Banku atvirkštinio atpirkimo sandorį, esmę, šiai investavimo strategijai būdingas rizikas ir galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, pažeidė Įstatymo 22 str. 3 d.;

- Bankas, S. K. nesuteikęs visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ji galėtų suprasti Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų ir AB Banko „Snoras“ euroobligacijų įsigijimo finansuojant Banko jai paskolintomis lėšomis, t. y. sudarant su Banku atvirkštinio atpirkimo sandorius, esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė Įstatymo 22 str. 3 d.;

- Bankas, Č. R. nesuteikęs visos reikalingos informacijos, kurios;pagrindu jis galėtų suprasti Snoro obligacijų įsigijimo finansuojant Banko jam paskolintomis lėšomis, t. y. sudarant su Banku atvirkštinio atpirkimo sandorį, esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, pažeidė Įstatymo 22 str. 3 d.;

- Bankas, M. S. nesuteikęs visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijimo finansuojant Banko jam suteikta tiksline paskola esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė Įstatymo 22 str. 3 d.

- Bankas, teikdamas J. M. ir S. K. investavimo rekomendacijas, nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie klientų žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, pažeidė Įstatymo 22 str. 5 ir 6 d.

- Bankas, neužtikrinęs, kad J. M., S. K., M. S., Č. R. paslaugas teikę ir šiuos klientus konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti, pažeidė Įstatymo 13 str. 1 d.