Dėl duomenų bazės atnaujinimo darbų apie 21 val. kelias minutes neveiks Teisora. Atsiprašome už nepatogumus

Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-25 · Administracinė byla Nr. eI-1327-426/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-25
Bylos Nr.
eI-1327-426/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Linas Vilys
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1327-426/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04326-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Linui Viliui,atsakovės atstovei Eglei Krūminytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1995(02100) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. balandžio 25 d. (toliau – leidimas laikinai gyventi), ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad atsakovas panaikino leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad pareiškėjas ir Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – Įstatymas, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

Teigia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pareiškėjo manymu, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas. Pasak pareiškėjo, Bendrovėje pasikeitusios aplinkybės dėl darbuotojų skaičiaus sumažėjimo, darbo užmokesčio padidinimo atitiko Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. tą patį pagrindą, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal ankstesnės Įstatymo redakcijos 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Akcentuoja, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtos veiklos pagrindu.

Pareiškėjas teigia, kad jis nuo 2017 m. liepos 19 d. atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, kurios pagal naujos redakcijos Įstatymo nuostatas jam yra palankesnės. Nurodo, kad Bendrovėje 2017 m. rugpjūčio mėn. dirbo vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir vienas užsienietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jiems buvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis. Nuo 2017 m. rugsėjo mėn. Bendrovėje dirba vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymi, kad atsakovo reikalavimas kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi, sumažėjus darbuotojų skaičiui, neatitinka lygiateisiškumo principo.

Motyvuojamoji dalis

Teigia, kad Bendrovės veikla nėra fiktyvi, veikia realiai, tai patvirtina teisės aktų nustatyta tvarka valstybės įmonės Registrų centro teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, mokamas pelno mokestis. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad Bendrovė nuo 2017 m. liepos 19 d. formaliai neatitinka Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, niekaip nepažeidžia valstybės (jos saugumo) interesų.

Akcentuoja, kad atsakovo nenuosekli pozicija dėl pareigos gauti naują leidimą laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą. Teigia, kad Bendrovės buhalteriui telefonu suteikė konsultaciją, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. netaikoma Įstatymo redakcijos, galiojusios iki tos dienos, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata ir užsieniečiui pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį nereikia kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Pareiškėjo teigimu, nors nuo 2017 m. lapkričio 19 d. Bendrovėje dirba tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, veikla nepasikeitė – įmonėje dirbančių darbuotojų skaičius negali būti prilyginamas vykdomai veiklai.

Atsakovo veiksmai, pateikus konsultaciją telefonu bei viešai paskelbus informaciją, kai būtina gauti naują leidimą laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, pasak pareiškėjo, yra klaidinantys. Atsakovas, keičiantis Įstatymo redakcijoms, nevertino to kaip naujo pagrindo leidimui laikinai gyventi pakeisti, t. y. laikė, kad tai tas pats pagrindas. Ši aplinkybė, pareiškėjo aiškinimu, patvirtina, kad atsakovo pozicija aptariamu klausimu yra prieštaringa. Nagrinėjamu atveju teisinio saugumo principas buvo šiurkščiai pažeistas, tai sudaro pagrindą skundžiama Sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, prašė skundą tenkinti. Akcentavo, kad atsakovas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas, pateikė klaidinantį išaiškinimą. Teigia, kad pareiškėjas neturėjo pareigos kreiptis į Migracijos departamentą su nauju prašymu.

Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. balandžio 25 d. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. balandžio 25 d. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 8 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. įmonėje neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Patikrinimo metu nustatė, kad 2017 m. liepos 19 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos Bendrovėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, kad būtent Pakeitimo įstatymu siekiama apsaugoti pareiškėją ir visus užsieniečius nuo teisės aktų reikalavimų keitimo, nepažeisti užsieniečių teisėtų lūkesčių, teisinio stabilumo. Užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai panaikinti leidimą laikinai gyventi priimami vadovaujantis iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

Pažymi, kad Sprendime pagrįstai nurodyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju pasikeitusiomis aplinkybėmis nelaikytina nauja Įstatymo redakcija, o laikytina tai, kad pareiškėjas, įrodęs, jog Bendrovėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, leidimo laikinai gyventi galiojimo metu įmonės darbuotojų skaičių sumažino iki reikalavimus atitinkančio vieno darbuotojo ir todėl nėra įsteigtų ne mažiau kaip 3 darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kaip tai numatyta imperatyvioje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisės normoje. Akcentavo, kad užsieniečiams, kurie kreipėsi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo iki 2017 m. sausio 1 d., taikomos taip pat vienodos sąlygos, jie turi įrodyti ir leidimo laikinai gyventi galiojimo metu laikytis sąlygų, pagal kurias buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo teiginius dėl naujos Įstatymo redakcijos, kaip palankesnės, taikymo, vertino kaip pareiškėjo subjektyvius teiginius. Akcentavo, kad pareiškėjas nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, nes nepasidomėjo Pakeitimo įstatymo nuostatomis, nesivadovavo atsakovo interneto svetainėje pateikiama informacija dėl tokių situaciją vertinimo. Pareiškėjui leidimas buvo išduotas iki 2017 m. sausio 1 d., tai jis turėjo atitikti būtent minėtos Įstatymo redakcijos nuostatas.

Pareiškėjo paaiškinimus, kad jam Migracijos departamentas teikė konsultaciją telefonu, atsakovas vertino kaip gynybinę poziciję, kadangi tokia konsultacija negalėjo būti suteikta. Atsakovas nuo pat naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo dienos laikosi nuoseklios pozicijos, kad užsienietis turi vadovautis tos Įstatymo redakcijos nuostatomis, kuriai galiojant pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Atsakovas pastebi tai, kad pareiškėjas skunde netinkamai aiškina aplinkybes dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo. Šiuo atveju esminis momentas yra pareiškėjo naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimas.

Priimant ginčijamą sprendimą atsakovas vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjo valdomoje Bendrovėje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat gyvenantys užsieniečiai. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad įmonė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenimis. Įmonėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, o kiti du darbuotojai turi leidimus laikinai gyventi. Išvadą, kad pareiškėjas netenkina imperatyvių reikalavimų, pagrindžiantys duomenys yra aiškūs ir nedviprasmiški. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nenustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.

Atsakovas padarė išvadą, kad nuo 2017 m. liepos 19 d., kai iš Bendrovės atleido du darbuotojus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, pareiškėjas ir jo valdoma įmonė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Akcentavo, kad turėjo kreiptis su nauju prašymu dėl leidimo išdavimo. Pažymėjo, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi iki 2020 m.

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui 2016 m. balandžio 25 d. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. balandžio 25 d.

Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimų, t. y. nuo 2017 m. liepos 19 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog Bendrovėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, nustatė, kad pareiškėjas atsakovo apie pasikeitusias aplinkybes atsakovo neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad atsakovas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d. Turėjo būti taikoma palankesnė Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.

Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2016 m. balandžio 15 d.

Remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje eA-3472-1062/2018).

Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas taikė netinkamą Įstatymo normą, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjo vertinimas dėl palankesnio teisinio reglamentavimo nustatymo, nepaneigia minėtų normų aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjo teiginiai, kad jis neturėjo teikti naujo prašymo yra nepagrįsti. Jokių išlygų Įstatyme nenustatyta.

Taip pat pareiškėjo skundo argumentai bei pateikti duomenys dėl Bendrovės vykdomos veiklos neaktualūs, kadangi sprendimas dėl fiktyvios veiklos pažeidimo nebuvo nustatytas.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Bendrovės direktorius ir akcininkas, jam priklauso 50 000 vienetų paprastųjų akcijų. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra Bendrovės dalyvis ir pastaroji vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietos ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių neginčijo ir pripažino, kad Bendrovė šiuo metu minėto reikalavimo nebeatitinka. Minėta, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos Įstatymo redakcijos taikymo laikytini nepagrįstais.

Atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. įmonėje neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Remiantis Sodros duomenimis, nustatė, kad nuo 2017 m. liepos 19 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos Bendrovėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, (buhalteris), t. y. tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Akivaizdu, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo reikalavimo. Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, kad Bendrovėje nebuvo įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pažymėtina, kad veiklos rodikliai, vykdoma veikla neturi teisinės reikšmės, nes veiklos fiktyvumas Sprendime nekonstatuotas. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių ir neginčijo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje. Tokią pareigą pareiškėjas turėjo.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką minėta norma yra imperatyvi, kurios pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko. Vykdoma Bendrovės komercinė veikla nepaneigia nustatytų aplinkybių.

Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).

Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, remdamasis oficialiais Sodros duomenimis, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir Bendrovė nuo 2017 m. liepos 19 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjui kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad jam buvo suteiktai prieštaringa informacija, vertintini kritiškai. Savo teiginiams pagrįsti jis jokių duomenų neapteikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pozicija, kad pagrįstai taikomos Įstatymo, galiojusio leidimo išdavimo metu, galiojusios normos.

Pats pareiškėjas nurodo, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi iki 2020 metų, t. y. pareiškėjas gavo leidimą kitu pagrindu. Šioje byloje teismas neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjos skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas