Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-218/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-28
Bylos Nr.
1A-218/2012
Teisminio proceso Nr.
1-30-1-00147-2011-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys, Linas Šiukšta (pran.)
Nuteistasis
R. D.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-218/2012Proceso Nr. 1-30-1-00147-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.6.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Reginos Gaudutienės, Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,gynėjui Mansurui Muksinovui,nuteistajai R. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteista pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios R. D. priteista 101 849,45 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo UAB „D. O.“ ir 528 Lt proceso išlaidų valstybei.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., konfiskuotas ir perduotas civilinio ieškinio padengimui R. D. nusikalstamu būdu įgytas turtas ir lėšos: 591,50 Lt, automobilis BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) telefono aparatas „Samsung GT–s 5230“ su dėžute, ausinėmis ir įkrovikliu, telefono aparatas „Nokia 2220 i“ su baterija, telefono aparatas „Nokia 7500“ su baterija, nešiojamas kompiuteris „HP Pavilion 9700“ su krovikliu, televizorius „Samsung“ su maitinimo laidu, pultu ir dėže, sportiniai bateliai „Adidas“, sportinės kelnės, moteriškos kelnaitės ir liemenėlė bei moteriška striukė, saugomi Klaipėdos VPK.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteista už jai patikėto ir jos žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Šią nusikalstamą veiką ji padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. D., laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. kovo 8 d. dirbdama UAB „D. O.“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), vedėja, pagal parduotuvės vedėjo pareiginius nuostatus bei 2010 m. gruodžio 29 d. sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdama visiškai materialiai atsakinga už parduotuvėje esamų materialinių vertybių apsaugą, turėdama tikslą pasisavinti jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą - UAB „D. O.“ didelės vertės turtą - pinigines lėšas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. kovo 4 d. tyčia nepildė privalomų pildyti kasos pajamų ir išlaidų orderių, UAB „D. O.“ vyr. buhalterei S. D. nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. kovo 4 d. neteikė elektroninės kasos knygos, tuo apsunkindama tinkamą parduotuvės priežiūrą ir tuo pačiu laikotarpiu nenustatytomis sumomis iš UAB „D. O.“ kasos pasisavino iš viso 101849,45 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistoji R. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ji nuosekliai parodė, kad pasisavino tik apie 30 000 Lt, o kur dingo kiti pinigai, t. y. 71849,45 Lt, ji paaiškinti negali. Neaišku, kuo remiantis buvo nustatyta, kad ji pasisavino visus trūkstamus pinigus. Šiuo atveju jos veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 183 str. 1 d., nes jos iš UAB „D. O.“ pasisavinta pinigų suma neviršijo 250 MGL, ir pagal BK 184 str. 2 d., nes ji 71849,45 Lt nepasisavino, o kadangi buvo už juos materialiai atsakinga, laikytina, kad šį jos žinioje buvusį svetimą turtą ji iššvaistė. Ji prisipažino, kad buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkė netvarkingai ir neatsakingai elgėsi su jai patikėtais pinigais. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad šiame darbe ji neturėjo jokios patirties. Į darbą ji buvo priimta pardavėjos pareigoms, vadovauti parduotuvei ji neketino ir nenorėjo. Darbdavio ji buvo priversta vadovauti parduotuvei vos ne grasinant atleisti ją iš darbo. Darbdavys dirbti šį darbą jos tinkamai neapmokė ir per visą jos darbo laikotarpį nepadėjo tvarkyti dokumentų, jos nekontroliavo. Pirmą darbo mėnesį ji pinigų į banką įnešti negalėjo, kadangi neturėjo tam įgaliojimo. Vėliau tikėjosi dokumentus sutvarkyti ir pinigus įnešti. Kadangi reikėjo nuomotis butą, ji pradėjo iš parduotuvės skolintis nedidelėmis pinigų sumomis buto nuomai ir buitinių poreikių tenkinimui, todėl neginčija, kad iš parduotuvės kasos galėjo paimti pinigų, bet ne daugiau kaip 30000 Lt. Kaip matyti iš liudytojų, parduotuvės darbuotojų, parodymų, jie į jos kabinetą patekdavo laisvai ir ten palikdavo pinigus, kai jos nebūdavo. Todėl žinodami, kad pinigai laikomi jos kabinete, galėjo juos pasisavinti. Tyrimas tokia linkme nebuvo atliekamas visą kaltę dėl pinigų dingimo verčiant jai vienai.

Žemesnės instancijos teismas

Remiantis LR BK 59 str. 1 d. 6 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma aplinkybė, kai veika padaryta dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo asmens elgesio. Šiuo atveju darbdavys, žinodamas, kad ji neturi darbo patirties, jos dirbti tinkamai neapmokęs, nekontroliavęs ir ilgą laiko tarpą neišdavęs jai įgaliojimo įnešti pinigus į bendrovės sąskaitą, elgėsi rizikingai, o didelės jai perduotos pinigų sumos iš dalies provokavo ją šiomis lėšomis pasinaudoti. Nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip lengvinančios jos atsakomybę. Teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą, į šias aplinkybes neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė, o patys bausmės skyrimo motyvai yra formalūs. Įvertinęs šias aplinkybes teismas galėjo jai paskirti švelnesnę bausmę. Jai paskirta bausmė neatitinka BK 54 str. reikalavimų ir yra aiškiai per griežta. BK 54 str. 3 d. yra nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Paskirtoji laisvės atėmimo bausmė atima iš jos galimybę dirbti ir stengtis kuo greičiau atlyginti padarytą žalą. Įvertinus tai, jog teismas iš dalies neteisingai kvalifikavo jos veiksmus ir neįvertino jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuosprendis turėtų būti pakeistas. Prašo nuosprendį pakeisti, jos veiką iš BK 183 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 183 str. 1 d., 184 str. 2 d. ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teismo posėdyje nuteistoji R. D. ir jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jai paskirtą bausmę. Prokuroras prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino R. D. kalta. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta R. D. padarytą nusikalstamą veiką bei skiriant nuteistajai bausmę baudžiamieji įstatymai irgi pritaikyti tinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Kad nuteistoji R. D. pasisavino svetimą UAB „D. O.“ priklausantį didelės vertės turtą, patvirtina kasos inventorizacijos aktas, ieškovo atstovo V. R., liudytojų O. M., O. K., S. D. parodymai, kratų, daiktų apžiūrų protokolai ir kiti rašytiniai bylos dokumentai. Iš dalies R. D. kaltę patvirtina ir pačios nuteistosios parodymai.

Civilinio ieškovo atstovas V. R. teisme parodė, kad jis dirba UAB „D. O.“ vienos iš Klaipėdos m. esančių parduotuvių vedėju. 2011 m. kovo mėnesį jam paskambino jo tiesioginė viršininkė O. M. ir paprašė kartu su kitos parduotuvės vedėja O. K. nuvykti į R. D. parduotuvę ir patikrinti šios parduotuvės centrinėje kasoje esančius pinigus. Nuvykę R. D. rado pildančią kasos knygą. Paprašęs R. D. atidaryti kompiuteryje esančią kasos knygą, pamatė, kad pinigų likutis kasoje turi būti 66 000 Lt. Paklausus R. D., kodėl tokią didelę pinigų sumą laiko kasoje, ši nieko neatsakė. Pagal nustatytą tvarką didesnė nei 7000 Lt suma turėjo būti įnešta į įmonės banko sąskaitą. R. D. pasakė, kad grynieji pinigai yra spintoje, suskaičiavus nustatyta, kad jų iš viso buvo apie 26 000 Lt, t. y. buvo apie 40 000 Lt trūkumas. R. D. nusistebėjo, kad toks mažas trūkumas ir pasakė, kad pinigus „tuoj priveš“, kažkam skambino telefonu, rašė žinutes, bet niekas su ja nesikalbėjo. Jie truputį palaukė, o paskui į O. M. telefoną paskambino iš Vilniaus vyr. buhalterė ir pasakė nuimti „Z“ ir „X“ kasos ataskaitas už visą laikotarpį nuo parduotuvės atidarymo. Viską susumavus buvo apie 130 000 Lt. Apie rastą pinigų trūkumą jie surašė aktą. R. D. su nustatyta trūkumo suma sutiko, aktą pasirašė ir žadėjo trūkumą padengti, vėl kažkam skambino ir sakė, kad pinigus „tuoj priveš“. Atsidarę elektroninę kasos knygą jie pamatė, kad ji užpildyta tik už sausio mėnesį. Patikrinus visus buhalterinius dokumentus, kurie buvo išmėtyti stalčiuose, jam susidarė įspūdis, kad buhalterinės apskaitos net nebuvo bandyta vesti. Jis pats jokio specialaus išsilavinimo neturi, tačiau buhalterinė apskaita, kurią tvarko parduotuvių vedėjai, nėra sudėtinga. Mėnesio pabaigoje visus buhalterinius dokumentus jiems reikia siųsti į Vilnių.

Liudytoja O. K. teisme parodė, kad šioje parduotuvėje, kurios vedėja buvo R. D., nuo jos atidarymo iki 2011 m. sausio 19 d. ji pati dirbo kasininke. Jai atrodė, kad R. D. kaip vedėja tvarkėsi gerai. Šiuo metu ji yra kitos parduotuvės Klaipėdoje vedėja. Ji su V. R. gavo nurodymą patikrinti (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės kasą. Atlikus R. D. parduotuvės patikrinimą, buvo nustatytas didelis piniginių lėšų trūkumas. Kai ji dirbo šioje parduotuvėje, buvo tokia tvarka, kad darbo pabaigoje, 22 val., per dieną suprekiautus pinigus kasininkės išimdavo iš kasos ir su kasos „Z“ ataskaita maišelyje palikdavo vedėjos kabinete stalo stalčiuje. Ryte atėjusi į darbą, vedėja R. D. susiskaičiuodavo pinigus, niekada jokių piniginių lėšų trūkumo nebuvo. Kai dėdavo per dieną suprekiautus pinigus į stalčių, jame matydavo ir vakarykščius pinigus, yra mačiusi už kokias tris dienas suprekiautus pinigus. Ar R. D. nešė pinigus į banką, ji nesidomėjo, tačiau dėl pinigų trūkumo pardavėjoms pretenzijų neturėjo, taip pat nesiguodė, kad būtų pradingę pinigai ar būtų jų kam nors paskolinusi. Atlikus patikrinimą, pamatė, kad pinigai į banko sąskaitą nebuvo įnešti nė vieno karto. Paklausus R. D., kur pinigai ir kodėl jų neneša į banką, ši nieko neatsakė, nesiteisino ir nieko neaiškino. Sakė, kad tuoj atveš, bandė vaidinti, kad kažkam skambina, bet pinigų niekas neatvežė, todėl buvo iškviesta policija. Liudytoja taip pat parodė, kad jai pradėjus dirbti vedėja kitoje parduotuvėje, darbo reikalais konsultuodavosi su R. D., kuri jai viską paaiškindavo, padėdavo ir jai nebuvo jokių abejonių, kad R. D. kažko savo darbe nesupranta.

Liudytoja S. D. parodė, kad dirba UAB „D. O.“ buhaltere. Buvo plečiamas parduotuvių tinklas ir R. D. buvo paskirta dirbti parduotuvės vedėja. Visiems parduotuvių vedėjams buvo išaiškinta, kaip tvarkyti parduotuvės dokumentaciją, vesti kasos knygą, pildyti žurnalus, kasos pajamų ir išlaidų orderius ir kokiais terminais pateikti dokumentus. Su parduotuvės vedėja R. D. ji bendravo elektroniniais laiškais ir telefonu. R. D. buvo neatidi, darė buhalterinių klaidų, jas tekdavo taisyti, reikėdavo paraginti pateikti dokumentus. Nepateikusi laiku dokumentų ji vis išsisukinėjo sakydama tuoj arba, kad „kompiuteris užlūžo“. Kai išsireikalavo elektroninę kasą, pamatė, kad pinigų likutis yra daugiau kaip 100 000 Lt, tuomet kilo įtarimas, ar R. D. tokią pinigų sumą laiko parduotuvėje. Paskambinus R. D. ir paklausus jos, kiek ji ruošiasi šiandien įnešti pinigų, R. D. pasakė, kad jai reikia pagalvoti, nepasakė net apytikslės pinigų sumos. Tuomet buvo skubiai nutarta atlikti pinigų inventorizaciją, ją atlikti įsakymu buvo paskirti O. K. ir V. R.. Atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad parduotuvėje yra daugiau kaip 100 000 Lt pinigų trūkumas ir visiškai nebuvo pildoma kasos knyga bei kasos pajamų orderiai. Dėl didelio darbo krūvio bei patirties stokos liudytoja nepakankami sukontroliavo piniginių lėšų judėjimą R. D. parduotuvėje, tuomet ji įmonėje buvo vienintelė buhalterė.

Liudytoja O. M. parodė, kad ji dirba UAB „D. O.“ prekybos vadove. Bendrovė 2010 m. pabaigoje atidarė dvi naujas parduotuves Klaipėdoje. Parduotuvės (duomenys neskelbtini) vedėja buvo paskirta R. D.. Lankydamasi Klaipėdoje, pastebėjo, kad R. D. mėgdavo truputį pameluoti. Vasario mėnesį ofise išgirdo kalbas, kad R. D. tai nepristato kasos duomenų, tai dar ko nors laiku nepadaro. Kai sužinojo, jog kovo mėnesį buvo gauta kasos knyga tik už sausio mėnesį ir kad yra 66000 Lt pinigų likutis, iš karto buvo suorganizuotas patikrinimas siekiant išsiaiškinti, ar tuos pinigus R. D. turi ir ar yra nors viena inkasacija į banką. Pasirodė, kad pinigai į banką nė karto nebuvo įnešti. Kitų parduotuvių vedėjai V. R. ir O. K., atlikę inventorizaciją pas R. D. parduotuvėje, nustatė didesnį kaip 100 000 Lt piniginių lėšų trūkumą. Prieš pradedant dirbti, ji supažindino R. D. su priešgaisrinės saugos taisyklėmis, apmokė, kaip tvarkyti kasos knygą, išaiškino kasos operacijų taisykles ir visa kita, ką privalo atlikti parduotuvės vedėja. Pradėjus dirbti, po kokių 2 savaičių ji klausinėjo R. D., ar jai viskas suprantama, ši atsakė, kad ji viską supranta ir jai puikiai sekasi.

Kasos inventorizacijos akto (1 t., 10-13 b. l.) duomenimis nustatyta, kad 2011 m. kovo 4 d. patikrinus (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės kasą faktiškai rasta 28 742,48 Lt grynųjų pinigų, taip pat nustatytas 101849,45 Lt trūkumas. Kasos knygos (1 t., 59-62 b. l.) duomenimis nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. kovo 5 d. iš dviejų parduotuvės kasų įplaukos buvo 130591,93 Lt. UAB „D. O.“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB“ banke išrašas (1 t., 46-58 b. l.) patvirtina, kad už tą patį jau nurodytą laikotarpį R. D. grynųjų pinigų į banko sąskaitą nė karto neįnešė.

Žemesnės instancijos teismas

Iš darbo sutarčių kopijų (1 t., 5-6, 117-119 b. l.) matosi, kad R. D. UAB „D. O.“ parduotuvėje (duomenys neskelbtini) priimta dirbti 2010 m. gruodžio 29 d. parduotuvės kasininke pardavėja bei vedėja, darbo sutartis pagal Darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. nutraukta 2011 m. kovo 8 d.

2010 m. gruodžio 29 d. su R. D. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (1 t. , 7-9 b. l.), šią sutartį R. D. yra pasirašiusi. Taip pat nuteistoji pasirašytinai buvo supažindinta ir su parduotuvės vedėjo pareiginiais nuostatais (1 t., 112-115 b. l.). Iš jų matosi, kad, be kitų pareigų, parduotuvės vedėjas turi pareigą pildyti kasos pajamų knygą bei kitus dokumentus, patikrinti, ar pinigų kiekis atitinka kasos aparato parodymus, nustatyta tvarka atiduoti realizacijos pajamas, dalyvauti inventorizacijose, įforminti prekybos ataskaitas, kitus dokumentus.

Pati nuteistoji R. D. teisme savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad kaltinime nurodytu laiku dirbo UAB „D. O.“ parduotuvės vedėja. Su ja buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurios turinį ji suprato, t. y. kad yra materialiai atsakinga už pinigines lėšas, prekes. Pripažino, kad nepildė kasos knygos elektroninio žurnalo bei kasos pajamų ir išlaidų orderių. Gautas pinigines lėšas apskaitydavo pagal kasos aparato ataskaitas ir laikydavo savo kabinete nerakinamame stalo stalčiuje. Per jos darbo laikotarpį pinigų parduotuvėje už prekes buvo gauta daugiau kaip 100 000 Lt. Stalčiuje gulėjo trijų mėnesių pinigai, prie jų prieiti galėjo bet kas. Vėliau visi pinigai buvo sudėti į vieną vietą, nes į stalčių netilpo. Žinojo, kad reikia pinigus įnešti į banko sąskaitą, bet nė karto neįnešė. Seifo darbe nebuvo, nes pinigus reikėjo nešti į banką. Parduotuvės pinigus ji naudojo savo reikmėms, nuomojosi butą, pirko apie 1000 Lt kainuojantį kompiuterį, drabužių, už 18 000 Lt nusipirko automobilį. Dar prieš įsigyjant automobilį, 4 dienoms nuomojosi kitą automobilį. Mano, kad iš viso išleido apie 30 000 Lt. Imdama iš stalčiaus parduotuvės pinigus jų neskaičiavo ir niekur nepasižymėjo, kiek tų pinigų paėmė. Pinigų trūkumas išaiškėjo 2011 m. kovo 4 d. atlikus patikrinimą. Tuo metu jos piniginėje rado taip pat pasisavintus 700 Lt. Ji tik vėliau bandė suskaičiuoti, kiek galėjo paimti pinigų ir suskaičiavo, kad išleisti galėjo apie 30 000 Lt. Kur dingo kiti pinigai, nežino, iki patikrinimo metu nustatyto pinigų trūkumo, tokios didelės 101 849 Lt pinigų sumos trūkumo nepastebėjo. Imdama pinigus iš įmonės, tikėjosi juos dalimis iš savo algos kas mėnesį grąžinti, tačiau realiai tokių pinigų neturėjo. Pripažino, kad atliekant patikrinimą, kuomet buvo nustatytas piniginių lėšų trūkumas, ji tik vaidino, kad jai kažkas turi atvežti pinigus. Iš tikrųjų niekas jų jai neturėjo atvežti, pinigų niekam ji nepaskolino. Anksčiau su grynaisiais pinigais nėra turėjusi reikalų, suprato, kad savinasi svetimus pinigus. Yra pasirašiusi su įmone vekselį, iki šiol mokėti žalos atlyginimą nėra pradėjusi, o vekselyje nurodytas terminas jau yra suėjęs. Su pareikšto civilinio ieškinio 101 849,45 Lt suma sutinka.

Nuteistosios parodymus apie jos išleistus įmonės pinigus patvirtina ir kratų protokolų duomenys. Asmens kratos metu (1 t., 22 -24 b. l.) 2011 m. kovo 4 d. pas R. D. rasti automobilio „BMW“ raktai su pakabuku, transporto priemonės registravimo liudijimas, 591,50 Lt, du „Nokia“ ir vienas „Samsung“ mobiliojo ryšio telefonai, UAB „Juntos“ kvitas 254,15 Lt sumai. R. D. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu (1 t., 28-34 b. l.) rasta nešiojamasis kompiuteris „HP Pavilion 9700“, televizorius „Samsung“, Topo centro parduotuvės kvitas 899 Lt sumai, nauji sportiniai batai, sportiniai ir apatiniai drabužiai, striukė. UAB „Autoblikas“ nuomos sutartis, sąskaita ir kvitas (2 t., 6-8 b. l.) patvirtina kad R. D. 2011 m. sausio 7 d. – 2011 m. sausio 10 d. iš šios bendrovės nuomojosi automobilį “Opel Astra Classic“, sumokėdama už jį 400 Lt, kas atitinka pačios nuteistosios parodymus.

Iš išdėstytų nuteistosios R. D. parodymų matosi, kad nuteistoji kalta prisipažįsta tik dėl dalies UAB „D. O.“ pinigų pasisavinimo. Apie tai, kad pasisavino tik 30000 Lt pinigų sumą, nuteistoji nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Jame taip pat nurodoma, kad ji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme nuosekliai tvirtino, jog pasisavino tik 30000 Lt, o kur dingo kiti trūkstami pinigai, paaiškinti negali. Tačiau šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. kovo 4 d. vykusios įtariamosios apklausos (1 t., 86-88) metu nuteistoji R. D. savo kaltę pripažino iš dalies. Ji, kaip ir teisme, buvo parodžiusi, kad trūkstamus pinigus išleido automobilio, kompiuterio, televizoriaus, drabužių, maisto pirkimui, būsto nuomai. Tikslios iš parduotuvės paimtų pinigų sumos ji nurodyti negalėjo, nes teigė jų neskaičiavusi. Tačiau tuomet nurodė, kad galėjo paimti apie 50000 Lt. R. D. išvardino ir konkrečias išleistų pasisavintų pinigų sumas, tačiau kur išleido kitus pinigus, parodė nežinanti. Dar kitos 2011 m. gegužės 6 d. vykusios įtariamosios apklausos metu (1 t. 95-98 b. l.) R. D. jau kalta prisipažino visiškai ir davė labai nuoseklius ir detalius parodymus. Ji parodė, kad darbo dienos pabaigoje pardavėjai jai atnešdavo suprekiautus pinigus ir kasos „Z“ ataskaitą, ji tuos pinigus suskaičiuodavo, pinigų sumos atitiko, ji privalėjo atspausdinti kasos išlaidų orderius, juos pati pasirašyti ir duoti pasirašyti pardavėjams, tačiau to nedarė, vis atidėdavo kitai dienai. Orderių buhalterijai nesiuntė, nes niekas jos neprašė to daryti. Žino, kad pagal vedėjos pareiginius nuostatus ji pinigus privalėjo įnešti į banko sąskaitą, tačiau nė vieno karto jų neįnešė. Šios apklausos metu R. D. parodė, kad imdama pinigus iš pradžių manė, kad galės juos grąžinti, bet paskui suvokė, kad jų grąžinti negalės, nes jos atlyginimas buvo minimalus. Ji norėjo viską turėti, todėl vėliau imdama pinigus jau nebekreipė dėmesio ir ėmė pinigus nesusimąstydama apie pasekmes. Didžiausia jos iš karto paimta pinigų suma buvo 20000 Lt, kai ji pirko automobilį, kitais atvejais ji paimdavo nuo kelių šimtų iki 3000 Lt. Kam išleido pinigus, pasakyti negali. Taip pat parodė, kad pirmosios apklausos metu ji buvo susijaudinusi ir pasimetusi, todėl kalta prisipažino tik iš dalies. Ji viena yra atsakinga už grynuosius pinigus, pardavėjai jų negalėjo paimti. Dėl padaryto nusikaltimo ji nuoširdžiai gailisi ir stengsis atlyginti padarytą žalą. Teisme perskaičius šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistoji parodė, kad jos parodymai yra teisingi tik apie pinigų išleidimą, tačiau teismui taip ir negalėjo paaiškinti, kodėl ji mano išleidusi tik 30000 Lt.

Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji R. D. taip pat parodė, kad ji pasisavino tik 30000 Lt, o kur dingo 70000 Lt, negali paaiškinti. Nuteistoji davė tokius pačius parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Dar kartą perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 86-88, 95-98 b. l.) nuteistoji nieko negalėjo paaiškinti, kodėl vienos apklausos metu buvo nurodžiusi, jog pasisavino 50000 Lt, o kitos apklausos metu buvo visiškai prisipažinusi kalta bei parodžiusi, kad pardavėjai negalėjo paimti pinigų. Atsakydama į teismo klausimą ji parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jos niekas nevertė duoti parodymų.

Vertinant nuteistosios teisme duotus parodymus kartu su kitais įrodymais, akivaizdu, kad nurodydama mažesnę pasisavintų svetimų pinigų sumą nuteistoji siekia išvengti atsakomybės pagal griežtesnį baudžiamąjį įstatymą. Iš jau išdėstytų liudytojų V. R. ir O. K. teisme duotų parodymų matosi, kad patikrinimo metu R. D. nebuvo nustebusi dėl pinigų trūkumo, atvirkščiai, ji netgi buvo nustebusi, kad trūkumas toks nedidelis. Kadangi kasos inventorizaciją atlikę V. R. ir O. K. kompiuteryje matė kasos knygą, kur buvo nurodytas pinigų likutis 66 000 Lt, tačiau nežinojo, jog suvesti duomenys yra tik už sausio mėnesį, todėl suskaičiavę grynuosius pinigus pamanė, kad trūkumas yra tik apie 40 000 Lt. Apie tai pasakius R. D., ši ir nusistebėjo maža trūkstamų pinigų suma, pasakydama „tik tiek“. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistoji žinojo, jog yra paėmusi didesnę pinigų sumą. Nurodyti liudytojai nieko neparodė ir apie tai, kad R. D. būtų jiems ką nors sakiusi, jog pinigus paimti galėjo kas nors iš parduotuvės darbuotojų, jie parodė, kad nuteistoji buvo labai rami ir iš viso nieko neaiškino, tik pasakė, kad pinigus jai „tuoj priveš“. Pati nuteistoji tą pačią 2011 m. kovo 4 d. UAB „D. O.“ direktoriui rašytame pasiaiškinime (1 t., 16 b. l.), be kita ko, nurodė, kad kasoje trūkstamą 101849,45 Lt sumą išleido ir ją grąžins dalimis. Pripažindama visų pinigų pasisavinimą ir ketindama juos grąžinti nuteistoji tą pačią dieną pasirašė paprastą neprotestuotiną 101849,45 Lt vekselį. Nuteistosios R. D. iškelta versija apie tai, kad pinigus galėjo paimti parduotuvės darbuotojai vertintina tik kaip jos gynybos priemonė. Įvertinant tai, kad 70000 Lt pinigų suma, kurios nuteistoji nepripažįsta pasisavinusi, yra pakankamai didelė, neįtikėtina, kad supratusi, jog tokios sumos ji negalėjo išleisti, ikiteisminio tyrimo metu galėjo visiškai prisipažinti kalta ir netgi parodyti, kad darbuotojai pinigų paimti negalėjo. Pačios nuteistosios veiksmai taip pat byloja apie tai, kad niekas kitas, be jos pačios, parduotuvės pinigų nepasisavino. Be to, jei nuteistoji būtų įtarusi, kad kažkas savinasi pinigus, parduotuvėje jų nebūtų laikiusi, o skubiai nunešusi į banką. Akivaizdu, kad nuteistoji tyčia pinigų neįnešė į įmonės sąskaitą, nes juos leido savo poreikiams. Iš nuteistosios parodymų matosi, kad ji įmonės pinigus ėmė palaipsniui, jokios paimamų pinigų apskaitos nevedė. Dažnai imdama nuo kelių šimtų iki 3000 Lt ir didesnes pinigų sumas, nuteistoji pati nebesuskaičiavo, kokią pinigų sumą yra paėmusi iš įmonės. Nuteistoji R. D. teisinosi, jog pinigų į banką nenešė, nes buvo pametusi darbo pažymėjimą, o apeliaciniame skunde nurodo, kad to nepadarė, nes neturėjo įgaliojimo, tačiau tokie jos argumentai yra paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais. Teisme apklausti liudytojai parodė, kad darbo pažymėjimas šiuo atveju nebuvo reikalingas, pati nuteistoji teisme pripažino, kad joks įgaliojimas pinigams įnešti į banko sąskaitą taip pat nebuvo reikalingas. Visa tai tik patvirtina teismo išvadą, kad ji kaltinime nurodytu laikotarpiu turėdama tikslą pasisavinti svetimus pinigus, tyčia nepildė kasos pajamų ir išlaidų orderių, neteikė įmonės buhalterei elektroninės kasos knygos ir pasisavino jos žinioje buvusį įmonės turtą – 101849,45 Lt pinigų sumą.

Tuo tarpu nuteistosios apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ji gali būti pripažinta tik dėl 30000 Lt svetimo turto pasisavinimo ir jos nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 183 str. 1 d., o dėl likusių 70000 Lt turi būti pripažinta kalta pagal BK 184 str. 2 d., kadangi ji, būdama materialiai atsakinga ir netinkamai vykdydama savo pareigas, tuos pinigus iššvaistė, yra nepagrįsti ir atmetami.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ yra išaiškinta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Pagal šiuo metu galiojančią teisminę praktiką svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą tyčia neteisėtai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas supranta, kad svetimą turtą neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys Nr. 2K-733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010). Apie tai, ar kaltininko veika atitinka BK 183 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, sprendžiama ne vien pagal objektyviuosius, bet ir pagal subjektyviuosius šios veikos požymius, t. y. pagal tai, ar buvo įrodyta kaltininko tyčia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą paversti savo turtu.

Šioje byloje ištirti įrodymai, taip pat ir pačios nuteistosios parodymai patvirtina, kad R. D. svetimais pinigais naudojosi kaip savais. Nuteistoji pati parodė, kad norėjo turėti ir automobilį, ir įsigyti buitinės technikos bei naujų drabužių, įmonės pasisavintus pinigus leido maisto produktams pirkti, buto nuomai ir kt., svetimus pinigus ėmė negalvodama apie pasekmes. Taigi R. D., imdama bendrovės „D. O.“ pinigus, suvokė, kad neteisėtai savinasi jos žinioje esantį jai svetimą turtą ir taip pažeidžia bendrovės interesus, daro jai žalą ir to norėjo, t. y. ji veikė tiesiogine tyčia. Jos pasisavinta bendrovei priklausanti 101 849,45 Lt pinigų suma yra didesnė už 250 MGL dydžio sumą, todėl R. D. nusikalstama veika pagal BK 183 str. 2 d. kvalifikuota teisingai.

Nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos bausmės kolegija taip pat atmeta. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas R. D. bausmę teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jokių bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų nepažeidė. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Nebuvo nustatyta nei nuteistosios R. D. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tai nuteistoji motyvuoja tuo, jog darbdavys žinojo, kad ji neturi darbo patirties, jos dirbti tinkamai neapmokė, nekontroliavo ir ilgą laiką neišdavė jai įgaliojimo įnešti pinigus į banko sąskaitą, o didelės jai perduotos pinigų sumos ją provokavo pasinaudoti svetimais pinigais. Šie apeliantės argumentai yra visiškai nepagrįsti ir į juos jau buvo atsakyta šioje nutartyje. Nuteistosios argumentai apie tai, kad darbdavys jos neapmokė dirbti, neatitinka bylos aplinkybių. Prekybos vadovė bei įmonės buhalterė, apklaustos liudytojomis, parodė, kad R. D. buvo supažindinta su visomis reikiamomis taisyklėmis, apmokyta tvarkyti dokumentus, susijusius su jos kaip parduotuvės vedėjos pareigybe, su nuteistąja buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kad šios sutarties turinį suprato, teisme patvirtino pati nuteistoji R. D.. Liudytojas V. R., dirbantis kitos parduotuvės vedėju, parodė, kad pats neturi jokio specialaus išsilavinimo, o buhalterinė apskaita, kurią tvarko parduotuvių vedėjai, nėra sudėtinga. Kad R. D. gerai išmanė savo darbą, patvirtina liudytojos O. K. parodymai. Ši liudytoja parodė, kad pradėjusi dirbti vedėja kitoje parduotuvėje, dėl vedėjos darbo konsultavosi su R. D., o ši jai padėdavo ir viską paaiškindavo. Liudytoja S. D. pripažino, jog galbūt dėl didelio darbo krūvio nesukontroliavo, kad R. D. įneštų pinigus į banką, kita vertus, iš pačios nuteistosios parodymų matosi, kad ji žinojo ir suprato, jog pinigus ji privalėjo įnešti į banko sąskaitą. Ji netgi parodė, kad parduotuvėje nebuvo seifo, nes pinigai turėjo būti nešami į banką. Teisme nuteistoji taip pat pripažino, kad nešti pinigus į banką nebuvo reikalingas joks įgaliojimas, todėl tokie jos parodymai paneigia pačios apeliantės skunde nurodomą argumentą, kaip tariamai pagrindžiantį darbdavio rizikingą elgesį. Nuteistosios skundo argumentas, kad didelė jos laikomų pinigų suma ją provokavo pasinaudoti šiais pinigais, tik patvirtina jos kaltę kad būdama materialiai atsakinga už parduotuvėje suprekiautus pinigus ir nevykdydama savo pareigos juos įnešti į banko sąskaitą, ji tuos svetimus pinigus pasisavino. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Nuteistoji R. D. skunde nurodo, kad jai paskirta bausmė neatitinka BK 54 str. reikalavimų, o nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl bausmės paskyrimo yra formalūs. Nors teismo nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai yra trumpi ir lakoniški, tačiau iš jų matosi, kad teismas atsižvelgė ir kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Buvo įvertinta, kad R. D. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, jos pasisavinto svetimo turto vertė beveik tris kartus viršija BK 190 str. nurodytą didelę vertę atitinkančią pinigų sumą. Taip pat buvo įvertinta ir nuteistosios asmenybė, kad ji neteista ir sutinka atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo apie BK 54 str. 3 d. numatytą galimybę skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė atima iš jos galimybę dirbti ir stengtis kuo greičiau atlyginti padarytą žalą. Iš nuteistosios apeliacinio skundo matosi, kad paskirti švelnesnę nei numatyta įstatymo bausmę nuteistoji R. D. prašo atsižvelgiant į tai, kad teismas, iš dalies neteisingai įvertinęs jos veiksmus, jos veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d. Šioje nutartyje jau buvo išdėstyti motyvai, kodėl nuteistosios nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 183 str. 2 d. Šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, todėl teismas pagrįstai paskyrė šios rūšies bausmę. Bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Tuo tarpu švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyje arba BK 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Skirti R. D. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vadovaujantis BK 62 str. 1 d., 2 d. nėra šiose straipsnio dalyse numatytų būtinų sąlygų, taikyti BK 54 str. 3 d. taip pat nėra pagrindo. BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal galiojančią teismų praktiką švelnesnė negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. numatytu pagrindu, skiriama, jei nustatomos kokios nors išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tokios aplinkybės turi būti nurodomos nuosprendyje. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, juo labiau, išimtinių, dėl kurių nuteistajai R. D. šiuo pagrindu galėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Tokių aplinkybių savo skunde nenurodo ir pati nuteistoji. Apeliantės skundo argumentas, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė jai apriboja galimybę dirbti ir kuo greičiau atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, yra deklaratyvus. Nors nuteistoji R. D. pripažino pasisavinusi dalį įmonės pinigų, tačiau iki šiol ji net nebandė atlyginti jos pačios pripažįstamos padarytos žalos. Bet kuriuo atveju jos ketinimas greičiau atlyginti padarytą žalą negali būti laikomas išimtine aplinkybe BK 54 str. 3 d. taikymo prasme. BK 183 str. 2 d. sankcija numato griežtą ir tik vienos rūšies – laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes teismas nuteistajai R. D. paskyrė ženkliai už sankcijos vidurkį mažesnę 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę laikyti per griežta ir švelninti ją nėra pagrindo. R. D. teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja ir bausmės paskirčiai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistosios R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Regina GaudutienėKęstutis Jucys