- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- e2-541-781/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00302-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rivilta“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivilta“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rivilta“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – ir VSDFV) 2018 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Rivilta“ (toliau – ir atsakovė) iškėlimo (civilinė byla Nr. eB2-286-544/2019). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė nuo 2012 m. netinkamai vykdė pareigą mokėti privalomas įmokas už samdomus darbuotojus į VSDFV biudžetą ir 2018 m. lapkričio 20 d. įsiskolinimas VSDFV biudžetui sudarė 10 251,36 Eur sumą. 2018 m. lapkričio 20 d. duomenimis bendrovėje nebuvo darbuotojų. Atsakovė registruoto nekilnojamojo turto neturi, jos vardu yra įregistruotos trys transporto priemonės. Paskutinį kartą atsakovė finansinės atskaitomybės dokumentus VĮ „Registrų centras“ teikė už 2016 m. Vadovaujantis paskutiniais turimais duomenimis, atsakovė turėjo 245 826 Eur vertės turto, iš kurio 95 proc. sudarė trumpalaikis turtas, o per vienerius metus mokėtinos sumos nebuvo nurodytos. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas atsakovei iškelti bankroto bylą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis).
2. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. sausio 14 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Rivilta“ iškėlimo (civilinė byla Nr. eB2-315-544/2019). Pareiškėja nurodė, kad atsakovė yra nemoki ir negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 5 dalies 1 punktas), kadangi nuo 2018 m. balandžio mėn. netinkamai vykdė pareigą mokėti privalomas įmokas, todėl 2019 m. sausio 9 d. atsakovė turėjo 18 485,85 Eur dydžio mokestinę nepriemoką. Pareiškėja, siekdama išieškoti minėtą mokestinę nepriemoką taikė priverstinio išieškojimo priemones, tačiau nesėkmingai. Atsakovė Juridinių asmenų registrui yra pateikusi finansinę atskaitomybę tik už 2016 m.; registruoto nekilnojamojo turto neturi; bendrovės vardu yra registruotos tik 3 transporto priemonės, kurios yra areštuotos ir kurios yra įkeistos hipoteka. Antstolių kontorose vykdomi 66 925,53 Eur vertės (be VMI) skolų išieškojimai įvairiems kreditoriams.
Žemesnės instancijos teismas
3. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartimi civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rivilta“ pagal VSDFV ir VMI pareiškimus sujungtos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. vasario 8 d. nutartimi iškėlė UAB „Rivilta“ bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnis, 2 straipsnio 8 punktas).
5. Teismas darė išvadą, kad UAB „Rivilta“ yra nemoki, nes neatsiskaito su kreditoriais praėjus ilgiau nei trims mėnesiams po terminų, nustatytų įstatymų įsipareigojimams įvykdyti, suėjimo, o pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija pusę bendrovės turimo turto vertės. Šią išvadą teismas darė atsižvelgęs į tai, kad atsakovė nuo 2012 m. pilnai nemokėjo priklausančių pagal įstatymus mokėti privalomų įmokų už samdomus darbuotojus į VSDFV biudžetą ir 2018 m. lapkričio 20 d. atsakovė buvo skolinga VSDFV 10 251,36 Eur sumą. Nuo 2018 m. balandžio mėn. atsakovė nepilnai mokėjo privalomas mokėti įmokas ir į valstybės bei savivaldybės biudžetus, todėl 2019 m. sausio 9 d. yra priskaičiuota 18 485,85 Eur mokestinė nepriemoka.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto nevaldo, jos vardu yra registruoti tik 3 keleiviniai automobiliai, kuriems yra taikytas priverstinis įkeitimas, o 2 iš minėtų automobilių uždrausta dalyvauti viešajame eisme. Nuo 2018 m. lapkričio 10 d. bendrovėje nedirba nė vienas darbuotojas. Dėl netinkamo UAB „Rivilta“ vadovo V. P. veiklos VSDFV 2018 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą nuo 2018 m. gegužės 1 d. įrašyti socialinio draudimo pabaigą pačiam vadovui bei 8 bendrovės darbuotojams, nes jie kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl jiems neišmokėtų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo ir darbo sutarčių nutraukimo įforminimo, kadangi negalėjo susisiekti su vadovu. Atsakovei taikyti 6 turto areštai; antstolių kontorose atsakovės atžvilgiu buvo vykdomi išieškojimai priverstine tvarka 21 vykdomojoje byloje; iš atsakovės išieškomos iš viso 108 694,88 Eur dydžio skolos kreditoriams; atsakovė taip pat dalyvavo arba dalyvauja 29 teismų procesuose, iš kurių 19 bylų yra priimti procesiniai sprendimai patenkinti kreditorių reikalavimus.
7. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė nevykdė įstatymais numatytų įpareigojimų kasmet pateikti finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registrui. Paskutiniai teikti finansinės atskaitomybės duomenys buvo už 2016 m. Teismas sprendė, kad svarbiausią ir didžiausią įrodomąją reikšmę turi bendrovės finansinės apskaitos dokumentai, kurie apibūdina UAB „Rivilta“ finansinę padėtį šiuo metu. Tačiau tokių duomenų UAB „Rivilta“ teismui nepateikė. Šiuo atveju kartu su atsiliepimu į ieškinį ir kitais procesiniais dokumentais atsakovė į bylą pateikė tik preliminarų bendrovės balansą už 2018 m. ir ilgalaikio turto sąrašą, kurių duomenys rodo, kad UAB „Rivilta“ į balansą įrašyto turto vertė yra 310 629 Eur, o pradelsti bendrovės įsipareigojimai ir skolos – 146 100 Eur.
8. Teismo vertinimu, nepaisant aplinkybės, kad pradelstų įsiskolinimų (skolų) suma neviršija į UAB „Rivilta“ balansą už 2018 m. įrašyto turto nurodytos vertės, nėra pagrindo laikyti 310 629 Eur nurodomos turto vertės realia atsakovės nuosavybės teise valdomo turto verte, kadangi atsakovė nepateikė turto sąrašo su jo rinkos verte, o pateiktame bendrovės nuosavybės teise valdomo ilgalaikio turto sąraše nurodyta likutinė balansinė vertė. Taip pat atsakovė nepateikė duomenų, kas sudaro trumpalaikį turtą sudarančias 68 299 Eur vertės atsargas, koks jų panaudojimo tikslas, galiojimo terminas, likvidumas ir kt. Be to, į trumpalaikio turto sudėtį atsakovė yra įtraukusi 112 005 Eur per vienerius metus gautinas sumas (pirkėjų įsiskolinimus), kurių detalaus sąrašo taip pat teismui nepateikė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Atsakovė UAB „Rivilta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nutartį ir atsisakyti UAB „Rivilta“ iškelti bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas neteisingai vertino atsakovės pateiktus finansinius dokumentus ir kitus įrodymus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Konstatuodamas atsakovės nemokumą, teismas pažeidė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatą, kadangi pradelsti atsakovės įsipareigojimai (146 100 Eur) neviršija atsakovės turimo turto vertės, kuri sudaro 310 629 Eur. Atsakovė yra moki, be to, įmonės veikla per 2018 m. buvo pelninga, kadangi gautas 100 418 Eur dydžio pelnas.
9.2. Teismas nepagrįstai atsakovės valdomo turto vertės nelaikė realia, kadangi į ją įtrauktos 112 005 Eur dydžio per vienerius metus gautinos sumos. Šiuo atveju trumpalaikis turtas, įskaitant ir debitorines skolas, taip pat yra turtas, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra įtraukiamas į finansinės atskaitomybės (balanso) duomenis.
9.3. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovė siekia tęsti vykdomą ūkinę komercinę veiklą.
9.4. Atsakovei nebuvo suteikta galimybė pateikti visų įrodymų apie jos finansinę būklę, todėl buvo pažeisti rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principai. Šiuo atveju VSDFV savo iniciatyva nutraukus darbo sutartis su atsakovės vadovu ir kitais darbuotojais bendrovėje neliko finansininko, kuris buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Be to, atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2017-2018 m. laikotarpį, kurie leistų sudaryti įmonės kreditorių, trumpalaikio turto (įskaitant debitorių) sąrašus, yra paėmusi ikiteisminį tyrimą vykdanti institucija ir negrąžinusi.
Atsiliepimas
10. Pareiškėjas VSDFV atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo su juo nesutinkantis, prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi atsikirtimai:
10.1. Atsakovės teiginiai dėl jos mokumo nėra pagrįsti jokiais finansiniais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, paaiškinimus, informacinių bazių duomenis.
10.2. Atsakovės finansiniai sunkumai, kurių ji neneigia, yra ilgalaikio pobūdžio. Atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo paimti dar 2018 m. rugsėjo 26 d. Pirmosios instancijos teismas ne kartą suteikė atsakovei galimybę pateikti įrodymus, paaiškinimus, tačiau atsakovė ja nepasinaudojo, t. y. pati nesielgė rungtyniškai.
11. Pareiškėja VMI atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo su juo nesutinkanti, prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi atsikirtimai:
11.1. Atsakovės skunde išdėstyti argumentai, susiję su jos mokumu, yra nepagrįsti jokiais papildomais finansiniais dokumentais. Skunde remiamasi tik formaliu ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nemokumo sąvokos apibrėžimu.
11.2. UAB „Rivilta“ viešajam registrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės už 2017 m., šią prievolę turėjo įvykdyti iki 2018 m. gegužės 31 d. Kadangi atsakovė nėra pateikusi viešajam registrui savo balanso už paskutinius kalendorinius metus, todėl nėra galimybės nustatyti tikrosios jos turto ir įsipareigojimų vertės. Toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas ir iškreipia sąžiningos veiklos principus ekonominėje, komercinėje konkurencijoje.
11.3. Mokumo pagrindimo našta šiuo atveju tenka atsakovei, todėl prieštaraudama bankroto bylos iškėlimo faktui, atsakovė turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius įsiskolinimų ieškovėms aplinkybes, tačiau tokie įrodymai pateikti nebuvo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju atskirasis skundas grindžiamas tik preliminariu balansu ir deklaratyviais teiginiais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Rivilta“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
15. Atsakovė BUAB „Rivilta“ po atskirojo skundo pateikimo Lietuvos apeliaciniam teismui iki bylos išnagrinėjimo pateikė prašymą dėl naujo įrodymo – 2019 m. vasario 19 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus pažyma, kurioje nurodoma, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-31486-18 buvo atlikta krata UAB „Šilo gojus“ administracinėse patalpose ir kurios metu paimti UAB „Rivilta“ buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (30 segtuvų), kurie saugomi Panevėžio apskrities Vyriausiajame policijos komisariate – prijungimo. Šiuo dokumentu apeliantė įrodinėja aplinkybes, kad be buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie yra laikomi ikiteisminio tyrimo įstaigoje nebuvo galimybės sudaryti atsakovės kreditorių, debitorių ir likusio turto sąrašo.
16. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad naujas įrodymas yra susiję su byloje kilusiu ginču (dėl apeliantės mokumo nustatymo), siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti šį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktą naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).
Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų
17. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta bankroto bylos iškėlimo sąlyga, t. y. esant bendrovės nemokumui.
18. Pagal ĮBĮ normas, bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-611/2014).
19. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymų leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymas) ir vidinį (neigiamas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1701-330/2018).
20. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
21. Pažymėtina, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018).
Dėl įmonės (ne)mokumo vertinimo
22. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės atskirojo skundo argumentų, pirmiausia, pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent apeliantei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad UAB „Rivilta“ yra moki bei turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.
23. Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės nemokumą ir iškeldamas bankroto bylą, neteisingai įvertino apeliantės pateiktus finansinius duomenis. Nors apeliantės pateiktame 2018 m. gruodžio 31 d. balanse nurodoma, kad jos turto vertė sudaro 310 629 Eur, iš jo ilgalaikį turtą – 128 315 Eur vertės turtas: 2 transporto priemonės (BMW ir PEUGEOT), plastiko smulkinimo sistema, plastiko paruošimo padavimo sistema, bakelių pūtimo forma su vandens šaldymo sistema, kanistrų pūtimo forma su vandens šaldymo sistema, buteliuko pūtimo forma su nupjovimo sistema, apšvietimo LED bei šildymo sistemos, kurių balansinė (likutinė) vertė – 101 110 Eur; finansinis turtas sudaro 8 907 Eur, o kitas smulkus turtas – 18 298 Eur. Tačiau šiuo atveju nėra paaiškinta, koks tai smulkus turtas. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, viena vertus, apeliantė preliminariai turi 110 017 Eur (101 110 + 8 907) vertės realaus valdomo ilgalaikio turto. Kita vertus, šie duomenys taip pat vertintini kritiškai, kadangi paskutinį kartą Juridinių asmenų registrui apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentai teikti už 2016 m., iš kurių matyti, kad apeliantė turėjo 12 663 Eur vertės ilgalaikio materialiojo turto, t. y. ženkliai mažiau.
24. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl apeliantės 182 104 Eur vertės trumpalaikio turto, kurį sudaro 68 299 Eur vertės atsargos, 1 800 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai bei 112 005 Eur per vienerius metus gautinos sumos, t. y. debitorinės skolos, pažymi, jog teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepagrindė galimybės 112 005 Eur sumą realiai atgauti ir disponuoti šiomis lėšomis, kadangi nenurodė debitorių sąrašo ir jų skolų dydžių bei grąžinimo terminų. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad debitorinės skolos apeliantei yra nepagrįstos ir abejotinos. Ši suma pagrįstai negalėjo būti įtraukta į bendrą bendrovės turto masę.
25. Minėtame balanse taip pat nurodoma, kad apeliantės per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 146 100 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo pateiktas kreditorių sąrašas ir duomenys apie įsipareigojimų įvykdymo terminus, laikytina, kad visi 2018 m. balanse įrašyti 146 100 Eur dydžio įsipareigojimai yra pradelsti, šios aplinkybės neneigia ir pati apeliantė. Kadangi tikėtina, jog apeliantė turi 180 116 Eur (110 017 + 68 299 + 1 800) realaus turto, tai jos pradelsti įsipareigojimai sudaro 81,11 proc. (146 100 /180 116) apeliantės turimo turto vertės, t. y. daugiau nei pusę šio turto. Taip pat byloje nepaneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad VSDFV duomenimis nuo 2018 m. lapkričio 10 d. bendrovėje nėra nė vieno VSDFV apdrausto darbuotojo, pagal „Creditinfo“ duomenis apeliantės turtui yra taikytas areštas, jos atžvilgiu antstolių kontorose yra vykdomas iš viso 108 694,88 Eur skolinių įsipareigojimų išieškojimas 21 vykdomojoje byloje; pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis apeliantės atžvilgiu 2018-2019 m. buvo patenkinta 17 pareikštų materialinių reikalavimų dėl skolų priteisimo iš apeliantės. Be to, apleliantė nėra įvykdžiusi savo pradelstų įsipareigojimų pareiškėjoms.
26. Atsižvelgiant į tai, kad būtent atsakovė turi pareigą įrodyti aplinkybes, susijusias su jos mokumu, o byloje nėra pateikta pakankamų duomenų tokiai išvadai padaryti, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apeliantės argumentus, susijusius su jos mokumu, atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Šiuo atveju apeliantei nepateikus jokių aiškių duomenų, pagrindžiančių jos mokumą ir galimybę tęsti veiklą arba duomenų apie sėkmingai tęsiamą veiklą (duomenų apie įdarbintus asmenis ir vykdomas sutartis), jos pateikti preliminarūs finansiniai duomenys ir siekis / galimybės tęsti veiklą vertintini kritiškai (CPK 12, 178 straipsniai).
27. Atsakovė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad jai nebuvo suteikta galimybė pateikti visus įrodymus apie jos finansinę būklę, kadangi, viena vertus, buvo atleista bendrovės finansininkė, kita vertus, atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2017-2018 m. laikotarpį, už kurį atsakovė neteikė finansinės atskaitomybės, ir kurie leistų sudaryti įmonės kreditorių, trumpalaikio turto (įskaitant debitorių) sąrašus, yra kratos metu paėmusi ikiteisminį tyrimą vykdanti institucija. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.
28. Pirma, apeliantė yra juridinis asmuo, galintis ne tik įdarbinti buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį, tačiau ir įsigyti buhalterines paslaugas. Antra, aplinkybė, kad apeliantė finansinę būklę patvirtinančių dokumentų negalėjo pateikti dėl to, kad dokumentai 2018 m. rugsėjo 26 d. buvo paimti atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-31486-18 dėl UAB „Šilo gojus“ veiklos iš minėtai bendrovei priklausančių patalpų ir jai negrąžinami, neapribojo apeliantei galimybės pateikti Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės duomenų už 2017 m. ir nepanaikino pareigos tokią atskaitomybę pateikti už 2018 m., kadangi dokumentai buvo paimti 2018 m. rugsėjo 26 d. Spręstina, kad apeliantės vadovui apie dokumentų paėmimo faktą neabejotinai turėjo būti žinoma, kadangi būtent įmonės direktorius yra atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, už tinkamą apskaitos tvarkymą, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, už įmonės turto ir duomenų apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį išsaugojimą ir kt. (CK 2.87 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2, 6 punktai, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 21 straipsniai). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, apeliantė savo direktoriaus neveikimo negali pateisinti faktu, kad jam nebuvo žinoma apie dokumentų poėmį. Be kita ko, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktoje 2019 m. vasario 19 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2 skyriaus pažymoje nėra nurodyta, kad apeliantė kreipėsi dėl dokumentų grąžinimo ir / ar juos atsisakyta grąžinti ir / ar susipažinti su jais.
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos nemokumo, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių duomenų, skundžiama nutartimi iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias apeliantės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
30. Kita vertus, pažymėtina, kad bendrovės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais ir administratoriui teismui pateikus tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog apeliantė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.