Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys patenkintas, o atsakovo priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-427-524/2008 pagal ieškovų L. S. ir A. L. ieškinį atsakovui G. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo G. S. priešieškinį ieškovams L. S. ir A. L. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais tvarkos nustatymo. Tretieji asmenys byloje M. S. ir J. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai nurodė, kad atidalijant turtą iš bendrosios nuosavybės atsižvelgtina į nusistovėjusią naudojimosi ir valdymo tvarką. Ieškovai pažymėjo, kad pasirenkant nurodytą atidalijimo būdą taip pat atsižvelgtina į tai, jog nekilnojamojo turto negalima padalyti kiekvienam bendraturčiui nepaliekant bendro naudojimo patalpų. G. S. gyvenamuoju plotu nesinaudoja, jame negyvena, nėra registruotas, nemoka mokesčių už namo išlaikymą, jo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta yra kita. Ginčo šalys nesutaria dėl atidalijimo būdo, todėl ieškovams atsidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės turtas padalijamas natūra, o atsakovui išmokama kompensacija pinigais. Nustatant kompensacijos dydį atsakovui atsižvelgtina į bendrasavininkio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šios dalies rinkos kainą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kaip savininko teisių įgyvendinimo būdų

Dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdų ir tvarkos

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, kad atidalijimas turi būti atliekamas natūra. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) nulemia, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra paprastai yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Toks CK 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (CK 1. 2 straipsnio 1 dalis), taip pat su CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams už jų turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje galima tik išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai ir racionaliai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus. Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, teismas turi pasirinkti atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo tvirtinamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą ir nepadaryti neproporcingos žalos daikto paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat deklaravo taisyklę, jog priteisti piniginę kompensaciją atidalijamam savininkui nesant jo sutikimo galima tik išimtiniais atvejais. Visiškai tenkindamas ieškinį dėl atsakovo atidalijimo iš bendrosios nuosavybės priteisiant piniginę kompensaciją už visą jo dalį bendroje namų valdoje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiomis aplinkybėmis: a) tuo, kad ieškovų dalis bendrojoje nuosavybėje yra žymiai didesnė už atsakovo dalį, kad atsakovas negyvena ginčo name, o turi poreikį turėti tik vieną ūkinį pastatą ir garažą; b) kad yra itin aštrus konfliktas ir neįmanomas normalus bendravimas tarp ieškovės A. L. , atsakovo G. S. ir jų sutuoktinių, todėl bet kokia turto dalis, po atidalijimo natūra liksianti bendrai naudotis, dar labiau gilintų šalių nesutarimus. Su šiomis pirmosios instancijos teismo nuostatomis parenkant bendro turto padalijimo būdą teisėjų kolegija neturi pagrindo visiškai sutikti, nes pritaria teismo išvadoms dėl piniginės kompensacijos atsakovui priteisimo už jo dalį gyvenamojo namo nuosavybėje, tačiau nesutinka su tokiu atsakovo dalies atidalijimo būdu iš bendrosios namų valdos žemės sklypo bei ūkinės paskirties statinių nuosavybės.

Pagal įstatyme nustatytą reikalavimą, atidalijant daiktą natūra neturi būti padaryta neproporcinga žala daiktui (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos. Atidalijant daiktą, dažniausiai jam padaroma tam tikra žala, tačiau šis žalos padarymas yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reikalavimų tinkamas įgyvendinimas, siekiant išvengti neproporcingos žalos daiktui, kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių – turto, į kurį siekiama nutraukti bendrosios nuosavybės teisę, struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan. Nagrinėjamoje byloje pripažintina ir tuo pačiu sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad atsakovui priklausanti idealioji dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių bendrosios nuosavybės teisėje yra nedidelė – tik 1/5. Ji iš esmės atitinka realiąją atsakovo faktiškai naudojamą gyvenamojo namo nuosavybės dalį. Įvertinus gyvenamojo namo struktūrą ir atsakovo naudojamų patalpų skaičių bei plotą (gyvenamajame name, turinčiame 210,62 kv. m bendro naudingojo ploto, atsakovas faktiškai gali atskirai naudotis vienu 21,20 kv. m ploto kambariu mansardoje, į kurį patenkama per bendro naudojimo patalpas pirmame aukšte ir mansardoje), kai kurios šalims nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo patalpos ir toliau liks neatskirtos (neizoliuotos) viena nuo kitos, atsakovas ir ieškovė A. L. į jiems pagal faktinį naudojimą priklausančias patalpas negalės patekti ne per bendrojo naudojimo patalpas, todėl galima spręsti, kad tokio dydžio gyvenamojo namo nuosavybės dalies turėjimas nesudaro galimybės be neproporcingos žalos atskirti atsakovui tenkančią namo nuosavybės dalį natūra. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovui be jo sutikimo priteisti kompensaciją už atidalijamą jo dalį gyvenamojo namo bendrojoje nuosavybėje, nes atsakovo dalis, palyginus su kitais bendraturčiais, yra žymiai mažesnė, jos dydis neleidžia racionaliai tos dalies atskirti taip, kad būtų galima ja naudotis nepaliekant bendro naudojimo patalpų, kad atsakovas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturės realios galimybės atskirai naudotis savo dalimi nevaržydamas kitų bendraturčių, su kuriais yra konfliktiniuose santykiuose, teisių. Be to, šiuo atveju atsižvelgiama ir atsakovo poreikio gyventi šiame gyvenamajame name nebuvimą (nepaneigta teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovas negyvena ginčo name), todėl atsakovui tenkančios gyvenamojo namo dalies atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją negali būti vertinamas kaip esminis bendraturčio teisių ar itin svarbių interesų pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti gyvenamojo namo nuosavybės dalies atidalijimo atsakovui natūra negalimumą, remdamasis sprendime nurodytomis kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Tokiu nežymios dalies gyvenamajame name atidalijimo būdu atsakovo nuosavybės teisė nėra pažeidžiama, nes pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginės kompensacijos suma (67 000 Lt) atitinka atitinkamos namo dalies rinkos vertę, kuri byloje nebuvo ginčijama. Taigi, teismo apskaičiuota piniginė kompensacija sudaro tikrąją atidalijamos atsakovo dalies gyvenamajame name vertę, nes ji atitinka tokios namo dalies rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tinkamai įvertino ginčo šalių, t. y. atidalijamų bendraturčių poreikius dalijamam daiktui – gyvenamajam namui, jų galimybes įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui (atsakovui), todėl turėjo pagrindą nuspręsti, kad yra teisinga ir sąžininga priteisti atsakovui už jo dalį gyvenamojo namo nuosavybėje kompensaciją pinigais.

Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis konkrečiu daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, kai bendraturčių dalys tam tikro daikto nuosavybėje yra lygios ar apylygės ir yra nepanaudotos visos galimybės atidalyti daiktą natūra, derinant tai su kitų bendraturčių teisėtais interesais, piniginės kompensacijos priteisimas bendraturčiui be jo sutikimo neatitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sąlygų, būtų vertinamas kaip jo nuosavybės teisių pažeidimas. Tokį vertinimą teisėjų kolegija pateikia nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis priteisti atsakovui piniginę kompensaciją už atidalijamą jo nuosavybės dalį bendroje namų valdos žemės sklypo ir ūkinės paskirties statinių nuosavybėje.

Ieškovams ir atsakovui priklausančios žemės sklypo ir pagalbinių ūkio statinių dalys, skirtingai nei gyvenamojo namo dalys, yra lygios (po 1/3 dalį kiekvienam, vieno iš statinių – ieškovei A. L. ir atsakovui tenka po ½ dalį kiekvienam). Atsakovui priklausanti idealioji visų ūkio statinių ir žemės sklypo nuosavybės dalis yra kur kas didesnė už jo dalį gyvenamojo namo nuosavybėje, jos negalima laikyti nežymia kitiems bendraturčiams tenkančių nuosavybės dalių apimtyje. Kaip jau minėta, CK 4.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Taigi teismui sprendžiant atidalijimo klausimus, būtina vadovautis įstatymo nuostata, kad atidalijamam bendraturčiui daikto dalis kiek tai įmanoma būtų paskiriama natūra. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Pagal šio straipsnio 1 dalį daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas dalykas. Pagal CK 4.6 straipsnio 2 dalį nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Taigi daikto dalumą ar nedalumą lemia jo tikslinė paskirtis ir tai, ar padalijus jį, ši paskirtis išlieka, pasikeičia ar išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ir įstatymo nenustatyta kitaip. Ši nuostata leidžia nustatyti kitokį antraeilio daikto likimą negu pirmaeilio. Galimybė nustatyti skirtingą antraeilio daikto likimą, kitokį nei pagrindiniam daiktui, yra įtvirtinta ir CK 4.19 straipsnio 1 dalies normoje, kurioje nustatytas antraeilių daiktų, kaip pagrindinio daikto priklausinių, teisinis režimas. Sisteminis šių CK normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju antraeilio daikto, esančio priklausiniu, teisinis režimas gali būti nustatytas kitoks, negu jį turės pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Vadovaudamasi šiomis įstatymo bei teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nuostatomis, taip pat įvertindama atsakovo turimą nuosavybės dalį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo dalis būti natūra atidalyta iš bendrosios ginčo namų valdos žemės sklypo ir ūkinės paskirties statinių nuosavybės.

Įstatymų nedraudžiama mišraus atidalijimo būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Remdamasi šia kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo praktika teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad yra galimas ir toks mišrus atidalijimo būdas, kuomet konkrečiu atveju būtų teisingiausia atidalijamam bedraturčiui paskirti dalį daliųjų daiktų natūra, o už kitą nuosavybės dalį kompensuoti pinigais.

Atsakovui priklausanti idealioji dalis ūkinės paskirties pastatų (visų jų bendras plotas sudaro 399 kv. m) ir 4326 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo nuosavybės teisėje sudaro 1/3 (vieno iš ūkinių pastatų - ½) bendrosios nuosavybės dalį, o tai teikia pagrindą pripažinti, kad šie daiktai gali būti dalūs. Daiktų dalumo aplinkybę patvirtina ir faktinė žemės sklypo bei ūkinių pastatų struktūra, taip pat ūkinių pastatų parametrai ir jų išdėstymo vieta šiame žemės sklype. Tarp bendraturčių kylančios konfliktinės situacijos dėl naudojimosi bendra nuosavybe, į kurias atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nepripažintinos pakankamu pagrindu atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimą spręsti išimtinai tokia forma, pagal kurią vienam iš bendraturčių (atsakovui) natūra nebuvo priteistas nė vienas iš bendrosios nuosavybės objektų, nors dalies jų padalijimas natūra yra įmanomas, bet už visų daiktų nuosavybės dalį buvo priteista piniginė kompensacija, kurios atsakovas neprašė ir kurią gauti nesutiko. Visų ar dalies daiktų padalijimas natūra, kai toks padalijimas galimas nepadarant jiems neproporcingos žalos, kuomet dėl tokio padalijimo yra galima suformuoti savarankiškus civilinės apyvartos objektus, yra tas nuosavybės teisių įgyvendinimo būdas, kuris panaikina arba gerokai sumažina buvusių bendraturčių konfliktų, nesutarimų ar ginčų kilimo galimybę. Kadangi atsakovo nuosavybės dalis bendroje ūkinių pastatų ir žemės sklypo nuosavybėje yra pakankamai didelė, atsakovui tenkančią šių daiktų nuosavybę galima racionaliai atidalyti, todėl jo teisė į natūra perduotiną dalį dalytino bendro turto negali būti paneigiama. Kita vertus, ji neturėtų būti įgyvendinama tokiomis sąlygomis, kuriomis būtų pažeidžiamos ieškovų teisės jiems paliekant mažiau vertingus daiktus (šiuo atveju – skirtingos vertės ūkinės paskirties statinius) ir už tai nekompensuojant. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra galimas racionalus ūkinių pastatų ir statinių bei žemės sklypo dalies atidalijimas atsakovui natūra.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatuota bendraturčių faktinio naudojimosi bendru turtu tvarka, pagal kurią atsakovas faktiškai naudojosi ½ dalimi garažo, plane pažymėto indeksu 5I1p, taip pat ūkiniais pastatais, plane pažymėtais indeksais 7I1p ir 8I1p. Ši teismo sprendimo motyvų dėl tokių konstatuotų faktinių aplinkybių dalis apeliacine tvarka nėra apskųsta. Nurodyti ūkinės paskirties statiniai bendromis sienomis tiesiogiai jungiasi vienas su kitu, namų valdos žemės sklype jie kompaktiškai išdėstyti vienoje vietoje rytinėje sklypo dalyje, atitinkamu atstumu atriboti tiek nuo gyvenamojo namo, tiek nuo kitų ūkinės paskirties ir kiemo statinių. Bendras visų ūkinės paskirties pastatų, kurių nuosavybės dalys šalims įregistruotos viešame nekilnojamojo turto registre, plotas sudaro 399 kv. m. Atsakovo interesas yra turėti savo žinioje pastatus, kuriais jis faktiškai (kaip pripažino ir pirmosios instancijos teismas) naudojosi. Toks atsakovo poreikis yra pagrįstas (pvz., neginčijama, kad ūkinį pastatą, kurio indeksas 8I1p, pasistatė atsakovas, jam priklauso ½ dalis pastato indeksu 5I1p, kur atsakovas yra įrengęs medžio dirbinių gamybos dirbtuves ir užsiima verslu). Bendras ūkinių pastatų, kurių indeksai 5I1p, 7I1p ir 8I1p plotas sudaro 121 kv. m, tai yra beveik 1/3 dalį viso ūkinių pastatų ploto, todėl ploto atžvilgiu šie pastatai gali būti paskiriami atsakovui atidalijant juos natūra. Šių pastatų vertė sudaro 70 000 Lt (30 000 + 20 000 + 20 000). Visų kitų ūkinės paskirties pastatų, liekančių bendrojoje ieškovų nuosavybėje, vertė sudaro 93 000 Lt. Atidalijus atsakovo dalį iš bendros ūkinių pastatų nuosavybės pagal aukščiau nurodytą tvarką, kiekvieno iš ieškovų dalis bendrojoje likusių ūkinės paskirties pastatų nuosavybėje padidinama iki ½ dalies. Tokiu būdu, pagal ūkinių pastatų vertę ieškovams tenkančios nuosavybės dalys sudarytų po 46 500 Lt pastatų vertės kiekvienam (93 000 : 2 = 46 500). Atidalijami atsakovo asmeninėn nuosavybėn pastatai yra vertingesni už kiekvieno iš ieškovų bendroje nuosavybėje liekančių pastatų vertę. Atidalijamo turto vertės skirtumas gali būti panaikinamas iš atsakovo priteisiant kitiems bendraturčiams piniginę kompensaciją. Kadangi atsakovui paskiriamo ūkinio pastato – garažo, kurio indeksas 5I1p, ½ dalis buvo registruota ieškovės A. L. nuosavybės teise, o į ūkinį pastatą – sandėlį, kurio indeksas 7I1p ir kurio nuosavybės teisė ginčo šalims įregistruota lygiomis daliomis – po 1/3 kiekvienai, turtinį interesą turi taip pat tik viena iš ieškovų A. L. (ieškinio pareiškime nurodyta, kad šis ūkinis pastatas buvo pastatytas iš A. L. šeimos lėšų), teisinga tokią piniginę kompensaciją priteisti ieškovės A. L. naudai. Ūkio pastatų, kurie bedraturčiams priklausė lygiomis dalimis (po 1/3 dalį) vertė sudaro 131 000 Lt, todėl kiekvienam bendraturčiui tektų po 43 666 Lt vertės šio turto. Ūkinio pastato, kurio indeksas 5I1p, o vertė 30 000 Lt, nuosavybės teisė po ½ dalį įregistruota ieškovei A. L. ir atsakovui G. S. , todėl jų dalys pagal visų ūkio pastatų vertę padidėja iki 58 667 Lt (po 15 000 Lt papildomai kiekvienam nuo 43 666 Lt sumos). Ieškovui L. S. ir ieškovei A. L. po atsakovo atidalijimo iš bendrosios nuosavybės lieka ūkinių pastatų už 46 500 Lt. kiekvienam, o atsakovui G. S. jų tenka už 70 000 Lt. Tokiu būdu ieškovei A. L. lieka ūkinių pastatų dalis, kuri pagal vertę yra 12 167 Lt suma mažesnė už turėtąją iki atsakovo atidalijimo iš bendrosios ūkinių pastatų nuosavybės dalį. Kadangi iš ieškovės A. L. atsakovui priteista 67 000 Lt piniginė kompensacija už jai tenkančią atsakovo dalį gyvenamojo namo nuosavybėje, racionalu ir teisinga į šios kompensacijos sumą įskaityti 12 167 Lt dydžio kompensaciją, iš atsakovo priteistiną ieškovei A. L. už ūkinių pastatų dalį, tokiu būdu sumažinant atsakovui priteistos kompensacijos galutinę sumą iki 54 833 Lt (67 000 – 12 167 Lt). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia ūkinių pastatų nuosavybės nustatymo tvarka atitinka atsakovui atidalijamą ūkinės paskirties statinių nuosavybės tikrąją dalį tiek jų ploto, tiek ir vertės atžvilgiu, todėl laikytina nepažeidžianti nei vienos iš šalių turtinių teisių ir interesų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalių - bendraturčių valdomo 4326 kv. m (0,4326 ha) ploto žemės sklypo paskirtis yra individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti (t. 1, b. l. 136-137). Tokios paskirties žemės sklypui taikytinas namų valdos sklypo teisinis statusas. Šios namų valdos žemės sklypo bendrojoje nuosavybėje ginčo šalys turi lygias dalis – po 1/3 dalį. Kai atsakovo dalis žemės sklypo nuosavybėje su kitais atidalinti prašančiais bendraturčiais yra lygi ir yra galimybė tą dalį išskirti natūra, atitinkamai parenkant sklypo vietą, suderinant kiekvieno iš bendraturčių interesus dėl sklypo dalių racionalaus panaudojimo galimybių, tokiomis aplinkybėmis piniginės kompensacijos už žemės sklypo dalį priteisimą atsakovui be jo sutikimo teisėjų kolegija vertina kaip netinkamą CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymą, pažeidžiantį atsakovo nuosavybės teises.

Bendraturčių turimo žemės sklypo dydis, jo konfigūracija, jame esančių gyvenamojo namo ir pagalbinių ūkio paskirties statinių, į kurių dalį šia teismo nutartimi nustatoma atsakovo asmeninės nuosavybės teisė, išsidėstymas atitinkamoje sklypo vietoje, sudaro pagrindą daryti išvadą, kas šis žemės sklypas yra dalus, todėl būtina laikytis įstatyme nustatytos būtinos atidalijimo sąlygos – atidalyti atsakovui namų valdos žemės sklypo dalį natūra nepadarant neproporcingos žalos šio daikto paskirčiai. Ginčo šalių žemės sklypas byloje nagrinėjamu atveju gali būti natūra suskaidomas į du sklypus. Atsakovui natūra atidalytinos 1/3 žemės sklypo dalies dydis įvertinant viso ginčo šalių turimo sklypo plotą, užstatymo tankį ir pobūdį leidžia tokiu būdu suformuoti du naujus sklypus ir juos toliau panaudoti pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą paskirtį - individualiai gyvenamųjų namų/statinių statybai ir jų eksploatavimui. Kolegija konstatuoja, kad kelių bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą galima atidalinti natūra pagal bet kurio iš jų pageidavimą ar pasiūlymą, nes priešingu atveju būtų paneigta bendraturčių teisė į atsidalijimą.

Ieškovai neteikė žemės sklypo padalijimo natūra projekto, nes prašė už atsakovui tenkančią žemės sklypo dalį kompensuoti pinigais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas taip pat nereiškė jokių pageidavimų ir pasiūlymų dėl bendro žemės sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teisme atsakovo atstovas prašė pridėti prie bylos atsakovo teiktus ieškovams pasiūlymus dėl bylos baigimo taikos sutartimi, kuriuose, be kita ko, yra pateikti ir du atsakovo siūlomi namų valdos žemės sklypo padalijimo variantai, parengti projektuojančios kompanijos LAITILA ARCHITECTS BALTIC (t. 2, b. l. 203-204). Teisėjų kolegijos vertinimu, racionalus žemės sklypo padalijimas yra galimas pagal atsakovo pateiktą ir ieškovams siūlytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalinimo tarp bendrasavininkių projektą pagal brėžinį „Pasidalinimo planas, Variantas 2“ (brėžinio Nr. 002). Pagal idealiąsias dalis ginčo šalims tenka po 1/3 bendrosios nuosavybės į žemės sklypą, t. y. po 1442 kv. m sklypo ploto. Padalijus sklypą nurodytame brėžinyje Nr. 002 atvaizduotu būdu atsakovui būtų suformuotas vientisas 1269,90 kv. m ploto žemės sklypas rytinėje pusėje (sklypas „B“). Į šią sklypo dalį įmanomas atskiras įvažiavimas, jame stovi visi atsakovo asmeninėn nuosavybėn paskirti ūkinės paskirties pastatai, šią dalį nesunku atriboti (izoliuoti) nuo kitos sklypo dalies. Ieškovų bendrojoje nuosavybėje liekanti brėžinyje Nr. 002 pavaizduota dalis - sklypas „A“, turintis 3056,10 kv. m ploto, atitinka jų idealiąsias nuosavybės dalis, šioje sklypo dalyje yra visi ieškovų bendrai valdomi pastatai ir statiniai, kiemo įrenginiai, į sklypo dalį galimas atskiras įvažiavimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks bendro žemės sklypo dalies atidalijimas yra racionalus, optimaliausiai atitinkantis bendraturčių interesus, įgalinantis sklypus toliau naudoti pagal nustatytą paskirtį, labiausiai sumažinantis ginčo šalių tolesnių konfliktų atsiradimo galimybę, mažiausiai varžantis jų turtines teises.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias materialinės teisės normas, įrodymų įvertinimą reguliuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šios kategorijos bylose, todėl yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Aukščiau pritaikytais atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdais ir nuosavybės nustatymo tvarka teisėjų kolegija nepriima dėl apelianto blogesnio sprendimo, nes keisdama skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikinta ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės teisė apskritai į visą ginčo turtą, priteisiant jam tik piniginę kompensaciją, atidalija atsakovą iš bendrosios nuosavybės paskiriant natūra ūkinių pastatų ir žemės sklypo dalį.

Pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija atitinkamai perskirsto dalį turėtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai patenkintiems ir atmestiems šalių reikalavimams, taip pat paskirsto bylinėjimosi išlaidas pagal patenkintą atsakovo apeliacinio skundo dalį, įvertinant aplinkybę, kad apeliantas buvo atleistas nuo didžiosios dalies žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Atidalyti G. S. nuosavybės dalis iš L. S. , A. L. ir G. S. bendrosios dalinės nuosavybės - statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) 1) 1/5 dalį 335 000 Lt vertės gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 2) 1/3 dalį 20 000 Lt vertės viralinėje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 3) 1/3 dalį 30 000 Lt vertės tvarte, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 4) 1/3 dalį 30 000 Lt vertės garaže, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 5) 1/3 dalį 10 000 Lt vertės ūkiniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 6) 1/3 dalį 20 000 Lt vertės sandėlyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 7) 1/3 dalį 20 000 Lt vertės ūkiniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 8) 1/3 dalį 1000 Lt vertės šiltnamyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 9) ½ dalį 30 000 Lt vertės garaže, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 10) 1/3 dalį 2000 Lt vertės kiemo statiniuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 11) 1/3 dalį 500 000 Lt vertės 4326 kv. m žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) .

Priteisti G. S. iš A. L. 54 833 Lt kompensaciją už A. L. tenkančią G. S. 1/5 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės ir padidinti 1/5 dalimi (iki 2/5 dalių) A. L. nuosavybės dalį bendrojoje gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybėje.

Nustatyti G. S. asmeninės nuosavybės teisę į statinius, esančius (duomenys neskelbtini): 1) ūkinį pastatą – garažą, žymimą indeksu 5I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 48 kv. m, 2) pastatą – sandėlį, žymimą indeksu 7I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 36 kv. m, 3) ūkinį pastatą, žymimą indeksu 8I1p, unikalus (duomenys neskelbtini), plotas 37 kv. m.

Padidinti L. S. ir A. L. dalis bendrojoje nuosavybėje ir nustatyti jiems po ½ dalį nuosavybės teisės į pagalbinius ūkio statinius, esančius (duomenys neskelbtini): 1) viralinę, žymimą indeksu 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 33 kv. m, 2) tvartą, žymimą indeksu 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 74 kv. m, 3) garažą, žymimą indeksu 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 54 kv. m, 4) ūkinį pastatą, žymimą indeksu 6I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 16 kv. m, 5) šiltnamį, žymimą indeksu 9I1g, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 101 kv. m, 6) kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nustatyti G. S. asmeninės nuosavybės teisę į 4326 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį „B“, kurią sudaro 1269,90 kv. m plotas šiame sklype ir kuri grafiškai atvaizduota žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalinimo tarp bendrasavininkių projekte pagal brėžinį „Pasidalinimo planas, Variantas 2“ (brėžinio Nr. 002, brėžinio buvimo vieta šioje civilinėje byloje - t. 2, b. l. 204).

Nustatyti L. S. ir A. L. po ½ dalį bendrojoje nuosavybės teisėje į 4326 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį „A“, kurią sudaro 3056,10 kv. m plotas šiame sklype ir kuri grafiškai atvaizduota žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalinimo tarp bendrasavininkių projekte pagal brėžinį „Pasidalinimo planas, Variantas 2“ (brėžinio Nr. 002, brėžinio buvimo vieta šioje civilinėje byloje - t. 2, b. l. 204).

Priešieškinį atmesti.

Priteisti L. S. iš G. S. 1854,62 Lt sumokėto žyminio mokesčio paduodant ieškinį.

Priteisti A. L. iš G. S. 4070 Lt sumokėto žyminio mokesčio paduodant ieškinį.

Priteisti valstybei iš G. S. 45,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Grąžinti L. S. 4645,38 Lt žyminio mokesčio, įmokėto valstybei pagal 2007 m. gruodžio 7 d. mokėjimo kvitą. Šią sprendimo dalį pavesti vykdyti Klaipėdos apskrities VMI.“

Priteisti į valstybės biudžetą iš L. S. 1000 Lt, o iš A. L. – 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.