- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-09
- Bylos Nr.
- 2T-32-381/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-60-3-00007-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Suinteresuotas asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Amber Cargo“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Amber Cargo“ prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2T-79/2014, peržiūrėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismas 2013 m. sausio 18 d. sprendimu:
pripažino, kad bendrovės First Marine A/S ieškinys yra tenkintinas ir pagrįstas;pripažino bendrovę UKI Express Transport Ltd. visiškai atsakinga už bendrovės First Marine A/S patirtą žalą dėl prekių vagystės, įvykusios tarptautinio pervežimo tarp Blackburn (Didžioji Britanija) ir Harnes (Prancūzija) miestų (2008 m. rugpjūčio 6 d. CMR AZ931724) metu;nurodė bendrovei UKI Express Transport Ltd. ir jos atsakomybės draudikei Butterworth Spengler Insurance Group sumokėti bendrovei First Marine A/S 85 000 svarų sterlingų arba atitinkamą sumą eurais šio sprendimo priėmimo dieną, neskaitant CMR palūkanų, skaičiuojant nuo patraukimo teisminėn atsakomybėn;nurodė bendrovėms UKI Express Transport Ltd. ir Butterworth Spengler Insurance Group sumokėti bendrovei First Marine A/S 5000 eurų pagal civilinio proceso kodekso 700 str., o kartu ir išlaidas bei bylinėjimosi išlaidas;įsakė laikinai vykdyti sprendimą remiantis įvykių senumo faktu ir patirtos žalos akivaizdumu;patenkino bendrovės UKI Express Transport Ltd. ieškinį dėl laidavimo bendrovei ERGO Logistik Transport und Spedition ir bendrovei UAB Amber Cargo; pripažino, kad šiam ieškiniui dėl laidavimo nėra suėjusi senatis pagal CMR Konvencijos 39-4 straipsnį;pripažino, kad bendrovės ERGO Logistik Transport und Spedition ir UAB Amber Cargo turi solidariai atlyginti visus bendrovei UKI Express Transport Ltd. priskirtus nuostolius (85 000 svarų sterlingų);nurodė bendrovėms ERGO Logistik Transport und Spedition ir UAB „Amber Cargo“ sumokėti bendrovei UKI Express Transport Ltd. 8000 eurų pagal civilinio proceso kodekso 700 straipsnį; joms nurodė padengti visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas ir sekretoriato priskaičiuotas išlaidas - 163, 25 eurų. atmetė bendrovės ERGO Logistik Transport und Spedition ieškinį dėl laidavimo bendrovei UAB „Amber Cargo“ ir bendrovei AB Lietuvos Draudimas Royal and Sun Alliance;atmetė visus bendrovių First Marine A/S, UKI Express Transport Ltd., ERGO Logistik Transport und Spedition ir UAB Amber Cargo ieškinius bendrovei AB Lietuvos Draudimas Royal and Sun Alliance.
2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bendrovė UKI Express Transport Ltd. (toliau - UKI Express Transport Ltd.) kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-79/2014 pareiškėjo prašymą patenkino.
2014 m. gruodžio 17 d. suinteresuotas asmuo UAB „Amber Cargo“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pakeisti 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-79/2014 ir nepripažinti bei neleisti vykdyti Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad sprendimas negali būti pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti, vadovaujantis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 2 punkto nuostata, kuri reglamentuoja, jog teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jeigu jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese ir to paties Reglamento 34 straipsnio 1 punktu, nes toks teismo sprendimo pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje jį siekiama pripažinti, viešajai tvarkai. Ieškovo advokato nurodyta aplinkybė, jog UAB „Amber Cargo" buvo atstovaujama advokato nėra pagrįsta, UAB „Amber Cargo" nedalyvavo 2013 m. sausio 18 d. teismo sprendimo priėmime, taip pat nedalyvavo ir ją turėjęs atstovauti advokatas, todėl UAB „Amber Cargo" neturėjo galimybės apginti savo pozicijos dėl negautų instrukcijų dėl saugomos stovėjimo aikštelės ir dėl krovinio vertės, ką akivaizdžiai matė ir teismas, nes nebuvo pateikti jokie apie duotas instrukcijas tai pagrindžiantys dokumentai. UAB „Amber Cargo" turimame pervežimo užsakyme, gautame iš ERGO LOGISTIK, TRANSPORT & SPEDITION GmBH, nebuvo duoti tokie nurodymai, todėl to negalima prilyginti dideliam neatsargumui, o tai pagal CMR konvenciją riboja vežėjo atsakomybės dydį. CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompensacija už pilnai prarastą vieną kilogramą brutto svorio negali būti didesnė kaip 8,33 SDR, šiuo atveju prašoma sumokėti suma yra daugiau nei tris kartus didesnė, nei vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi.
Suinteresuotas asmuo UAB „Amber Cargo“ pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, jog teismas bylą išspręstų teisingai ir sąžiningai. 2013 m. sausio 18 d. teismo sprendimas yra neteisingas ir šališkas, o tai pažeidžia viešąjį interesą. Sprendimas priimtas pažeidžiant vieną esminių teisės principų - teisingumą bei vieną iš pagrindinių subjektinių teisių, t.y. teisę į teisingą teismą (UAB „Amber Cargo" teismo procese nebuvo tinkamai išklausyta). Sprendimas yra priimtas pažeidžiant pamatines vertybes bei teises, dėl jo ūkio subjektą slėgtų per didelė finansinė našta ateityje, tai turėtų neigiamos įtakos įmonės darbuotojams, kurie yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis ir kuriai turėtų būti teikiama maksimali apsauga. Todėl teismas turėtų atsakingai ir atidžiai įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, kad būtų apgintas viešasis interesas ir nebūtų pažeisti darbuotojų teisėti lūkesčiai.
2015 m. balandžio 2 d. gautas pareiškėjo UKI Express Transport Ltd. atsiliepimas į suinteresuoto asmens UAB „Amber Cargo“ prašymą dėl nutarties peržiūrėjimo. Pareiškėjas nurodo, kad suinteresuoto asmens prašymas yra nepagrįstas, nes suinteresuotas asmuo UAB „Amber Cargo“ buvo tinkamai išklausytas bylą nagrinėjant Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teisme. Taip pat suinteresuoto asmens nurodomi motyvai dėl viešojo intereso pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas
Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos (toliau tekste - ES) reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste - Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) nustatytą tvarką.
Europos Sąjungos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas Nr.44/2001) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Byla dėl nuostolių atlyginimo priteisimo patenka į civilinių bylų kategoriją, todėl, pripažįstant ir leidžiant vykdyti Lietuvos Respublikoje Prancūzijos Respublikos teismo sprendimą, taikomos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos.
Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso. Ši nuostata reiškia, jog negali būti taikomos kitokios Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros, nei tos, kokios yra numatytos Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 2 dalyje (savarankiška užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra) ir 3 dalyje („atsitiktinis“ užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti).
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai, kai Europos Sąjungos reglamentuose numatyta šių teismų sprendimų ir kitų vykdytinų dokumentų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procedūrų įgyvendinimo tvarka, Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų, šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą leidžiama vykdyti netikrinant, ar egzistuoja Europos Sąjungos reglamentuose nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą. Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje numatyta, kad jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.
Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnyje nurodyti keturi atvejai, kuomet teismo sprendimas nėra pripažįstamas, t.y. jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai; jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso, siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti; jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje; jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.
Suinteresuotas asmuo UAB „Amber Cargo“ nurodo, kad Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimas negalėjo būti pripažintas, nes jis buvo priimtas UAB „Amber Cargo“ nedalyvaujant procese ir tokiu būdu buvo pažeista viena iš pagrindinių proceso šalies subjektinių teisių, t.y. teisė į teisingą teismą, nes UAB „Amber Cargo" teismo procese nebuvo tinkamai išklausyta. Taip pat Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo pripažinimas, suinteresuoto asmens teigimu, aiškiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Todėl dėl šių užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų teismo kolegija ir pasisako nutartyje.
Dėl UAB „Amber Cargo“ (ne) dalyvavimo teismo procese (Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte nustatyto sprendimo nepripažinimo pagrindui taikyti būtinos dvi sąlygos: 1) sprendimas priimtas atsakovui nedalyvaujant procese; 2) atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos. Be to, šio sprendimo nepripažinimo pagrindui taikyti nustatyta išimtis: jis netaikomas, net ir esant prieš tai nurodytoms sąlygoms, jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, nors tai jam buvo įmanoma padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2008). Kasacinis teismas pažymėjo, kad aiškinant šią teisės normą būtina atsižvelgti į Reglamentu Nr. 44/2001 siekiamus tikslus – įgyvendinti laisvą valstybėse narėse civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, supaprastinti formalumus, užtikrinti paprastą jų pripažinimą ir vykdymą. Kartu būtina vertinti ir tai, kad šie tikslai negali būti įgyvendinami, kaip nors apribojant teisę į gynybą. Būtinybė derinti sprendimų pripažinimo ir vykdymo operatyvumą su asmenų teise į gynybą pažymėta ir Teisingumo Teismo 2006 gruodžio 14 d. sprendime, priimtame byloje C-283/05 pagal Oberster Gerichtshof (Austrija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento 34 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo. Šiame sprendime Reglamento 34 straipsnio 2 punktas aiškinamas kaip nereikalaujantis būtinai tinkamai įteikti šaliai pranešimą apie keliamą bylą, bet nustatantis būtinumą veiksmingai laikytis teisės į gynybą. Tai reiškia, kad bylos iškėlimo dokumentai gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2008).
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose išaiškinta, kad taikant Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte nustatytą atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindą, būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir tai iš esmės pažeidė jo teises. Nustatęs tokios faktinės aplinkybės egzistavimą, teismas nepripažįsta kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-40/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens informavimas apie civilinės bylos prieš jį iškėlimą reiškia ne tai, kad asmuo informuojamas apie kiekvieną posėdį ar kiekvieną byloje atliekamą procesinį veiksmą, o tai, kad jam pranešama apie vykstantį procesą prieš jį, todėl taikant šį atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindą, būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį teismo procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir iš esmės pažeidė jo teises. Tokio pobūdžio bylose formuojama nuosekli teismų praktika, pagal kurią aptariamu užsienio teismų sprendimų nepripažinimo pagrindu teismas prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo gali atmesti tada, kai yra nustatyta, jog asmuo dėl netinkamo informavimo iš viso nedalyvavo teismo procese. Jeigu, bylos duomenimis, asmuo žinojo apie teismo procesą ir jame dalyvavo, aptariamu pagrindu atsisakyti pripažinti teismo sprendimą negalima. Asmuo, kuris žino apie užsienio valstybėje vykstantį teismo procesą ir yra į jį įtrauktas, turi galimybę pasinaudoti tos valstybės procesiniuose įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis, tarp jų - apskųsti teismo sprendimą, priimtą jam nedalyvaujant teismo posėdyje, ir taip siekti jo peržiūrėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-48/2013 ir kt.).
Kaip matyti iš Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo įžanginės dalies, atsakovas UAB „Amber Cargo“ buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko Paryžiaus advokatūros advokato A. G. (Civilinė byla Nr. 2T-79/2014, b.l. 7-8), taigi suinteresuoto asmens UAB „Amber Cargo“ teiginys, kad jis nebuvo atstovaujamas advokato yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš minėto sprendimo aprašomosios dalies matyti, kad sprendime yra pateikiama UAB „Amber Cargo“ atsiliepimo į ieškinį santrauka, kas patvirtina, kad UAB „Amber Cargo“ buvo įteiktas bylos iškėlimo dokumentas, procesiniai dokumentai ir pati įmonė buvo tinkamai informuota apie procesą ir jo eigą (Civilinė byla Nr. 2T-79/2014, b.l. 11).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte numatytas atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindas nenustatytas, nes byloje nustatyta, kad UAB „Amber Cargo“ buvo tinkamai informuotas apie procesą, teikė teismui procesinius dokumentus bei teismo proceso metu buvo atstovaujamas advokato. Suinteresuotas asmuo UAB „Amber Cargo“ įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, į bylą nepateikė. Byloje taip pat nustatyta aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo nepasinaudojo Prancūzijos Respublikos teismo sprendimo apskundimo galimybe.
Dėl Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai (Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas)
Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nustatyta galimybė kitos Europos Sąjungos valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjančiam teismui atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti atitinkamą sprendimą, jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai. Sprendžiant užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu klausimą, pirmiausia turi būti aiškinama sąvoka ,,viešoji tvarka“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškina, kad ši sąvoka turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Taigi, atsižvelgiant į Europos Sąjungos reglamentų tarptautinį pobūdį ir tikslus, Reglamente Nr. 44/2001 vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau, nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama ir atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Nr. C-420/07 Apostolides). Taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamoje teismų praktikoje teigiama, kad viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindinius principus. Pažeidimas turi sudaryti teisės normos, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikomos esmine, akivaizdų pažeidimą arba teisės, kuri toje teisės sistemoje laikoma pagrindine, akivaizdų pažeidimą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Nr. C-7/98 Krombach; 2000 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje Nr. C-38/98 Renault; 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Nr. C-420/07 Apostolides; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Nr. C-619/10 Trade Agency Ltd.). Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad inter alia Reglamento 34 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti siaurai, nes jame numatyta vieno iš pagrindinių Reglamento tikslų įgyvendinimo kliūtis, todėl šia viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik išimtiniais atvejais (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Nr. C-619/10 Trade Agency Ltd., P. 48). Taigi, valstybės narės teismas, gavęs prašymą pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, pasinaudoti jam suteikta teise atsisakyti tenkinti tokį prašymą dėl viešosios tvarkos pažeidimų gali tik išskirtiniais atvejais, kai teismo sprendimas akivaizdžiai grubiai pažeidžia bendruosius teisės principus.
Suinteresuotas asmuo teigia, kad Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimas priimtas pažeidžiant esminį teisės principą – teisingumo, bei vieną iš pagrindinių subjektinių teisių – teisę į teisingą teismą, nes UAB „Amber Cargo“ teismo procese nebuvo tinkamai išklausyta. Šis suinteresuoto asmens argumentas yra nepagrįstas, nes ankščiau byloje yra konstatuota, kad UAB „Amber Cargo“ buvo tinkamai informuotas apie procesą, teikė teismui procesinius dokumentus bei teismo proceso metu buvo atstovaujamas advokato. Kitų viešosios tvarkos pažeidimo argumentų suinteresuotas asmuo nenurodė. Pagrindo konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą, nagrinėjant civilinį ginčą tarp privačių ūkio subjektų Prancūzijos Respublikos Arras miesto komercinių bylų teisme, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nenustatė. Kaip minėta ankščiau, Reglamentas Nr. 44/2001 draudžia valstybei narei teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės tiek faktų tinkamumo nustatymo, tiek ir teisės aiškinimo bei taikymo klausimais. Todėl suinteresuoto asmens prašyme dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo dėstomi argumentai nėra pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Prancūzijos Respublikos teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio šeštąja dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-79/2014, palikti nepakeistą.
Ši nutartis per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.