Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Ieva Pluirienė, veikdama Klaipėdos apylinkės teismo vardu

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui M. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) numato, kad jeigu ieškinio suma neviršija 5 000 Eur, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Šalys prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepareiškė, todėl teismas bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka (CPK 441 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

4. Ieškovo pateiktais faktiniais duomenimis nustatyta, kad 2023 m. liepos 2 d. Ozo g. 18, Vilniuje atsakovas vairuodamas transporto priemonę Hyundai Getz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kelio užtvarą, jį apgadino ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Transporto priemonės Hyundai Getz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Ieškovė išmokėjo 230 Eur dydžio draudimo išmoką už kelio užtvaro atstatymą. Atsakovas atlygino ieškovei 110 EUR žalos.

5. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 120 Eur išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka, nes atsakovas apie sukeltą įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

6. Atsakovas nurodo, kad nėra pateikta įrodymų, kad buvo reikalinga keisti kelio užtvarą.

7. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, jog jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 12, 178, 187 straipsniai). Šio pobūdžio bylose teismas nerenka įrodymų, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 179 straipsnis). Vertinant šalių pateiktus įrodymus, remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).

8. Remiantis Lietuvos Respublikos transportų priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę arba jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Regresinis reikalavimas nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o išimtys yra grindžiamos neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą.

10. Aiškindamas ir taikydamas šią įstatymo nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nebūtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-650-686/2015). Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovas, t. y. draudikas, išmokėjęs nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

11. Nors atsakovas su ieškiniu nesutiko, tačiau tuo pačiu jis pripažino, kad, padaręs eismo įvykį, pasišalino iš įvykio vietos, nepranešdamas policijai. Atsakovas įvykio metu iš karto suvokė ir matė, kad kelio užtvaras pradėjo leistis ir trinktelėjo į automobilio dešinio lango viršų bei atšoko. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis iš įvykio vietos pasišalino, nepranešęs policijai, todėl, kad po smūgio jis nepastebėjo automobilio pažeidimų, nepaneigia jo nepagrįsto tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto. Į bylą buvo pateikti duomenys, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. atsakovui buvo surašytas protokolas su administraciniu nurodymu dėl to, kad 2023 m. liepos 2 d. Vilniuje, Ozo g. 18, vairuodamas HYUNDAI GETZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesustojo prie ženklo „STOP“, ko pasekoje kliudė ir apgadino besileidžiantį kelio užtvarą, iš eismo įvykio pasitraukė. Byloje nėra duomenų, kad minėtą nurodytą atsakovas būtų skundęs (CPK 178 straipsnis). Dėl paminėto atsakovo veiksmai vertintini kaip pasišalinimas iš įvykio vietos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, todėl yra pagrindas iš atsakovo ieškovui priteisti sumokėtą draudimo išmoką. Taip pat paminėtina, kad atsakovas sumokėjo dalį žalos, t. y. 110 Eur.

12. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir ginčijo kelio užtvaro (karties) 120 Eur vertės keitimo būtinybę.

13. Ieškovė nurodo, kad turto (kelio užtvaro) remontas buvo reikalingas. Po smūgio kelio užvaras praranda savo savybes – standumą, vientisumą. Kelio užtvaras yra vientisas gaminys, kurio negalima atkurti išpjaunant pažeistą vietą ir joje kokiu nors būdu įmontuojant sveiką detalę. Net jei ir būtų įmanoma tokį gaminį remontuoti, tikėtina, kad jo remonto kaštai (pervežimas, remonto darbai, remontui reikalingos medžiagos) kainuotų brangiau nei užtvaro remontas. Pažymėjo, kad jog kelio užtvaro pažeidimas buvo atliktas itin intensyviai naudojamoje stovėjimo aikštelėje ir sugadintas užtvaras turėjo būti nedelsiant atkurtas.

14. Pažymėtina, kad ir pats atsakovas atsiliepime nurodė, kad įvykio vietoje yra pakankamai intensyvus eismas (susidarė automobilių eilė, tvenkėsi visų pyktis, garso signalai).

15. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateiktas vaizdo įrašas, kuriame matomas minimas eismo įvykis ir kelio užtvaro apgadinimas. Tuo tarpu atsakovas nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamu atveju nebuvo reikalingas skubus karties keitimas, todėl atsakovo teiginiai atmestini, kaip deklaratyvūs ir nepagrįstas jokiais įrodymais.

16. Esant aptartoms aplinkybėms, ieškovė, sumokėjusi draudimo išmoką už pakeliamo kelio užtvaro atstatymą (karties keitimą), ieškiniu pagrįstai reikalauja, kad sumokėtą žalos atlyginimą, grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo – atsakovas, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo dėl padarytos žalos išmokėtą ir negrąžintą 120 Eur sumą yra pagrįstas ir tenkinamas.

17. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą (120 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteistina 22 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269–270, 441 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ (įmonės kodas 304080146) naudai iš atsakovo M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 120 Eur (vieno šimto dvidešimt eurų) sumą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (120 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. spalio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur (dvidešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.