Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) laikotarpiu nuo 2018-06-11 iki 2019-04-01, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas teigė, jog iš kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomų baldų, inventoriaus, sanitarinio mazgo užimamą plotą. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-06-11 iki 2018-07-20 drausmines nuobaudas atliko 4, 10 kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), kuriose jam teko nuo 4,03 iki 8,42 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2018-07-20 iki 2019-04-01 pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose, kadangi jam buvo taikoma izoliacija nuo kitų nuteistųjų pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose (Nr. 4, 9, 7), kuriose jam teko nuo 3,88 iki 7,91 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalį, kadangi kamerų tipo patalpose buvo daugiau nei du nuteistieji. Iš pateiktų atsakovės duomenų atsiliepime matyti, jog pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos iki 15 parų.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas (redakcija galiojusi iki 2019-07-06) už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų. Pareiškėjas nurodė, jog buvo baustas ir jam buvo skirtos nuobaudos iki 15 parų, atsakovė šių duomenų neginčijo. Nuobaudas atliko 4 ir 10 kamerose, kuriose tam tikrais laikotarpiais buvo daugiau nei 2 nuteistieji. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į pateiktus duomenis, spręstina, jog atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas laikant pareiškėją kamerų tipo patalpose su daugiau nei 2 nuteistaisiais.

Pareiškėjas pažymėjo, jog izoliacijos metu jis turėjo būti laikomas vienas. BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Iš pateiktų duomenų (b. l. 21) matyti, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018-07-20 iki 2019-04-01 buvo taikoma izoliacija nuo kitų nuteistųjų pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį. Jis buvo laikomas patalpose su vienu ar dviem nuteistaisiais. Duomenų apie tai, ar kiti asmenys, su kuriais buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomi tuo pačiu pagrindu, byloje nėra, todėl pareiškėjo argumentai, jog buvo pažeista BVK 70 straipsnio 6 dalies norma, lieka nepaneigti. Tačiau teismas taip pat pažymi, jog paties pareiškėjo dėl to nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, grindžiamos tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, patalpose buvo drėgna, tamsu. Kamerų sienos buvo drėgnos, luposi dažai, nebuvo naikinami tarakonai, patalpose žiemą buvo šalta, o vasarą karšta. Nurodė, jog 9 kameroje visą mėnesį nebuvo lango.

Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra 18-28 °C. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Atsakovės pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl apšvietimo nepatenka į ginčo laikotarpį, todėl teismas jų nevertina šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Iš atsakovo pateiktų duomenų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-11-11, 2017-01-18, 2017-02-28, 2017-04-19, 2018-04-19 patikrinimo aktų) matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovas nurodo, jog patalpų remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų lubų, sienų būklę į bylą nepateikė, pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Be to, byloje pateikta pareiškėjo skundas iš kurio matyti, jog jis kreipėsi dėl lango įdėjimo. Pareiškėjui buvo atsakyta, jog langai jau sudėti. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas 9 kameroje buvo nuo 2018-09-11, o dėl lango įstiklinimo kreipėsi 2018-09-19 (b. l. 19). Duomenų apie tai, kodėl pareiškėjas nesikreipė dėl lango įstiklinimo iš karto 2018-09-11, kai buvo perkeltas į kamerą, pareiškėjas nenurodė. Atsakovė duomenų apie tai, ar 4 kameroje durys neužsidarydavo nepateikė, todėl lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog durys neužsidarydavo.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelių danga buvo nelygi, duobėta, negalėjo tinkamai sportuoti lauke, nebuvo sporto įrangos. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, nebuvo peleninių, suoliukų, stogo konstrukcijoje buvo asbesto.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), reglamentuoja ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose. Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 p.). Vadovaujantis Taisyklių 233 punktu pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

Atsakovė nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Pasivaikščiojimo kiemelių danga yra lygi, o sporto įrangos montavimas nėra privalomas. Atsakovė pateikė pasivaikščiojimo kiemelio nuotraukas (b. l. 120–122), kurios šias aplinkybes iš esmės patvirtina. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reglamentuota, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengiami suoliukai, sporto įranga, peleninės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šioje skundo dalyje.

Pareiškėjas teigė, jog atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose jis negalėjo mokytis, lankyti kitų užsiėmimų, nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos. Nurodė, jog mokytojai pateikdavo užduotis ir jis turėjo atlikti jas savarankiškai, nebuvo išskirta patalpų mokymuisi.