Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos, palūkanų, administravimo mokesčio, negautų pajamų (nuostolių) ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės R. M. 1 400 Eur skolą, 153,59 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos, 54,60 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo dienos; 222,39 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos; 26 procentų negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 1 400 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2023 m. rugpjūčio 9 d.), 26 procentų kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1 400 Eur) nuo sutarties termino pasibaigimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos; 5 procentų metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinys teisme priimtas 2020 m. rugpjūčio 31 d.; atsakovei nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti 2020 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 1 dalyje – asmeniškai.

3. Atsakovei per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį bei ieškovei ieškinyje prašant tokiu atveju priimti sprendimą už akių, teismas sprendžia, kad yra visos procesinės sąlygos, būtinos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 6 dalis).

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

4. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, 286 straipsnio 1 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų ieškovo pateiktų įrodymų vertinimą ir įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, bei surašo sutrumpintus motyvus.

5. Iš ieškovės pateiktų duomenų nustatyta, kad UAB „BnP Finance“ ir atsakovė R. M. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-3cbj6j4w (toliau – sutartis), kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 1 400 Eur kreditas. Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2023 m. rugpjūčio 9 d. Šią sumą pradinė kreditorė atsakovei pervedė, tačiau atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nustatytu terminu negrąžino skolos ir nesumokėjo sutartų palūkanų. Pagal byloje pateiktus duomenis atsakovė liko skolinga pradinei kreditorei 1 400 Eur negrąžinto vartojimo kredito; byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų grąžinusi suteiktą kreditą pagal minėtą sutartį (CPK 178, 185 straipsniai), t. y. atsakovė iki šiol yra skolinga 1 400 Eur negrąžinto vartojimo kredito.

6. Nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB ,,BnP Finance“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-03/01 bei priedas Nr. 1 prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2020-03/01, kurių pagrindu UAB „Legal Balance“ perėmė reikalavimo teises į atsakovę R. M. dėl negrąžinto kredito pagal minėtą sutartį. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota 2020 m. rugpjūčio 26 d. pranešimu.

7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

8. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

9. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovė pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino suteikto kredito. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovė ieškovei liko skolinga 1 400 Eur negrąžinto vartojimo kredito. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų prievolę įvykdžiusi, ginčijusi skolos dydį ar sutarties sąlygas (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pažeidė savo prievolę laiku ir nustatytomis sąlygomis grąžinti kreditą, iš atsakovės ieškovei priteistina 1 400 Eur negrąžinto vartojimo kredito.

10. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 153,59 Eur mokėjimo funkciją atliekančių sutartinių palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. sausio 15 d., t. y. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).

12. Teismas pažymi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, kita vertus aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

13. Pažymėtina, jog aukščiau nurodyti kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje nutartyje su atitinkamais pakeitimais taikytini ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).

14. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, atsakovė įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 26 procentų dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovė turėjo mokėti iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. Sutartį nutraukus 2020 m. sausio 15 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 153,59 Eur mokėjimo palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos, todėl toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra pagrįstas, dėl to tenkintinas.

15. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 54,60 Eur sutarties administravimo mokesčio iki 2020 m. sausio 15 d., t. y. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Pažymėtina, jog administravimo mokesčio dydis Specialiosiose sąlygose yra numatytas ir jo dydis yra 504 Eur, o Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.18 punkte numatyta, kad administravimo mokestis, tai mėnesinis kliento bendrovei mokamas mokestis už sutarties vykdymo priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą, įsiskolinimų valdymą ir kontrolę. Sutarties administravimo mokestis įskaičiuojamas į mėnesinę įmoką. Pagal Sutarties 1.9 punktą, bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, ir bet kuriuos kitus su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik pagal Vartojimo kredito paraišką suteikiamo Vartojimo kredito atžvilgiu ir neapima jokių išlaidų, susijusių su Vartojimo kredito davėjo iki tol Vartojimo kredito gavėjui suteiktais Vartojimo kreditais ar ateityje suteikiamais kreditais. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad Vartojimo kredito gavėjas visas iš šios Sutarties kylančias prievoles vykdys laiku bei tinkamai ir neapima palūkanų, kurias Vartojimo kredito gavėjas moka Vartojimo kredito davėjui už pradelstą laikotarpį. Vilniaus apygardos teismas yra išaiškinęs, jog administravimo mokestis, neviršijantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ieškovės reikalavimas dėl 54,60 Eur sutarties administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki 2020 m. sausio 15 d., t. y. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, priteisimo tenkintinas.

16. Kaip minėta, ieškovė iš atsakovės prašo priteisti ir 26 procentų negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą 1 400 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. rugpjūčio 9 d.) ir 222,39 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).

17. Teismo vertinimu, iš ieškinio ir sutarties turinio darytina išvada, jog ieškovė negautoms pajamoms prilygino sutartyje numatytas atsakovės mokėtinas 26 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodomos naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nutraukus vartojimo kredito sutartį, kredito davėjas mokėjimo (pelno) palūkanų iš kredito gavėjo reikalauti nebegali. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinyje reikalaujamo negautų pajamų (nuostolių) dydžio nevertina kaip pagrįstų ir tikėtinų. Įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, todėl šie ieškovės reikalavimai atmestini. Pažymėtina, kad iš esmės tokios praktikos laikosi ir apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. e2A-1361-864/2020), konstatavę, jog mokėjimo (pelno) palūkanos pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos nebegali būti skaičiuojamos.

18. Galiausiai, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 26 procentų kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1 400 Eur), nuo sutarties termino pasibaigimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

19. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

20. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad netesybos, kurių ieškovė prašo kompensacinių palūkanų ir kitų mokesčių pavidalu, negali būti didesnės nei 139,82 Eur (1 400 Eur + 153,59 Eur) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 26 procentų kompensacines palūkanas prašo priteisti nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. rugpjūčio 9 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir šis kompensacinių palūkanų reikalavimas yra sąlyginis bei negali būti apibrėžtas konkrečia suma, teismas negali nustatyti, ar tokio reikalavimo dydis viršys nurodytą 139,82 Eur sumą, todėl minėtas reikalavimas taip pat atmestinas. Be to, jos viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 proc.), pripažįstant tokią sąlygą nesąžininga ir negaliojančia.

21. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą (1 608,19 Eur (1 400 Eur + 153,59 Eur + 54,60 Eur)) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 87,85 proc. reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Taigi, iš atsakovės ieškovei priteistina 142,32 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) ((41 Eur žyminio mokesčio + 121 Eur už advokato teisinę pagalbą) x 87,85 proc. / 100 proc.); atsakovė prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė, todėl jos jai nepriteistinos.

23. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285–286 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, j. a. k. 302528679, 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) skolos, 153,59 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt tris eurus 59 ct) palūkanų, 54,60 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 60 ct) sutarties administravimo mokesčio, 5 (penkių) proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 608,19 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 142,32 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt du eurus 32 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinio netenkinti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Atsakovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 111 straipsnio ir 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos pateikti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.