Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-06-14 · Civilinė byla Nr. 2A-181-302/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-14
Bylos Nr.
2A-181-302/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė (pran.), Algirdas Auruškevičius, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
S. U., Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, M. F., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Advokatai
Ugnis Pėdnyčia
Kategorijos
  • 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-181-302/2010Procesinio sprendimo kategorijos 30.1; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės,sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Ugnei Arlauskaitei Rinkevičienei,atsakovei S. U. , jos atstovui advokatui Ugniui Pėdnyčiai,atsakovo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,vertėjai Jelenai Terechovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų S. U. ir M. F. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, S. U. ir M. F. , tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 35-ojo notarų biuro notarė A. P. ir Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarė Danguolė Bieliūnaitė, dėl sandorio dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis: 2004-01-07 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties Nr. P01/2004-6, patvirtintos Vilniaus m. 7-ojo notarų biuro notarės D.Bieliūnaitės, dalį dėl 1,41 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,19 ha dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pirkimo – pardavimo; 2007-01-09 žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 35-ojo notarų biuro notarės A.Poškuvienės (notarinio reg. Nr. 172-7), dalį dėl 1,41 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,19 ha dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pirkimo – pardavimo; 2007-01-09 priėmimo - perdavimo akto, patvirtinto Vilniaus m. 35-ojo notarų biuro notarės A.Poškuvienės (notarinio reg. Nr. 173-7), dalį dėl 1,41 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,19 ha dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, perdavimo - priėmimo. Taip pat prašė taikyti restituciją natūra: įpareigoti M. F. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo 1,41 ha žemės sklypo Vilniaus m., Gurelių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,19 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas; priteisti iš S. U. M. F. naudai 82 609 Lt; priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos S. U. naudai 6 Lt.

Nurodė, kad 2004-01-07 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. P01/2004-6 Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau - VAVA), pardavė S. U. 14100 kv. m ploto (1,41 ha) žemės sklypą, esantį Vilniaus m., Gurelių k. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ). Pagal LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-09-03 pažymą Nr. 16559, 2008-09-03 LR miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0809-0011 ir 2008-06-17 LR miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 206 minėtame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,19 ha valstybinės reikšmės miško žemės. VAVA parduodama S. U. minėtą valstybinės žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, pažeidė imperatyvias LR Konstitucijos 47 str., LR miškų įstatymo 4 str. 4 d., LR žemės įstatymo 4 str., LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str., 13 str. nuostatas. Dėl šios priežasties ieškovas prašė pripažinti 2004-01-07 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P01/2004-6 negaliojančia dalyje dėl 0,19 ha sklypo dalies, kurioje yra miškas, pirkimo - pardavimo ir taikyti restituciją. 2007-01-09 S. U. pardavė minėtą 1,41 ha ploto žemės sklypą Vilniaus m., Gurelių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitą jai priklausantį 0,2 ha ploto žemės sklypą Vilniaus m., Gurelių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , M. F. . Ieškovas nurodo, kad šiuo atlygintinu sandoriu buvo perleistas žemės sklypas, kuris įgytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl prašo pripažinti negaliojančiu sandorį dalyje dėl 1,41 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , 0,19 ha dalies, kurioje yra miškas, pirkimo - pardavimo ir taikyti restituciją. Tokioje pačioje dalyje prašė pripažinti negaliojančiu ir 2007-01-09 perdavimo - priėmimo aktą, kuriuo S. U. perdavė M. F. minėtus du žemės sklypus.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į ieškinį nesutiko su pareikštais reikalavimais (b.l. 57-60). Nurodė, kad atsakovės S. U. asmeninio ūkio žemės sklypo byloje nėra duomenų, kad minimame žemės sklype yra miškas, o nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai negali sudaryti pagrindo pripažinti sandorių dalis negaliojančiomis.

Šalies argumentai

Atsakovė S. U. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 84-91). Be to, atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį (b.l. 131-133). Nurodė, kad ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo miško žemės sklype, todėl jokio pagrindo abejoti dėl galimybės įsigyti žemės sklypą iš valstybės atsakovei nebuvo ir negalėjo būti. Kadangi 2004-01-07 šalys nesudarė naujos sutarties, o tik įformino jau 1995-02-08 susiformavusius santykius, kai ieškovė kreipėsi dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo įgijusi tokią teisę, todėl senaties termino eiga ginčyti šį sandorį prasidėjo 1995-02-09, o pasibaigė – 1998-02-09.

Atsiliepimas

Atsakovas M. F. atsiliepime į ieškinį su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti (b.l. 80-82). Nurodė, kad jis yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, todėl negali būti taikoma restitucija natūra.

Tretysis asmuo Vilniaus miesto 35-ojo notarų biuro notarė A. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti (b.l. 61, 62).

Tretysis asmuo Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarė Danguolė Bieliūnaitė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti (b.l. 69-71).

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateiktame atsiliepime į ieškinį (b.l. 74-76), sutiko su ieškinyje pareikštais reikalavimais, prašė ieškinį tenkinti.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančiomis 2004-01-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties P01/2004-6, patvirtintos Vilniaus m. 7-ojo notarų biuro notarės D.Bieliūnaitės, 2007-01-09 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 35-ojo notarų biuro notarės A.Poškuvienės (notarinio reg. Nr. 172-7), dalis dėl 1,41 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 019 ha dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pirkimo-pardavimo, bei pripažino negaliojančia 2007-01-09 priėmimo-perdavimo akto, patvirtinto Vilniaus m. 35-ojo notarų biuro notarės A.Poškuvienės (notarinio reg. Nr. 173-7) , dalį dėl 1,41 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,19 ha dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, perdavimo-priėmimo. Taikė restituciją natūra: įpareigojo M. F. , a.k. (duomenys neskelbtini) , grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo 1,41 ha žemės sklypo Vilniaus m., Gurelių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,19 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas. Įpareigojo S. U. , a.k. (duomenys neskelbtini) grąžinti M. F. , a.k. (duomenys neskelbtini) - 82 609 Lt. Įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją grąžinti S. U. , a.k. (duomenys neskelbtini) - 6 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudaryta su S. U. 2004-01-07 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl pardavimo jai 0,19 ha valstybinės reikšmės miško ploto, patenkančio į 1,41 ha žemės sklypą Gurelių kaime Vilniaus mieste (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)), prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4, 6 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13, 16 str.), draudžiančioms įgyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, kuriems priskirtini ir miesto miškai, todėl pripažino ją iš dalies negaliojančia, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80 str., taikė restituciją natūra (CK 1.80 str. 4d., 6.145 str. 1d.,6.146 str.).

Teismas konstatavo, kad pripažinus iš dalies negaliojančiu pirminį sandorį dėl žemės sklypo, kuriame yra miškas, įsigijimo, yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ir vėlesnį šio sklypo dalies, kuriame yra 0,19 ha miško plotas perleidimą pagal kitą sandorį M. F. prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms, ir taikyti restitucija natūra. Tokioje pačioje dalyje teismas pripažino negaliojančiu ir 2007-01-09 perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo S. U. perdavė M. F. nurodytus du žemės sklypus (CK 1.80 str.).

Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra reikšmingas žemės sklypo, kuriame yra miškas, pirkusių atsakovų S. U. ir M. F. sąžiningumas ar nesąžiningumas, nes restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio, nustatančio, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi , jų buvimas privačioje nuosavybėje negalimas ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl minėtos tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos.

Teismas nurodė, kad negalima remtis žemėtvarkos projektu, kuris prieštarauja Įstatymams, galiojusiems sandorio sudarymo metu. Žemėtvarkos projekto patvirtinimas nesuteikia asmenims daugiau teisių, negu galiojantys įstatymai, t.y. parduoti žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas ir kuris priklauso išimtine teise valstybei.

Teismas taikė restituciją natūra vadovaudamasis CK 1.80 str. 2d.,6.146,6.147 str. įpareigojant atsakovą M. F. grąžinti valstybei 1,41 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,19 ha dalį, kurioje yra miškas. Atsakovą S. U. įpareigojant grąžinti M. F. 82 609 Lt sumą, kuri buvo sumokėta už 0,19 ha ploto, kurioje yra miškas, dalį, o VAVA S. U. 6 Lt sumą, kurią ji sumokėjo už 1,41 ha žemės sklypo 0,19 ha dalį, kurioje yra miškas.

Šalies argumentai

Atsakovė S. U. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei faktines aplinkybes, taip pat netinkamai taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, restitucijos taikymą, neįvertinus reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių bei įrodymų.

Teismas pripažino sandorius neteisėtais, nenustatęs, kad šioje sklypo dalyje valstybinės reikšmės miškas būtu buvęs sandoriu sudarymo metu. Ieškovo pateikti Valstybinės miškotvarkos tarnybos dokumentai nei kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad aptariamame žemės sklype sandorio sudarymo metu 2004-01-07 būtų buvęs 0,19 ha valstybinės reikšmės miško žemės plotas, jie liudija šiandieninę tos vietovės padėtį, o įrodymais, paneigiančiais šią aplinkybę, ir turinčiais didesnę įrodomąją galią - Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, teismas nesivadovavo.

Teismas, nenustatęs faktinės aplinkybės, kad 2004-01-07 žemės sklype kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini) būtu buvęs 0,19 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, neturėjo faktinio pagrindo spręsti, kad 2004-01-07 sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas.

Teismas, spręsdamas, kad valstybinės reikšmės miškų plotai buvo suderinti 2002 m. rugsėjo 27 d. su Vilniaus apskrities viršininku, nevertino tiek byloje esančių įrodymų, tiek atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos paaiškinimų (kurių ieškovas nepaneigė, o teismas neatmetė), kad Vilniaus apskrities viršininkas dėl šių schemų iki jų patvirtinimo pateikė pastabas, į kurias atsižvelgta nebuvo. Bet kuriuo atveju duomenys apie galimus miškų plotus ginčo sklype į kadastrą nebuvo įtraukti nuo pat žemės sklypo suformavimo.

Teismas neįvertino to, kad iki šiol nėra atlikti ginčo žemės sklypo galutiniai matavimai (sklypas suformuotas atliekant tik preliminarius matavimus), todėl nėra jokių patikimų galutinių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad į konkretų 1,41 ha ploto žemės sklypą įeina 0,19 ha valstybinio miško plotas, koks jis apibūdintas Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-09-03 pažymoje Nr. 16559, 2008-09-03 miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmente Nr.PO809-0011 ir 2008-06-07 Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akte Nr.206.

Teismas atmetė atsakovų atsikirtimus be motyvų, be to, nepagrįstai vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimą bei kompensavimo už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką, nes ginčo žemės sklypas buvo įgytas pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, o ne grąžintas natūra minėto įstatymo pagrindu.

Teismas visiškai nevertino ir sprendime nepasisakė dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, kuris buvo grindžiamas tuo, kad pirkimo - pardavimo santykiai tarp Valstybės ir atsakovės susiformavo ne 2004 metais, o 1995 m. vasario 8 d. (bl.94-96): 1995 m. sausio 23 d. Kariotiškių agrarinės reformos tarnyba išdavė pažymą, kuria patvirtino, jog ji turi teisę iš valstybės pirkti 1,41 ha asmeninio ūkio žemės (tuo pačiu Valstybė įsipareigojo man parduoti 1,41 ha asmeninio ūkio žemės ūkio paskirties žemės sklypą). 1995 m. vasario 8 d. buvo apskaičiuota parduodamos žemės kaina, kurią aš sumokėjau 1995 m. vasario 8 d. Ginčo žemę naudotis ir valdyti man Valstybė perdavė dar 1994 m. gegužės 12 d. (bl.92), tokiu būdu teismas pažeidė CPK normas, taip pat teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių, teisinio aiškumo principus, taip pat teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

Teismas, nutaręs taikyti restituciją natūra, iš esmės pažeidė CK 1.80 str. 4 d., CK 96 str. 2 d. įtvirtintą draudimą išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo, tuo pačiu ir CK 1.2 str. bei 1.5 str. įtvirtintus principus. Teismas, konstatavęs, kad atsakovė S. U. ir M. F. buvo sąžiningos teisinių santykių šalys, neturėjo teisėto pagrindo taikyti restitucijos natūra. Kadangi valstybinės reikšmės miškai bet kuriuo atveju turi priklausyti valstybei nuosavybės teise, spręstinas klausimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, bet ne naikinti teisėtai sudarytus sandorius.

Teismas netyrė, už kokią kainą realiai konkretus grąžinamas turtas M. F. buvo įgytas, nesivadovavo Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje pateiktais duomenimis apie ieškovo reikalaujamo gražinti 0,19 ha miško ploto verte. Grynai aritmetinis pirkimo - pardavimo kainos dalies skaičiavimas (kokiu vadovavosi ieškovas ir teismas), ignoruojant atskirų sklypo naudmenų vertę ir jų įtaką pardavimo kainos formavimui, prieštarauja restitucijos esmei - grąžinti šalims tik tai, kas perduota, bei įgalina atsakovą M. F. nepagristai praturtėti mano sąskaita, kadangi miško žemė yra kur kas mažiau vertinga nei žemės ūkio paskirties žemė ir į šiuos verčių skirtumus būtina atsižvelgti. Apeliantės paskaičiavimais, 0,19 ha miško plotas, esantis viename iš parduotų sklypų, buvo parduotas už 3 814,70 Lt (atitinka maždaug 0,5449 proc. bendros pardavimo kainos): 4 000 Lt (0,19 ha miško ploto vertė bendroje vertėje (darant prielaidą, kad šis plotas tikrai įeina į konkretų sklypą) * 700 000 Lt (abiejų sklypų pardavimo kaina)/ 734 000 Lt (abiejų sklypų rinkos kaina) = 3814,71 Lt, todėl iš jos negali būti priteista didesnė suma.

Teismo sprendimas grąžinti atsakovei vos 6 Lt žemės sklypo dalies kainą, prieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams bei suformuotai teismų praktikai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visa žemės sklypo kaina buvo Valstybės nustatyta ir atsakovės sumokėta dar 1995 m. vasario 8 d., ir ne pinigais (litais), o investiciniais čekiais. Žemės sklypas buvo privatizuojamas už vienkartines išmokas - investicinius čekius, bendra žemės sklypo kaina, kurią aš sumokėjau, buvo 2 576 Lt, o ne 48 Lt, kaip nepagristai nurodė ieškovas ir sprendė teismas.

Šalies argumentai

Atsakovas M. F. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant materialinės teisės normas, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo atsakovo sąžiningumo klausimo ir nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 2 dalies.

Be to, bylą nagrinėjantis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ginčuose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl imperatyvių įstatymų nuostatų pažeidimų, jog įstatymas įtvirtina draudimą išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo, o įgijėjo sąžiningumas preziumuojamas (3K-3-1204/2003, 3K-3-1163/2003, 3K-7-229/2007). Be to, taikant restituciją natūra, būtų pažeidžiami atsakovo teisėti interesai, kadangi jis pirko žemės ūkio paskirties žemę, už ją mokėjo atitinkamą kainą, ketino šią žemę naudoti savo poreikiams tenkinti, o sudarant pirkimo – pardavimo sutartis apie jokį žemės sklype esantį 0,19 ha bendro ploto mišką nebuvo jokių duomenų. Kadangi atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, galinčias trukdyti įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybės teise, nes sklypą pirko iš teisėtos savininkės, jis neturėjo pagrindo abejoti duomenų apie žemės savininką, žemės paskirties duomenų, kitų duomenų apie juridinius faktus teisingumu ir teisėtumu, todėl privalo būti laikomas sąžiningu įgijėju.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas neišsamiai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, kas sudarė sąlygas neteisingam bylos išsprendimui.

Teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad parduotas žemės sklypas, dėl kurio kilęs ginčas šioje byloje, buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, kaip žemės ūkio paskirties, bet ne kaip miško, žemės sklypas. S. U. asmeninio ūkio žemės sklypo byloje 2001-07-25 žemės naudojimo plotų eksplikacijoje nėra duomenų, kad žemės sklype, unikalus Nr. 4400-0151-6272, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra miškas.

Teismas neįvertino to, kad Valstybės miškotvarkos tarnybos 2008-06-17 aktas Nr. 206 yra nepagrįstas ir prieštarauja 2003-07-23 Vyriausybės nutarimo Nr. 980 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatoms, nes S. U. parduotas žemės sklypas iš dalies laikomas valstybinės reikšmės mišku, o tokia situacija negalima.

Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad ieškovo nurodomas 0,19 ha ploto miško žemės sklypas kaip nekilnojamasis daiktas neegzistuoja ir teismas negalėjo jo identifikuoti.

Atsiliepimas

Atsakovė S. U. atsiliepimu į atsakovo M. F. apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad iš esmės sutinka su šio apelianto argumentais dėl teismo sprendimo nepagrįstumo. Atsakovų (turto įgijėjų) sąžiningumas yra reikšmingas ir teismas privalėjo į jį atsižvelgti. Teismas neturėjo taikyti restitucijos natūra, nenustatęs, kad turto įgijėjai buvo nesąžiningi.

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į atsakovų S. U. bei M. F. apeliacinius skundus prašo juos atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas priėmė sprendimą ištyręs byloje esančius įrodymus, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Apeliantų argumentai nepagrįsti ir atmestini, nes Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys, t.y. 2008-09-03 pažyma Nr. 16559, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas patvirtina, kad į ginčijama 2004-01-07 pirkimo – pardavimo sutartimi parduotą žemės plotą patenka 0,19 ha miško ploto. Ginčijama sutartimi parduotas sklypas yra Vilniaus miesto teritorijoje, tokiu būdu privačion nuosavybėn perleistas miško plotas priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, todėl 2004-01-07 pirkimo pardavimo sutartis šioje dalyje yra neteisėta, pažeidžianti imperatyvias teisės normas (LRK 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 6 str.).

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliantų apeliacinius skundus prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad skundžiami sandoriai yra negaliojantys ir turi būti taikoma restitucija natūra. Apeliantė S. U. nepagrįstai nurodo, kad valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu ginčo sklype miško nebuvo, ji nepateikė jokių kitų rašytinių įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus Valstybinės miškotvarkos tarnybos dokumentus, kurie patvirtina, kad ginčo žemės sklype yra miškas. Teismas, remdamasis nurodytais dokumentais, pagrįstai konstatavo, kad ginčo sklype miškas augo tiek sandorio sudarymo, tiek ir šiuo metu ir šis plotas turi valstybinės reikšmės statusą.

Atsakovas nesutinka su reikalavimu taikyti ieškinio senatį nurodydamas, kad šiuo atveju turi būti laikoma, kad sutartis yra sudaryta ne nuo ketinimų išreiškimo momento, bet nuo momento, kai šalių susitarimas patvirtinamas įstatymų reikalaujama forma ir įregistruotas viešėjame registre.

Nesutinka su argumentu, kad teismas netyrė, už kokią kainą realiai grąžinamas konkretus turtas buvo įgytas ir nepagrįstai taikė tik aritmetinį pirkimo – pardavimo kainos dalies skaičiavimą, kadangi atskirai kiekvieno sklypo kaina nebuvo aptarta, tuo pripažįstant jų lygiavertiškumą, vertinant sklypo aro kainą, nebuvo atskirai įvertinta mišku apaugusi žemės vertė bei atskirai įvertinta medynų, augančių šiame plote, vertė.

Dėl turto įgijėjo sąžiningumo nurodo, kad perkant mieste esančius žemės sklypus, juos apžiūrėjus ir pastebėjus jame augančius medžius, pirkėjas turėjo būti atidus bei dėmesingas iš išsiaiškinti ar 19 arų plote augantys medžiai nėra laikytini mišku, kurio įgijimas draudžiamas pagal galiojančius teisės aktus.

Atsiliepimas

Atsakovas M. F. atsiliepimu į S. U. apeliacinį skundą prašo tenkinti jos apeliacinį skundą. Nurodo, kad nesutinka su skundo dalimi dėl šiam atsakovui grąžintinos sumos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, šioje byloje ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimus, nustatęs, jog atsakovas VAVA, parduodamas S. U. suformuotą 1,41 ha žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypą, kuriame yra 0,19 ha valstybinio miško, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 4 straipsnį, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 p., t. y. imperatyvias įstatymų nuostatas, draudžiančias privatizuoti, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, plotą (Civilinio proceso kodekso 263, 265, 320 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004-01-07 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. P01/2004-6 Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau - VAVA), pardavė S. U. 14100 kv. m ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus m., Gurelių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-09-03 pažymą Nr. 16559, 2008-09-03 LR miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0809-0011 ir 2008-06-17 LR miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 206 minėtame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,19 ha valstybinės reikšmės miško žemės (t 1, b.l. 9-13). Šis miško žemės sklypas inventorizuotas 2000 metų valstybinės miškų inventorizacijos metu, prie valstybinės reikšmės miškų plotų priskirtas LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo, o 2003 m. spalio 16 d. įregistruotas LR Miškų valstybės kadastre. Iki sprendimo parduoti asmeninio ūkio žemės sklypą priėmimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2003 metais raštu pateikė Vilniaus miesto administracijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus. Šių faktų atsakovai tame tarpe ir VAVA neginčijo. Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Taigi Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-24 įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotą žemės sklypą, kurį įsigijo apeliantė, ginčo žemės sklypas turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miškus, iš jų ir mišką, į kurį patenka ginčo miško plotas, formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams po šio įsakymo priėmimo, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, t. y. tokį statusą miestų miškai, iš jų ir ginčo miškas, įgijo pagal įstatymą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime yra konstatavęs, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Administracinių aktų pagrindu, tarp jų ir apeliantės nurodytais Trakų rajono Karijotiškių agrarinės reformos tarnybos dokumentais (t 1, b.l. 94-102) buvo tik suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) nusipirkti iš valstybės konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisės neatsirado ir šie aktai nesudarė pagrindo, perkant žemės sklypą, pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas, draudžiančias parduoti ar kitaip perleisti miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, plotą.

Pagal Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimo išaiškinimą miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra priskiriami prie valstybinės reikšmės miškų. Toks teisinis reguliavimas yra imperatyvaus pobūdžio, jo teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu; imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris negalioja (Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp VAVA ir apeliantų sudarytos žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuria parduota miesto miško plotas, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir negalioja.

Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad teismas spręsdamas ginčą neturėjo taikyti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, tačiau dėl netinkamo šios materialinės teisės taikymo sprendimas nėra neteisėtas, todėl dėl šios aplinkybės jį naikinti nėra pagrindo. Kolegija analizuodama imperatyvo pažeidimą nurodė įstatymines nuostatas, kurios buvo pažeistos parduodant apeliantei žemės sklypą, tokiu būdu pirmos instancijos padaryta klaida, taikant netinkamą normą, ištaisyta.

Nors pirmos instancijos teismas VAVA ir S. U. vardu sudarytą sandorį pripažino negaliojančiu, nesprendęs Vilniaus apskrities viršininko 2003-11-21 įsakymo Nr. 6022-01 Dėl žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypo pardavimo pil. S. U. dalies teisėtumo, tačiau šią teismo padarytą klaidą yra galimybė ištaisyti apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo teises nagrinėjant bylas, kai juose yra viešas interesas, minėto įsakymo dalis dėl 0,19 ha žemės sklypo pardavimo atsakovei S. U. , nesant prokuroro pareikšto reikalavimo, pripažintinas neteisėtu ir naikintinas, kaip neatitinkantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kurios konstatuotos kaip pažeistos sprendžiant sandorio teisėtumą. Priimtas apskrities viršininko sprendimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas bei visuomenės interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visos visuomenės narių poreikiams tenkinti. Toks sprendimas nepažeidžia teisingumo principo ir atitinka konstitucinį proporcingumo principą.

Dėl sąžiningo įgijėjo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2006 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Taigi sprendžiant, ar asmuo, tam tikro administracinio akto pagrindu įgijęs civilines teises, yra sąžiningas, reikia nustatyti, pirma, ar jis žinojo, kad aktas prieštarauja įstatymų nuostatoms (subjektyvusis aspektas), ir, antra, ar turėjo žinoti apie priimto administracinio akto, sukūrusio jam civilines teises, neteisėtumą (objektyvusis aspektas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad administracinis aktas, kuris yra pripažintas neteisėtu, susijęs su valstybinės žemės pardavimu, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Apeliantė naudodama asmeninio ūkio žemės sklypą (naudojimo prezumpcija, nes antraip ji negalėtų jo nusipirkti iš valstybės) negalėjo nematyti ir nežinoti, kad dalis žemės sklypo apaugo mišku (kaip pati apeliantė teigia - krūmais), taip pat negalėjo nežinoti apie Vilniaus miesto teritorijos ribas, kurios yra skelbiamos viešai, todėl ji suprato arba turėjo suprasti, kad VAVA negali parduoti Vilniaus miesto ribose esančio miško, o apeliantė jo negalėjo pirkti. Dėl kito apelianto M. F. nurodomo apeliaciniame skunde sąžiningumo kolegija daro išvadą, kad jis negali būti laikomas sąžiningu įgijėju pagal jo ir atsakovės S. U. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. M. F. prikdamas žemės sklypą, kaip ir S. U. negalėjo nematyti, jog dalis sklypo yra apaugusi mišku, nes jis pirkdamas daiktą negalėjo nepasidomėti juo, bent jau taip elgtųsi rūpestingas ir sąžiningas pirkėjas. Atsižvelgiant į tai, kad miškas Vilniaus mieste (Vilniaus miesto sklypo ribų nustatytas yra skelbiamas viešai) yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl pirkdamas miško plotą esantį Vilniaus mieste jis numanė arba turėjo numanyti, kad pardavėjas neturi teisės parduoti tokio turto, nes negali turėti į jį nuosavybės ( dėl nuosavybės išimtinumo), o jis negali įgyti į tokį daiktą nuosavybės. Dėl to atmestini apeliantės teiginiai, kad yra pažeistas draudimas išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo. Tokiomis aplinkybėmis apeliantų atžvilgiu CK 4.96 str. 2 d. nuostatos netaikomos, nes apelaintai nelaikytini analizuojamuose sandoriuose sąžiningais įgijėjais. Padarytos išvados neprieštarauja ir apelianto nurodytai Aukščiausiojo Teismo formuojamai teisminei praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje bylojeNr.3K-7-229/2007).

Dėl restitucijos taikymo

Panaikinus sprendimo dalį, sandorio dalį, pagrįstai pripažinta negaliojančia perleidimo sutarties dalis bei pritaikyta restitucija natūra.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007). Taigi, administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009).

Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2009).

Apeliantė nenurodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėjo būti taikoma. Restitucija nagrinėjamoje byloje pasižymi ypatumu - panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalį dėl asmeninio ūkio žemės skypo pardavimo, apeliantė nepraranda teisės į tą sklypo dalį, dėl kurios sprendimas panaikintas, įsigyti tą dalį neprieštaraujančiu Žemės reformos įstatymui būdu. Dėl to apeliantės teiginiai, kad taikant restituciją natūra jos padėtis yra pabloginama, atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į nurodytą restitucijos ypatumą tarp VAVA ir apeliantės restitucija natūra netaikytina, nes ieškovė savo teisę į trūkstamą jai suteikto asmeninio žemės sklypo dalį gali įgyvendinti, gaudama tą dalį kitoje laisvoje valstybinėje žemėje, todėl sprendimo dalis, kuria taikyta restitucija tarp VAVA ir apeliantės, naikintina.

Kolegija nesutinka, kad teismas pažeidė apeliantės teises taikęs restituciją pagal sandorį tarp jos ir atsakovo M. F. ir priteisė iš S. U. sumokėti pastarajam 82 609 Lt už 0,19 ha žemės sklypo dalį. Apskaičiuodamas grąžintiną kitai sandorio šaliai pinigų sumą teismas pagrįstai rėmėsi aritmetiniu žemės sklypo dalies vertės paskaičiavimu. Sandorio vertė jo sudarymo dienai buvo 700 000 Lt. Už šią sumą parduoti du sklypai 1,41 ha ir 0,20 ha ploto, atskirai kiekvieno sklypo kaina nebuvo nurodyta, taip pat nebuvo detalizuota, jog ginčo sklype yra dalis vertingesnės, o kita dalis mažiau vertingesnės žemės, kurio vertė pinigine išraiška skiriasi. Todėl teismas apskaičiuodamas 0,19 ha sklypo vertę proporcingai nuo visos sandorio sumos nepažeidė restitucijos esmės – šalių grąžinimo į tą pačią padėtį, kuri buvo iki sandorio sudarymo. Dėl nurodytos priežasties teismas pagrįstai nesirėmė atsakovės pateikta į bylą UAB “Krivita” nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, nes taikant joje nurodytą 0,19 ha žemės sklypo vertę būtų pažeista restitucijos esmė ir pažeistos kito atsakovo M. F. teisės į teisingą restituciją.

Dėl ieškinio senaties termino

Apeliantė S. U. teigia, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pažeistai teisei ginti. Kolegija pasisisakė, kad administracinių aktų pagrindu, tarp jų ir apeliantės nurodytais Trakų rajono Karijotiškių agrarinės reformos tarnybos dokumentais (t 1, b.l. 94-102) buvo tik suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) nusipirkti iš valstybės konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisės neatsirado, todėl apeliantės argumentas, kad ieškinio senatis ginčyti valstybinės žemės įsigijimo sandorį prasidėjo nuo šių aktų priėmimo – 1995 m. vasario 8 d. yra nepagrįstas, ginčijama sutartis buvo sudaryta 2004-01-07 (t 1, b.l. 29-32).

Kolegija konstatavo, jog Vilniaus apskriteis viršininko 2003-11-21 įsakymo dėl žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypo pardavimo pil S. U. dalis yra neteisėta. Remiantis Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005), kur išaiškino ir taikė teisės normą, nustatančią terminą, per kurį gali būti apskųstas sprendimas atkurti nuosavybės teises, ieškinio senatis nepažeista. Pažymėtina, kad tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formavo ir kitose civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-666; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-578/2007; ir kt.). Šiose bylose teismas konstatavo, kad prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali kreiptis per trisdešimt dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Nagrinėjamoje byloje nėra nuosavybės teisių atkūrimo santykių, o yra įgyvendinamas Žemės reformos kitas procesas – valstybinės žemės pardavimas įstatyme numatytiems subjektams, tačiau ši ieškinio senaties suformuota praktika taikytina ir šiose bylose, nes šiuo atveju prokuroras atlieka tą pačią funkciją ir ginčija tokį patį administarinį aktą, kaip nuosavybės atkūrimo procese.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.). Sprendimas tikslintinas dėl VAVA įsakymo dalies panaikinimo.

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, sprendimą papildyti – panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003-11-21 įsakymo Nr. 6022-01 „Dėl žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypo pardavimo pil. S. U. , dalyje dėl 0,19 ha žemės ploto pardavimo.

Priteisti iš S. U. ir M. F. po 10 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė Romualda JanovičienėKolegijos teisėjai Algirdas AuruškevičiusTatjana Žukauskienė