- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-13
- Bylos Nr.
- ATP-873-498/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-09-3-00047-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Olegas Šibkovas
Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs I. N. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarimo I. N. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Alytaus teritorinio poskyrio (toliau-Institucija) 2013-06-29 nutarimu I. N. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 64 straipsnio 3 dalyje, paskirta 4390 (keturių tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimties) litų bauda.
I. N. nubausta už tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ privačioje miško valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini) kvartaluose (duomenys neskelbtini) vykdant kirtimus pagal 2008-04-25 išduotus leidimus Nr. (duomenys neskelbtini), neatkūrė 6 vnt. plynų biržių plotuose Nr. (duomenys neskelbtini) kurių bendras plotas 4,39 ha ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 15 straipsnio 4 punkto, 9 straipsnio 2 punkto reikalavimus.
Nesutikdama su šiuo nutarimu I. N. jį apskundė apylinkės teismui, kuris 2013-06-13 nutartimi skundą atmetė. teismas nutartyje konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina I. N. kaltę, todėl ji pripažinta kalta ir nubausta pagrįstai.
Šalies argumentai
I. N. apeliaciniu skundu aukštesnės instancijos teismo prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013-06-13 nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliantės nuomone, bylos nagrinėjimo žemesnės instancijos teisme metu klaidingai nustatytos byloje reikšmingos faktinės aplinkybės ir padarytos byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančios išvados. Teismas tinkamai neatskleidė bylos esmės, visapusiškai neįvertino byloje surinktų įrodymų, o taip pat neteisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams reikšmingas materialinės teisės nuostatas tuo pažeisdamas LR ATPK 248, 257 straipsnių reikalavimus. Skundo autorė pažymi, kad teismas, atmesdamas jos skundą, apsiribojo Institucijos atsiliepimo į skundą motyvų atkartojimu visiškai neanalizuodamas jos nurodytų argumentų, paneigiančių nuobaudos paskyrimo pagrįstumą. I. N. įsitikinimu byloje surinkti įrodymai pareigos atkurti mišką egzistavimo ne tik kad nepatvirtina, bet ir ją paneigia, todėl darytina išvada, kad Institucija tokios pareigos egzistavimo neįrodė. Apeliantė pažymi, kad tam, kad įrodyti pareigą atkurti mišką, pirmiausia turi būti įrodyta ir tai, kad asmuo atliko miško kirtimo darbus, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nėra pateikta. I. N. atkreipia dėmesį į tai, kad žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Valstybės miškų kadastro duomenis nėra jokios informacijos apie tai, kad minėtame sklype būtų miškas ar miško žemė. Vien ta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ rengė miškotvarkos projektą ir gavo leidimą miškui kirsti savaime nereiškia, kad minėta įmonė miško kirtimo darbus atliko administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime nurodytoje vietoje. Jokie miško kirtimo darbai, padalinus žemės sklypus ir paaiškėjus, kad ten jokio miško nėra, nebuvo atlikti. Apeliantė, be kita ko, pažymi, kad ji negali būti įpareigota atkurti mišką ir dėl to, kad pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, jog bendrovė pirko žemės ūkio paskirties sklypą. I. N. atkreipia dėmesį į tai, kad net pripažinus, kad ji turėjo pareigą atkurti mišką, ji negali būti nubausta, kadangi Institucija, nustačiusi pažeidimus, privalėjo skirti privalomąjį nurodymą pašalinti teisės aktų pažeidimus, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktorius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013-06-13 nutartį palikti nepakeistą, apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išvados pagrįstos visapusiška įrodymų analize ir vertinimu. Atsiliepime pažymima, kad pareiga atkurti mišką atsiranda nebūtinai tik tam asmeniui, kuris vykdė kirtimus, tačiau bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio nuosavybės teise priklausančiame miško sklype atsiradusios kirtavietės ar degavietės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakymu buvo parengtas miškotvarkos projektas, kuriame suplanuotos ūkinės priemonės – kirtimai, o ne miško atkūrimas. Ši aplinkybė patvirtina, kad ginčo teritorijoje miškas buvo. Leidimai kirsti mišką taip pat patvirtina, kad ginčo teritorijoje buvo vykdomi plyni kirtimai. Nepagrįstu laikomas teiginys dėl kadastro duomenų teisingumo, kadangi Nekilnojamojo turto registro ir Miškų kadastro duomenys gali skirtis dėl objektyvių priežasčių, miško naudmenų įregistravimas nėra privalomas, o be to, apeliantė niekada nesikreipė į Miškų kadastro duomenų tvarkytoją dėl ginčo žemės sklype nurodytų Miškų kadastro duomenų netikslumų ar šių duomenų ištaisymo. Pažymima ir tai, kad ginčo atveju nėra svarbu, kokia yra ar buvo žemės paskirtis. Svarbi aplinkybė yra ta, kad ginčo žemės sklype yra nustatytas miško žemės plotas ir užfiksuota, kad kirtavietės, esančios Miškų valstybės kadastre nurodytoje miško žemėje, yra neapželdintos mišku. Nesutinkam ir su apeliantės motyvu, kad Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai turėjo skirti privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus, kadangi tokį nurodymą gali duoti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 10 straipsnyje išvardinti pareigūnai, tuo tarpu valstybiniai miškų pareigūnai tokio nurodymo duoti negali.
I. N. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl I. N. kaltės padarius LR ATPK 64 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą. Skundo autorės įsitikinimu neįrodyta, kad nurodytame žemės sklype buvo miškas, o nesant miško negalėjo būt atliekami ir kirtimo darbai. Neatlikus kirtimo darbų, negali atsirasti ir pareiga mišką atkurti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl apeliantės kaltės padarius LR ATPK 64 straipsnio 3 numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas LR ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis įrodyta, jog I. N., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, vykdant kirtimus pagal išduotus leidimus neatkūrė miško administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytuose plotuose. Apylinkės teismas ištyrė visą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, įvertino civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje I. N. buvo pripažinta kalta dėl aplinkai padarytos žalos savavališkai išpjovus ir išvežus medžius, nustatytas faktines aplinkybes, išklausė administracinė atsakomybėn traukiamo asmens, liudytojų parodymus ir priėjo pagrįstos išvados, kad I. N. nurodytos aplinkybės, jog ji miško kirtimo darbų neatliko, todėl negali būti įpareigota atkurti mišką, neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. I. N. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir ji buvo nubausta už tai, kad per Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nustatytus terminus neatkūrė miško. Nors apeliantė teigia, kad žemės sklypas, kuriame ji tariamai atliko miško kirtimo darbus, yra žemės ūkio paskirties, duomenų, kad ten yra miškas, nėra, o be to, neįrodyta, kad ji atliko miško kirtimo darbus, šie teiginiai paneigti byloje esančiais duomenimis, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir jų analizę pateikė skundžiamoje nutartyje. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nuosavybės teisę į aptariamą žemės sklypą I. N. įmonė įgijo 2008 m., o minėtas sklypas 2009 m. buvo padalintas į du sklypus Alytaus apskrities viršininko 2009-09-16 įsakymu dėl žemės sklypo nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų keitimo. Pažymėtina tai, kad tiek bendrame žemės sklype, tiek jį padalinus į du atskirus sklypus pažymėta, jog sklypas yra žemės ūkio paskirties, tačiau tam tikra dalis yra miško žemės. Nustačius šią faktinę aplinkybę apeliantės teiginiai, kad toje vietoje jokio miško nebuvo, laikytini nelogiškais ir neatitinkančiais tikrovės. Tą aplinkybę, kad I. N. žinojo, jog įsigytame žemės sklype yra miško žemės patvirtina ir tai, kad jos iniciatyva buvo parengtas miškotvarkos projektas kuriame buvo numatyti kirtimai atitinkamuose jame pažymėtuose kvartaluose po ko buvo išduoti leidimai kirsti mišką Nr. 055025, 055026. Įvertinant tai, kad pagal Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalį miškotvarkos projektas yra dokumentas, pagal kurį organizuojama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai ir atsižvelgiant į tai, kad miškotvarkos projektas, kaip minėta, parengtas I. N. prašymu, konstatuotina, kad ginčo teritorijoje buvo suplanuotos ūkinės priemonės – kirtimai, o šių priemonių įgyvendinimui buvo gauti atitinkami leidimai kirsti mišką. Kad miško kirtimo darbai buvo realiai atlikti, kaip teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, patvirtina Miškotvarkos projekte padarytos atžymos apie atliktus kirtimo darbus. Be to, I. N. nei apylinkės teismui, nei savo apeliaciniame skunde nepaaiškino, kodėl rengė miškotvarkos projektą ir kreipėsi dėl leidimo kirsti mišką tose vietose, kuriose, pasak I. N., medžių iš viso nebuvo. Šiuos duomenis apylinkės teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo, todėl apygardos teismas, sutikdamas su žemesnės instancijos teismo argumentacija, jų nekartoja.
Šalies argumentai
Apeliantė savo skunde nurodo, kad tokiu atveju, jei teismas pripažins, kad miškas buvo iškirstas ir per nustatytus terminus neatkurtas, ji negali būti patraukta atsakomybėn, kadangi jai Valstybinės miškų kontrolės skyriaus pareigūnas neskyrė privalomojo nurodymo pašalinti teisės aktų pažeidimus. Su šiuo motyvu apygardos teismas nesutinka. Pagal LR Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį privalomas nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui. Pagal to paties įstatymo 10 straipsnį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai skirstomi į vyriausiuosius valstybinius aplinkos apsaugos inspektorius, vyresniuosius valstybinius aplinkos apsaugos inspektorius ir valstybinius aplinkos apsaugos inspektorius. Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus specialistai tokios teisės ir pareigos pagal minėto įstatymo nuostatas neturi. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2011-05-19 patikrinimo akte pareigūno aiškiai pažymėta, kad iškirstą plotą atkurti iki 2011-12-31. Šio nurodymo I. N. neįvykdžius buvo atliktas dar vienas patikrinimas, kurio pagrindu surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas nutarimas I. N. nubausti už pareigos atkurti iškirstą mišką nevykdymą.
Aptartų duomenų pagrindu konstatuojama, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išvados paremtos visapusiškai betarpiškai ištirtų įrodymų analize ir vertinimu, todėl ją naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir I. N. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.