Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-18 · Administracinė byla Nr. I-7450-281/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-01-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-18
Bylos Nr.
I-7450-281/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01339-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7450-281/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01339-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. K. 2015-02-26 teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 15 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-3).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerų, kurios buvo laikomas, plotas yra per mažas, sąlygos jose antisanitarinės, nežmoniškos, todėl patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, dėl maisto ir vitaminų stygiaus iškrito keli dantys, pablogėjo regėjimas, dažnai kentėjo nuo galvos skausmo, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Be to, kalėjimo dalyje, kur buvo laikomas, buvo kilęs gaisras, kilo panika, kamera buvo pilna dūmų, nuo to laiko kenčia nuo uždarų patalpų baimės.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Pareiškėjui apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 9-16).

Šalies argumentai

Pareiškėjo reikalavimams Lukiškių TI-K prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Dėl 2012-01-05 Lukiškių TI-K kilusio gaisro paaiškino, kad pareigūnai pradėjo evakuaciją dar iki atvykstant priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams, visus asmenis apžiūrėjo medicinos darbuotojai, suteikė jiems reikalingą pagalbą, taip pat ir psichologinę. Taigi Lukiškių TI-K pareigūnai veikė aktyviai, ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti, asmenims evakuoti, t. y. padarė viską, kas įmanoma susiklosčiusiose situacijoje. Atsakovės teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, neįrodo patirtos žalos, todėl jos priteisti nėra pagrindo.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 2011-03-22 iki 2012-12-05 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, kurie prasidėjo nuo 2011-03-22 ir truko iki 2012-12-05. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-02-25 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2015-02-25. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011-03-22 iki 2012-02-24, tačiau reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2012-02-25 iki 2012-12-05 trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013-09-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Nagrinėjamu atveju delsimą kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas motyvuoja tuo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai skundo padavimo teismui atveju grasino jam pabloginsiantys laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, be to, pareiškėjas nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika analogiškose bylose. Kitų aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2006-10-23 iki 2012-02-24. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu; pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas šioje byloje bus nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 2012-02-25 iki 2012-12-05.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Taisyklės), 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-02-25 iki 2012-12-05 buvo laikomas šiose kamerose: 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 229 (1 asmuo), 7,86 kv. m ploto kameroje Nr. 89 (1-2 asmenys), 7,64 kv. m ploto kameroje Nr. 88A (1-2 asmenys), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 83 (2 asmenys). Per šį laikotarpį reikalavimo dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitiko 2012-07-11 ryte (kamera Nr. 88A) ir 2012-09-11 ryte (kamera Nr. 83) (atsiliepimo duomenys, b. l. 9-10).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau, nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010). Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių kitų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenurodė, todėl teismas dėl jų nepasisako. Nustatyta, kad gaisras Lukiškių TI-K buvo kilęs 2012-01-05, t. y. laikotarpiu, kuriam teismas taiko senaties terminą, todėl šios aplinkybės taip pat nenagrinėjamos.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, buvo laikomas nepilnai dvi dienas, dėl kilusių neigiamų pasekmių į Lukiškių TI-K nesikreipė, žala grindžiama bendromis prielaidomis, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą, priimtą adm. byloje Nr. A146-1527/2012; 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą adm. byloje Nr. A575-1028/2014).

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė