- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- e2S-1164-267/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01483-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- B. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- AB „Šiaulių energija“
- Kreditorius
- AB ,,Šiaulių energija“
- Išvadą teikia
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. Z., antstolio T. U. ir suinteresuoto asmens AB „Šiaulių energija“ atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-30 nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2614-772/2015 pagal pareiškėjos B. Z. pareiškimą dėl uždraudimo išieškoti iš paskutinio gyvenamojo buto, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, suinteresuoti asmenys išieškotoja AB ,,Šiaulių energija“, antstolis T. U., institucija, duodanti išvadą byloje, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja B. Z. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti apribojimą išieškoti skolas, atsiradusias dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas iš paskutinio B. Z. priklausančio nekilnojamojo turto – 2/5 dalių keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėjai priklausančioje buto dalyje gyvenamąją vietą kartu deklaravo ir 6 jos vaikai – N. V. Š., V. Š., G. Š., J. Z., Ž. Z. ir M. Z. ir nors skolininkės vaikai Ž. ir M. Z. jau yra pilnamečiai, tačiau mokosi ir motina teikia jiems visišką išlaikymą. Taip pat nurodė, kad pareiškėja yra socialiai remtina, gauna socialinę pašalpą ir nors skolininkė stengiasi kiek įmanoma iš gaunamų pajamų užtikrinti savo vaikų poreikius, taip pat mokėti už komunalinius mokesčius, tačiau turimų lėšų visoms būtinoms išlaidoms jai nepakanka. Teigė, kad kurį laiką pagal išgales įsiskolinimą dengė, mokėjo į antstolio sąskaitą sutartą sumą, tačiau tuo pačiu metu mokėsi Šiaulių valstybinės kolegijos sveikatos priežiūros fakultete ir, kad galėtų tęsti mokslus, turėjo mokėti įmokas už studijas. Supratusi, kad neturi pakankamai lėšų ir studijoms tęsti, ir skolai dengti, norėdama užtikrinti, kad nebus pradėtas išieškojimas iš jai priklausančios būsto dalies, nutarė įmokų už studijas nebemokėti, ko pasėkoje buvo išbraukta iš studentų sąrašų, pradėjo ieškotis darbo, kad galėtų per įmanomai trumpiausius terminus grąžinti skolas. Situaciją sunkino ir prasta jos sveikatos būklė, įvairios ligos, taip pat nesena rankos trauma, tačiau nepaisant jų vis tiek ji ieškojo darbo ir po kurio laiko pavyko susirasti darbo vietą, su darbdaviu susitarė ir pradėjo dirbti nuo 2015 m. kovo 1 d. Pradėjusi dirbti ketino toliau dengti skolą, tačiau sužinojo, kad 2015-02-04 – 2015-03-06 jos turima nekilnojamojo turto (buto) dalis yra parduodama pirmosiose varžytynėse. Skolininkės įsitikinimu, sprendimas parduoti vienintelį jai priklausanti turtą yra nesąžiningas ir neteisingas, pažeidžia jos ir jos vaikų interesus, juolab, kad įsidarbinusi turės realias galimybes per protingą laiką padengti skolą kreditoriui.
Atsiliepimas
Antstolis T. U. atsiliepime prašė pareiškėjos B. Z. pareiškimą dėl uždraudimo išieškoti skolas, atsiradusias dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas iš paskutinio pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto atmesti, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos B. Z. pareiškimą, nustatyti terminą, iki kurio galiotų teismo apribojimas išieškoti. Nurodė, kad pagal antstolių informacinės sistemos duomenis, bendra B. Z. įsiskolinimų suma sudaro daugiau kaip 8000 Eur, todėl net ir realizavus skolininkei priklausantį turtą iš pirmųjų varžytynių, gautų piniginių lėšų neužtektų padengti visų turimų įsiskolinimų. Be to, skolininkė B. Z. niekur nedirba jau daugiau kaip metai, vienintelės gaunamos pajamos – socialinė pašalpa, todėl laiku apmokėti už komunalines paslaugas ar dengti už jas susidariusias skolas pagal vykdomuosius dokumentus, galimybių neturi. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog 2014-06-27 prašymu antstoliui T. U., skolininkė buvo įsipareigojusi kas mėnesį mokėti po 202,73 Eur, tačiau šio įsipareigojimo ji nesilaikė: nuo 2014-06-27 sumokėjo tik 405,46 Eur. Antstolio teigimu, B. Z. nepajėgi padengti susikaupusių didelio masto įsiskolinimų už komunalines paslaugas bei kreditus, todėl B. Z. pareiškimo dėl uždraudimo išieškoti skolas iš paskutinio jau priklausančio nekilnojamojo turto tenkinimas pažeistų ne tik išieškotojų, bet ir B. Z. nekilnojamojo turto bendraturčių interesus, kadangi pati nemokėdama už komunalines paslaugas, ji didina įsiskolinimus už šias paslaugas ir savo bendraturčiams.
Išieškotoja AB „Šiaulių energija“ nurodė, kad skolininkė su kreditoriumi buvo sudariusi skolos grąžinimo grafiką, tačiau pareiškėja jį pažeidė ir dėl to prarado pasitikėjimą. Kadangi laiku nevykdė įsipareigojimo, dėl to negalėjo gauti kompensacijos, kaip mažas pajamas gaunantis asmuo. Mano, kad antstolio pradėtas išieškojimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad paskutinį kartą skolininkė mokėjo kreditoriui 2014-11-07 per antstolio T. U. kontorą, teigė, kad netiki, jog skolininkė per 3 metus bus pajėgi sumokėti esamą skolą. Be to skolininkė privalo sumokėti skolas ir kitiems kreditoriams, kurie yra pateikę vykdomuosius raštus kitiems antstoliams.
Institucija, teikianti išvadą byloje, nurodė, kad šiuo metu skolininkės šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai. Jos šeimos padėtis nėra lengva, šeima institucijai yra žinoma nuo 2008 metų. Mano, kad skolininkės šeimai reikia socialinės pagalbos, tačiau pati skolininkė atsisako su skyriumi bendradarbiauti. Teigė, kad skolininkė atsisako įsileisti į butą institucijos ir kitų įstaigų atstovus. Nurodė, kad būsimas teismo procesinis sprendimas neturėtų pažeisti skolininkės nepilnamečių vaikų teisių ir jų interesų, todėl ginčo atveju tikslinga skolininkei nustatyti terminą skolai sumokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2015-09-30 nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies, nustatė antstoliui T. U. nuo nutarties įsiteisėjimo dienos 18 mėnesių draudimą išieškoti skolininkės B. Z. skolą už nesumokėtus mokesčius už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas iš paskutinio jai priklausančio nekilnojamojo turto – 2/5 dalių keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė į valstybės biudžetą iš B. Z. 5,00 Eur žyminį mokestį už teismui pateiktą procesinį dokumentą.
Teismas nurodė, kad tiek skolos susidarymo metu, tiek vykdymo proceso metu, skolininkė negalėjo tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių, nes ji viena augina nepilnamečius vaikus ir gauna jų išlaikymui nedideles išmokas, taip pat teikia paramą pilnamečiams vaikams, kurie mokosi, šeima priskirtina prie socialiai remtinų šeimų, be to B. Z. skolos susidarymo laikotarpiu gydėsi įvairiose gydymo įstaigose dėl sveikatos sutrikimų.
Teismas nurodė, kad priimdamas byloje procesinį sprendimą privalo atsižvelgti į skolininkės nepilnamečių vaikų padėtį bei interesus ir gali taikyti apribojimus išieškant iš paskutiniojo gyvenamojo būsto (LR CPK 663 str. 3 d., 4 d.). Sprendė, kad teismas, nagrinėdamas skolininkės prašymą, negali ignoruoti LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d., 2 d., 5 d., 6 d. nuostatų, kurios garantuoja vaikams teisę į būstą, negali pažeisti teisėtų vaikų interesų, kuomet pastarieji būtų perkeldinti iš jiems įprastos gyvenamosios vietos į kitą, jiems neįprastą socialinę aplinką. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja šiuo metu viena augina nepilnamečius vaikus, bei į tai, kad skolininkė anksčiau pagal galimybes mokėjo įsiskolinimą išieškotojui ir žada toliau jį mokėti, nes yra įsidarbinusi.
Tačiau teismas pažymėjo, kad skolininkės skola išieškotojui nėra sumažėjusi, nurodė, kad skolininkė ateityje negali tikėtis jai palankaus teismo procesinio sprendimo, jeigu ir toliau ignoruos teisėtus išieškotojo (-ų) interesus. Taip pat skolininkė neturi tikėtis, kad jai sumokėjus bent dalį skolos, ji vėl įgis teisinį imunitetą dėl išieškojimo nenukreipimo į jai priklausančią buto dalį. Teismas atkreipė dėmesį, kad tik pati skolininkė privalo imtis visų teisėtų priemonių ne tik dėl jai priklausančios kompensacijos už komunalines paslaugas, bet ir dėti visas pastangas, kad įsiskolinimas būtų likviduotas (CPK 631 str. 6 p., 663 str. 3 d.). Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog skolininkė ir nepilnamečių vaikų tėvas yra nedarbingi asmenys, todėl skolininkės prašymą nustatyti apribojimą uždraudžiant išieškoti skolą už sunaudotus energijos išteklius iš jai priklausančios buto dalies teismas tenkintino iš dalies, nustatydamas draudimą 18 mėnesių laikotarpiui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė
Atskiruoju skundu pareiškėja B. Z. prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria draudimas nustatytas antstoliui T. U. ir kuria draudimas nustatytas 18 mėn. terminui, suformuluojant, kad nustatomas draudimas išieškoti skolininkės B. Z. skolą už nesumokėtus mokesčius už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas iš paskutinio jai priklausančio nekilnojamojo turto – 2/5 dalių keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); panaikinti sprendimo dalį, kuria nutarta iš pareiškėjos priteisti 5 Eur žyminį mokestį; atitinkamai išspręsti procesinio pobūdžio klausimus. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymas nenumato galimybės ribojimą nustatyti terminuotai, nes nebūtų įgyvendinta socialinė jos paskirtis – realiai apsaugoti socialiai jautrius asmenis. Teismų praktikoje taip pat nėra įprasta nustatyti kokius nors terminus –pareiškimas arba tenkinamas, arba atmetamas, atsižvelgiant į tai, ar yra ar nėra įstatyme numatytų sąlygų. Nagrinėjamu atveju visos įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintos sąlygos egzistuoja, todėl teismas turėjo pareiškėjos prašymą tenkinti visa apimtimi, nenustatant ribojimui termino. Be to, mano, kad net jei būtų teisinis pagrindas termino nustatymui, jis yra akivaizdžiai per trumpas, jo trukmė niekuo nemotyvuota, nes pagal tai, kokia šiai dienai yra skolininkės skola, ir tai, kokio dydžio pajamas ji planuoja gauti, per teismo nustatytą terminą pareiškėja neįstengs padengti viso įsiskolinimo, kas reikš, kad vėl galės būti pradėtas išieškojimas iš vienintelio būsto. Apeliantės teigimu, teismas draudimą išieškoti iš paskutinio būsto nustatė antstoliui T. U., tačiau nustačius ribojimą antstoliui, išieškotojas galėtų kreiptis į kitą antstolį, kuriam draudimas nenustatytas, ir vis tiek vykdyti išieškojimą (nepaisant nei paties draudimo, nei numatytų terminų) iš paskutiniojo skolininko turto. Dėl to nebuvo užtikrintas realus tokio sprendimo įvykdymas, sprendimas šioje dalyje neatitinka nei teisinio reglamentavimo, nei teismų praktikos, neužtikrina CPK 663 str. 4 d. normos socialinės paskirties įgyvendinimo. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas iš dalies atleido pareiškėją nuo žyminio mokesčio, bet vis tiek nurodė, kad ji turi sumokėti 5 Eur žyminio mokesčio, nors už tokias bylas žyminio mokesčio įstatymas nenumato.
Atskirąjį skundą pateikė ir antstolis T. U., prašydamas 2015-09-30 Šiaulių apylinkės teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Antstolis nurodo, kad teismas neargumentavo, kuo grindžiami lūkesčiai dėl skolininkės finansinės padėties pasikeitimo: yra konstatuota tik, jog skolininkė pradėjo dirbti pagal Individualios veiklos pažymą ir gali gauti pajamas, kas neginčijamai nereiškia, kad skolininkė jau tapo ar artimiausiu metu taps moki ir bus pajėgi per 18 mėn. laikotarpį padengti ar bent ženkliai sumažinti įsiskolinimą išieškotojui. Pats teismas nutartyje pažymi, kad skolininkės skola nėra sumažėjusi, o tik didėja, skolininkė savo pareigų išieškotojui nevykdė ilgą laiką, neturėjo pajamų arba kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Akivaizdu, kad ir šiuo metu B. Z. padėtis nėra pakitusi. Todėl atsižvelgiant į tai, kad skolininkės finansinė padėtis nėra stabili, o sveikatos būklė, kaip matyti iš bylos medžiagos, sudėtinga, kyla pagrįstų abejonių dėl teismo nustatyto 18 mėnesių draudimo tikslingumo. Antstolio teigimu, teismas savo ruožtu nenustatė jokio pareiškėjos įmokų kontrolės mechanizmo draudimo laikotarpiui, t. y. skundžiama nutartimi nėra nustatyti saugikliai, kurių pagrindu būtų saugomi išieškotojo interesai, pavyzdžiui, nustatyti, kad kas ketvirtį pareiškėja privalo įmokėti tam tikrą sumą, o jos neįmokėjus, išieškotojo iniciatyva būtų galima atnaujinti priverstinį turto realizavimą. To nepaisęs teismas vien tik formaliu pagrindu nustatė antstoliui draudimą išieškoti iš paskutinio skolininkės turto ir B. Z. sudarė realią galimybę 1,5 metų ir toliau nekontroliuojamai didinti įsiskolinimą iki dar ženklesnės sumos bei tokiu būdu dar labiau pakenkti ne tik išieškotojų, bet ir buto bendraturčių interesams, kurie jiems priklausančia turto dalimi neturi galimybės naudotis, tačiau privalo dengti B. Z. skolas.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde išieškotoja AB „Šiaulių energija“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-30 nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas nutartį, sprendė vienpusiškai pareiškėjos naudai, vertindamas tai, kad turi būti ginami vaikų interesai. Pažymi tai, kad ir išieškojimo metu, ir teismo proceso metu net ir nedidelė skolos dalis nebuvo išieškota ar grąžinta, o po teismo nustatyto 18 mėnesių termino skola bus žymiai išaugusi, nes B. Z. teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ji būtų pajėgi bent sumažinti augančias skolas. Išieškotoja mano, kad ir teismo nustatytas 18 mėnesių terminas visiškai neįpareigojo jos mokėti skolas ar einamuosius mokesčius, nes teismas nenustatė termino skolų grąžinimo vykdymui bei įsipareigojimų vykdymo pasekmių, kurių pasėkoje būtų atnaujintas išieškojimas iš B. Z. nekilnojamojo turto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Pareiškėjos B. Z. atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, antstolio T. U. ir išieškotojos AB „Šiaulių energija“ atskirieji skundai netenkinami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjos prašymas apriboti išieškojimą skolų, atsiradusių dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas iš paskutinio pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto, pagrįstumo ir teisėtumo. Atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties padavė tiek pareiškėja (skolininkė), tiek antstolis, tiek išieškotoja. Esminiais atskirųjų skundų argumentais pareiškėja nesutinka su teismo sprendimu minėtą apribojimą nustatyti terminuotam laikotarpiui, antstolis ir išieškotoja mano tokio apribojimo nustatymą esant netikslingu, kuris tik padidins esamas skolas.
CPK 663 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami apribojimai išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad šios normos nuostatos skirtos nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisei į paskutinį gyvenamąjį būstą apsaugoti; ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra invalidai (neįgalieji), socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties. Jeigu vykdomojoje byloje yra pirmos trys CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, antstolis, vykdydamas CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, privalo išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Vienoje iš paminėtų nutarčių kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešasis interesas lemia išieškotojo dispozityvumo ir galimybės nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą ribojimą, prioritetą suteikiant socialiniam aspektui.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš apeliantų pateiktų atskirųjų skundų, byloje nėra ginčo dėl to, kad skolininkės prašymas apriboti išieškojimą iš paskutinio fizinio asmens būsto atitinka visas aukščiau paminėtas sąlygas, t. y. skola atsirado už nesumokėtus mokesčius už sunaudotus energijos išteklius ir kitas komunalines paslaugas, dėl to skolininkės turtui yra pritaikytas areštas, skolininkės šeimos nariai yra nepilnamečiai vaikai, o skola nepadengta dėl sunkios skolininkės turtinės padėties. Esminis ginčas byloje kyla dėl to, kad teismas pareiškėjos prašymą patenkino iš dalies, t. y. nustatė 18 mėnesių draudimą išieškoti iš skolininkės B. Z. paskutinio jai priklausančio nekilnojamojo turto.
Pareiškėja teigia, kad visos įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintos sąlygos prašymo tenkinimui egzistuoja, todėl teismas turėjo pareiškėjos prašymą tenkinti visa apimtimi, nenustatant ribojimui termino. Be to, nurodo, kad nustatytas terminas yra akivaizdžiai per trumpas, jo trukmė niekuo nemotyvuota, nes pagal tai, kokia šiai dienai yra skolininkės skola, ir tai, kokio dydžio pajamas ji planuoja gauti, per teismo nustatytą terminą pareiškėja neįstengs padengti viso įsiskolinimo. Visų pirma, atmesdamas pareiškėjos atskirojo skundo argumentą dėl jos prašymo tenkinimo tik iš dalies, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymo nuostatos nenumato pareigos teismui, net ir esant visoms įstatyme nustatytoms sąlygoms, tenkinti tokio pobūdžio prašymų, tai yra teismo teisė, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, veikdamas savo kompetencijos ribose, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes (ne tik pareiškėjos sunkią materialinę padėtį, nepilnamečių vaikų buvimą, bet ir pareiškėjos pastangas mažinant skolinius įsipareigojimus) iš dalies tenkindamas pareiškėjos prašymą ir tokį draudimą nustatydamas terminuotai įstatymo nuostatas taikė tinkamai ir jų nepažeidė. Pažymėtina, kad pareiškėja (skolininkė), deklaruodama vaikų interesų svarbą negali ignoruoti išieškotojo teisėtų interesų. Remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktu, vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Įstatymo garantuojama vaiko teisė į gyvenamąjį būstą nebūtinai yra siejama su nuosavybės teisės į gyvenamąją patalpą turėjimu, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą patenkino tik iš dalies, sudarydamas galimybę pareiškėjai sumažinti turimus įsipareigojimus kreditoriams, tačiau tuo pačiu, atsižvelgus į proporcingumo principą, nepažeisdamas ir išieškotojo teisėtų lūkesčių, nedaro pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtos prioritetinių vaiko interesų principų atžvilgiu.
Atmestini skolininkės atskirojo skundo argumentai, kad per tokį trumpą teismo nustatytą terminą ji nebus pajėgi sumokėti visą skolą ir pasibaigus šiam terminui jos vaikams vėl kils grėsmė netekti būsto. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 663 str. 3 d. išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų, todėl skolininkei per teismo nustatytą terminą sumokėjus dalį skolos ir skolai neviršijant 2030 Eur, išieškojimas iš pareiškėjos būsto taptų negalimas. Tuo pačiu atmestini ir antstolio bei išieškotojos atskirųjų skundų argumentai, kad terminuoto uždraudimo išieškoti iš paskutinio būsto taikymas šiuo atveju nėra tikslingas, nes pareiškėjos skolos tik augs, ji nebus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju skolininkė, kaip vaikų motina, siekdama užtikrinti savo vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, apribojant išieškojimą iš jos būsto, turėtų būti suinteresuota per teismo nustatytą laikotarpį bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais ir taip sumažinti susidariusius įsipareigojimus.
Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos atskirojo skundo argumentu, kad teismo draudimo išieškoti nustatymas konkrečiam antstoliui neužtikrina šio konkretaus teismo procesinio sprendimo vykdymo, kadangi įstatymas numato teisę išieškotojui susigrąžinti vykdomąjį dokumentą ir jį pateikti kitam antstoliui (CPK 631 str. 1 d. 1 p., 3 d.), todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis keistina, pašalinant iš jos draudimą konkrečiam antstoliui.
Atsižvelgus į tai, kad CPK bylose pagal pareiškimus, nagrinėjamus CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka, nenumato žyminio mokesčio mokėjimo, sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas žyminį mokestį iš pareiškėjos priteisė nepagrįstai, todėl ši nutarties dalis naikintina.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, spręsdamas pareiškėjos prašymą dėl apribojimo išieškoti skolas, atsiradusias dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas iš paskutinio pareiškėjai B. Z. priklausančio nekilnojamojo turto, tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė dėl šios dalies teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirųjų skundų motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Tačiau nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė draudimą išieškoti išskirtinai vienam antstoliui, be to suklydo taikydamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio mokėjimą, skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-30 nutartį apeliacinės instancijos teismas pakeičia (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Kaip matyti iš bylos duomenų, Šiaulių apylinkės teismas 2015-02-27 nutartimi, kol bus išnagrinėtas pareiškėjos prašymas dėl skolos neišieškojimo iš paskutinio būsto, taikė laikinąsias apsaugos priemonės – pradėtų varžytinių sustabdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išnagrinėjus pareiškėjos prašymą ir įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria numatomas konkretus apribojimas išieškoti iš skolininkės turto, nebetenka prasmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-27 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 150 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti ją taip:
„Nustatyti nuo nutarties įsiteisėjimo dienos 18 (aštuoniolikos) mėnesių draudimą išieškoti skolininkės B. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) skolą už nesumokėtus mokesčius už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas iš paskutinio jai priklausančio nekilnojamojo turto – 2/5 dalių keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-27 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones“.