Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir I. S. nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo rūmų Marijampolės rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir I. S. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos įstaigoje ir jos pradžią skaičiuojant nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas I. S. laikiname sulaikyme nuo 2021 m. vasario 2 d., 6.10 val. iki 2021 m. vasario 3 d., 12.10 val., išbūtas laikas ir bausmės dalis atlikta pagal Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintas.

Iš kaltinamojo I. S. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

5. Nuteistojo I. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis I. S. teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo tikrintos jo pateiktos dokumento paėmimo, kaip užstato aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas neturėdamas visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų duomenų nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kai tuo tarpu jo padaryti veiksmai geriausiu atveju galėjo būti įvertinti tik kaip administracinis nusižengimas.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir pagrįstai sprendė, jog I. S. veiksmuose yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, pabrėžiant, kad nuteistasis pirmosios instancijos teisme prisipažino ir gailėjosi bei sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, naikinti skundžiamą nuosprendį, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Pažymint, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

8. Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

9. Pagal BK 302 straipsnio prasmę bei teismų praktiką dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas, bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą juridinį faktą. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Taigi dokumentui keliami ne formos (juo laikytinas bet kokios formos rašytinis aktas), o turinio reikalavimai, nes juo turi būti liudijamas faktas, turintis teisinę reikšmę, galintis ar sukeliantis teisinius padarinius. Apie tai daug kartų pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-426/2006, Nr. 2K-396/2013, 2K-235/2014, 2K-432-696/2016. Objektyvioji BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pusė gali pasireikšti vienu arba keliais alternatyviais veiksmais: antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimu, taip pat antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko įgijimu, laikymu, siuntimu, panaudojimu ar realizavimu neturint teisėto pagrindo. Pagrobimas yra tada, kai kaltininkas straipsnyje paminėtus dalykus neteisėtai paima arba gauna iš teisėto šių dalykų turėtojo fizinio ar juridinio asmens prieš jo valią, sau ar tretiesiems asmenims. Neturint teisėto pagrindo yra tada, kai kaltininkas neteisėtai jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus sandorių ar kitu pagrindu užvaldo ar įgyja kitokiu būdu (išskyrus pagrobimą), arba keičia šių dalykų buvimo erdvėje vietą, arba perleidžia tretiesiems asmenims. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo veikos padarymo momento ir padarinių atsiradimas nebūtinas, kaip ir asmens motyvai bei tikslai. Pažymint, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip elgtis (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

10. Pagal Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso 2014 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-1519, 3 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, asmens tapatybės kortelė yra Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentas, patvirtinantis jo tapatybę ir pilietybę. Asmens tapatybės kortelė skirta naudoti Lietuvos Respublikoje ir gali būti naudojama vykti į užsienio valstybes, kurios pripažįsta asmens tapatybės korteles kaip kelionės dokumentą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pačiame įstatyme asmens tapatybės kortelė įvardijama kaip asmens dokumentas, todėl ji pagal BK 302 straipsnio prasmę gali būti šios nusikalstamos veikos dalyku (kasacinės nutartys Nr. 2K-591-303/2015, 2K-86/2014, 2K-12/2013). Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paimti iš piliečio asmens tapatybės kortelę ir (ar) pasą draudžiama, išskyrus šiame ar kituose įstatymuose numatytus atvejus, o 10 straipsnyje numatyta, kad šį įstatymą pažeidę asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

11. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad I. S. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jo draugo R. draugas J., kurių pavardžių ir tikslių gyvenamųjų adresų nežino, prieš Naujuosius Metus paprašė paskolinti 50 eurų. Kadangi jie visi bendravo, jis J. pasitikėjo, todėl sutiko paskolinti jam 50 eurų. Kaip užstatą, jog grąžins skolą, J. jam davė savo asmens tapatybės kortelę. Kadangi buvo vakaras, prieblanda, pažiūrėjus į nuotrauką dokumente, jam pasirodė, kad veidas labai panašus, o vardo su pavarde nepažiūrėjo. Tą dokumentą, kai jam padavė J., jis įsidėjo į savo piniginę ir visą laiką nešiojosi su savimi. Niekada juo nesinaudojo ir tokių planų neturėjo, nežinojo, kad dokumento negalima turėti, tikėjosi susisiekti su J. ir atiduoti jam dokumentą bei susigrąžinti 50 eurų skolą, tačiau J. jo vengė, kadangi jo adreso nežinojo, negalėjo grąžinti kortelės. Įtariamasis kaltu prisipažino tik teisme ir gailėjosi, sutiko su sutrumpintu įrodymu tyrimu ir, kad daugiau niekas šioje byloje nebūtų apklaustas (1 t., b. l. 118-119, 126; 174).

12. Sutinkama, kad ANK 534 straipsnio dispozijoje numatyta administracinė atsakomybė už asmens tapatybės kortelės ar paso paėmimą kaip užstato. Šios teisės normos prasme vienas asmuo nors ir neturi teisėto pagrindo, bet laisva kito asmens valia gauna jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą už skolą ar kitus įsipareigojimus, kuriuos įvykdžius būtų grąžinamas paliktas dokumentas. Toks asmens tapatybę patvirtinančio dokumento paėmimas kaip užstato suponuoja ir tai, kad tas asmuo ne tik paima, bet ir laiko iki kol bus grąžinta skola ar įvykdyti kiti įsipareigojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-400-197/2017).

13. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia nuteistojo I. S. iškeltą versiją.

14. Iš 2021 m. vasario 2 d. tarnybiniame pranešime nurodytos informacijos matyti, kad atlikus dalinę I. S. apžiūrą, vidinėje jo striukės kišenėje buvo rasta rudos spalvos piniginė, kurios viduje, asmens tapatybės kortelė, išduota A. N.. Nusikalstamos veikos padarymo vietoje I. S. paaiškino, kad tai jo draugų draugo dokumentas, kuris buvo paliktas, kai jie kartu šventė. Paklaustas detaliau apie draugo gyvenamąją vietą ir darbo vietą, I. S. nieko neatsakė. Polis II naršyklėje buvo rastas A. N. telefono numeris. Paskambinus A. N., jis paaiškino, kad prieš savaitę buvo pavogta jam priklausanti kuprinė su viduje buvusiais jo asmeniniais daiktais, tarp kurių buvo ir jo vardu išduota asmens tapatybės kortelė. A. N. teigė, kad dėl įvykdytos vagystės yra parašęs pareiškimą (1 t., b. l. 43). Liudytojas Š. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino tarybiniame pranešime nurodytą informaciją, jog I. S. atlikus dalinę apžiūrą ir jos metu jo piniginėje radus asmens tapatybės kortelė išduotą A. N.. I. S. tuo metu paaiškino, kad tai jo draugo kortelė, kurią jis paliko kai kartu šventė. Kadangi jaunuolis daugiau duomenų apie draugą suteikti negalėjo, blaškėsi ir nerišliai dėstė mintis, buvo patikrinta rasta tapatybės kortelė ir paskambina jos savininkui A. N., kuris paaiškino, kad tapatybės kortelė kartu su jo kuprine buvo pavogta (1 t., b. l. 49-53). 2021 m. vasario 2 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad vyr. patrulis J. T. pateikė Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. N., gim. (duomenys neskelbtini) m. (1 t., b. l. 23-24). Taip pat iš byloje esančio asmens dokumento išrašo matyti, jog 2020 m. sausio 29 d. buvo paskelbta A. N. asmens tapatybės kortelės paieška (1 t., b. l. 26-27).

15. Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, kad I. S. nebuvo nuoseklus nurodydamas dokumento atsiradimo aplinkybes, nes policijos pareigūnams iš karto nurodė visai kitas dokumento atsiradimo aplinkybes nei vėliau nurodė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu šią nuteistojo iškeltą versiją paneigia aukščiau aptarti bylos įrodymai: liudytojo Š. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tarnybiniame pranešime fiksuoti duomenys, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole bei asmens dokumento išraše užfiksuoti duomenys, taip pat asmens tapatybės kortelės savininko nurodytos aplinkybės. Pažymint ir tai, kad įtariamasis (kaltinamasis) nėra įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, priešingai nei liudytoju apklaustas policijos pareigūnas Š. B., todėl nuteistojo iškelta versija, kad jis asmens dokumentą gavo kaip užstatą už paskolintus 50 eurų nagrinėjamu atveju vertintina kritiškai, kaip gyvybinė versija, kurios nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad nuteistasis baudžiamojo proceso metu nepateikė jokių duomenų susijusių su jo nurodytu asmeniu – J., tvirtindamas, kad nežino nei jo gyvenamosios vietos adreso, nei telefono numerio, nei pavardės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentas buvo išduotas ne J. vardu, o A. N., tad versija, jog jis paskolino pinigus gaudamas kaip užstatą svetimą asmens dokumentą, teisėjų kolegijos neįtikina. Apeliantas skunde taip pat nepateikia jokios papildomos informacijos ar naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, todėl apygardos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina ne tik nusikaltimo objektyviuosius, tačiau ir subjektyviuosius požymius. Išnagrinėti įrodymai taip pat patvirtina, kad nuteistasis asmens tapatybės kortelę priklausančią A. N. laikė neturėdamas teisėto pagrindo, kadangi dokumento savininkas nurodė, jog jo asmens tapatybės kortelė buvo pavogta kartu su kuprine, todėl akivaizdu, kad I. S. dokumentą priklausantį A. N. įgijo ne laisva kito asmens valia, kaip to reikalauja aukščiau aptarta ANK 534 straipsnio norma, o neteisėtai. Todėl teisėjų kolegija spendžia, kad nuteistasis nagrinėjamu atveju suprato, jog laiko dokumentą neturėdamas teisėto pagrindo, ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Dėl to apylinkės teismas I. S. pagrįstai pripažino kaltu ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, priimti kitokį sprendimą nei priėmė apylinkės teismas, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Pažymint ir tai, kad nuteistojo skunde nurodoma teismų praktika neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kad ja būtų galima remtis, kaip precedentu, kadangi Klaipėdos apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-23-462/2010 asmuo pats patvirtino, kad savo asmens dokumentą paliko savo noru, tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje Nr. 1A-400-197/2017 liudytojas patvirtino, jog asmuo pats savo noru, kaip užstatą perdavė kaltinamajam savo asmens dokumentą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija I. S. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį palieka nepakeistą.

16. Byloje taip pat yra gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam I. S. kurią sudaro 113,94 Eur (2 t. b. l. 29-30). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko I. S. iniciatyva, nuteistojo apeliacinį skundą atmetant, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad byla nebuvo sudėtinga, teismo posėdis apygardos teisme truko 18 min. ir kuriame buvo skelbiamos tik baigiamosios kalbos, nuteistojo gynėja advokatė teismui neteikė aukštesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų analizės, o tiesiog apsiribojo teisinės pozicijos, palankios nuteistajam, išsakymu, mažintina valstybės turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 50 Eur, šią sumą priteisiant iš nuteistojo I. S..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžio, atmesti.

Priteisti iš I. S. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį – 50 Eur (penkiasdešimt eurų), už advokato teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.