Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-166-544/2012

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja) ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-105–233/2011 pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovui E. U. dėl 80000 Lt skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų - G. U..

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas sprendė, jog tai, kad ginčijami paskolos rašteliai formaliai atitinka paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atsižvelgiant į teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo pripažinti tarp šalių buvus susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Teismo nuomone, atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jam daryto psichologinio spaudimo prieš paskolos raštelių surašymą iš dalies patvirtina baudžiamojoje byloje Nr.1-33-762/2011 duoti liudytojų parodymai. Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Z. A. patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jo kabinete, be ieškovo ir atsakovo, buvo ir daugiau asmenų. Liudytoja J. B. patvirtino, kad į 1-ąjį notarų biurą užėjo trys vyriškiai, iš jų pažino ieškovą, o kito pavardė buvo Urbonas. Šie parodymai patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad vienas iš Z. A. ofise kartu su V. A. buvusių asmenų lydėjo juos į notarės kontorą ir saugojo, kad atsakovas nepabėgtų. Tai, kad Panevėžio apygardos prokuratūros 2010-10-22 nutarimu ikiteisminis tyrimas V. A. atžvilgiu pagal BK 181str. 3 d. nutrauktas nesurinkus pakankamai įtariamojo kaltę patvirtinančių duomenų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios ikiteisminis tyrimas pagal E. U. pareiškimą buvo pradėtas. Minėtame nutarime yra nurodyta, kad versija dėl E. U. grasinimo susidoroti, grasinimo ginklu yra vertintina kaip tikėtina. Nutarime yra nurodyti liudytojos K. U. parodymai, kad 2010 m. kovo mėnesį tėčio E. U. prašymu internetinėje pažinčių svetainėje tarp V. A. draugų ji rado vyriškio, kuris su V. A. buvo atvažiavęs pas jo tėtį nuotrauką, kas patvirtina, jog ieškovo nurodomos cigarečių pirkimo-pardavimo sutarties vykdymu buvo suinteresuoti kiti asmenys. Todėl teismas nepaneigta laikė atsakovo nurodytą aplinkybę, kad cigarečių pirkimu domėjosi kiti pirkėjai (biržiečiai). Iš minėtame nutarime nurodytų aplinkybių matyti, kad minėtas K. U. atpažintas pažinčių svetainėje asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas, V. M. buvo pateikti įtarimai pagal BK 181str.3d., nagrinėjant civilinę bylą teismo posėdyje atsakovas E. U. nurodė, kad minėtas asmuo, dar iki susitikimo su ieškovu ir jo draugais 2009-04-29 Z. A. ofise, buvo atvažiavęs į jo namus, grasino panaudoti fizinį smurtą prieš jo vaikus, jei jis neatiduos pinigų. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus teismas laikė labiau tikėtinus faktus, kad atsakovas minėtus paskolos raštelius surašė nesant tarp šalių paskolos teisinių santykių, įtakotas ieškovo ir jo pažįstamų asmenų jam daromo psichologinio spaudimo. Todėl paskolos rašteliuose nėra aiškiai ir neabejotinai nurodyta šalių valia pakeisti neįvykdytą cigarečių pirkimo-pardavimo sutartį paskolos sutartimi. Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismas priešieškinį tenkino, o ieškinį atmetė (1 t., b. l. 137-143).

Nesutinka, kad šiuo atveju buvo novacija. Tarp šalių buvo sudaryta žodinė cigarečių pirkimo-pardavimo sutartis. Joje buvo numatytas išankstinis mokėjimas už daiktus (CK 6.315 str. 1 d.). Jis savo pareigą pagal sutartį įvykdė ir per du kartus atsakovui sumokėjo 23000 eurų. Atsakovui (pardavėjui) neįvykdžius pareigos pristatyti daiktus sutartis buvo nutraukta (CK 6.317 str.1 d., 6.319 str. 1 d., CK 6.217 str. 3 d.) ir atsirado pagrindas taikyti restituciją (CK 6.222 str. 1 d.) bei reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (CK 6.221 str. 2 d.). Atsakovas, neįvykdęs pirkimo-pardavimo sutartyje jam priskirtų pareigų ir sutarčiai dėl to pasibaigus, neįvykdė pareigos grąžinti jam už prekes sumokėtus pinigus. Atsakovui teigiant, kad jis tuo metu negali grąžinti pinigų, paskolos rašteliais pinigų grąžinimo terminas buvo pratęstas. Paskolos raštelių surašymas kartu buvo ir dokumento apie prievolės buvimą išdavimas. Pats atsakovas kaip atsiskaitymo garantiją pasiūlė surašyti paskolos raštelius. Tiek prievolės įvykdymo termino pratęsimas, tiek dokumento apie prievolės buvimą išdavimas nelaikomas novacija, o tik prievolės modifikavimu (CK 6.142 str.).

Nurodo, kad teismas nepagrįstai 100 dėžių cigarečių pirkimo-pardavimo sutartį pripažino neteisėta vadovaudamasis CK 1.73 str. 1 d. 1 p., CK 1.93 str. reikalavimais. Šiuo atveju įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nepadarė sutarties negaliojančia, nes tai įstatymuose įsakmiai nenurodyta, o tik apsunkino jos sudarymo fakto įrodinėjimą. CK 1.93 str. 6 d. nuostatų dėl įrodinėjimo apsunkinimo teismas neturėjo taikyti, nes atsakovas, pasirašydamas paskolos raštelius, patvirtino iš minėto sandorio kilusią prievolę, o ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino sandorio fakto buvimą (CK 1.93 str. 6 d. 1 ir 4 p.). LR tabako kontrolės įstatymo 10-12 straipsnių nuostatos numato didmeninės ir mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimą, tačiau toks reglamentavimas nedraudė jam įsigyti tabako gaminių be licencijos. Jis šio įstatymo nepažeidė, kadangi cigarečių neperpardavė. Kadangi tai buvo jo pirmasis cigarečių pirkimas ne asmeninėms reikmėms, nežinojo tokių sandorių sudarymo reikalavimų. Kadangi dirba vadybininku UAB „Lašų duona", kuri turi teisę užsiimti prekyba tabako gaminiais, todėl gal cigaretes būtų pirkęs įmonės vardu. Sutinka, kad pasielgė neatsargiai, suviliotas atsakovo pasiūlyta cigarečių kaina ir galimybe užsidirbti, bet nepasidomėjo tokių sandorių įforminimo reikalavimais. Tačiau tai nedaro paties pirkimo-pardavimo sandorio neteisėtu, nes sutarties dalykas atitiko CK 6.306 str. 1 d. reikalavimus, tabako gaminiai nėra išimti iš civilinės apyvartos, jis juos galėjo įgyti. Netgi jeigu ir sandoris negalioja CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, šaliai neleidžiama nepagrįstai praturtėti kitos sandorio šalies sąskaita (CK 6.242 str.), nes CK 1.80 str. 2 d. numato, kad kai sandoris negalioja, turi būti taikoma restitucija. Todėl nepagrįsti ir neatitinka CK 1.5 str. numatytų principų teismo motyvai, kad vien dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalyko – cigarečių - ieškovo teisės neginamos.

Teigia, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą apie atsakovo atžvilgiu vartotą psichologinį smurtą prieš surašant ginčijamus paskolos raštelius, todėl be teisinio ir faktinio pagrindo ginčijamus paskolos raštelius pripažino negaliojančiais. Teismas, pripažindamas negaliojančiais paskolos raštelius CK 1.91 str. pagrindu, turėjo nustatyti, kad ieškovui buvo grasinama, kad tas grasinimas buvo realus ir paskolos rašteliai buvo pasirašyti grasinimų įtakoje. Nesutinka, kad pasirašant skolos raštelius prieš atsakovą kas nors darė spaudimą, naudojo smurtą ar grasinio jį panaudoti. Apelianto manymu, teismas netinkamai vertino atsakovo paaiškinimais (pripažino pats notaro kontoroje surašęs pasirašęs paskolos sutartis, neteigė, jog kontoroje jam buvo taikomas smurtas ar grasinama, raštelių tekste įrašė žodžius „pasiskolinau" ir „pinigus gavau", abejojo, ar susitikimo metu ant stalo buvo pistoletas ar pistoleto formos žiebtuvėlis, ar vaikams buvo grasinama išbadyti akis ar išsukioti kojas ir pan. ), be pagrindo rėmėsi išimtinai šiais parodymais, nors jie prieštaringi ir nenuoseklūs dėl raštų surašymo aplinkybių, kitų asmenų, dalyvavusių susitikime skaičiaus ir jų atliekamų prievartos veiksmų, nepakankamai įvertino paskolos raštelių, kaip tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo pagal šias paskolos sutartis faktą, įrodomąją reikšmę, o ieškovo paaiškinimais, nenurodydamas jokio pagrįsto pagrindo, nesivadovavo, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių (CK 6.875 str. 1 d.), be pagrindo vadovavosi neaiškiomis aplinkybėmis atsiradusios liudytojos Ž. M. parodymais, kurių, apart atsakovo paaiškinimų, nepatvirtino kiti įrodymai, taip pat netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visumą, Panevėžio apygardos prokuratūros 2010-10-22 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinį, be pagrindo prioritetą suteikė dviprasmiškiems jo teiginiams, nors nutarime buvo konstatuota, kad, be atsakovo E. U. parodymų, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tą aplinkybę, kad buvo grasinama prieš jį ir jo šeimos narius panaudoti smurtą, liudytojų R. Š., J. B. parodymus, E. S., V. M., K. U. paaiškinimus. Atsakovo versijos, kad jis nebuvo cigarečių pardavėjas, o tik M. M. tarpininkas, nepagrindžia jokie įrodymai, pats M. M. su tuo nesutinka. Jo, apelianto, perduotais atsakovui pinigais buvo padengta atsakovo skola M. M., ką šis patvirtino pokalbio telefonu metu. Teismo motyvas, kad minėtas Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jo ir V. M. atžvilgiu nėra pagrindu konstatuoti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, prieštarauja konstituciniams ir esminiams teisės principams (2 t., b. l. 1-13).

Ieškovo V. A. apeliacinis skundas atmestinas. 2011-12-16 Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, o priešieškinį – tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir pakankamai išsamiai motyvavus, atlikus įrodymų visumos analizę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo visi motyvai, jiems pritariant, nekartojami, atitinkamai papildomai pasisakoma tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ko pasekoje netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir atmetė ieškinį, o priešieškinį patenkino. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, kurias teisiškai įvertino, tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius santykius dėl ginčo dalykų ir juos kvalifikavo teisingai kaip sudarančias pagrindą ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Visus įrodymus, kuriuos apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas tyrė, vertino ir dėl jų įrodomosios reikšmės atitinkamai pasisakė. Tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne ieškovo (apelianto) naudai, savaime nereiškia, kad jie įvertinti neteisingai ir nesilaikant įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų. Apeliacinio skundo argumentai teismo nustatytų faktinių aplinkybių, išvadų ir argumentų nepaneigia.

Motyvuojamoji dalis

Dėl novacijos

Novacija yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Tai vieno ar kelių prievolės esminių elementų (prievolės šalies, dalyko, įvykdymo būdo) naujumas, dėl kurio visiškai arba iš dalies pasibaigia prievolė vienai ar visoms jos šalims. Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį novacijos samprata reiškia, kad prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoje esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl to, ar įvyko novacija, būtina aiškintis ginčo šalių santykius nustatančių sutarčių nuostatas. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, taip pat remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, pagal aukščiau paminėtas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/05). Kasacinės instancijos teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad novacija nepreziumuojama, tai reiškia, kad novacija turi būti aiškiai išreikšta. Prievolių pasibaigimo būdą – novaciją - vertinant sistemiškai kartu su kitais prievolių pasibaigimo būdais, darytina išvada, kad, nors įstatymas kalba tik apie prievolės šalių susitarimą, tačiau novaciją būtina suprasti plačiau. Novacija pripažintinas ne tik įstatyme tiesiogiai nurodytas prievolės šalių susitarimas dėl vienos rūšies prievolės pakeitimo kitos rūšies prievole, bet ir kiti atvejai, kai viena prievolė pasibaigia dėl to, jog ji pakeičiama kita prievole, tarp jų, kai pasikeičia prievolės šalys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274; 2001-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/01; 2001-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1083/2001 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.142 straipsnį nelaikomi novacija prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, kad novacija įvyko (CPK 178 str.). Ieškovas ieškinio reikalavimą dėl 80 000 Lt priteisimo grindžia rašytiniais įrodymais - dviem paskolos rašteliais (1 t., b. l. 9-10), kurių kiekviename nurodyta, kad 2009-04-15 atsakovas E. U. pasiskolino iš ieškovo V. A. 40 000 Lt, tokio reikalavimo pagrindu nurodo CK 6.873 str., numatantį, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Ieškovas nurodo tarp jo ir atsakovo 2009 m. kovo mėnesį buvo sudaryta žodinė 100 dėžių cigarečių pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovas įsipareigojęs minėtą kiekį cigarečių parduoti, o ieškovas įsipareigojęs nurodytą kiekį cigarečių pirkti ir už perkamas prekes atsakovui jo namuose, dalyvaujant M. M. sumokėjo 3000 eurų avansą, o vėliau “Alsos” degalinėje sumokėjo likusią 20000 eurų sumą nesurašant pinigų perdavimo raštelių. Kadangi atsakovas susitarimo pateikti cigaretes nevykdė, ieškovui 2009-04-29 pareikalavus sumokėtus pinigus grąžinti, atsakovo pasiūlymu notaro kontoros patalpose jis savo ranka surašė paskolos raštelius, pagal kuriuos atsakovas įsipareigojo 40000 Lt skolą grąžinti iki 2009-05-15, o likusią 40000 Lt sumą - iki 2009-07-01 ir kuriuose patvirtino juose nurodytų pinigų gavimo iš ieškovo faktą (1 t., b. l. 1-2, 2 t., b. l. 1-13). Atsakovas pateiktu priešieškiniu ginčijo, kad tarp jo ir ieškovo buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis dėl cigarečių pirkimo-pardavimo ir šios sutarties vykdymui jis buvo gavęs iš ieškovo nurodytus 23000 eurų (1 t., b. l. 60-61, 2 t., b. l. 31-33). Priešieškiniu atsakovas ginčijo paskolos raštelius, kuriais ieškovas remiasi kaip savo ieškinio reikalavimų pagrindu, ir nurodė, kad iš ieškovo pinigų, nurodytų paskolos rašteliuose, negavo, o minėtus paskolos raštelius surašė būdamas ieškovo bei kartu su juo buvusių kitų jam pažįstamų asmenų įbaugintas, prieš tai palaužus jo tikrąją valią, realiai grasinant panaudoti fizinį smurtą prieš vaikus, sunaikinti turtą, todėl juos prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento CK 1.91 str.1 d. pagrindu (1 t., b. l. 35-36). Esant minėtoms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tarp šalių buvus novaciją. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis teigdamas, jog paskolos teisiniai santykiai atsirado atsakovui neįvykdžius cigarečių pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtų prievolių. Tokiu atveju pasirašytais paskolos rašteliais atsakovo prievolė parduoti 100 dėžių cigarečių nebuvo modifikuota, tačiau visiškai pakeista – vietoj prievolės parduoti cigaretes atsakovui atsirado prievolė sumokėti skolą, kas yra prievolės dalyko ir įvykdymo būdo pakeitimas, numatytas CK 6.141str.1d.

Dėl pirkimo-pardavimo bei paskolos sutarčių teisėtumo.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Be to, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl jos sąlygų, šių vykdymo ir pan., tačiau, teismui nustačius, kad šalių susitarimas neatitinka pirmiau nurodytų reikalavimų, jis gali būti pripažįstamas negaliojančiu (CK 1.80, 1.81 str. ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamas konkretus cigarečių pirkimo-pardavimo sandoris dėl jo formos neatitikimo įstatymų reikalavimams bei dėl prieštaravimo teismo sprendime nurodytiems įstatymo reikalavimams, CK 1.5 str. principams yra neteisėtas, o iš tokio neteisėto sandorio atsiradę teisinės pasekmės (novacija) negali būti ginamos teismine tvarka, nes teisė iš neteisėtų veiksmų neatsiranda bei tai prieštarauja CPK 2 str., CK 1.5 str. principams. Teisėjų kolegijos nuomone, be to, kas šiuo aspektu nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, šioje byloje yra pagrindas ginčijamą sandorį ir iš jo kilusias pasekmes įvertinti ir CK 1.81 str. numatytu sandorių negaliojimo pagrindu. CK 1.81 str. numatyta, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Galimi atvejai, kai galiojantys įstatymai nedraudžia atlikti tam tikrų veiksmų, bet jeigu tokie veiksmai pažeidžia viešąją tvarką, kurią nustato teisės normos, tai sandoriai pripažįstami negaliojančiais. Viešajai tvarkai prieštarauja ir yra negaliojantys tokie sandoriai, kuriuos vykdant būtų pažeista viešoji tvarka, įsipareigojama padaryti civilinių ar kitokių teisių pažeidimą, pažeisti įstatymuose nustatytą visuomeninių santykių reguliavimo tvarką, pakenkti valstybei ar visuomenei ir kt. Gerai moralei prieštarauja tokie sandoriai, kurie neatitinka teisingumo kriterijų užtikrinti visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, ir sandoriai kuriuos galima sudaryti tik esant tam tikroms sąlygoms.

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad paskolos rašteliai buvo surašyti neįvykdžius pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo parduoti 100 dėžių tabako gaminių. Atsakovas nurodo, kad tokių prekių apyvarta nedraudžiama, todėl šalys galėjo tokį sandorį sudaryti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Tabako kontrolės įstatymo 10 str., 11 str., 12 str., teisingai išaiškino, kad šis reglamentavimas rodo, kad fiziniams asmenims nesuteikta teisė verstis tabako gaminių, kuriems priklauso ir cigaretės, prekyba. Todėl pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovo nurodomas buvęs tarp jo ir atsakovo sudarytas žodinis susitarimas dėl 100 dėžių cigarečių pirkimo pardavimo, sutarties šalims esant fiziniams asmenims, negali būti laikomas teisėtu, o tai reiškia, kad iš tokio sandorio atsiradę teisinės pasekmės negali būti ginamos teismine tvarka (CPK 2 str., CK 1.5 str.). Pagal civilinės bylos ir baudžiamosios bylos įrodymų visumos turinį sektų, kad cigaretes buvo ketinama parduoti pigesne kaina, negu ji yra Lietuvos rinkoje, bei siekiamas sudaryti tabako pirkimo-pardavimo sandoris apėmė cigarečių gabenimą per Lietuvos – Latvijos sieną, jo vertė buvo 80 000 Lt. Akcizais apmokestinamos prekės, kuriomis yra ir tabako gaminiai, gali būti įgyjami, laikomi, gabenami, siunčiami, naudojami ar realizuojami tik norminiais aktais nustatyta tvarka. LR BK 199(2) straipsnyje nustatyta, kad tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. LR BK 199(1) straipsnyje nustatyta, kad tas, kas iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Byloje nepateikta įrodymų apie tai, kokiu teisėtu ir legaliu būdu, nepažeidžiant akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo, realizavimo tvarkos, laikantis tokių prekių kontrolės reikalavimų, sumokėjus muitus, akcizus ir kitų mokesčius buvo galima gauti pardavimui tabako gaminių pigesne kaina, negu ji yra rinkoje. Todėl tokio sandorio ir iš jo kilusių teisinių pasekmių teisėtumas abejotinas ir BK 199(1) 199(2) straipsnių kontekste. Kada sandoris negalioja dėl CK 1.81 straipsnio 1 d. numatyto pagrindo, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta restitucija netaikoma, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Baudžiamųjų įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 straipsnio 1 dalis). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Dėl to padaryto nusikaltimo ar jo atskirų požymio buvimo, jo rengimo faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, tai atsakovui iš ieškovo priteisiama 350 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnės už numatytus maksimalius dydžius (8.11 p., 8.15, 8.16 p.) (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 3 t., b. l. 35). 2012-01-20 teismo nutartimi ieškovui 1800 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (2 t., b. l. 27). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovo valstybei priteisiama 1800 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, valstybei – 1800 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, SWIFT kodas HABALT22 arba bankas Nordea, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), banko kodas 21400, SWIFT kodas NDEALT2X, įmokos kodas 5660).