Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-02-07 · Administracinė byla Nr. A-442-135-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-07
Bylos Nr.
A-442-135-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00243-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Viloradis“
Atsakovas
Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-135/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00243-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viloradis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viloradis“ skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viloradis“ (toliau – ir UAB „Viloradis“, Pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI, Atsakovas) 2011 m. gegužės 27 d. raštą Nr. (9.6)-D2-6362; 2) panaikinti Klaipėdos AVMI 2012 m. kovo 19 d. pranešimą Nr. L2-2145; 3) įpareigoti Klaipėdos AVMI priimti naują sprendimą dėl UAB „Viloradis“ 2011 m. balandžio 4 d. pateiktos patikslintos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijos už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gegužės 18 d. pateikė Atsakovui prašymą dėl 2011 m. kovo 7 d. raginimo Nr. 12-08-5376 vykdymo panaikinimo. Atsakovas nusprendė nepanaikinti minėto raginimo ir ginčijamu 2011 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (9.6)-D2-6362 apie šį sprendimą informavo Pareiškėją. Atsakovas ginčijamame rašte nurodė, jog nors prašyme nurodyta, kad 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai Nr. VJ-7900 taikyta restitucija, iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties matyti, jog minėtai sutarčiai restitucija netaikyta, o tik patvirtinta taikos sutartis tarp UAB „Viloradis“ ir A. R., todėl bendrovė negali tikslinti 2008 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijos, sutarties teisinės pasekmės atsiranda tik įsiteisėjus nutarčiai ir atlikus atitinkamus veiksmus, susijusius nekilnojamo turto grąžinimu. Pareiškėjas nesutiko su Atsakovo vertinimu, jog minėtai sutarčiai nebuvo taikyta restitucija. Pabrėžė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-3435-23/2010 buvo patvirtinta taikos sutartis tarp Pareiškėjo, A. R. ir R. R.. Įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo patvirtinta, jog 2008 m. rugsėjo 18 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 nutraukta ir pagal ją įgyti nekilnojamieji daiktai grąžinami UAB „Viloradis“. Nurodė, jog iš šios teismo nutarties ir pridedamo Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad šalims nutraukus 2008 m. rugsėjo 18 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VJ-7900, pirkėjas grąžino pardavėjui sutarties objektą (žemės sklypo savininku tapo UAB „Viloradis“), o tai, kad šalys sudarytuose susitarimuose nevartojo sąvokos „restitucija“, jokiu būdu nereiškia, jog ji nebuvo taikyta. Pažymėjo, kad pats Atsakovas ginčijamame rašte nurodo, jog nutarties teisinės pasekmės atsiranda tik įsiteisėjus nutarčiai ir atlikus atitinkamus veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto grąžinimu, tačiau vis dėlto konstatavo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. S2-3435-323/2010 nėra sukėlusi teisinių pasekmių Pareiškėjui. Manė, kad toks nepagrįstas teismo nutarties pasekmių nebuvimo konstatavimas iš dalies lėmė skundžiamo rašto, sukeliančio Pareiškėjui neigiamas pasekmes, priėmimą – iš Pareiškėjo ir toliau reikalaujama sumokėti PVM už sandorį, kuris nutrauktas, o nekilnojamasis turtas grąžintas Pareiškėjui. Pasisakydamas dėl Atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. sausio 31 d. nutarties, pažymėjo, kad teismas pripažino, jog pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VJ-7900 objektas buvo PVM objektas ir Pareiškėjui buvo kilusi pareiga sumokėti šį mokestį. Tačiau atkreipė dėmesį, kad 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 nutraukta, o parduotas nekilnojamas turtas buvo grąžintas Pareiškėjui, todėl nėra objekto, kuris būtų PVM objektas ir sukeltų Pareiškėjui pareigą sumokėti jį į biudžetą. Dėl šių priežasčių 2011 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas pateikė patikslintą deklaraciją ir pagrįstai tikėjosi, kad patikslinta deklaracija bus suvesta į VMI duomenų bazę bei panaikintos mokestinės prievolės, kilusios iš 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VJ-7900. Nurodo, kad atsisakymą panaikinti raginimą Atsakovas iš dalies grindė ir argumentu, kad deklaracijos tikslinimas negalimas. Apie tai, jog Atsakovas paneigė Pareiškėjui garantuotą teisę į deklaracijos tikslinimą, Pareiškėjas sužinojo tik iš skundžiamo rašto. Atkreipė dėmesį, kad šiame rašte yra pateiktas tik jokiomis teisės normomis nepagrįstas teiginys dėl restitucijos netaikymo bei išvada, jog deklaracijos tikslinti negalima. Atsižvelgiant į tai, kad argumentai dėl negalėjimo tikslinti deklaraciją nėra pagrįsti teisės normomis, yra suvaržyta Pareiškėjo teisė paduoti skundą dėl tokio sprendimo motyvų, todėl Atsakovas ne tik neatliko jam privalomų veiksmų pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, bet ir nepakankamai motyvavo ginčijamą raštą. Nurodo, kad Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio veiksmai ir priimami sprendimai turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas su Pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad Pareiškėjas, gavęs 2011 m. kovo 7 d. raginimą Nr. 12-08-5376 per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos į biudžetą sumokėti Atsakovo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-40 patvirtintas patikrinimo aktu naujai priskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (124 474 Lt PVM, 41 684,46 Lt PVM delspinigių bei 12 447 Lt PVM baudą), kreipėsi su prašymu panaikinti reikalavimą sumokėti į biudžetą nurodytas sumas. Atsakydamas į prašymą, Atsakovas 2011 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (9.6)-D2-6362 Pareiškėjui paaiškino, kad mokestinis ginčas, kilęs tarp Pareiškėjo ir Atsakovo, yra pasibaigęs neskundžiama LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartimi, kuri šalių turi būti vykdoma, ir nėra teisinio pagrindo panaikinti 2011 m. kovo 7 d. raginimą Nr. 12-08-5376. Teigė, kad skundžiamas 2011 m. gegužės 27 d. raštas Nr. (9.6)-D2-6362 dalyje dėl atsisakymo panaikinti 2011 m. kovo 7 d. raginimą Nr. 12-08-5376 Pareiškėjui nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 4 d. Atsakovui pateikė patikslintą PVM deklaraciją už 2008 metų rugsėjo mėnesį, šios deklaracijos 36 laukelyje nurodydamas iš biudžeto grąžintiną 115 361 Lt PVM sumą. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 1 d. paaiškinime dėl PVM deklaracijos tikslinimo nurodė, kad deklaraciją tikslina dėl to, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-3435-323/2010 patvirtino tarp pardavėjo (Pareiškėjo) ir pirkėjų A. R. bei R. R. sudarytą taikos sutartį, kuria buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo 18 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 ir pagal šią sutartį įgyti nekilnojamieji daiktai (žemės sklypas ir keturi butai) grąžinti pardavėjui (Pareiškėjui). Pažymėjo, jog įrodymai apie tai, kad tarp Pareiškėjo ir A. R. bei R. R. buvo sudaryta taikos sutartis, buvo nagrinėjami mokestiniame ginče, jam persikėlus į teisminę stadiją. Šiuos įrodymus vertino tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT, kuris 2011 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-606/2011 pabrėžė, kad Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įtakos mokestinio ginčo baigčiai neturi, nes ginčo esmė yra dėl pajamų, gautų iš sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, apmokestinimo PVM, t. y. šio sandorio vertinimas mokesčių administravimo įstatymo prasme. Pabrėžė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį tik dėl 2008 m. rugsėjo 18 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VJ-7900 nutraukimo, tačiau teismo nutartimi restitucija nebuvo taikyta, nes restitucijos taikymui nebuvo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.145 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, Atsakovas pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Taisyklių nuostatos, kuriomis mokesčių administratorius įpareigotas mokesčių mokėtojui išsiųsti pranešimą apie patikslintos deklaracijos duomenų nesuvedimo į VMI duomenų bazę priežastis bei tokio pranešimo apskundimo tvarką. Tačiau, ištaisydamas minėtus trūkumus, Atsakovas išsiuntė Pareiškėjui 2012 m. kovo 19 d. pranešimą apie nesuvestą deklaraciją į Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazę Nr. L2-2145, kurį Pareiškėjas gavo 2012 m. kovo 22 d.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu Pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Klaipėdos AVMI 2011 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (9.6)-D2-6362 atsakoma į Pareiškėjo 2011 m. gegužės 18 d. prašymą panaikinti Klaipėdos AVMI 2011 m. kovo 7 d. raginimą Nr. 12-08-5376 ir informuojama, jog LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-606/2011, įvertinęs Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. S2-3435-323/2010, pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. S-269 (7-210/2009), VMI 2009 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 69-155 ir Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. (6.5)-40, kurių pagrindu UAB „Viloradis“ patvirtintos papildomos mokestinės prievolės, nurodytos minėtame raginime, iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra juridinio pagrindo juos keisti. Taip pat paaiškinama, kad mokestinis ginčas baigtas minėta neskundžiama LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartimi, todėl naikinti raginimo, kuriuo Pareiškėjas raginamas per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI biudžeto surenkamąją sąskaitą 124 474 Lt PVM, 12 447 Lt PVM baudą, ir 41 684,46 Lt PVM delspinigius, nėra pagrindo. Nurodė, kad LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-606/2011 konstatavo, jog Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties, įtakos mokestinio ginčo baigčiai neturi, nes ginčo esmė yra dėl pajamų, gautų iš sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, apmokestinimo PVM, t. y. šio sandorio vertinimas mokesčių administravimo įstatymo prasme. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-570-426/2010, atmesdamas pareiškėjo UAB „Viloradis“ skundą, nurodė, jog tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtino tarp Pareiškėjo ir A. R. bei R. R. sudarytą taikos sutartį dėl 2008 m. rugsėjo 18 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, UAB „Viloradis“ mokestinei atsakomybei reikšmės neturi, kadangi turto perleidimas tuo momentu sukėlė atitinkamas teisines pasekmes, todėl vėlesni sandoriai neeliminuoja mokesčio mokėtojo pareigos tinkamai įvykdyti mokestines prievoles. Teismas pabrėžė, kad Pareiškėjo inicijuotas mokestinis ginčas dėl Atsakovo atlikto mokestinio patikrinimo yra baigtas neginčijama ir įsiteisėjusia LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartimi. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nurodė, kad šios administracinės bylos ginčo šalys ir šalys Vilniaus apygardos administracinis teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-570-426/2010, kuri LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-606/2011 palikta nepakeista, iš esmės sutampa, minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje ir šioje byloje nagrinėjami klausimai yra iš esmės susiję su Pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūra, kas yra aktualu šiuo atveju sprendžiant Atsakovo sprendimų (veiksmų), priimtų (atliktų) pasibaigus mokestiniam ginčui, teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad administracinėje byloje Nr. I-570-426/2010 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01713-2009-6) nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados turi prejudicinę galią šioje administracinėje byloje. Nurodė, kad Atsakovas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata bei 34 straipsniu išsiųsdamas raginimą Pareiškėjui. Pabrėžė, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę Pareiškėjui kilo galutinai ir neginčijamai išsprendus minėtą mokestinį ginčą. Nors raginimo apskundimo procedūros MAĮ nenustato, teismas, atsižvelgęs į tai, kad Pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, teisė įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus veiksmą ar jo neatlikimą yra reglamentuota MAĮ 36 straipsnio 12 punkte, vertino, jog Pareiškėjas, prašydamas panaikinti ginčijamą raštą, iš esmės ginčija Atsakovo veiksmą mokestinės prievolės vykdymo procedūroje. Nurodė, kad ginčijamame rašte Pareiškėjui išsamiai ir aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės ir juridiniai pagrindai, t. y. aiškiai nurodyta, jog mokestinis ginčas baigtas neskundžiama LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartimi, todėl ginčo mokestinė prievolė Pareiškėjui privaloma vykdyti, taip pat nurodyta šio rašto apskundimo tvarka. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad Atsakovas ginčijamu raštu atsakydamas į Pareiškėjo prašymą dėl raginimo panaikinimo, veikė pagrįstai ir teisėtai, raštą rengė laikydamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir atsakė nepažeisdamas tokių prašymų nagrinėjimo terminų bei tvarkos. Skundžiamo rašto (sprendimo) panaikinimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, teismas nenustatė, todėl Pareiškėjo skundo reikalavimą dėl ginčijamo rašto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Be to, teismas pažymėjo, kad Atsakovas ginčijamu 2012 m. kovo 19 d. pranešimu Nr. L2-2145 pranešė Pareiškėjui, jog jo už 2008 m. rugsėjo 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. mokestinį laikotarpį pateikta FR0600 PVM deklaracija į VMI duomenų bazę nesuvesta, nes pateikta tikrinamo (tikrinto) laikotarpio deklaracija, todėl pagal ją mokestinės prievolės neformuojamos. Teismas rėmėsi minėta prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime pateikta išvada, kad tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtino tarp Pareiškėjo ir A. R. bei R. R. sudarytą taikos sutartį dėl 2008 m. rugsėjo 18 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, UAB „Viloradis“ mokestinei atsakomybei reikšmės neturi, kadangi turto perleidimas tuo momentu sukėlė atitinkamas teisines pasekmes, todėl vėlesni sandoriai neeliminuoja mokesčio mokėtojo (Pareiškėjo) pareigos tinkamai įvykdyti mokestines prievoles, o taikyti Pareiškėjo skunde nurodytas CK normas nėra pagrindo, nes ginčas tarp Pareiškėjo ir Atsakovo yra kilęs iš mokestinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja ne privatinės, o viešosios teisės normos. Taip pat vadovavosi MAĮ 80 straipsniu, Taisyklių 7, 17 ir 19 punktais bei nurodė, kad patikslintą PVM deklaraciją Pareiškėjas pateikė 2011 m. balandžio 4 d., o Atsakovas nusprendė šios deklaracijos duomenų į VMI duomenų bazę nesuvesti, motyvuojant tuo, kad pateikta jau tikrinto laikotarpio patikslinta deklaracija. Pabrėžė, jog minėtą pranešimą, nurodant nesuvedimo priežastis ir pranešimo apskundimo tvarką, Atsakovas turėjo išsiųsti Pareiškėjui per 20 darbo dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos, t. y. iki 2011 m. gegužės 2 d., tačiau išsiuntė tik 2012 m. kovo 19 d., taip pažeisdamas pranešimo išsiuntimo pareiškėjui terminą. Kita vertus, teismas sprendė, kad minėto termino pažeidimas nagrinėjamu atveju neturėjo bei ateityje neturės esminės reikšmės Pareiškėjo turtinėms ir (ar) kitokioms teisėms, ir (ar) pareigoms, kadangi anksčiau nurodyta prejudicinė išvada įrodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtinta tarp Pareiškėjo ir A. R. bei R. R. sudaryta taikos sutartis dėl 2008 m. rugsėjo 18 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, UAB „Viloradis“ mokestinei atsakomybei reikšmės neturi, o patikslintą PVM deklaraciją Pareiškėjas nurodo teikęs būtent šios taikos sutarties pagrindu. Be to, patikslintą PVM deklaraciją Pareiškėjas teikė jau galutinai išsprendus mokestinį ginčą, taigi turėjo ir galėjo suprasti, kad ši deklaracija objektyviai nesudarys faktinių ir juridinių pagrindų jos įvedimui į VMI duomenų bazę. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Pareiškėjo argumentai dėl restitucijos instituto taikymo, taikos sutarties pobūdžio ir kt., vertintini kritiškai.

III.

Apeliaciniu skundu Pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas remiasi LVAT 2010 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-625/2010 ir teigia, kad mokesčių administratorius turėjo suvesti patikslintos deklaracijos duomenis, nes 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai, pagal kurią buvo kilusi PVM prievolė, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje buvo taikyta dvišalė restitucija. Tvirtina, jog dėl taikytos restitucijos pasikeitė Pareiškėjo mokestinės prievolės – šalis teismo nutartimi grąžinus į iki sandorio buvusią padėtį, neliko PVM objekto, už kurį būtų paskaičiuotas PVM, todėl mokesčių administratorius turėjo suvesti į duomenų bazę patikslintos PVM deklaracijos duomenis. Taip pat pabrėžia, kad LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-606/2011, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pasisakė dėl Pareiškėjo mokestinių prievolių bei pareigos sumokėti PVM nuo nekilnojamojo turto kainos, t. y. išimtinai pasisakė dėl minėtos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo PVM objektu. Mano, kad negali susiklostyti tokia situacija, kai mokesčių mokėtojui, pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikius restituciją, jam dar kiltų pareiga mokėti PVM nuo negaliojančio sandorio, nes toks reikalavimas nesuderinamas su teisėtų lūkesčių principu.

Atsiliepimas

Atsakovas su Pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI 2011 m. gegužės 27 d. rašto Nr. (9.6)-D2-6362 (t. I, b. l. 9), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti Pareiškėjo prašymą dėl Klaipėdos AVMI 2011 m. kovo 7 d. raginimo Nr. 12-08-5376 vykdymo panaikinimo (t. I, b. l. 78), ir Klaipėdos AVMI 2012 m. kovo 19 d. pranešimo Nr. L2-2145 apie nesuvestą deklaraciją į Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazę (t. I, b. l. 165), kuriuo Pareiškėjui buvo pranešta, jog UAB „Viloradis“ 2011 m. balandžio 4 d. pateikta patikslinta PVM deklaracija (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. (t. I, b. l. 79) nebuvo suvesta į VMI duomenų bazę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais Klaipėdos AVMI 2011 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (9.6)-D2-6362 ir 2012 m. kovo 19 d. pranešimu Nr. L2-2145, prašė juos panaikinti ir įpareigoti Klaipėdos AVMI priimti naują sprendimą dėl UAB „Viloradis“ 2011 m. balandžio 4 d. pateiktos patikslintos PVM deklaracijos už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu Pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-3435-323/2010 (t. I, b. l. 29–30) buvo patvirtinta tarp Pareiškėjo ir A. R. bei R. R. sudaryta taikos sutartis, kuria buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo 18 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 ir pagal šią sutartį įgyti nekilnojamieji daiktai (žemės sklypas ir keturi butai) grąžinti Pareiškėjui, t. y. Pareiškėjo teigimu, sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyta dvišalė restitucija, dėl ko nebeliko PVM objekto, už kurį būtų paskaičiuotas PVM, todėl mokesčių administratorius turėjo suvesti į duomenų bazę Pareiškėjo pateiktos patikslintos PVM deklaracijos duomenis.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiami Klaipėdos AVMI 2011 m. gegužės 27 d. raštas Nr. (9.6)-D2-6362 ir 2012 m. kovo 19 d. pranešimas Nr. L2-2145 iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad Pareiškėjas, nesutikdamas su mokestinio patikrinimo metu jam papildomai apskaičiuotomis ir nurodytomis sumokėti mokesčio bei su juo susijusiomis sumomis, iniciavo mokestinį ginčą, kuris baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-606/2011 (t. I, b. l. 40–50), kuria buvo konstatuota, jog MGK 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. S-269 (7-210/2009), VMI 2009 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 69-155 ir Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. (6.5)-40, kurių pagrindu UAB „Viloradis“ patvirtintos papildomos mokestinės prievolės, iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra juridinio pagrindo juos keisti. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis. Taigi nagrinėjamu atveju Atsakovas pagrįstai ir teisėtai išsiuntė Pareiškėjui 2011 m. kovo 7 d. raginimą Nr. 12-08-5376 (t. I, b. l. 163) per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos į biudžetą sumokėti Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-40 patvirtintas mokestinio patikrinimo metu naujai apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pabrėžtina, jog Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-3435-323/2010 buvo patvirtinta tarp Pareiškėjo ir A. R. bei R. R. sudaryta taikos sutartis, kuria buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo 18 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 ir pagal šią sutartį įgyti nekilnojamieji daiktai (žemės sklypas ir keturi butai) grąžinti Pareiškėjui, nagrinėjamu atveju jokios esminės teisinės reikšmės neturi, todėl Atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti Pareiškėjo prašymą dėl Klaipėdos AVMI 2011 m. kovo 7 d. raginimo Nr. 12-08-5376 vykdymo panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys, jog jau mokestinio ginčo metu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu (t. I, b. l. 31–39) konstatavo, kad minėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi patvirtina tarp Pareiškėjo ir A. R. bei R. R. sudaryta taikos sutartis neturi reikšmės UAB „Viloradis“ mokestinei atsakomybei, kadangi turto perleidimas tuo momentu sukėlė atitinkamas teisines pasekmes, todėl vėlesni sandoriai neeliminuoja mokesčio mokėtojo pareigos tinkamai įvykdyti mokestines prievoles, o taikyti Pareiškėjo skunde nurodytas CK normas nėra pagrindo, nes ginčas tarp Pareiškėjo ir Atsakovo yra kilęs iš mokestinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja ne privatinės, o viešosios teisės normos. Atitinkamai LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-606/2011, kuria minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas, pabrėžė, jog Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įtakos mokestinio ginčo baigčiai neturi, nes ginčo esmė yra dėl pajamų, gautų iš sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, apmokestinimo PVM, t. y. šio sandorio vertinimas mokesčių administravimo įstatymo prasme. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai įvertinus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, šiuo atveju pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendime ir LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis bei išdėstytais motyvais. Kartu pabrėžtina, kad remiantis Taisyklių 19 punktu, mokesčių mokėtojui pateikus jau tikrinto laikotarpio patikslintą deklaraciją, kuri keičia mokesčių mokėtojo už mokestinį laikotarpį apskaičiuotas mokestines prievoles, apie jos pateikimą informuojamas AVMI ar VMI prie FM patikrinimų padalinys, kuris turi įvertinti deklaracijoje pateiktus duomenis, tikslinimo priežastį ir priimti sprendimą dėl pakartotinio mokesčių mokėtojo patikrinimo atlikimo būtinumo, mokestinio tyrimo atlikimo arba dėl deklaracijos duomenų suvedimo į VMI duomenų bazę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, įvertinęs Pareiškėjo pateiktą patikslintą deklaraciją ir jos tikslinimo priežastį, pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo suvesti pateiktos patikslintos PVM deklaracijos duomenis į VMI duomenų bazę. Kaip matyti iš byloje esančio UAB „Viloradis“ kartu su patikslinta deklaracija pateikto paaiškinimo (t. I, b. l. 80), Pareiškėjas deklaracijos tikslinimą siejo su tuo, kad minėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp jo ir A. R. bei R. R. sudaryta taikos sutartis, kuria buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo 18 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 ir pagal šią sutartį įgyti nekilnojamieji daiktai grąžinti Pareiškėjui, t. y. Pareiškėjas deklaracijos tikslinimą siejo su ta pačia aplinkybe, dėl kurios tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pasisakė mokestiniame ginče. Taigi, dėl deklaracijos duomenų patikslinimo nepaaiškėjus jokių naujų aplinkybių, Atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą nesuvesti patikslintos deklaracijos duomenų į VMI duomenų bazę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Atsakovas Pareiškėjui pranešimą apie nesuvestą deklaraciją į VMI duomenų bazę išsiuntė pažeisdamas Taisyklių 19 punkto nuostatą, kad tuo atveju, kai pateiktos patikslintos deklaracijos duomenys nesuvedami į VMI duomenų bazę, mokesčių mokėtojui per 20 darbo dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos turi būti siunčiamas Pranešimas, nurodant nesuvedimo priežastis ir jo apskundimo tvarką. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėto termino pažeidimas nagrinėjamu atveju neturėjo jokios esminės reikšmės Pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms bei kitiems teisėtiems interesams, todėl savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Klaipėdos AVMI 2012 m. kovo 19 d. pranešimą Nr. L2-2145.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viloradis“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius RaižysArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė