Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. K. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-44-457/2017 pagal ieškovės K. K. ieškinį atsakovei V. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal ieškovo R. Š. ieškinį bei patikslintą ieškinį atsakovėms K. K. ir V. S. dėl dovanojimo sutarčių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, kurio bendras plotas 90,94 m² su 10,53 m² ir 12,80 m² rūsiais, esančio (duomenys neskelbtini) , ½ dalis šiam butui priklausančių 3/5 dalių tvarto, ½ dalis viralinės, esančių (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis buto, kurio bendras plotas 43,31 m², esančio (duomenys neskelbtini). Kita ½ dalis nurodyto turto priklauso ieškovės seseriai V. S.. Abiejų butų patalpos yra dviejų aukštų name, butas Nr. 1 pagal techninės apskaitos bylos planą užima visą pirmąjį namo aukštą, butas Nr. 2 - pusę antrojo aukšto. Ieškovė savo lėšomis suremontavo visą pirmą namo aukštą ir pusę antrojo namo aukšto, atsakovė nėra prisidėjusi prie pastatų remonto, nėra mokėjusi už šildymą. Ieškovė neturi galimybės nekliudomai naudotis jai priklausančia turto dalimi, negali įgyvendinti savo, kaip turto savininkės, teisių ir pareigų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, papildomai pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantė K. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Š. amžius (gimęs 1955 m.), jo fizinis neįgalumas, teisinių žinių neturėjimas negali būti laikomi svarbiomis priežastimis praleistam senaties terminui atnaujinti, nes tai nekliudė jam suvokti ir teisingai vertinti situaciją.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.472 straipsnio 4 dalis numato, kad reikalauti panaikinti dovanojimą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas - atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; ir kt.). CK nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tik sunki liga, gydymasis ligoninėje, asmens neraštingumas ar kitos panašios savo išskirtine svarba ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas R. Š. po 2010-09-30 dovanojimo sutarties sudarymo gyveno kartu su K. K. šeima, K. K. prižiūrėjo savo tėvą R. Š. iki 2014 m. išvykimo į Vokietiją, R. Š. buvo priklausomas nuo dukros K. K.. Teismas sprendė, kad R. Š. nuo 2014 m. per metus laiko negynė savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, todėl praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo R. Š. amžių, neįgalumą ir teisinių žinių stoką, į tai, kad savo interesų pažeidimą jis pajuto tik tuomet, kai K. K. pareiškė ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, siekdama tapti viso buto savininke, bei į tai, kad K. K. šeimai išsikėlus gyventi į Vokietiją, jautėsi saugus, pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą, aukščiau nurodytas priežastis laikydamas svarbiomis. Kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad vertindamas pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir jų svarbos, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Teismas išsamiai išanalizavo visus ieškovo R. Š. argumentus dėl jo nurodytų objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, kurios kliudė jam pareikšti ieškinį neperžengiant ieškinio senaties termino ribų, pateikė įtikinimai motyvuotą vertinimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, pagrįstai atsižvelgė į ginčo esmę, šalių elgesį, į ieškinio senaties instituto esmę ir paskirtį bei, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškinio senaties terminą atnaujino (CK 1.5 straipsnis).

CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Aiškindamas šias įstatymo nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicijoje nustatytos dvi teisiškai reikšmingų faktų, kuriuos konstatavus dovanojimas gali būti panaikinamas, grupės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2010; 2011 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2011; ir kt.). Įstatyme konkrečiai nedetalizuota, kokie apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų vertinimo kriterijų, yra išaiškinęs, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2010; 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2012; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013; ir kt.). CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų netinkamą, t. y. griežtai smerktiną moralės požiūriu, ieškovės K. K. elgesį prieš ieškovą R. Š., ieškovo R. Š. ir jo pusėje stojusių asmenų paaiškinimai, nesant kitų objektyvių duomenų, nepakankami išvadai apie netinkamą apdovanotosios K. K. elgesį padaryti. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog K. K. ar jos sutuoktinis D. K. savo veiksmais būtų kaip nors kenkę ieškovui R. Š., naudoję fizinį ar psichologinį smurtą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamojoje byloje ginčas dėl dovanojimo sandorio kilo iš šeimos teisinių santykių, kai dovanojimo sandoris, kurį prašoma panaikinti, yra sudarytas tėvo ir dukters, dovanojimo sandoris ginčijamas remiantis apdovanotosios geros moralės požiūriu smerktinais veiksmais. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas, kuriais įrodymais vadovaujantis teismas tenkina ieškovo R. Š. ieškinį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog surinktų įrodymų visuma pagrindžia ieškovo R. Š. įrodinėjamą poziciją, kad K. K. atliko prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu, ir jie sudaro išimtinį teisinį pagrindą, numatytą CK 6.472 straipsnio 1 dalyje, panaikinti dovanojimo sandorį. Aplinkybes apie apeliantės atliktus griežtai smerktinus veiksmus patvirtino liudytojai R. Š., V. S., ieškovo sūnus R. Š., E. A. B., V. D. S., nurodydami ieškovo R. Š. atžvilgiu naudojamą tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ieškovė K. K. rūpinosi tėvu ir jį prižiūrėjo, skalbė rūbus, gamino maistą, jį slaugė, nepaneigia aplinkybių, kad prieš tėvą buvo naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas, kad ieškovė toleravo ir skatino savo vyro netinkamą elgesį jos tėvo atžvilgiu. Aplinkybę apie D. K. netinkamą elgesį su R. Š. patvirtina Šiaulių apylinkės prokuratūros 2016-04-13 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, kad D. K. padarytoje veikoje galimai yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, tačiau nesurinkus objektyvių duomenų apie R. Š. atžvilgiu padarytas nusikalstamas veikas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, R. Š. išaiškinta jo teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Aukščiau nurodytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog K. K. ar jos sutuoktinis D. K. savo veiksmais būtų kaip nors kenkę ieškovui R. Š., naudoję fizinį ar psichologinį smurtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad K. K. veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu ir yra pagrindas R. Š. ir K. K. sudarytas dovanojimo sutartis panaikinti CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad sprendimas priimtas visiškai nepaisant to, jog byloje buvo nustatyta, kad tokio turto, koks buvo dovanojimo sutarčių sudarymo metu, nebėra - turtas yra iš esmės pagerintas, įstatymui ir teismų praktikai prieštaraujančios restitucijos taikymas taip pat yra pagrindas pripažinti neteisėtu ir panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

CK 6.472 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, jog tuo atveju, kai dovanojimas panaikinamas, apdovanotasis privalo grąžinti dovanotą turtą, jeigu jis dovanojimo panaikinimo metu yra išlikęs, dovanotojui pagal šios knygos normas, reglamentuojančias restituciją.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikino 2010-09-30 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp R. Š. ir K. K., ir taikė restituciją natūra – grąžino R. Š. nuosavybėn padovanotą nekilnojamąjį turtą – ½ dalį buto, 30/100 dalis tvarto, ½ dalį pastato – viralinės, 927/2860 dalis žemės sklypo, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu sprendimu teismas panaikino ir 2011 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp R. Š., K. K. ir V. S., taikė restituciją natūra – grąžino R. Š. nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje taikius restituciją natūra – ieškovui R. Š. grąžinus dovanotą turtą, K. K. turi teisę atskiru ieškiniu kreiptis į teismą, prašydama priteisti išlaidas už ieškovui R. Š. grąžinto turto pagerinimą. Kaip minėta aukščiau, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, K. K., teigdama, jog ji pagerino dovanotą turtą, turi šias aplinkybes įrodyti. Tuo tarpu šioje byloje liudytoja R. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad pinigus namo remontui duodavo ji, liudytojas R. Š. patvirtino, kad visus darbus finansavo mama R. Š., šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja V. D. S.. Tačiau pripažintina, kad nurodytos aplinkybės nepaneigia K. K. teisės reikalauti atlyginti nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidas, pateikiant šį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus.

Ieškovė K. K. nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo atmestas jos ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir prašo jos ieškinį tenkinti, jai priteisiant atsakovės V. S. dalį bute Nr. 1, įskaitant rūsius ir priklausinius – tvartą bei viralinę, o atsakovei V. S. priteisti ieškovės K. K. dalį bute Nr. 2, atsižvelgiant į ieškovės K. K. indėlį iš esmės pagerinant abu butus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patenkinus R. Š. ieškinį dėl dovanojimo sutarčių panaikinimo, nelieka teisinio pagrindo tenkinti K. K. ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pastebėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu R. Š. ieškinys nebūtų patenkintas, apeliantės ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taip pat negalėtų būti tenkinamas, nes prašomas nustatyti atsidalinimo būdas prieštarauja CK 4.80 straipsnio normai bei pažeidžia R. Š. ir V. S. teises ir teisėtus interesus. Apeliantė atsidalinimo būdu siekia įgyti dvigubai didesnį ir vertingesnį turtą, negu prašo atidalinti V. S.. Ieškinyje ieškovė nenurodė, jog sutinka sumokėti V. S. piniginę kompensaciją už didesnę jai tenkančio turto dalį, o taip pat neprašo nustatyti naudojimosi šiuo turtu tvarkos. Vien tuo pagrindu ieškovės K. K. ieškinys negalėtų būti tenkinamas. Visiškai sutiktina su R. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog pagrindą atidalinimo būdu gauti didesnę turto dalį sudaro jos investuotos asmeninės lėšos į buto pagerinimą, yra neįrodyti, nepagrįsti ir paneigti byloje surinktais įrodymais. Neįrodžius ieškovės K. K. faktinio ieškinio pagrindo, ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Apeliantė K. K. apeliaciniame skunde prašo priteisti iš R. Š. ir V. S. 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas R. Š. prašo priteisti iš apeliantės 822,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovė V. S. prašo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus ieškovės K. K. apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai). R. Š. ir V. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas rekomendacijas, yra pagrįstos, adekvačios galimoms darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistinos iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nepažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 822,80 Eur (aštuoni šimtai dvidešimt du eurai 80 ct) dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penki šimtai eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas.