Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Paaiškina, kad 2021-01-06 Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau ginčijamu sprendimu prašymas buvo netenkintas ir leidimas turėti (nešiotis) ginklus nebuvo išduotas. Nurodo ginčijamo sprendimo turinį ir mano, kad šis sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymi, kad atsakovas faktiniu leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo pagrindu nurodė duomenis apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 str. 1 d. (2009-07-16 Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendis). Tvirtina, kad ginčijamame sprendime plečiamai bei prieštaraujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai aiškinamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Akcentuoja, kad vertinant duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laiko požiūriu aspektas. Teigia, kad nagrinėjamai bylai yra reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn laiko, kada tai buvo padaryta, bei jo padaryto nusižengimo įvertinimas pagal „kokybinį” ir aktualumo kriterijus. Argumentuoja, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 11 metų po teismo nuosprendžio, kuriuo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Akcentuoja, kad ginčijamame sprendime nebenurodoma jokių naujų duomenų apie pareiškėjo padarytus nusikaltimus ar nusižengimus po 2009 metais padarytos nusikalstamos veikos. Daro išvadą, kad ginčijamo sprendimo išvada, jog pareiškėjas, turėdamas ginklus, gali kelti realią grėsmę teisės normoje įtvirtintoms vertybėms, yra deklaratyvi ir nepagrįsta, neatitinkanti kokybinio ir aktualumo kriterijų. Paaiškina, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas yra reikšmingas asmens nepriekaištingos reputacijos, taip, kaip ji yra apibūdinta Įstatymo 18 straipsnyje, turėjimo ar jos neturėjimo, prasme, tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės ši aplinkybė neturi. Ji gali turėti tik tam tikrą papildomą kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis įrodomąją reikšmę. Mano, kad šiuo atveju patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas, įvykęs prieš daugiau kaip 11 metų, nors ir neigiamai charakterizuojantis pareiškėją „kokybinio” ir aktualumo kriterijų taikymo požiūriu, nėra pakankamas ir tiek reikšmingas, kad pareiškėjui būtų galima taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Tvirtina, kad šioje byloje, daugiau nėra jokių kitų pareiškėją neigiamai charakterizuojančių duomenų, kurių visuma galėtų lemti asmens grėsmės, nurodytos Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte, atsiradimą. Nagrinėjamoje situacijoje neegzistuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas pagrindas neišduoti leidimo nešiotis ir laikyti ginklus ir šaudmenis. Teigia, kad šiuo atveju, pareiškėjas tapo grėsme kitų asmenų ar savo gyvybei arba sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui tik sprendimo priėmimo metu, todėl priimant ginčijamą sprendimą, neatsiradus jokių naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.

Argumentuoja, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ne praeityje buvusius duomenis, kurių pagrindu buvo galima daryti išvadą, kad asmens veika galėjo kelti grėsmę visuomenės saugumui, o tik tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo leidimo išdavimo momentu kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens dabartiniu metu keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ateityje. Mano, kad vienetinis atvejis – nusikalstamos veikos padarymas prieš 11 metų – nesant kitų objektyvių duomenų apie galimą grėsmę kitų asmenų ar visuomenės saugumui, negali būti kliūtimi turėti ginklą visam likusiam gyvenimui. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką (KT103-N7/2020).

Pareiškėjas, kurį teismo posėdyje atstovavo jo atstovas, į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą, būdą ir laiką pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021-02-01 sprendimo „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus” teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Nustatyta, jog pareiškėjas pateikė atsakovui 2021-01-06 prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, kad atsakovas, tikrindamas pareiškėjo duomenis, nustatė, jog 2009-07-16 Kretingos rajono apylinkės teismas jį pripažino kaltu dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo (baudžiamoji byla Nr. 1-98-824/2009) ir skyrė jam 45 paras arešto. Ginčijamame sprendime pažymėta, kad teismo nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjas, neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir gabeno šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, juos pasiėmė, turėdamas tikslą legalizuoti; išsigandęs policijos pareigūnų, paslėpė jį po automobilio priekine keleivio sėdyne, kas rodo, kad pareiškėjas suvokė savo veiksmų padarinius ir leido tam tęstis, kol policijos pareigūnai sustabdė automobilį, kuriame jis laikė ir gabeno nelegalų ginklą su šoviniais. Ginčijamame sprendime padaryta išvada, jog surinktų duomenų visuma rodo, kad pareiškėjas, neturėdamas leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, savo veiksmais ir neatsakingu elgesiu buvo sukėlęs realų pavojų, t. y. 2009-02-08 radęs lygiavamzdį šautuvą su 4 vnt. 16 kalibro šovinių, juos parsinešė, turėdamas tikslą juos legalizuoti, 2009-02-15 šaunamąjį ginklą vežėsi į žvejybą, o pamatęs policijos pareigūnus, paslėpė jį po automobilio priekine keleivio sėdyne, t. y. suvokė visuomenei pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, bet norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jo daromo nusikaltimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Be to, pastebėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2020-06-05 priėmė nutarimą Nr. KT103-N7/2020 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010-11-18 redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7261) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019-06-27 redakcija; TAR, 2019-06-28, Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves ir teisiniu reguliavimu nustatydamas neterminuotą draudimą Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose nurodytus nusikaltimus padariusiems fiziniams asmenims įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, pažymėjo, jog Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu reikalavimu, kad įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo, jog leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami asmenims, kurie kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, nesudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, šiuose punktuose nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

Aiškindamas anksčiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2020-06-05 nutarimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis 2021-02-03 sprendime administracinėje byloje Nr. A-674-602/2021 darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y., atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis Teismas 2020-06-05 nutarime taip pat pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, nenustatys kitokio, Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo (2019-06-27 redakcija) 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis, be kita ko, Įstatymo (2019-06-27 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms.

Nagrinėjamu atveju atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus) pagrindais. Atsakovas ginčijamame sprendime sprendė, kad pareiškėjas savo veiksmais gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, vadovaudamasis Kretingos rajono apylinkės teismo 2009-07-16 nuosprendyje, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas, nustatytomis aplinkybėmis, kad jis 2009 m. nepranešė policijos pareigūnams ar bendrajam pagalbos centrui apie viešoje vietoje rastą ginklą su šoviniais, jį laikė 7 dienas savo gyvenamosiose patalpose, gabeno automobilyje slėpdamas nuo policijos pareigūnų po keleivio sėdyne. Anksčiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2020-06-05 nutarime konstatavo, jog teisinis reguliavimas tiek, kiek jame nurodyti asmenys visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, sprendžia, kad negalima tokia situacija, kai dėl praeityje padaryto nusikaltimo iš fizinio asmens visam laikui atimama teisė įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams. Atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo ne tik nurodyti pareiškėjo atžvilgiu 2009-07-16 priimto nuosprendžio motyvus, bet argumentuoti, kokiu būdu prieš 11 metų pareiškėjo atlikta neteisėta veika gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ginčijamo sprendimo priėmimo metu. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu 2009-07-16 priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nors ir neigiamai charakterizuoja pareiškėją, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu (praėjus daugiau kaip 11 metų nuo nuosprendžio priėmimo dienos) pareiškėjas galėjo kelti arba kėlė grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Kitų argumentų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad yra duomenų, jog pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ginčijamame sprendime nenurodyta.