- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-737/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00332-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- A. Š.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kelmės šilumos tinklai“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
- Kategorijos
- 25.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kelmės šilumos tinklai“ dėl įpareigojimo atsakovą perskaičiuoti šilumos paskirstymą ir komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. sausio 15 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovo name taikant metodą Nr. 1, netaikant metodo Nr. 5 arba bendrojo naudojimo patalpoms taikant nulinį koeficientą. Nurodė, kad nuosavybės teise turi butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam šilumos energiją tiekia atsakovas. Ieškovo butas teisėtai atjungtas nuo šildymo sistemos. Ieškovas nesutinka su atsakovo reikalaujamu sumokėti įsiskolinimu už ieškovo bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumos energiją. Bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, todėl atsakovas bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumos energiją skirstė neteisėtai, taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas, pažeidė galiojančius teisės aktus, šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Ieškovas kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl įpareigojimo perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovo gyvenamame daugiabutyje name iki 2012 m. gruodžio mėnesio pagal Komisijos metodą Nr.1, netaikant metodo Nr. 5 arba taikant nulinį koeficientą bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Komisija 2013 m. sausio 15 d. sprendimu ieškovo reikalavimus pripažino nepagrįstais, o skundą atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo iš viso atleisti jį nuo mokesčio už centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, kuri sunaudota bendro naudojimo patalpoms šildyti. Aplinkybę, kad daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų, kuriose nėra šildymo prietaisų, šildymui naudojama konkrečių butų (patalpų) šildymui ir visoje šildymo sistemoje cirkuliuojanti šilumos energija, teismas pripažino visiems žinoma, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.). Teismas ieškinio reikalavimus atmetė kaip prieštaraujančius imperatyviai Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio normai, kurioje nustatyta, jog daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, ir visuotinai žinomam šilumos cirkuliacijos dėsniui, kad patalpų, kuriose nėra šildymo prietaisų, šildymui naudojama konkrečių butų (patalpų) šildymui ir visoje šildymo sistemoje cirkuliuojanti šilumos energija. Teismas pabrėžė, kad pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 punktą ieškovas turi teisę inicijuoti individualaus metodo, kuriame būtų atsižvelgiama į ieškovo buto šildymui sunaudotą energiją, paruošimą. Ieškovas, reikšdamas ieškinio reikalavimą perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovų name taikant tik metodą Nr. 1, netaikant metodo Nr. 5 (neišskiriant bendro naudojimo patalpų, kurios nėra centralizuotai šildomos ir nepriskiriant ieškovo vietiniu būdu šildomam butui jokios centralizuotos šilumos) arba bendro naudojimo patalpoms taikant nulinį koeficientą, faktiškai prašo nustatyti kitą paskirstymo metodą negu numatyti komisijos. Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 18 punkte nustatyta, kad paskirstymo metodas gali būti taikomas ne mažiau kaip vieno pastato visoms šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių šalims sutarus ir jį nurodžius šalių pagal individualiai aptartas sąlygas pasirašytose sutartyse. Teismas konstatavo, kad ieškovas nevykdė šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių nustatytos šilumos paskirstymo vartotojams metodo pasirinkimo procedūros ir ši aplinkybė sudaro pagrindą atmesti ieškovo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodas Nr. 5 neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniui, CK 4.76 straipsniui ir 4.82 straipsniui bei CK įtvirtintam proporcingumo principui, nes yra galimi alternatyvūs šilumos paskirstymo metodai. Teismas sprendė, kad metodo pasirinkimo procedūros nevykdymas taip pat sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį, nes teismas neturi kompetencijos nustatyti naujus paskirstymo metodus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir Komisijos 2013 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. R2-151 panaikinti bei įpareigoti atsakovą perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovo name taikant tik metodą Nr. 1, netaikant metodo Nr. 5 arba bendro naudojimo patalpoms taikant nulinį koeficientą. Prašo skirti ekspertizę, ekspertui pavedant atsakyti į klausimą – kokį kiekį šilumos energijos, suvartotos ieškovo priklausančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymui, ieškovas faktiškai gavo ginčo laikotarpiu. Apeliaciniame skunde iš esmės atkartojami ieškinyje išdėstyti argumentai:
1. Tiek jo buto, tiek visos namo bendro naudojimo patalpos ginčo laikotarpiu nebuvo ir nėra centralizuotai šildomos. Šilumos energijos tiekimo sutartis tarp atsakovo ir ieškovo tikėtina niekada nebuvo sudaryta, o jei ir buvo, tai ji nutraukta nuo buto šildymo būdo pakeitimo. Ieškovo butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, kai buvo užbaigti buto ir laiptinės šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šiuos ieškovo argumentus patvirtina atsiliepime pateikti argumentai ir pridėti įrodymai bei valstybės institucijų sprendimai ir kita į bylą pateikta papildoma informacija.
2. Atsakovas vadovaujasi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostata, kad ieškovas išliko bendro naudojimo patalpų šilumos vartotoju, nes iki šiol nėra įvykdęs šių taisyklių reikalavimų, reglamentuojančių šildymo būdo keitimo statybos darbus. Ši taisyklių nuostata prieštarauja Statybos įstatymo ir Civilinio kodekso normoms. Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Deliktinė atsakomybė galima tik pagal įstatymą. Tai yra vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės yra patvirtintos ūkio ir energetikos ministrų įsakymais. Kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodikas patvirtino pati Komisija. Tai nėra įstatymai, o yra žemesnės teisinės galios aktai. Tad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro ir energetikos ministro įsakymais, nuostata dėl ieškovo išlikimo šilumos vartotoju, kol neįvykdys šių taisyklių reikalavimų dėl šildymo būdo pakeitimo statybos darbų, ir Kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodikos negali būti prilygintos įstatymo normai ir dėl to negali būti laikomos teisėtomis deliktinę atsakomybę nustatančia įstatymo norma.
3. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė jo kaltės, neįrodė priežastinio ryšio ir neįrodė atsakovo patirtos žalos ir jos dydžio, neįrodė, kad bendro naudojimo patalpos yra centralizuotai šildomos, nes atsakovo taikoma metodika Nr. 5 yra skirta tik bendro naudojimo patalpoms, kurios yra šildomos centralizuotai, tačiau nėra taikoma bendro naudojimo patalpoms, kurios nėra šildomos centralizuotai.
4. Teismas nusprendė, kad ieškovas siekia pakeisti šilumos paskirstymo metodą name, nesilaikydamas jo pakeitimo tvarkos. Teismas savo iniciatyva pradėjo formuoti ieškinio pagrindą ir dalyką, nes ieškovas ieškiniu įrodinėjo, kad atsakovas parinko ieškovo namui netinkamą šilumos paskirstymo metodą, todėl turi parinkti tinkamesnį metodą, nes namo bendraturčiams nepasirinkus jokios šilumos paskirstymo metodo, jį parenka šilumos tiekėjas. Apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti ir pasisakyti dėl atsakovo netinkamai vykdytos šilumos apskaitos ir paskirstymo metodo parinkimo ieškovo name, nes tik įvertinus, ar atsakovas buvo parinkęs tinkamą šilumos paskirstymo metodą ir ar tinkamai bei teisėtai apskaitė suvartotą šilumą, bus galima spręsti dėl ieškovo ieškinio pagrįstumo.
5. Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5 yra skirtas namams, kuriuose bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, o butai yra šildomi tiek vietiniu, tiek centralizuotu būdu, tačiau ieškovo namo bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik centralizuotai, bet ir vietiniu būdu. Šis metodas gali būti taikomas tik tada, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu, tačiau atsakovas nepripažįsta, kad ieškovo buto patalpos yra teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu.
6. Atsakovo vienašališkai ieškovui parenkami šilumos paskirstymo metodai (Nr. 1 ir Nr. 5) yra standartinė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, nes privalomai taikoma visiems šilumos vartotojams. Šios metodikos, kaip standartinės šilumos vartojimo sutarties sąlygos, nėra suderintos su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nors Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalis nustato, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia „Valstybės žiniose“. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, pažeisdamas reikalavimą būti aktyviam byloje, kurioje yra sprendžiamas vartotojų teisių apsaugos klausimas.
7. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis bei Civilinio kodekso 4.76, 4.82 straipsniai numato daugiabučio namo savininkų pareigą, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra šildomos jiems priklausančios nuosavybės teise patalpos, mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, tačiau nenustato prievolės mokėti už buto ir bendro naudojimo patalpų šildymą neproporcingai daug, kai šios patalpos yra šildomos ne tik centralizuotai, bet ir vietiniu būdu, nes priešingas aiškinimas suponuotu atsakovo kvaziteisę reikalauti iš vartotojo apmokėjimo už faktiškai nesuvartotą šilumos energiją, o tai draudžia Civilinis kodeksas.
8. Šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 6.4 punktas nustato, kad šilumos kiekis vartotojams, išvardytiems šio metodo 1.4 punkte (t.y. teisėtai įsirengusiems autonominį vietinį šildymą) nustatomas pagal suvartotos elektros energijos ar sudeginto kuro išskirtą šilumos kiekį, apskaičiuotą pagal Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse nurodytą [4.19.] teisės aktą, tačiau šilumos tiekėjas ieškovo bute vietiniu būdu paruoštos ir į bendro naudojimo patalpas išspinduliuotos šilumos neapskaitė, neįvertino ir atitinkamai nesumažino ieškovo butui tenkančios bendro naudojimo patalpų šildymui skirtos šilumos dalies. Bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik centralizuotu šildymu, bet ir šiluma, kurią išskiria individualūs butai, šildomi vietiniu būdu, todėl laikytina, kad visų butų savininkai proporcingai šildo bendro naudojimo patalpas, o už šildymą sumoka savo atitinkamiems centralizuotos šilumos arba kitos šildymui naudojamos energijos (duju, elektros) tiekėjams, kaip numato Šilumos ūkio įstatymas.
9. Ieškovo daugiabutyje name yra įrengtas centralizuotos šilumos apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis yra išskirstomas apmokėjimas šio namo savininkams. Kitų butų išskiriama šiluma šiuo prietaisu nėra apskaitoma, todėl šis apskaitos prietaisas apskaito ne visą namo šilumą, o tik jos dalį. Net žinodama apie ieškovo bute pakeistą šildymo būdą, ginčo laikotarpiu atsakovas šilumą netinkamai skirstė pagal metodą Nr. 1 ir Nr. 5. Metodu Nr. 5 yra apskaitoma ir išdalinama ne visa name suvartota šiluma, o tik jos centralizuotai tiekiama dalis, tuo pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį ir CK 4.76 straipsnį bei proporcingumo principą.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir Komisijos 2013 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. R2-151 palikti nepakeistus. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
Šilumos paskirstymui ieškovo name taikomi valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinti metodai, kuriuos pasirinko patys namo gyventojai (2010 m. gruodžio 20 d. daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų atstovų susirinkimo protokolas). Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams. Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Apelianto gyvenamame daugiabučiame name yra 8 butai, vienas iš jų atjungtas nuo centralizuoto šildymo iki šią paslaugą pradėjo teikti atsakovas (2003 m.). Gyventojų sprendimu 2010 m. gruodžio 20 d. bendrųjų patalpų šildymui skirta 5 procentai nuo name suvartoto šilumos kiekio (pagal metodiką galima skirti iki 20 proc.). Pastate suvartotos šilumos apskaita visada buvo vykdoma tik metrologiškai patikrintais šilumos apskaitos prietaisais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriam šilumos energiją tiekia atsakovas. Ieškovo butas atjungtas nuo šildymo sistemos (1 t., 65-66, 126-127 b. l.). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 m. sausio 15 d. išvadoje nurodė, kad ji kreipėsi į Valstybinės energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos, kuri 2013 m. sausio 4 d. raštu informavo, jog ieškovo buto šildymo būdo pakeitimas įvykdytas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų (1 t., 17 b. l.). Namo, kuriame gyvena ieškovas, šildymo sistema yra vienvamzdė viršutinio paskirstymo, šilumos punktas su įvadiniu skaitikliu, karštas vanduo netiekiamas. Pastate nuo centralizuoto šildymo sistemos yra atsijungęs vienas vartotojas (buto Nr. 6). Daugiabučiam namui yra taikomas Šilumos paskirstymo šildymui ir karštam vandeniui ruošti metodas Nr. 1, patvirtintas Komisijos 2011 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. O3-187 ir Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5, patvirtintas Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41. Šį metodą 2010 m. gruodžio 20 d. pasirinko daugiabučio namo gyventojai (1 t., 194 b. l.). Ieškovas 2012 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, prašydamas įpareigoti UAB „Kelmės šilumos tinklus“ perskaičiuoti jam priskaičiuotą mokėjimą už buto šilumos kiekį, ir pagal jo butui tenkančią šilumos dalį namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, įvertinus jo buto išskiriamą šilumos kiekį į bendro naudojimo patalpas, o šilumos paskirstymui name taikant tik metodą Nr. 4, nes jo butas ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai (1 t., 20-22 b. l.). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. R2-151 ieškovo reikalavimus pripažino nepagrįstais ir juos atmetė (1 t., 16-19 b. l.). Ieškiniu ieškovas prašė panaikinti komisijos sprendimą, ieškinį tenkinti, įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ieškovo namo suvartotą šilumos energiją pagal komisijos metodą Nr. 1, netaikant metodo Nr. 5 (neišskiriant bendro naudojimo patalpų, kurios nėra centralizuotai šildomos) arba taikant nulinį koeficientą bendro naudojimo patalpų šildymui.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė.
Ieškovas apeliaciniu skundu iš esmės prašo atleisti jį nuo pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, įrodinėja, kad atsakovas nepagrįstai taiko metodą Nr. 5 šilumos kiekiui bendrojo naudojimo patalpose nustatyti. Šį reikalavimą grindžia tuo, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos, t. y. bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo įrenginių, todėl, jo nuomone, šilumos kiekis negali būti nustatinėjamas. Atsakovas sutinka, kad namo laiptinėje šildymo įrenginiai atjungti, tačiau nurodo, jog bendrųjų patalpų šildymas vyksta per vamzdynų, vidinių sienų, perdangų ir kitų konstrukcijų skleidžiamą šilumą. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino visuotinai žinoma, kurios papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 1 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Pažymėjo, kad šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos.
Konstatavus, kad bendrojo naudojimo patalpos yra centralizuotai šildomos, apelianto teiginiai, kad šilumos tiekimo sutartis, jei tokia apskritai buvo sudaryta, su atsakovu nutrūko nuo jo buto šildymo būdo pakeitimo, kai buvo atlikti kadastriniai matavimai ir užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, kuri oficialiai įregistruota VĮ Registrų centre, neturi reikšmės. Pažymėtina, kad ieškovo pareiga mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą kyla ne iš ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių, o iš įstatymo. CK 4.76 straipsnyje reglamentuota, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Pagal šio straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 5.1 dalyje numatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Nurodytas teisinis reglamentavimas paneigia apelianto argumentus, kad reikalavimo mokėti už centralizuotai nešildomas bendro naudojimo patalpas pagrindu atsakovas nurodo poįstatyminį aktą. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymą ieškovui, kaip turto savininkui, tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 m. sausio 15 d. išvadoje nurodė, kad ji kreipėsi į Valstybinės energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos, kuri 2013 m. sausio 4 d. raštu informavo, jog ieškovo buto šildymo būdo pakeitimas įvykdytas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų (1 t., 17 b. l.). Atsižvelgdama į tai, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, teisėjų kolegija netiria aplinkybių, susijusių su ieškovo atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumu, kadangi ši aplinkybė neturi esminės reikšmės ieškovo reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui.
Iš atsakovo ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos procesinių dokumentų nustatyta, kad namo, kuriame gyvena ieškovas, šildymo sistema yra vienvamzdė viršutinio paskirstymo, šilumos punktas su įvadiniu skaitikliu, karštas vanduo netiekiamas. Pastate nuo centralizuoto šildymo sistemos yra atsijungęs vienas vartotojas. Daugiabučiam namui yra taikomas Šilumos paskirstymo šildymui ir karštam vandeniui ruošti metodas Nr. 1 (toliau - metodas Nr. 1), patvirtintas Komisijos 2011 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. O3-187 (Žin., 2011, Nr. 95-4515) ir Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5 (toliau - metodas Nr. 5), patvirtintas Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 (Žin., 2005, Nr. 92-3456). Metodas Nr. 1 name taikomas kaip labiausiai šildymo sistemą atitinkantis metodas. Pagal šį metodą suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal lygiagrečiai įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, kurių vienas matuoja šilumos kiekį patalpų šildymui, kitas – karštam vandeniui. Kadangi name karšto vandens tiekimo sistemos nėra, pagal šį metodą skirstomas tik šilumos kiekis patalpų šildymui. Metodas Nr. 5 yra skirtas apskaičiuoti šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpoms, kai dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu, todėl jis taikomas kartu su metodu Nr. 1.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 dalyje numatyta, kad paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.1. punkte numatyta, kad kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba pastato įvade įrengti šilumos apskaitos prietaisai, matuojantys atskirai šildymui suvartotą šilumos kiekį ir geriamam vandeniui pašildyti iki teisės akte (Taisyklių 1 priedo 28 punktas) higienos normomis nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai palaikyti suvartotą šilumos kiekį, taikomas balansinis šilumos paskirstymo metodas Nr. 1 (Taisyklių 1 priedo 59 punktas). Jeigu dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas balansinis šilumos paskirstymo metodas Nr. 1 (Taisyklių 1 priedo 59 punktas) kartu su Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintame Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 1 dalyje nurodyta, kad šis paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (1.4. d.). Byloje nustatyta, kad name, kuriame yra ieškovo butas, vienas butas (Nr. 6) yra teisėtai atjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos, todėl atsakovas pagrįstai kartu su metodu Nr. 1 taikė ir metodą Nr. 5, leidžiantį apskaičiuoti šilumos dalį bendrojo naudojimo patalpoms. Minėto metodo 3 dalyje numatyta, kad pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskirta šilumos kiekio dalis (QPŠ bn) nustatoma pastato šildymui sunaudotą šilumos kiekį (QPŠ) padauginus iš šilumos kiekio dalies (XPŠ bn); šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas, nustatomas: 3.1. pagal šio metodo lentelėje pateiktą rekomendaciją: 3.2. pagal pastato energijos vartojimo audito duomenis, kai daugiabučio namo butų savininkai Civilinio kodekso, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta sprendimo priėmimo tvarka pasirenka jį taikyti. Byloje esantis 2010 m. gruodžio 20 d. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų atstovų susirinkimo protokolas patvirtina, kad namo gyventojai nutarė namo šildymui suvartotą šilumos energiją paskirstyti pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 1 ir Nr. 5, bendrojo naudojimo patalpų šildymui skirti 5 procentų dalį šilumos kiekio (1 t., 194 b. l.). Taigi atsakovas turėjo pagrindą šildymo kiekiui bendrojo naudojimo patalpose nustatyti taikyti metodą Nr. 5 kartu su metodu Nr. 1.
Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad ieškovas siekia pakeisti šilumos paskirstymo metodą name, nesilaikydamas jo pakeitimo tvarkos. Teigia, kad ieškiniu įrodinėja atsakovo parinkto šilumos paskirstymo metodo netinkamumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė ieškovo dėmesį, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka turi galimybę jo gyvenamajame name inicijuoti individualaus šildymo kiekio nustatymo metodo taikymą. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato galimybę suderinus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija taikyti kitus šilumos matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodus. Metodą Nr. 5 atsakovas taiko atsižvelgdamas į tai, kad tokį metodą pasirinko namo gyventojai, bei į tai, kad name yra vienas nuo centralizuoto šildymo atjungtas butas. Būtent tokiems atvejams bendrojo naudojimo patalpų šilumos kiekiui nustatyti ir yra skirtas metodas Nr. 5. Taigi šis metodas bendrojo naudojimo patalpoms skirto energijos kiekio nustatymui yra taikomas pagrįstai, todėl apelianto argumentai, kad bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos ne tik centralizuotu būdu, bet ir vietiniu šildymu, nepaneigia atsakovo teisės bendrojo naudojimo patalpoms skirtą šilumos kiekį skaičiuoti pagal metodą Nr. 5. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovo gyvenamame daugiabutyje name, taikant tik metodą Nr. 1, yra nepagrįstas.
Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nenustatė jo civilinės atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra atsakovo taikomo šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo tinkamumas; byloje nesprendžiama dėl ieškovo civilinės atsakomybės, todėl civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo nustatinėjamos pagrįstai.
Dėl ekspertizės skyrimo
Apeliantas prašo byloje skirti ekspertizę, ekspertui pavedant atsakyti į klausimą – kokį kiekį šilumos energijos, suvartotos ieškovo priklausančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymui, ieškovas faktiškai gavo ginčo laikotarpiu. Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, kad išsiaiškintų nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 str., 7 str. 1 d., 8, 17, 21 ir kt. str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Ieškovas ieškiniu ginčija atsakovo taikomo šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo pagrįstumą. Būtent ieškovo reikalavimas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Bendrojo naudojimo patalpoms skirtas šilumos kiekis nustatomas pagal metode Nr. 5 nustatytą tvarką, taikant nustatytą koeficientą, o ne tiesiogiai pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Teismas, spręsdamas apie ieškovo ieškinio pagrįstumą, privalo įvertinti, ar atsakovas, apskaičiuodamas bendrojo naudojimo patalpoms suvartotą šilumos kiekį, pagrįstai vadovaujasi nurodytu metodu, todėl aplinkybė, kokį kiekį šilumos faktiškai gavo ieškovas, šio ginčo išsprendimui neturi reikšmės. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje skirti ekspertizę ieškovo faktiškai gautam šilumos kiekiui, suvartotam ieškovo priklausančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymui, nustatyti, nėra pagrindo.
Įvertindama aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas tinkamai kartu su šilumos paskirstymo šildymui ir karštam vandeniui ruošti metodu Nr. 1 taiko ir šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti nei teisingai bylą išsprendusio pirmosios instancijos teismo sprendimo, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.