- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-18
- Bylos Nr.
- 2S-988-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00648-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalja Cikoto
- Kreditorius
- UAB ,,LSV Intergroup“, UAB ,,LSV Integroup“
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Natalja Cikoto teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB ,,LSV Intergroup“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB ,,LSV Integroup“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB ,,LSV Intergroup“ remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 431 straipsnio bei 2011 m. rugpjūčio 1 d. vartojimo kredito sutarties, kurios bendrųjų sąlygų Nr. 15675 ir specialiųjų sąlygų Nr. 22317, nevykdymu, prašė priteisti iš A. K. 298,48 Lt kreditą, 54,72 Lt kredito kainą, 266,30 Lt sutartines metines palūkanas, skaičiuojamas nuo kredito grąžinimo dienos, t.y. 2012 m. gegužės 13 d. iki pareiškimo pateikimo teismui dienos (metinė palūkanų norma – 138,59 %), 7,99 Lt delspinigių (0,05 proc. už dieną), 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 14 Lt žyminį mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi kreditoriaus UAB „LSV Intergroup“ pareiškimas skolininkei A. K. dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakytas priimti.
Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką (teismo įsakymą teismas priima nevertindamas jo pagrįstumo), aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks, kurio patenkinimas reikštų teisės aktais įtvirtinto reguliavimo pažeidimą, nepagrįstą nesilaikymą vyraujančios teismų praktikos, kuri pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismams yra privaloma, pareiškimo reikalavimų prieštaravimą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą (CPK 435 str. 2 d.). Kreditorius prašė priteisti iš skolininkės 266,30 Lt sutartines palūkanas, tai yra 138,59 % dydžio metines palūkanas (dienos palūkanų norma – 0,38 %), skaičiuojamas nuo kredito grąžinimo dienos, t.y. 2012 m. gegužės 13 d. iki pareiškimo pateikimo teismui dienos.
Teismo vertinimu, sutartyje nustatytos 138,59 proc. metinės palūkanos (0,38 proc. dienos palūkanų norma) nuo sutartimi nustatytos kredito grąžinimo dienos iki pareiškimo pateikimo teismui dienos prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, t. y. 138,59 % dydžio metinės palūkanos, kreditorius privalo juos įrodyti (CK 6.261 str.), taigi kreiptis į teismą ginčo teisena arba dokumentinio proceso tvarka, nes prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami (CPK 433 str. 3 d.). Teismas sprendė, kad kreditoriaus reikalavimai priimant teismo įsakymą negali būti visiškai patenkinti, o nagrinėjant bylas šia teisena nėra galimybės iš dalies tenkinti kreditoriaus reikalavimų, todėl pareiškimą atsisakytina priimti, laikant, jog dalis kreditoriaus pareikštų reikalavimų yra aiškiai nepagrįsti (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kreditorius UAB ,,LSV Intergroup“ atskiruoju skundu prašo skundžiamąją teismo nutartį panaikinti; priteisti kreditoriui jo reikalaujamas bei pagrįstas sumas iš atsakovo pagal 2013 m. kovo 1 d. Vilniaus rajono apylinkės teismui pateiktą pareiškimą.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas neįvertino, kad kreditorius prašė priteisti sumažintas metines palūkanas - 266,30 Lt. Kreditorius pareiškime pažymėjo, kad pagal 2011 m. rugpjūčio 1 d. tarp ginčo šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties priedą numeris 3, prie vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų, numeris 22317, nustatyta metinių palūkanų norma - 138,59 procentai. Tačiau kreditoriui geranoriškai sumažinus reikalaujamas priteisti metines palūkanas, fiksuotoji palūkanų kaina sumažėjo iki 111,61 procento. Dėl nurodytos priežasties kreditorius prašė priteisti mažesnes palūkanas - 266,30 Lt sumą. Nors teismas skundžiamoje nutartyje ir pažymėjo, kad kreditorius gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, tačiau teismas neįvertino, kad kreditorius rodydamas gerą valią, atsižvelgdamas į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, siekdamas, kad atsakovas prievolę įvykdytų kuo greičiau bei prievolės įvykdymas atsakovui būtų lengvesnis bei sklandesnis, savanoriškai sumažino reikalaujamas priteisti sumas: bendrą vartojimo kredito kainą, metines palūkanas ir delspinigius. Pažymi, kad sumažinta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitiko LR vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t.y., sumažintos bendros vartojimo kainos metinė norma yra ne didesnė kaip 200 procentų. Todėl kreditorius mano, kad prašoma priteisti sumažinta bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta bei visiškai atitinka 2011 m. balandžio 1 d. LR vartojimo kredito įstatymo reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad kreditoriaus nustatytos vartojimo kredito palūkanos – 138, 59 procentų metinės palūkanos (0,38 procento dienos palūkanų norma) prieštarauja LR vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavus, kad kreditoriaus prašoma priteisti palūkanų suma yra aiškiai per didelė, teisėtumo.
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz. jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), teismas turi nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Ginčo šalių 2011 m. rugpjūčio 1 d. sudaryta vartojimo kredito sutartis (bendrųjų sąlygų numeris 15 675 ir specialiųjų sąlygų numeris 22317) priskirtina prie viešųjų sutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012). Vartojimo kredito sutartyje svarbu aiškiai nurodyti vartojimo kredito palūkanų normos (mokėjimo palūkanų) ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamų netesybų ar kompensacinių palūkanų santykį, kad vartojimo kredito gavėjas galėtų aiškiai suprasti, kokių mokėjimų iš jo bus reikalaujama finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Vartojimo kredito gavėjui vėluojant mokėti įmokas pagal vartojimo kredito sutartį, mokėjimo palūkanų ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytų netesybų ar kompensacinių palūkanų kreditorius gali reikalauti kartu, tačiau, kaip jau buvo minėta, tai turi būti aiškiai atskleista vartojimo kredito sutartyje.
Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia Įstatymo norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę Įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Vadinasi, jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio. Nors minėtoje Įstatymo normoje tiesiogiai kompensacinės palūkanos nėra minimos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos taip pat yra atsakomybės už prievolių nevykdymą forma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vartojimo kredito įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos. Taigi kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Vartojimo kredito davėjai neturi teisės taikyti jokių papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, pranešimo apie įsiskolinimą ir kitų mokesčių. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiai aiškino aiškiai nepagrįsto reikalavimo nuostatą ir pagrįstai įvertino kreditoriaus reikalaujamą delspinigių dydį, spręsdamas klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo.
Įvertinus nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimo klausimą pagal kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl nėra pagrindo skundžiamos teismo nutarties panaikinti, nes apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.