Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė „Turto bankas“, G. P.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

5. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

6. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

7. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motina M. K. po savo sutuoktinio M. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) priėmė pastarojo palikimą, faktiškai pradedama jį valdyti.

8. Palikimo atsiradimo faktas savaime nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui nesukuria. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Įstatymo įtvirtinta keletas alternatyvių palikimo priėmimo būdų: įpėdinis pradeda faktiškai valdyti paveldėtą turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Esminės šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Taigi teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Pažymėtina, kad reikšmingų bylos teisiniam rezultatui faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją.

9. Visi įpėdiniai turi teisę nevaržomai spręsti, ar įgyvendinti paveldėjimo teisę ir perimti palikimą sudarančias turtines ir neturtines palikėjo teises – per įstatyme įtvirtintus terminus jie gali priimti palikimą, jo atsisakyti ar nepriimti (CK 5.50, 5.60 straipsniai). Tačiau įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

10. Remiantis byloje esančiais duomenimis ir juos pagrindžiančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas T. K. yra M. K., mirusio (duomenys neskelbtini), ir M. K., mirusios (duomenys neskelbtini), sūnus ir pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą. Iš į bylą pateikto santuokos liudijimo nustatyta, kad M. K. ir M. K. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Gyventojų registro pažymų duomenimis nustatyta, kad sutuoktiniai santuokoje susilaukė dviejų vaikų – pareiškėjo T. K. ir suinteresuoto asmens G. P. (CPK 178 straipsnis). Iš prie pareiškimo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad būnant santuokoje pareiškėjo motinos M. K. vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (įregistravimo pagrindas – 1992 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 8-1422). Pareiškėjo tvirtinimu, nei jo motina M. K., nei jis su sese G. P. dėl teisinių žinių stokos ir sąžiningo suklydimo per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą į notarą dėl tėvo palikimo priėmimo nesikreipė. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo velionio tėvo M. K. palikimą faktiniu valdymu priėmė jo motina M. K. Kaip matyti iš bylos medžiagos, aplinkybės, kad dalis jo motinos M. K. nekilnojamojo turto (t. y. aukščiau nurodytas butas) buvo įgytas santuokoje su M. K., todėl yra laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, paaiškėjo tik užvedus paveldėjimo bylą dėl M. K. palikimo priėmimo.

11. Nagrinėjamu atveju minėtas nekilnojamasis turtas (butas) M. K. nuosavybėn įgytas 1992 m. kovo 5 d., todėl teisiniams santykiams taikytinos 1970 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso nuostatos (toliau – SŠK), galiojusios iki 2001 m. birželio 30 d. SŠK 23 straipsnis nustatė santuokos metu įgyto turto padalijimo tvarką. Pagal SŠK 23 straipsnio 1 dalį, padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis. Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas (butas) yra bendroji jungtinė sutuoktinių (M. K. ir M. K.) nuosavybė.

12. Remiantis Testamentų registro duomenimis, įregistruotų M. K. palikimo priėmimo faktų nėra (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, paveldėjimo byla po M. K. mirties nebuvo užvesta (CPK 178 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, M. K. nekilnojamojo turto, įregistruoto jo vardu, neturėjo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

13. Iš byloje esančių duomenų visumos darytina pagrįsta išvada, kad dėl M. K. palikimo paveldėtojai į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo nesikreipė dėl teisinių žinių stokos ir sąžiningumo suklydimo. Remiantis pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad motina M. K. po sutuoktinio M. K. mirties liko toliau gyventi bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir iki pat savo mirties tęsė naudojimąsi butu, rūpinosi butu, jį prižiūrėjo kaip savo, remontavo jį bei mokėjo buto komunalinius mokesčius. Be to, naudojosi ir tvarkė visus kitus bute likusius sutuoktinio daiktus (juvelyriniais dirbiniais, televizoriumi, spintomis, puodais, knygomis ir t. t.). Gyventojų registro duomenimis, M. K. savo gyvenamąją vietą nuo 1981 m. birželio 30 d. iki pat savo mirties buvo deklaravusi buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, adresu. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti pareiškėjo dėstomais argumentais, kad jo motina po savo sutuoktinio M. K. mirties likusį turtą valdė kaip savo. Teismas taip pat nenustatė ir aplinkybių, kurios paneigtų ar darytų nepatikimus pareiškėjo paaiškinimus dėl jo motinos veiksmų pradėjus valdyti po sutuoktinio mirties likusį ir palikimo objektą sudarantį turtą. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuoti asmenys nepateikė prieštaravimų dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.

14. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos sąlygos spręsti klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – palikimo priėmimo įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą. Byloje esantys įrodymai ir pareiškėjo išdėstytos aplinkybės, kad M. K. po savo sutuoktinio M. K. mirties rūpinosi likusiu turtu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo motina aktyviais veiksmais siekė priimti po sutuoktinio mirties atsiradusį palikimą. Nagrinėjamu atveju M. K. elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko, kadangi ji po savo sutuoktinio mirties likusį turtą prižiūrėjo kaip savo, juo rūpinosi ir tokiu būdu išreiškė valią dėl palikimo priėmimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. K., velionio sutuoktinė, turėjo teisę paveldėti mirusiojo M. K. turtą (CK 5.13 straipsnis). Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdiniai, pradėję valdyti turtą, juo rūpintis kaip savu, laikomi priėmusiais visą palikimą.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą, neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007). Kai nėra įpėdinių ginčo, šiuos klausimus išsprendžia notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą.

16. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pareiškėjo pareiškimą tenkina. Nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo motina M. K. po savo sutuoktinio M. K. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti (CPK 445 straipsnis).

17. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tikslu pareiškėjui įgyvendinti savo teises ir pareigas priimant palikimą, atsiradusį po M. K. mirties (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po palikėjo (savo sutuoktinio) M. K. (gim. 1926 m. balandžio 30 d.), mirusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė visą atsiradusį palikimą, faktiškai pradedama jį valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, išsiųsti jo kopiją Testamentų registrui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.