- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- A-63-3210-11
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-02763-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- M. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Eiginta“, uždarajai akcinei bendrovei „Plungės kooperatinė prekyba“
- Pareiškėjas
- J. E. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Aivaras Raišutis
- Kategorijos
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. E. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Eiginta“, uždarajai akcinei bendrovei „Plungės kooperatinė prekyba“ dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. E. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 72 – 77) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 02-01-5058 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 8690; panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. A-1098 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“; panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 02‑01‑6096 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 6630 dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės A. Š. į jo motinos E. Š. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), turėto 7,3180 ha žemės sklypo dalį ir A. Š. įpėdiniams grąžintas natūra žemės sklypas turėtoje vietoje – 0,3827 ha (duomenys neskelbtini); panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. A-694 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“; panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 02-01-14304 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 7042 dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės A. Š. į jo motinos E. Š. nuosavybės teise Pažaislio valsčiuje, Dainavos kaime, turėto 7,3180 ha žemės sklypo dalį ir A. Š. įpėdiniams grąžintas natūra žemės sklypas turėtoje vietoje – 0,2792 ha (duomenys neskelbtini); panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. A-4049 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“.
Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,1000 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 0,2000 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Jai priklausantys žemės sklypai ribojasi su trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Š. grąžintais žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui grąžinti žemės sklypai ir jai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai patenka į Kauno miesto savivaldybės valdybos 1995 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 621 „Dėl detalaus suplanavimo projektų tvirtinimo“ patvirtinto Biruliškių rajono vakarinės dalies detaliojo plano teritoriją. Vadovaujantis juo, prie pareiškėjai priklausančių žemės sklypų esančiose teritorijose numatyti pravažiavimai (keliai). Laikė, jog administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisęs į žemę, neteisėti, kadangi šie sklypai priskirtini valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi patvirtintas tos teritorijos detalusis planas. Nurodė, jog grąžinus žemę trečiajam suinteresuotam asmeniui, ji ne tik neteko teisės patekti į jai priklausančius žemės sklypus, bet ir ateityje vystyti komercinę veiklą jai priklausančiuose žemės sklypuose.
Atsiliepimas
Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 83 – 84) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Kauno apskrities viršininko administracija nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktą apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Pažymėjo, jog skundžiami Kauno apskrities viršininko sprendimai buvo priimti remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais planais.
Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 87 – 90) prašė nutraukti administracinę bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. A-694 bei 2006 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. A-4049, taip pat Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 02‑01-6096, 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 6630, 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 02‑01-14304 bei 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 7042, likusioje dalyje skundą atmesti.
Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, kad vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis. Todėl manė, kad pareiškėja klaidingai aiškina Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, motyvuodama, kad Biruliškių rajono vakarinės dalies detaliojo suplanavimo projektas yra pakankamas pagrindas ginčo žemę laikyti valstybės išperkama. Pažymėjo, jog į savo žemės sklypą pareiškėja turi galimybę patekti tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini). Ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) iš viso nesiriboja su pareiškėjos žemės sklypais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja žemės sklypų savininke tapo 2008 m. lapkričio 5 d., tačiau ginčija atsakovo sprendimus, kurie buvo priimti iki nuosavybės įgijimo. Tačiau pagal Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 2 dalį naujas savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas. Pažymėjo, kad prieš tai buvę savininkai žemės sklypų suformavimo neginčijo. Taip pat laikė, jog pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 154 – 158) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. <...> visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra suformuluotos iš Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų kylančios sąlygos, kuomet išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) pretendentams gali būti negrąžinama, o išperkama valstybės tai: 1) turtas turi būti būtinas visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti ir jie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu turtas būtų sugrąžintas natūra. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į šias sąlygas turėtų būti aiškinamos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos, kuomet miestuose esanti žemė, kuri reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, yra išperkama valstybės. Tokia šios teisės normos aiškinimo praktika yra suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276-2004; Administracinių teismų praktika Nr. 5; p. 151-177; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1483-205; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-1061/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-60-07). Teismo vertinimu, toks Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog detalusis planas yra viena iš sąlygų žemei išpirkti, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis. Tai reiškia, kad net ir esant patvirtintam tam tikros teritorijos detaliajam planui, tačiau nesant realaus ir objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas turi būti traktuojamas kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant jį natūra. Priešingai aiškinant minėtas teisės normas galimos situacijos, kai be konstituciškai pateisinamo pagrindo būtų suvaržomos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės savavališkas atėmimas nėra galimas. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjos argumentas, jog detaliuoju planu yra išreikštas visuomeninis poreikis ir sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį klausimą privalu buvo atsižvelgti yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypai (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) patenka į detalaus suplanavimo projektą, kuris patvirtintas Kauno miesto valdybos 1995 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 621, 1.9 punkte. Tačiau Kauno miesto savivaldybės taryba 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T‑252 patvirtino Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog bendrasis teritorijos planas (norminis teisės aktas) iš esmės nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus (tam tikras elgesio taisykles), kuriais turi vadovautis visi planuojamos teritorijos nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai (individualiais požymiais neapibūdinti subjektai). Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo, Kauno miesto savivaldybės administracijos, teigimu Biruliškių vakarinės dalies detalaus suplanavimo projekto sprendiniai nėra realizuoti. Vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu, kuris yra norminis aktas ir yra privalomas, ginčo teritorijose taip pat nėra numatyta jokių statinių ar objektų statybos su visuomeniniu poreikiu. Bendrajame plane numatyta ginčo sklypo funkcinė zona yra visuomeninės paskirties teritorija. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjos pozicija, jog ginčo sklypuose yra visuomeninis poreikis ir jis realiai visuomenės poreikiams naudojamas, neatitinka faktinės padėties, todėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) planai bei jų pagrindu Kauno apskrities viršininko priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepatenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo ribas, pagal kurį miesto vietovių žemė yra valstybės išperkama. Vertindamas bylos medžiagą teismas pažymėjo, jog pareiškėja neįrodė, kad žemės sklypams (duomenys neskelbtini) yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip, kaip negrąžinant pretendentams šio žemės sklypo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nesiriboja su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini). Todėl vien tik pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ginčo žemės sklypai galimai ateityje trukdys naudotis žemės sklypais pagal paskirtį – komercinė paskirtis, tačiau nepateikiant jokių įrodymų minėtai aplinkybei pagrįsti, teismo vertinimu, nepatvirtina objektyviai egzistuojančio poreikio tenkinti pareiškėjos interesus šiuo aspektu. Be to, pastebėjo, kad pareiškėjos sklypai ribojasi su valstybine žeme ir kliūčių patekti į juos iš (duomenys neskelbtini) nėra. Nurodė, jog aplinkybė, kad į pareiškėjos komercinius sklypus strategiškai būtų patogu patekti per kelis įvažiavimus, nepagrįsta teisės normomis, todėl administracinių aktų panaikinimas atsižvelgiant vien į „patogumo“ kriterijų, tuo pačiu suvaržant arba panaikinant trečiojo asmens teises, negalimas. Remdamasis šiais argumentais, teismas padarė išvadą, kad į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), yra teisėtai atkurtos nuosavybės teisės, jų nepriskiriant valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismas taip pat rėmėsi Tvarkos 106 punktu ir pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko administracija gavusi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus parengtus žemės sklypų (duomenys neskelbtini) planus turėjo teisinį pagrindą spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėja žemės sklypų (duomenys neskelbtini) savininke tapo 2008 m., t. y. tuo metu kai nuosavybės teisės A. Š. jau buvo atkurtos į žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad prieš tai buvęs žemės savininkas būtų ginčijęs administracinius aktus dėl žemės sklypų suformavimo. Teismo nuomone, kadangi administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę trečiajam asmeniui, yra priimti iki pareiškėjai tampant žemės sklypų savininke, todėl pareiškėja nepagrįstai prašo juos panaikinti. Teismas pastebėjo, jog atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja praleido terminą paduoti skundą dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 02-01-6096, Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 6630, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. A-694, Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 02-01-14304, Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 7042, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. A-4049 panaikinimo. Atkreipė dėmesį, jog minėti administraciniai aktai priimti ne pareiškėjos atžvilgiu. Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai apie ginčijamus aktus buvo žinoma anksčiau nei prieš mėnesį iki skundo teismui padavimo, savo argumentams pagrįsti atsakovas tokių įrodymų taip pat nepateikė, teismas atmetė atsakovo argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. kovo 17 d. įsakymas Nr. A-1098, 2006 m. spalio 17 d. Nr. A-4064 bei 2006 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. A-694 dėl žemės sklypų planų patvirtinimo bei jų pagrindu Kauno apskrities viršininko priimti 2009 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. 02-01-5058 ir sprendimas Nr. 8690, 2006 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 02‑01‑6096 ir sprendimas Nr. 6630 bei 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 02-01-14304 ir sprendimas Nr. 7042 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 163 – 167) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą visuomenės poreikis į tam tikras teritorijas yra išreiškiamas detaliuoju planu. Toks visuomenės poreikis gali būti išreiškiamas tiek esamiems, tiek ir būsimiems statiniams ir įrenginiams bei naudojamiems ir naujiems infrastruktūros objektams eksploatuoti. Trečiajam suinteresuotam asmeniui grąžinti žemės sklypai ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai patenka į Kauno miesto savivaldybės valdybos 1995 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 621 „Dėl detalaus suplanavimo projektų tvirtinimo“ patvirtinto Biruliškių rajono vakarinės dalies detaliojo plano teritoriją. Vadovaujantis Biruliškių rajono vakarinės dalies detaliuoju planu, taip pat (duomenys neskelbtini) prospekto vystymo koncepcija prie pareiškėjai priklausančių žemės sklypų esančiose teritorijose (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) numatyti pravažiavimai (keliai), automobilių stovėjimo aikštelės.
2. Pareiškėjos nuomone, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos administracinėse bylose Nr. A6-438-2005, Nr. A146-496/2009, Nr. A502-428/2010.
3. Esant nenuginčytam Kauno miesto savivaldybės valdybos 1995 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 621 „Dėl detalaus suplanavimo projektų tvirtinimo“ patvirtintam Biruliškių rajono vakarinės dalies detaliajam planui, pagal kurį žemė buvo priskirta valstybės išperkamai, ir kuris yra įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo ginčijamų teritorijų pažymėti kaip laisvos neužstatytos žemės bei priimti ginčijamų sprendimų dėl sklypų planų patvirtinimo.
4. Grąžinus žemės sklypus natūra, pareiškėja neteko ne tik teisės patekti į jai priklausančius žemės sklypus, kaip tai numatyta Biruliškių rajono detaliajame plane, Kauno miesto dalies prie (duomenys neskelbtini) prospekto vystymo koncepcijoje, patvirtintoje Kauno miesto savivaldybės valdybos 1997 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 350 „Dėl detaliųjų planų tvirtinimo“, bet kartu ir ateityje vystyti komercinę veiklą jai priklausančiuose žemės sklypuose (nesant privažiavimų komercinės paskirties objektų eksploatavimas žemės sklypuose tampa neperspektyvus ir netenka prasmės). Todėl teismo sprendimo argumentai, kad administraciniais aktais nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės, yra nepagrįsti.
5. Pagal Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 2 dalį pareiškėja parėmė tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, tarp jų ir teisę ginti nuosavybės teisių pažeidimus ar pažeistas teises. Byloje nėra duomenų, kad buvusiam savininkui įstatymo nustatyta tvarka būtų pranešta apie ginčijamus administracinius aktus. Todėl pareiškėja, kuri sužinojusi apie nuosavybės teisių atkūrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui pažeidžiant tiek viešąjį interesą, tiek ir jos teises, kreipėsi į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 174 – 177) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pažymi, jog atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu, kad tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar ši žemė yra laisva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-640/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-927/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146‑1063/2011). Pareiškėja neįrodė, kad žemės sklypams (duomenys neskelbtini), yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis bei kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip, kaip negrąžinus pretendentams žemės sklypo.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 183 – 186) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pareiškėja siekia įrodyti, jog žemės priskyrimo valstybės išperkamai pagrindas – Biruliškių detalaus suplanavimo projektas, kurio sprendiniuose ginčo teritorijoje yra pažymėtos gatvės bei automobilių stovėjimo aikštelės. Tačiau iki šiol jokiais statiniais, teisės aktų nustatyta tvarka pastatytais ir įregistruotais, ginčo teritorija nėra užstatyta, pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog šiuos sprendinius numatoma realizuoti artimiausiu metu. Kaip teisingai nurodyta teismo sprendime, Biruliškių vakarinės dalies detalaus suplanavimo projekto sprendiniai nėra realizuoti, todėl nėra pagrindo teigti, jog šis žemės sklypas reikalingas kokių nors statinių eksploatavimui, kaip numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas.
2. Pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija pažymėta kaip komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija, kurioje nei gatvių, nei kitų infrastruktūros objektų statyba nėra numatyta. Todėl šiuo atveju Biruliškių rajono vakarinės dalies detalaus suplanavimo projektu galima vadovautis ta apimtimi, kiek jis neprieštarauja vėliau parengtiems ir nustatyta tvarka patvirtintiems teritorijų planavimo dokumentams.
3. Atmestinu laikytinas apeliacinio skundo teiginys, jog Biruliškių detalaus suplanavimo projekte pažymėta gatvė yra D kategorijos, todėl nebuvo bendrojo planavimo dalyku. Jokiuose Biruliškių vakarinės dalies detalaus suplanavimo projekto dokumentuose nėra nurodytos gatvių kategorijos, SĮ „Kauno planas“ rašte taip pat nėra patvirtinta, kad ginčo teritorijoje pagal Biruliškių detalaus suplanavimo projektą yra numatyta būtent D kategorijos gatvė, todėl pareiškėjos argumentas dėl bendrojo plano sprendiniuose nepažymėtos gatvės yra visiškai nemotyvuotas, nėra pagrįstas nei teisės aktais, nei byloje esančiais įrodymais.
4. Byloje esantys dokumentai (ištrauka iš Biruliškių vakarinės dalies detalaus suplanavimo projekto, Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano ištrauka) patvirtina, kad galimybė patekti į pareiškėjos nuosavybės teise valdomus sklypus ginčijamais administraciniais aktais nėra apribojama: į jos sklypus be jokių kliūčių galima patekti per valstybinę žemę iš (duomenys neskelbtini) gatvės, o ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) iš viso nesiriboja su pareiškėjai priklausančiais žemės sklypais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. Š. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 179 – 182) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Jame nurodyta ginčo teritorija – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektai. Bendrajame plane ginčo teritorijoje nėra numatyta gatvės ar kelio; Kauno miesto savivaldybės taryba nėra išreiškusi jokio visuomenės poreikio dėl pravažiavimų ar skersgatvių ginčo teritorijai, duomenų apie gatvės įregistravimą nekilnojamojo turto registre nėra. Visos ginčo aplinkybės turi būti vertinamos vadovaujantis būtent Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-252 patvirtintu Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu ir jo sprendiniais, o ne Biruliškių vakarinės dalies detalaus suplanavimo projektu, kadangi Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis labai aiškiai nustato, kad detalieji planai negali prieštarauti savivaldybės teritorijos bendrajam planui.
2. Ginčo žemės sklypo plane nurodyti žemės naudojimo būdai – komercinės paskirties objektų teritorijos 87 proc. ir inžinerinės infrastruktūros teritorijos 13 proc., yra inventorizuoti saugotini želdiniai (14 vnt. medžių saugoma), neprieštarauja Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui.
3. Pareiškėja aplinkybę, kad negali patekti į savo žemės sklypą sužinojo tik 2010 m., nors sklypas priklauso jai priklauso nuo 2008 m. ir jokių kliūčių patekti pareiškėjai į žemės sklypą nebuvo iki skundo pateikimo teismui dienos, o ir įrodymų apie tokių aplinkybių buvimą pateikta byloje nėra. Pareiškėja nepateikė nei vieno įrodymo, jog ginčijamais sprendimais buvo pažeistos jos teisės, pareiškėja planuoja ateityje jai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose „kažką“ daryti ir mano, jog skundžiami administraciniai aktai jos veiklai jai priklausančiuose žemės sklypuose turės įtakos, bet nenurodo kokia tai bus veikla.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėja, prašydama panaikinti administracinius aktus, kuriais buvo patvirtinti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) planai bei sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą A. Š., reikalavimą grindžia argumentais jog ginčo teritorija, į kurią atkurtos nuosavybės teisės A. Š., yra priskirtinos valstybės išperkamai žemei, šių sklypų visuomenės poreikis patvirtintas Biruliškių rajono vakarinės dalies detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto valdybos 1995 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kuris yra galiojantis.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisė į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriama (piliečiui pageidaujant) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.
Žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestams, išpirkimo atvejai yra išvardinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šiame punkte nurodyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų - įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.
Taikant šias Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, yra reikšminga tinkamai apibrėžti sąlygas, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą.
Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus.
Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje (šioje byloje taikytinas 3 punktas).
Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.
Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas“.
Atsižvelgiant į šias nuosavybės teisinių santykių konstitucinio reguliavimo nuostatas, paaiškintas Konstitucinio Teismo nagrinėjant nuosavybės teisių į žemę, esančią miestų teritorijoje, atkūrimo suvaržymų konstitucingumą, darytina išvada, jog ne tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Dar daugiau, realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Pažymėtina, jog detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte numatytos procedūros. Priešingai aiškinant įstatymą galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar trečiajam suinteresuotam asmeniui grąžintiems žemės sklypams buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei paimant šiuos nuosavybės objektus.
. Byloje yra duomenys, kad Birulikių vakarinės dalies detalaus suplanavimo projekto sprendiniai nėra realizuoti. Be to Kauno miesto savivaldybės taryba 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-252 patvirtino Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, jis yra privalomas visiems planuojamojoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams. Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad detalieji planai negali prieštarauti savivaldybės teritorijos bendrajam planui.
Pareiškėjos argumentai, kad teritorija yra suplanuota detaliuoju planu, todėl tai yra pakankamas pagrindas tokią teritoriją pripažinti valstybės išperkama, yra nepagrįsti. Kad šioje byloje ginčijami žemės sklypais pagal Biruliškių vakarinės dalies detalaus suplanavimo projektą būtų valstybės išperkami, kaip jau minėta, nepakanka, jog jie tokiais apibrėžiami pagal detaliojo plano sprendinius. Būtina nustatyti, ar tokiai žemei yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant šį nuosavybės objektą
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas detalaus suplanavimo projekto reikšmę šiam ginčui, pagrįstai nustatė, kad vien detaliojo plano buvimas nėra pakankamu pagrindu pripažinti žemę valstybės išperkama, nesant realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio. Byloje esantys įrodymai tokį poreikį paneigia.
Teisėjų kolegija , patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai dėl jų nepasisako bei konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus , tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. E. S. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.