Kauno apygardos teismo nutartis

2010-12-09 · Civilinė byla Nr. 2A-548-230/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-09
Bylos Nr.
2A-548-230/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė (pirm.), Galina Blaževič, Virginija Gudynienė
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės, Kauno
Ieškovas
Arūno Petraičio
Trečiasis asmuo
B. P.
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-548 -230/2010
Pirmosios instancijos teisėja Janina Dervinskienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3, 30.6, 121.18, 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės,kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Virginijos Gudynienės,sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Dianai Višinskienei,atsakovo atstovei D. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-108-54/2009 pagal ieškovo Arūno Petraičio ieškinį atsakovui Kauno m. savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui B. P. dėl teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. P. ieškiniu prašė pripažinti jam teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal LR Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovas nurodė, kad butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei nuo 2008 metų. Pagrindinė buto nuomininkė nuo 1983 m. iki 2000 m. sausio 22 d. buvo ieškovo motina L. P., kuri yra mirusi. Ieškovas ir jo tėvas B. P. šiame bute gyveno kartu šeimos narių teisėmis. Butas buvo žinybinis ir priklausė „Metalo“ gamyklai. Ieškovo mama kreipėsi dėl buto privatizavimo 1992 m., savivaldybės butų privatizavimo tarnybai pateikė prašymą ir šeimos narių sutikimus, iš ten buvo nukreipta į inventorizavimo biurą, kur dokumentai buvo priimti ir įregistruoti, buvo padaryta įmoka, o kvitas paliktas inventorizavimo biure. Jai buvo pasakyta laukti pakvietimo, vėliau buvo pranešta, kad butų privatizacija baigta ir reikia laukti įstatymo galiojimo pratęsimo, tuomet bus paruošta buto privatizavimo sutartis. Tačiau butas liko neprivatizuotas tik dėl atsakovo kaltės. Butas yra tinkamas privatizavimo objektas, ieškovas – tinkamas subjektas, kadangi nėra privatizavęs jokio kito buto, todėl yra visos Butų privatizavimo įstatyme nustatytos privatizavimo sąlygos. Privatizavimo procedūra buvo pradėta tinkamai, todėl ieškovas kaip L. P. šeimos narys turi teisę ją užbaigti.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovui A. P. teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias Lentvario (duomenys neskelbtini) pagal LR Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, taip pat priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 32 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovo mama L. P. nuo 1982 m. teisėtai gyveno ginčo bute, tarp šalių buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, ir šių aplinkybių atsakovas neginčijo. Todėl L. P., galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui, turėjo teisę privatizuoti ginčo butą, ji ir ieškovas buvo (yra) tinkami subjektai, galintys privatizuoti butą, o ginčo butas taip pat gali būti privatizavimo objektu. Teismas taip pat nustatė, kad L. P. atliko visus būtinus veiksmus šiai teisei įgyvendinti ir buvo pradėjusi buto privatizavimo procedūrą. Ji kreipėsi į atsakovą pateikdama nustatytos formos pareiškimą, kuris nors ir nėra išlikęs, tačiau VĮ „Registrų centro“ 2008-10-08 raštas patvirtina, kad pagal 1991-12-24 pateiktą užsakymą dėl žinybinio buto, esančio Lentvario g. 5-33, Kaune, išpirkimo 1992-02-10 buvo paruošta buto byla, tai atžymėta butų apžiūros registracijos lape, ir visi dokumentai perduoti Kauno m. savivaldybės privatizavimo tarnybai galutiniam įforminimui. Piliečių, pateikusių prašymus privatizuoti butus, surašymo knygoje įrašytas (Nr. 34350) L. P. privatizuojamo buto adresas (duomenys neskelbtini). Atsakovas neginčijo kreipimosi fakto ir šių įrašų, be to, byla buvo pradėta tik po apmokėjimo. Atsižvelgdamas į šiuos įrodymus, teismas darė išvadą, kad ieškovas įstatymo nustatytu terminu ir tvarka pradėjo buto privatizavimo procedūrą, ir tarp šalių susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo, tačiau privatizavimo procedūra nebaigta, ir ieškovas lengvatine tvarka nėra įgijęs jokio kito buto pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismas darė išvadą, kad privatizavimo procedūra nebaigta ne dėl L. P. kaltės, kadangi ji pateikė reikiamus dokumentus dėl buto privatizavimo, domėjosi proceso eiga, jai savivaldybėje buvo nurodyta, kad praneš, kada reikės sudaryti sutartį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad privatizacija baigėsi, o L. P. pateikti dokumentai neišliko dėl atsakovo darbuotojų netinkamo pareigų atlikimo. Atsakovas, turėdamas L. P. pareiškimą dėl buto privatizavimo, privalėjo į jį atsakyti iki įstatymo nustatyto termino privatizuoti butus (t.y. duoti teigiamą ar neigiamą atsakymą). Ieškovas po mamos mirties perėmė visas nuomininko teises ir pareigas, todėl įgijo teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti ieškinio senatį, kadangi šis prašymas nebuvo pareikštas nei atsiliepime į ieškinį, nei paruošiamuosiuose dokumentuose, nei parengiamajame teismo posėdyje, o prašymas taikyti ieškinio senatį pareikštas žodžiu tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, toks prašymas turėjo būti išdėstytas raštu, o ieškovo atstovė prieštaravo, kad žodžiu pareikštas prašymas teismo posėdyje būtų svarstomas.

Šalies argumentai

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, įstatymui nustojus galioti, galima realizuoti (įgyvendinti) tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių teismo išvadą, kad ieškovas atliko visus būtinus veiksmus ir kad privatizavimo procedūros nebuvo vykdomos dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, vadovavosi vien liudytojo parodymais ir ieškovo paaiškinimais, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo mama atliko visus būtinus veiksmus ir kad tarp šalių susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. Teismo išvada, kad ieškovo mama galiojant Butų privatizavimo įstatymui kreipėsi į savivaldybę su pareiškimu dėl buto privatizavimo, tačiau dokumentai (kartu ir šeimos narių susitarimas) neišliko dėl savivaldybės kaltės, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir netgi ieškovo paaiškinimams. Kauno miesto savivaldybės Turto skyrius 2008-06-16 raštu informavo, kad Turto skyriuje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad L. P., B. P. ar A. P. kreipėsi dėl buto privatizavimo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Šis dokumentas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymų, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Pats ieškovas nurodė, kad kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“ dėl buto privatizavimo, o ne į Kauno miesto savivaldybę. Be to, ginčo butas tuo laikotarpiu priklausė „Metalo“ gamyklai, todėl vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ieškovo mama dėl buto privatizavimo turėjo kreiptis į įmonės administraciją, o ne į savivaldybę. Iš VĮ Registrų centro atstovo V. M. paaiškinimų paaiškėjo, kad kartais mažesnės įmonės sudarydavo sutartis su inventorizacijos biuru, kad šis vykdytų įmonės balanse esamų butų privatizavimo procedūras, tačiau negalėjo patvirtinti, ar toks susitarimas buvo sudarytas su „Metalo“ gamykla. VĮ „Registrų centras“ užregistruoti prašymai Nr. 21369 ir Nr. 34350 patvirtina tik tą aplinkybę, kad buvo kreiptasi dėl buto inventorinės knygutės sudarymo, tačiau negali patvirtinti, kad buvo kreiptasi dėl buto privatizavimo ir kad tinkamai buvo pradėta buto privatizavimo procedūra. Teismo argumentai, kad šeimos narių susitarimas privatizuoti butą pradingo dėl savivaldybės kaltės, yra nepagrįsti ir neteisingi, prieštaraujantys paties ieškovo paaiškinimams, kad buvo tariamasi kieno vardu privatizuoti butą, tačiau nuspręsta nebuvo, ir susitarimas nebuvo sudarytas. Buto privatizavimo eigoje ne tik savivaldybės institucija privalo atlikti atitinkamus veiksmus, bet taip pat ir pats reikalavimo teisę turintis asmuo, tačiau nėra jokių įrodymų, kad L. P., o vėliau ieškovas būtų elgęsi rūpestingai ir atsakingai. Nėra jokių duomenų, kad Kauno miesto savivaldybės darbuotojai ieškovo mamai patarė laukti ir kad privatizavimo procedūros nebuvo vykdomos dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovas, turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškininės senaties terminą nesikreipė į teismą dėl pažeistos teisės gynybos. 1964 m. CK nustatytas trejų metų ieškinio senaites terminas pasibaigė iki 2000 m. priimto CK įsigaliojimo. Ieškovas daugiau nei septynerius metus nesikreipė teisminės gynybos, o nuo tariamo ieškovo mamos kreipimosi dėl buto privatizavimo praėjo jau 17 metų. Teismas netinkamai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai nustatė, kad yra pagrindas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Atsiliepimas

Ieškovas A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovo mama privatizavimo procedūrą pradėjo laiku, paduodama pareiškimą. Nors pats pareiškimas nėra išlikęs, tačiau šias aplinkybes patvirtina VĮ „Registrų centras“ raštas apie užsakymo pateikimą ir buto bylos parengimą, taip pat duomenys piliečių, pateikusių prašymus privatizuoti butus, surašymo knygoje. Ta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybėje nėra išlikusių dokumentų apie ieškovo mamos kreipimąsi dėl buto privatizavimo, nepaneigia paties kreipimosi fakto. Šio fakto bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė neneigė ir neginčijo VĮ „Registrų centro“ 2008-10-08 rašte nurodytų aplinkybių. Todėl nurodytų aplinkybių visuma teismui sudarė pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas įrodė faktą, kad jo mama laiku ir tinkamai išreiškė valią privatizuoti ginčo butą. Apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo sudarytas šeimos narių susitarimas dėl buto privatizavimo ir kad L. P. dėl šios priežasties nebuvo įgijusi teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, atmestini. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo galimybę įsigyti bent vieną gyvenamąją patalpą privatinėn nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsirandančių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga – ne vien formaliai taikyti ir aiškinti teisės normas, bet ir siekti, kad būtų įgyvendintas pagrindinis butų privatizavimo įstatymo tikslas – suteikti galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas. Todėl nustačius, kad buvo gautas ieškovo mamos prašymas, o atsakovui neatlikus visų veiksmų šiai teisei įgyvendinti, vien ta aplinkybė, kad nepateiktas notariškai patvirtintas susitarimas, negali būti pagrindu ieškinį atmesti. Tarp pagrindinės nuomininkės ir jos šeimos narių niekada nebuvo ginčo dėl buto privatizavimo. Reikalavimą dėl ieškininės senaties taikymo atsakovas turėjo teisę suformuluoti atsiliepime į ieškinį, tačiau toks prašymas nebuvo pareikštas, jis buvo pareikštas žodžiu tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jį priėmus teismas privalėtų sudaryti galimybę ieškovui pateikti atsikirtimus, kas neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl toks prašymas pateiktas pavėluotai ir pagrįstai atsisakytas priimti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliacinio skundo faktinės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo panaikinti priimtą teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl teisės privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą būtina nustatyti tokias Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), 2) butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai) ir 3) ieškovas, kaip subjektas, turintis teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2007, 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl nurodytų pirmųjų dviejų ginčo buto privatizavimo sąlygų egzistavimo, tačiau teigia, kad ieškovo mama nėra tinkamai, t.y. pagal įstatymo reikalavimus, išreiškusi valios privatizuoti butą ir nėra tinkamai pradėjusi buto privatizavimo procedūrą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo atlikti visi būtini buto privatizavimo veiksmai, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t.y. įrodymai iš esmės buvo įvertinti netinkamai (CPK 185 straipsnis). Nors L. P. prašymas privatizuoti butą nėra išlikęs, tačiau išvestiniai rašytiniai įrodymai patvirtina, kad toks prašymas buvo pateiktas. Tai patvirtina VĮ „Registrų centras“ 2008-10-08 raštas, kuriame nurodyta, kad 1991 m. gruodžio 24 d. buvo pateiktas užsakymas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) išsipirkimo ir buvo paruošta buto inventorinė bylutė (b.l. 64), šio užsakymo nuorašas (b.l. 65), butų apžiūros registracijos lapas (b.l. 66-67), patvirtinantis, kad pagal nurodyta užsakymą buto bylutė buvo paruošta 1992-02-10 ir pareiškimų registracijos žurnalo ištrauka (b.l. 124), patvirtinanti VĮ „Registrų centras“ rašto duomenis, jog pareiškimas buvo užregistruotas Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja V. A. R. (b.l. 126), VĮ „Registrų centras“ atstovo V. M. parodymai apie butų privatizavimo vykdymą Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure (b.l. 118-119). Pirmosios instancijos teismas šiuos byloje surinktus įrodymus laikė pakankamais padaryti išvadą, jog ieškovo mama galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo faktų tikėtinumo aspektu. Atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog Kauno miesto savivaldybės Turto skyrius 2008-06-16 raštas (b.l. 41), kuriame nurodyta, kad Turto skyriuje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad L. P., B. P. ar A. P. kreipėsi dėl buto privatizavimo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymų, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Iš nurodyto VĮ „Registrų centras“ rašto matyti, kad šioje įstaigoje priimti dokumentai buvo perduodami Kauno miesto savivaldybės privatizavimo tarnybai, todėl Kauno miesto savivaldybės rašte nurodyti duomenys, kad tokių dokumentų nėra, nepaneigia kitos nustatytos aplinkybės, kad dėl buto privatizavimo buvo kreiptasi į Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą. Beje šios aplinkybės yra nustatytos remiantis rašytiniais įrodymais, todėl CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes nuginčyti liudytojų parodymais esminės reikšmės neturi.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įrodymais patvirtintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovo mama laiku ir tinkamai kreipėsi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo. Nors nėra tiesioginių įrodymų, kad buvo pateiktas notarine tvarka patvirtintas šeimos narių susitarimas pirkti butą, kaip reikalavo LR Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis, tačiau ieškovo paaiškinimai (b.l. 116) patvirtina buvus tokį susitarimą, be to, jis galėjo būti pateiktas atsakovui toliau vykdant buto privatizavimo procedūras, jei atsakovas būtų to pareikalavęs, o ginčo tarp šeimos narių dėl buto privatizavimo nebuvo. Kadangi prašymas ir su juo pateikti dokumentai yra prarasti ne dėl ieškovo (ar ieškovo mamos) kaltės, todėl ir privatizavimo procedūra taip pat nebaigta ne dėl jų kaltės. Ir todėl ieškovo mamos teisė privatizuoti butą, įgyta galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui, pasibaigus įstatymo galiojimui negali išnykti.

Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota teismo pareiga, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008, 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo taip pat laikytini nepagrįstais. Ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį būtina nustatyti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Todėl būtina nustatyti momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų - turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tą dieną, kai ieškovė kreipėsi dėl savo teisės įgyti butą nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, jos teisė pažeista dar nebuvo, todėl negalima ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuoti nuo šio momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 yra išaiškinusi ieškinio senaties termino pradžios nustatymą, kai dokumentai, pateikti buto privatizavimui, yra prarasti. Šiuo atveju būtina įvertinti, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą. Daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas ir asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų, todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai. Teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turėjo būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms. Kadangi savivaldybei butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ji turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą, o netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad tik savivaldybei pranešus, jog privatizavimas negali būti vykdomas, būtų pažeistos ieškovės teisės. Savivaldybei to nepadarius, darytina išvada, jog ieškovo atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl jis ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Nenustačius pagrindų panaikinti teismo sprendimą, apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė: Nijolia IndreikienėKolegijos teisėjai: Galina BlaževičVirginija Gudynienė