- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-372-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00546-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- S. B.
- Advokatai
- Danutė Činčiuvienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 202 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 80 MGL dydžio (10400 Lt) bauda.
Daiktiniai įrodymai – 42 talpos su dyzeliniu kuru, kurios saugomos (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK, ir 42 indai su dyzelinio kuro pavyzdžiais, saugomi (duomenys neskelbtini) apskrities VPK, – sunaikintini.
Priteista valstybei iš S. B. 16,03 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. nuteistas už tai, kad pažeisdamas 2010 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1629 patvirtintų Prekybos nefasuotais naftos produktais licencijavimo taisyklių 2 punkto nuostatą, nustatančią, kad verstis veikla, nurodyta Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje, leidžiama tik šios veiklos licenciją turintiems asmenims, 2000 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 16 straipsnio 11 dalies 5 punkto (2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-827 redakcija) nuostatą, nustatančią, kad būtina licencija verstis mažmenine prekyba dyzeliniais degalais, 2000 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 16 straipsnio 12 dalies (2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-827 redakcija) nuostatą, nustatančią, kad licencijos verstis mažmenine prekyba nefasuotais naftos produktais išduodamos fiziniams asmenims, turintiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pradžios, tikslus laikas nenustatytas, iki 2011 m. gruodžio 29 d. versliškai ėmėsi komercinės veiklos - veikdamas kaip fizinis asmuo, neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, be įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nesumokėdamas akcizo ir pridėtinės vertės mokesčių, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą pinigų sumą įgijo 1335 litrų dyzelinio kuro, turėdamas tikslą realizuoti, jį perparduodant ir taip gaunant pajamų, iš kurio 510 litrų per 18 kartų pardavė prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir gavo ne mažiau kaip 1854 Lt pajamų: 2011 m. lapkričio mėn., tikslus laikas nenustatytas, G. B. pardavė 20 litrų dyzelinio kuro po 3,60 Lt už litrą, iš viso už 72 Lt; 2011 m. lapkričio 26 d. apie 16.30 val. K. B. pardavė 10 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 35 Lt; 2011 m. lapkričio 27 d. apie 16.45 val. K. N. pardavė 20 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 70 Lt; 2011 m. lapkričio 28 d. apie 17 val., tikslus laikas nenustatytas, G. B. pardavė 20 litrų dyzelinio po 3,60 Lt už litrą, iš viso už 72 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2011 m gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, V. Š. pardavė 20 litrų dyzelinio kuro po 3,70 Lt už litrą, iš viso už 74 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, V. Š. pardavė 20 litrų dyzelinio kuro po 3,70 Lt už litrą, iš iš viso už 74 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, A. B. pardavė 30 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 105 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, A. B. pardavė 30 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 105 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, A. B. pardavė 30 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 105 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, R. P. pardavė 20 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 70 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, R. P. pardavė 30 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 105 Lt; laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., tikslus laikas nenustatytas, P. I. pardavė 30 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,50 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 105 Lt; 2011 m. gruodžio 18 d. apie 13.35 val. E. P. pardavė 60 litrų dyzelinio kuro po 3,80 Lt už litrą, iš viso už 228 Lt; 2011 m. gruodžio 18 d. apie 14 val. E. V. pardavė 50 litrų dyzelinio kuro po 3,8 Lt už litrą, iš viso už 190 Lt;2011 m. gruodžio 21 d. apie 12.30 val. R. A. pardavė 20 litrų dyzelinio kuro ne mažiau kaip po 3,5 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 70 Lt; 2011 m. gruodžio 24 d. apie 11.10 val. E. P. pardavė 30 litrų dyzelinio kuro po 3,80 Lt už litrą, iš viso už 114 Lt; 2011 m. gruodžio 24 d. apie 11.30 val. E. V. pardavė 50 litrų dyzelinio kuro po 3,80 Lt už litrą, iš viso už 190 Lt; 2011 m. gruodžio 27 d., tikslus laikas nenustatytas, R. B. pardavė 20 litrų dyzelinio kuro po 3,50 Lt už litrą, iš viso už 70 Lt bei tęsdamas nusikalstamą veiką, iki 2011m. gruodžio 29 d. 18.45 val. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 825 litrų dyzelinio kuro, turėdamas tikslą jį realizuoti ne mažiau kaip už 3,5 Lt už litrą, iš viso ne mažiau kaip už 2887,50 Lt, kol (duomenys neskelbtini) r. PK pareigūnai šį kurą rado ir paėmė kratos metu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde nurodo, kad jis nuteistas nepagrįstai, kadangi jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Teigia, kad nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas, neteisėtas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies kontekste, o teismas, priėmęs tokį nuosprendį, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes byloje esančius prieštaravimus nepagrįstai vertino jo nenaudai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apelianto teigimu, teismas neteisingai jo veiką kvalifikavo kaip neteisėtą dyzelinio kuro laikymą, turint tikslą jį realizuoti. Nurodo, jog naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose taisyklių, patvirtintų LR Finansų ministro 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 270, 12 p. nurodyta, jog ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys mobiliosiose ir kilnojamosiose talpyklose perveždami daugiau kaip 40 litrų naftos produktų ir bioproduktų (neįskaitant esančių transporto priemonės arba mechanizmo stacionariniuose degalų ir tepalų bakuose) kartu su kroviniu privalo turėti šių produktų įsigijimą ar pagaminimą pagrindžiančius dokumentus, tų pačių Taisyklių 19 p. įtvirtina pareigą tokio kiekio (daugiau kaip 40 litrų) atvežto kuro laikymui turėti šių taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus. Nuo 2011-01-01 įsigaliojusių Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. VA-117 5 punktas numato, jog fiziniai asmenys laikydami degalus savo reikmėms kilnojamosiose talpyklose, kurių bendras tūris nuo 40 litrų iki 450 litrų, privalo turėti šių produktų įsigijimo dokumentus tol, kol laikomi šie produktai. Nuteistasis teigia, kad dyzelinis kuras garaže buvo rastas ir paimtas 2011 m. gruodžio 29 d., t. y. įsigaliojus 2011-01-01 Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių pakeitimams. Jis neginčija rasto dyzelinio kuro kiekio, tačiau teigia, kad garaže laikomas dyzelinas priklausė ne tik jam, bet ir jo žmonai ir jo dviem suaugusiems vaikams, o dyzelinis kuras buvo naudojamas bendriems visų jų poreikiams. Dėl to mano, kad byloje nėra nustatyta, koks konkrečiai kuro kiekis priklausė jam, koks jo sutuoktinei ir kitiems šeimos nariams, todėl nurodo, kad rastas dyzelinio kuro kiekis neviršijo įstatymo nustatytos normos. Taip pat nurodo, kad baudžiamajame procese visos abejonės yra aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl prašo, laikantis šių principų, jį pagal šį kaltinimą išteisinti. Taip pat apeliantas nesutinka ir su kita teismo išvada, kad jis įgijo 1335 litrus dyzelinio kuro iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą pinigų sumą, turėdamas tikslą realizuoti, ir neturėjo įgijimą patvirtinančių dokumentų. Teigia, kad teisme jis paaiškino, kaip įgijo dyzeliną, nurodė, kad jį pirko P. R. degalinėje, (duomenys neskelbtini) autobusų parko degalinėje, taip pat degalinėje „M.“, turėjo dyzelinio kuro įsigijimo dokumentus. Apelianto teigimu, jis neketino šio kuro parduoti, nes jis buvo reikalingas visos šeimos poreikiams. Taip pat nurodo, kad dalį kuro jis atidavė savo pažįstamiems už paslaugas – ūkininkui E. P. už bulves; K. N. – už miške įklimpusios transporto priemonės ištempimą; A. B. – už sutvarkytą elektros instaliaciją. Be to, nurodo ir tai, kad teismo nuosprendis neatitinka ir teismų praktikos. Grįsdamas tokį teiginį apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi Nr. 2K-388/2009, kur buvo konstatuota, kad aiškinant verslo tvarką, kaip baudžiamųjų įstatymų saugomą vertybę, atsižvelgtina į tai, kad už įvairius verslo tvarkos pažeidimus nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Pažymi, kad taikant BK 202 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ne tik neteisėtą ūkinės, komercinės, finansinės ir profesinės veiklos pobūdį, bet ir šios veiklos versliškumo ar stambaus masto požymius. Teigia, kad jis nesiekė pažeisti įstatymų ir nesiekė ekonominės veikos neteisėtumo, todėl prašo jį išteisinti. Taip pat apeliantas nesutinka ir su kita teismo išvada, kad jis nuo 2011 metų lapkričio mėnesio pradžios iki 2011 metų gruodžio 29 d. versliškai ėmėsi komercinės veiklos, kaip fizinis asmuo per 18 kartų pardavė 510 litrų dyzelinio kuro ir gavo ne mažiau kaip 1854 litų pajamų. Nuteistojo įsitikinimu, tokią išvadą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, priešingai, byloje yra tik liudytojų parodymai, kuriais grindžiama jo kaltė. Apelianto nuomone, liudytojai duoda tik menamus parodymus, nes nė vienas neprisimena, kada kiek kuro ir už kiek neva pirko iš jo ir ar iš viso pirko. Iš kaltinimo teksto nuteistasis mato, kad ikiteisminio tyrimo metu tai nebuvo nustatyta, nes jis kaltinamas gavęs pajamų „ne mažiau kaip 1854 Lt“ ir tai konstatuojama vien tik liudytojų parodymais. Dėl to mano, kad toks teismo nuosprendis neatitinka teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Nurodo, jog 2011 m. lapkričio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-574/2011 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos versliškumo požymio ir ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties turinys yra skirtingas. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikia neturint licencijos (leidimo) veikiai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Teisėjų Kolegija nutartyje taip pat konstatavo, jog pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais, numatytais BK 202 straipsnyje. Šie požymiai yra veiklos versliškumas arba stambus mastas. Stambaus masto sąvoka Baudžiamajame kodekse nepateikta, tačiau sisteminis įstatymų aiškinimas leidžia spręsti, kad, viršijus ATPK 173 straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą, kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį sudėtingesnis, nes ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veikios versliškai“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Pagal įstatymo formuluotę baudžiamoji atsakomybė už verslišką ėmimąsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtu būdu galima ir nesant stambaus masto požymio. Taigi versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (Nr.2K-574/2011). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliantas teigia, kad apylinkės teismo nuosprendis neatitinka šios teismų praktikos, nes byloje nėra įrodymų, kad jis įvykdė BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Nurodo, kad jis veikė kaip fizinis asmuo, šiai veiklai vykdyti sąlygų nesukūrė, todėl tokią veiklą teismui nebuvo pagrindo vertinti kaip verslišką. Taip pat nurodo, kad teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu remdamasis prielaidomis, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teigia, kad byloje apklausti liudytojai, duodami parodymus, negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas. Liudytojai tiesiog spėliojo, kada buvo atvykę pas jį, kiek kuro galėjo iš jo pasiimti ir kiek galbūt jam mokėjo. Taigi mano, kad liudytojų parodymai – tik prielaidos, o įstatymo leidėjas draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, grįstą prielaidomis. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismo nuosprendyje pasisakyta ir dėl liudytojos G. B. parodymų, nurodant, kad padaryta rašymo klaida, tačiau, apelianto teigimu, tai prieštaravimai byloje, kurių niekas nepašalino. Todėl mano, kad tokie prieštaravimai turėjo būti vertinami tik jo, kaip kaltinamojo, naudai, kaip reikalauja įstatymai, bet teismas to nedarė. Taip pat teigia, kad teismas, nuosprendyje pasisakydamas dėl įrodymų baudžiamajame procese, nurodė, kad pareigūnai, atlikdami teismo nutartimi sankcionuotą jo telefoninių pokalbių turinio kontrolę ir fiksavimą, gavo duomenis ir šie duomenys gauti teisėtais būdais, tačiau apeliantas nesutinka ir su tokia išvada. Nurodo, jog iš Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011-11-23 nutarties Nr. 758KF matyti, kad operatyvinė priemonė taikyta, remiantis tuo, kad jis galimai vykdė BK 199/2 numatytą veiką. Tačiau, pasak nuteistojo, tai nepasitvirtino ir kaltinimas jam šios veikos įvykdymu nebuvo pareikštas. Todėl apeliantas mano, kad operatyvinis tyrimas prieš jį buvo pradėtas dirbtinai sukūrus informaciją apie neva jo vykdomą veiką pagal BK 199² str. Taigi mano, kad vykdyti prieš jį operatyvinius veiksmus, nebuvo jokio pagrindo, tai pasitvirtino byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas
Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu.
Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, be įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nesumokėdamas akcizo ir pridėtinės vertės mokesčių, versliškai ėmėsi komercinės veiklos – prekybos dyzeliniu kuru.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka visiškai.
Sprendžiant kaltininko atsakomybės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį klausimą atsižvelgtina į tai, kad už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla yra numatyta ir administracinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. Taigi baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla siejama su papildomais alternatyviais požymiais – versliškumu ar (ir) stambiu mastu. Stambus mastas – vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu individualiu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Sistemiškai aiškinant BK 202 straipsnio ir ATPK 173 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad, viršijus ATPK 173 straipsnyje nurodytą 500 MGL dydžio sumą, kyla ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-174/2012). Kartu teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo (ATPK 173 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Dėl to versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, vertinant, ar užsiėmimas ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla neturint tokiai veiklai reikalingos licencijos (leidimo) ar kitokiu neteisėtu būdu padaryta stambiu mastu ar ne, būtina atsižvelgti į gaunamų pajamų dydį, kaltininko gaminamos produkcijos ar paslaugų dydį, veiklos apimtis bei trukmę, suteiktų paslaugų rūšį ir pan.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo posėdžių metu išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištirtais įrodymais – liudytojų K. N. (4 t., 157–158 b. l.), V. Š. (4 t., 158–159 b. l.), A. B. (4 t., 159–160 b. l.), R. P. (4 t., 160 b. l.), P. I. (4 t., 160–161 b. l.), R. A. (161 b. l.), R. B. (4 t., 162–163 b. l.), G. B. (5 t., 13–14 b. l.), K. B. (5 t., 27–28 b. l.), E. V. 5 t., 28–29 b. l.), specialistės A. Š. (4 t., 155–157 b. l.), iš dalies E. P. parodymais (5 t., 15–18 b. l.), kitais rašytiniais bylos duomenimis – kratos protokolu (1 t., 54–55 b. l.), 2012-03-16 Šiaulių naftos produktų bandymų laboratorijos pažyma (1 t., 69 b. l.), operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais (2 t., 2–43, 52–60 b. l.), nustatyta, kad nuteistasis S. B., kaip fizinis asmuo, neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, be įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nesumokėdamas privalomų mokesčių valstybei, laikotarpiu nuo 2011 metų lapkričio mėnesio pabaigos iki 2011 metų gruodžio 29 d. versliškai ėmėsi komercinės veikos – prekybos dyzeliniu kuru, ir iš šios komercinės veikos gavo ne mažiau kaip 1854 Lt pajamų ir turėdamas tikslą realizuoti už 2887,50 Lt (ne mažesne kaip 3,5 Lt už litrą kaina) laikė namuose dar 825 litrus dyzelinio kuro.
Ir nors nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka, kad jis komercine veika vertėsi versliškai, tačiau byloje, anksčiau nurodytų duomenų pagrindu, nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad apeliantas, iš nenustatytų asmenų, be įsigijimą patvirtinančių dokumentų, įsigijęs gana didelį kiekį dyzelinio kuro – 1335 litrus, iš kurio 510 litrų per laikotarpį nuo 2011 metų lapkričio mėnesio pabaigos iki 2011 metų gruodžio 29 d., per 18 kartų pardavė skirtingiems asmenims, ir gavo ne mažiau kaip 1854 Lt pajamų, bei dar turėdamas tikslą realizuoti namuose laikė 825 litrus dyzelinio kuro už 2887,50 Lt (ne mažiau kaip 3,5 Lt už litrą kaina), yra tie objektyvūs duomenys, kurie pagrindžia plika akimi nematomą apeliantui inkriminuotos veikos požymį – versliškumą, ir kurie parodo ne ką kita, kaip veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 24 d. 18.19 val. iki 2011 m. gruodžio 29 d. 13.40 val., atliekant S. B. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomų telefoninių pokalbių ir telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę bei įrašų darymą, duomenys (2 t., 2–43, 52–60 b. l.), iš kurių matyti, kad pokalbiai dėl kuro pardavimo vyko ne tik su liudytojais, apylinkės teismo posėdžio metu apklaustais asmenimis, bet ir su kitais, tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Taigi tokia aprašyta S. B. veika buvo ne tik sisteminga, bet ji buvo ir papildomas apelianto pajamų šaltinis.
Būtent tokios nustatytos aplinkybės ir pagrindžia S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl jam pagrįstai taikyta ne administracinė (ATPK 173 straipsnis), o baudžiamoji atsakomybė (BK 202 str. 1 d.).
Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad byloje nenustatyta, koks konkrečiai kuro kiekis priklausė jam, koks jo sutuoktinei ir kitiems šeimos nariams, kadangi byloje apklaustų liudytojų parodymais ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais nustatyta, kad dėl dyzelinio kuro pirkimo liudytojais apklausti asmenys tarėsi tik su nuteistuoju, o jį pastariesiems parduodavo taip pat tik nuteistasis. Tuo tarpu apelianto šeimos nariai parodymus apylinkės teismo posėdžio metu duoti atsisakė ir tokiu būdu tokių nuteistojo teiginių nepatvirtino.
Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad dyzelinį kurą jis buvo įgijęs ne iš nenustatytų asmenų, o iš P. R. degalinėje, (duomenys neskelbtini) autobusų parko degalinėje, degalinėje „M.“, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje esantys duomenys iš tiesų tvirtina, kad apeliantas pateikė kasos čekius apie degalų įsigijimą (duomenys neskelbtini) autobusų parko degalinėje, degalinėse „M.”, „A.”, tačiau byloje esantys duomenys tvirtina ir tai, kad dyzelinis kuras, kuris buvo rastas kratos metu nuteistojo namuose, buvo pagamintas ne Lietuvoje, o B. ar R., tai patvirtina iš nuteistojo paimto dyzelinio kuro mėginiai, iš kurių nustatyta, kad iš apelianto paimtas dyzelinis kuras yra su padidintu sieros kiekiu – virš 100 mg / kg, kai tuo tarpu L. gaminamo ir naudojamo dyzelinio kuro sieros kiekis yra iki 10 mg / kg (1 t., 69–116 b. l.).
Taip pat apeliantas skundu mano, kad byloje apklausti liudytojai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas, jie tik spėliojo, todėl nuteistojo nuomone, liudytojų parodymai – tik prielaidos. Atsakant į šį nuteistojo teiginį pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, ar teisiamajame posėdyje ištirti duomenys laikytini įrodymais, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Antra, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad, priimdamas skundžiamą nuosprendį apelianto atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien liudytojų parodymais duotais teismo posėdžio metu, tačiau ir teismo posėdžio metu jų patvirtintais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bei apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais duomenimis, t. y. tiek kratos, apžiūros protokolais, naftos produktų bandymų laboratorijos pažymomis, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, t. y. apylinkės teismas grįsdamas apelianto kaltę rėmėsi ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, kuri bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią S. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
Taigi, nors apeliantas skunde ir nurodo, kad jis nuteistas nepagrįstai, kadangi jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau visi anksčiau aprašyti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad S. B. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl jis už tai privalo atsakyti įstatymo nustatyta tvarka.
Be to, apeliantas skunde nurodo ir tai, kad vykdyti prieš jį operatyvinius veiksmus nebuvo jokio pagrindo, nes operatyvinė priemonė jo atžvilgiu taikyta remiantis tuo, kad jis galimai įvykdė BK 199² straipsnyje numatytą veiką. Tačiau ir su tokiu nuteistojo teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir jį atmeta. Byloje esantys duomenys iš tiesų tvirtina, kad operatyviniai veiksmai apelianto atžvilgiu buvo pradėti dėl galimai vykdomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnyje, Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi Nr. 758 KF, nuo 2011-11-24 iki 2012-02-24, sankcionavus S. B. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę bei įrašų darymą (2 t., 46–47 b. l.). Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu operatyvinis tyrimas atliekamas dėl vienų veikų, o paaiškėja kitų nusikalstamų veikų požymiai, tai gauti duomenys gali būti panaudoti jei naujai paaiškėjusios veikos yra panašaus pobūdžio ir pavojingumo kaip ir veikos, dėl kurių buvo pradėtas operatyvinis tyrimas ir sankcionuoti operatyviniai veiksmai. Šioje byloje, atsižvelgusi į tai, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas dėl neteisėtos galimai vykdomos nusikalstamos veiklos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis – kuru iš R. F., turint tikslą jį platinti, o apeliantas nuteistas už tai, kad jis neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, be įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nesumokėdamas akcizo ir pridėtinės vertės mokesčių, versliškai ėmėsi komercinės veiklos – prekybos dyzeliniu kuru, bei vertindama tą aplinkybę, kad ir ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (1 t., 1 b. l.), kolegija sprendžia, kad operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys šioje byloje naudoti teisėtai (kasacinė byla Nr. 2K-156/2013).
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.