Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A–1018/2010

Teisėjas Rimvydas Petrauskas Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.8.2.1., 2.1.6.3., 2.1.7.4., 2.4.7., 2.9.

2010 m. lapkričio 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. gynėjo adv. Vyganto Barkausko apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. l d. ir jam skirta 9 MGL dydžio bauda.

Paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su 2009 m. spalio 1 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 7 MGL dydžio bauda, I. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 11 MGL dydžio, t. y. 1430 Lt, bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Š. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. birželio 11 d., apie 17.40 val., būdamas lauke prie įėjimo į Švenčionėlių seniūnijos patalpas, esančių (duomenys neskelbtini), Švenčionėliuose, durų, girdint seniūnijos darbuotojams, vartojo A. J., Švenčionėlių seniūno, atžvilgiu necenzūrinius žodžius „bliat“, „pydaras“, „išpisiu“.

I. Š. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. l d.

Nuteistojo I. Š. gynėjas adv. V.Barkauskas pažymi, kad ginčijamą nuosprendį priėmęs teisėjas R.Petrauskas turi žemės sklypą Švenčionių rajono savivaldybėje, kuriame ketina vykdyti statybos ar statinių rekonstrukcijos darbus, o nukentėjusysis A. J. yra Švenčionėlių seniūnas, reikšmingas Švenčionių rajono savivaldybės tarnautojas. Apelianto nuomone, nukentėjusysis A. J., skunduose pabrėždamas savo einamas pareigas, siekė, kad teisėjas suprastų, kieno skundą jis nagrinėja. A. J. taip pat yra rajoną valdančios valdžios daugumos narys, rajono mero V. V. ir administracijos direktorės V. R. šalininkas bei bendražygis, todėl yra pagrindas manyti, kad šie asmenys gali būti suinteresuoti, kad būtų priimami palankūs sprendimai ne tik pačiam A. J., bet ir A. J. palankiems asmenims, bei priešingai, jie gali būti suinteresuoti, kad nebūtų priimami palankūs sprendimai A. J. nepalankiems asmenims. Tai suteikia pakankamai pagrindo manyti, kad bylą nagrinėjantis teisėjas R.Petrauskas galėjo būti nepakankamai objektyvus byloje, kurioje vienas iš proceso dalyvių, turintis priešingą tikslą nei nuteistasis, yra reikšmingas savivaldybės tarnautojas bei ištikimas vadovų bendražygis Švenčionių rajono savivaldybėje, kurioje atitinkamų teigiamų sprendimų tikisi ir bylą nagrinėjantis teisėjas.

Nuteistojo I. Š. gynėjas adv. V.Barkauskas teigia, kad A. J. nurodė, jog įvykis tarp jo ir I. Š. įvyko apie 17.40 val., nors Švenčionėlių seniūnijos darbo laikas yra iki 16.45 val., todėl I. Š. negalėjo numatyti, jog seniūnijos darbuotojai dar buvo seniūno kabinete. Be to, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra užfiksuota, jog 2009 m. birželio 11 d. kas nors būtų dirbęs viršvalandžius. Skunde nuteistojo gynėjas taip pat abejoja liudytojos A. G. parodymų patikimumu, kadangi ji parodė, jog ji liko darbe, kadangi lauke lijo, nors filmuota medžiaga įrodo, kad tą dieną lauke buvo giedra.

Tvirtina, kad nustačius, jog I. Š. vartojo inkriminuotus žodžius „išpisiu“, ir „bliat“, tokia jo veika galėtų būti vertintina tik kaip nedidelis chuliganizmas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 174 str. Be to, nurodo, kad žodis „bliat“ paprastai vartojamas kaip jaustukas ar ištiktukas. Teigia, kad žodis „pydaras“ bet kuriuo atveju turėjo būti pašalintas iš kaltinimo, nes šis žodis nebuvo minimas nei A. J. 2009 m. liepos 29 d. skunde, nei 2009 m. birželio 11 d. kolektyviniame pareiškime.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. Š. gynėjo adv. Vyganto Barkausko apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-269/2005).

I. Š. gynėjas adv. V.Barkauskas apeliaciniame skunde abejoja 2010 m. birželio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjo R.Petrausko nešališkumu. Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas R.Petrauskas, skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas I. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. dėl vieno iš pavartotų žodžių („pydaras“) A. J. atžvilgiu, galėjo būti neobjektyvus, kadangi šis teisėjas 2009 m. spalio l d. buvo priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo I. Š. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. už tai, jog jis taip pat pavadino A. J. „pydaru“. Apelianto atstovo nuomone, teisėjas R.Petrauskas iki bylos nagrinėjimo iš esmės ir ginčijamo nuosprendžio priėmimo buvo aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškęs savo poziciją, kad žodžio „pydaras“ pasakymas apie A. J. a priori sudaro nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. l d., sudėtį.

Pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina sistemą garantijų, sudarančių prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Viena iš jų – teisėjo (ar teisėjų kolegijos) nušalinimo institutas (Lietuvos Respublikos BPK 57, 58, 59 ir kiti straipsniai), suteikiantis teisę ir kaltinamajam, esant Lietuvos Respublikos BPK 58 str. numatytiems nušalinimo pagrindams, pareikšti nušalinimą teisėjui (ar teisėjų kolegijai), kurio nešališku kaltinamasis abejoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartyje Nr. 2K-230/2009 yra pabrėžęs, jog teismo nešališkumo principas pagal Konvencijos 6 str. 1 d. vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-645/2005; 2K-202/2005, 2K-198/2009, 2K-243/2009). Subjektyvus teismo nešališkumas reiškia asmeninį nešališkumą, pasireiškiantį teismo narių išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimu. Objektyvus nešališkumas užtikrinamas teismui pateikiant pakankamas garantijas pašalinant bet kokias realias abejones dėl nešališkumo. Tai reiškia, kad bylų nagrinėjimo teisme procesas turi būti organizuotas taip, kad iš proceso veiksmų atlikimo ar bendravimo su proceso dalyviais būdo, kitų teismo veiksmų, nesusidarytų teismo išankstinio palankumo ar nepalankumo vienai iš proceso šalių bei suinteresuotumo atitinkamai išspręsti bylą įspūdis.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjo R.Petrausko nešališkumu nagrinėjant I. Š. baudžiamąją bylą.

Visų pirma pasakytina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti keletą bylų dėl to paties asmens padarytų nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 2K-26/2006, 2006 m. vasario 14 d. nutartis 2K-27/2006). Be to, pabrėžtina, kad siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. būtina nustatyti, jog kaltininkas: 1) veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų; 2) tokia veika padaryta viešai. Iš čia matyti, kad I. Š. pavartotas žodis „pydaras“ A. J. atžvilgiu savaime negali būti pakankamu pagrindu kvalifikuoti asmens veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. Teismas, tik kiekvienu konkrečiu atveju teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatęs visas bylai reikšmingas aplinkybes ir ištyręs pateiktus įrodymus, gali konstatuoti, ar padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą baudžiamajame įstatyme. Pažymėtina, jog veikų, dėl kurių I. Š. buvo pripažintas kaltu 2009 m. spalio 1 d. ir 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžiais, padarymo aplinkybės nėra tapačios, t. y. skiriasi nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, asmenys, kurių akivaizdoje buvo pavartoti atitinkami žodžiai A. J. atžvilgiu, taip pat kaltinimo turinys (2009 m. spalio 1 d. nuosprendžiu I. Š. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. dėl to, kad jis pavartojo žodį „pydaras“ A. J. atžvilgiu, o 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžiu apeliantas buvo pripažintas kaltu pagal tą patį straipsnį už žodžių „bliat“, „pydaras“, „išpisiu“ pasakymą A. J.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. birželio 28 d. nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl visų nustatytų bylos aplinkybių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl I. Š. pripažinimo kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. įtvirtintą veiką, bei argumentuotai išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas R.Petrauskas 2010 m. birželio 28 d. nuosprendyje konstatavo, jog I. Š. pasakytas žodis „pydaras“ A. J. atžvilgiu yra įžeidžiantis, tik visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą.

Taip pat pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės, teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose <...> (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taigi, teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs tokias pačias kitos bylos aplinkybes, yra susaistytas analogiškai teisiškai vertinti sprendžiamą klausimą. Nagrinėjamu atveju Švenčionių rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pripažino I. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. už viešai pavartotą žodį „pydaras“ A. J. atžvilgiu. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetė I. Š. apeliacinį skundą ir paliko Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 1 d. nuosprendį nepakeistą. Todėl Švenčionių rajono apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs kitą bylą, kurioje I. Š. inter alia kaltinamas viešai pavartojęs žodį „pydaras“ A. J. atžvilgiu, bei nustatęs, jog byloje esantys įrodymai patvirtina iš dalies tapatų pareikštą kaltinimą, nuosprendžio priėmimo metu yra įpareigotas vertinti minėto žodžio pasakymą analogiškai, t. y. kaip įžeidžiantį. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo formuojamos praktikos nuoseklumo.

Apeliaciniame skunde nurodomi kiti teiginiai dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjo R.Petrausko galimo šališkumo (I. Š. komentavo 2009 m. spalio 1 d. priimtą nuosprendį televizijos laidoje „Kakadu“ ir negatyviai vertino procesinį dokumentą bei bylos nagrinėjimą, be to, Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas R.Petrauskas turi žemės sklypą Švenčionių rajono savivaldybėje, kuriame ketinama vykdyti statybos ar statinių rekonstrukcijos darbus, o, pasak I. Š., žmonės jam pasakojo, kad matė, kaip teisėjas R.Petrauskas lankosi Švenčionių rajono savivaldybėje ir kitose institucijose, kur rūpinasi žemės ir pastatų statytos reikalais ir kt.) vertintini kaip gynybos pateikiamos prielaidos, kurios nepagrįstos jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Be to, teisėjas R.Petrauskas 2010 m. vasario 17 d. nutartyje motyvuotai pasisakė dėl minėtų aplinkybių (b. l. 59), apeliacinės instancijos teismas sutinka su išdėstyta argumentacija ir jos nebekartoja. Taigi, teisėjas neturėjo įstatyminio pagrindo tenkinti jam pareikšto nušalinimo.

Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad I. Š. nevartojo A. J. atžvilgiu žodžių „bliat“, „pydaras“, „išpisiu“, atmestinas kaip nepagrįstas. Nukentėjusysis A. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2009 m. birželio 11 d., apie 17.40 val., jis stovėjo prie savo kabineto, kur buvo montuojama vaizdo įranga, lango perdavinėdamas informaciją ant kopėčių stovinčiam darbuotojui. A. J., persisvėręs per langą, pamatė I. Š., kuris paklausė: „kada bus elektra?“. A. J. atsakius, kad jis nėra elektrikas, nuteistasis pradėjo plūsti jį, vartoti necenzūrinius žodžius sakydamas „bliat, pydare, aš tave išpisiu“. Nukentėjusysis A. J. taip pat nurodė, kad tuo metu jis buvo savo kabinete kartu su A. G., L. Š., B. Č. ir V. B. (b. l. 68-69). Liudytojai A. G., L. Š., B. Č. ir V. B. teismo posėdyje patvirtino nukentėjusiojo A. J. parodymus. Liudytoja A. G. parodė, kad ji, būdama seniūno kabinete, išgirdo triukšmą. Ji, priėjusi prie lango, pamatė I. Š., stovintį apačioje prie seniūnijos įėjimo durų, jis buvo nepatenkintas, vartojo A. J. atžvilgiu necenzūrinius žodžius „bliat, pydare, aš tave išpisiu“ (b. l. 69). Liudytoja L. Š. parodė, kad ji, būdama seniūno kabinete, išgirdo triukšmą. Ji, priėjusi prie lango ir persisvėrusi, pamatė stovintį I. Š., kuris keikėsi ir įžeidinėjo seniūną A. J., buvo paminėti keli keiksmažodžiai „bliat, J., pydare, aš tave išpisiu“ (b. l. 69-70). Liudytojas B. Č. parodė, kad įvyko metu seniūno kabineto langas buvo praviras, A. J. šnekėjo pro langą su darbuotoju, kuris buvo ant kopėčių. B. Č. išgirdo necenzūrinius žodžius, paklausė bendradarbių, kas taip kalba, jam buvo atsakyta, jog tai I. Š.. Liudytojas B. Č. taip pat nurodė, kad buvo vartota daug necenzūrinių žodžių, buvo paminėtas žodis „pydaras“ (b. l. 70). Liudytoja V. B. parodė, kad ji, būdama seniūno kabinete, išgirdo šauksmą „įjunkit elektrą“. Seniūnas A. J. atsakė, kad jis „direktorius, o ne elektrikas“. Liudytoja V. B. buvo netoli lango, matė lauke stovintį I. Š., kuris vartojo necenzūrinius žodžius „bliat, J., pydare, aš tave išpisiu“ (b. l. 70). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti apie įvykį klaidinančius parodymus, jie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, atitinka byloje nustatytus faktus. Pabrėžtina, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusįjį A. J. ir liudytojus A. G., L. Š., B. Č. bei V. B. sieja tarnybinio pavaldumo santykiai, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog minėtų liudytojų parodymai yra neobjektyvūs.

I. Š. gynėjas adv. V.Barkauskas apeliaciniame skunde abejoja liudytojos A. G. parodymų patikimumu nurodydamas, kad ji teismo posėdyje parodė, jog ji liko darbe, kadangi lauke lijo, nors filmuota medžiaga įrodo, kad tą dieną lauke buvo giedra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esanti vaizdo medžiaga nepatvirtina, jog 2009 m. birželio 11 d., po 17 val., nelijo lietus, kadangi joje užfiksuota tik nedidelė dienos dalis, t. y. nuo 17.30 val. iki 17.40 val. (b. l. 87). Be to, pats I. Š. teismo posėdyje parodė, jog kai buvo atvažiavusi policija, jis stovėjo lauke po stogeliu iš koridoriaus pusės, nes lijo (b. l. 68). Dėl šių priežasčių nurodytas teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų R. K., V. P. bei Z. Z. teismo posėdyje duotais parodymais apie tai, jog I. Š. nesakė inkriminuojamų žodžių A. J. atžvilgiu. Liudytojas R. K. parodė, kad jo santykiai su A. J. yra nekokie, nes tarp jų buvo incidentas, kai A. J. melagingai liudijo prieš jį (b. l. 71). Liudytojas V. P. parodė, kad jį su I. Š. sieja darbiniai santykiai, kadangi jis dirba „Žeimenos krantų“ redakcijoje vadybininku (b. l. 91). Be to, R. K., V. P. bei Z. Z. teismo posėdyje parodė skirtingas aplinkybes apie tai, kas dalyvavo pokalbyje su A. J. bei koks buvo pokalbio pobūdis. Liudytojas R. K. parodė, kad diskusija vyko tik tarp jo ir A. J., I. Š. neįžeidinėjo seniūno (b. l. 71). Liudytojas V. P. parodė, kad pokalbyje su A. J. dalyvavo I. Š. ir R. K., pokalbis buvo dalykinis (b. l. 91). Liudytojas Z. Z. parodė, kad pokalbyje dalyvavo jis, A. J. ir R. K., o I. Š. stovėjo nuošaliau, kalba apie elektros atjungimą „Žeimenos krantams“ vyko padidintu tonu (b. l. 99). Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, liudytojų R. K., V. P. bei Z. Z. parodymai vertintini kaip bandymas padėti I. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai įvertino gynybos pateiktas abejones dėl A. J. ir jo pavaldinių liudytojų parodymų apie tariamo įvykio laiko neatitikimą objektyviems įrodymams bei motyvuotai jas atmetė. Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog I. Š. padarė inkriminuojamą veiką 2009 m. birželio 11 d., apie 17.40 val. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas neturi įtakos sprendžiant dėl asmens kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

I. Š. advokatas V.Barkauskas tvirtina, kad nuteistojo veikoje nėra inkriminuojamos nusikalstamos veikos būtinojo objektyvaus požymio – viešo A. J. įžeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, jog įžeidimas yra viešas, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-269/2005, 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis Nr. 2K-385/2005). Byloje nustatyta, kad 2009 m. birželio 11 d., apie 17.40 val., I. Š., būdamas prie įėjimo į Švenčionėlių seniūnijos patalpas durų, t. y. viešoje vietoje, vartojo necenzūrinius žodžius A. J. atžvilgiu. Liudytojai A. G., L. Š., B. Č. ir V. B. teismo posėdyje patvirtino, kad jiems girdint (matant), nuteistasis įžeidinėjo A. J.. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nors Švenčionėlių seniūnijos darbuotojai darbo vietoje buvo po darbo laiko, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Švenčionių rajono savivaldybės administracijos vidaus darbo tvarkos taisyklėse tai nėra draudžiama daryti (b. l. 39-42). Be to, byloje nustatyta, kad I. Š. padarė inkriminuojamą veiką tuo metu, kai vienas iš atvažiavusių darbuotojų lauke ant kopėčių montavo vaizdo stebėjimo kameras. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog I. Š. viešai užgauliai pažemino A. J..

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su I. Š. gynėjo adv. V.Barkausko teiginiu, kad nuteistojo padaryta veika galėtų atitikti Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. numatytą nedidelio chuliganizmo sudėtį. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. ir Lietuvos Respublikos BK 155 str. numatytų priešingų teisei veikų sudėčių pagrindiniai objektai, į kuriuos kėsinamasi veikomis, yra skirtingi: atitinkamai – viešoji tvarka bei asmens garbė ir orumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 2K-421/2007). Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp I. Š. ir A. J. įvyko dėl to, jog buvo išjungta elektra laikraščio „Žeimenos krantai“ redakcijoje. Nuteistojo, nepatenkinto A. J. atsakymu į pateiktą klausimą, pavartoti necenzūriniai žodžiai buvo skirti būtent nukentėjusiajam bei siekiant jį užgauliai pažeminti, t. y. įžeisti A. J. garbę ir orumą, o ne pažeisti viešąją tvarką. Taigi, I. Š. veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

I. Š. advokato V.Barkausko teiginys, kad žodis „bliat“ paprastai yra vartojamas kaip jaustukas ar ištiktukas, vertintina kaip gynybos nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Be to, apeliaciniame skunde nurodyta, kad žodis „pydaras“ turėjo būti pašalintas iš kaltinimo, kadangi jis nebuvo minimas nei A. J. 2009 m. liepos 29 d. skunde, nei 2009 m. birželio 11 d. kolektyviniame pareiškime. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtuose procesiniuose dokumentuose nebuvo detalizuota, kokius necenzūrinius žodžius vartojo I. Š., todėl pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistojo advokatas pagrįstai prašė patikslinti pareikštą kaltinimą (b. l. 12-13). Nukentėjusysis A. J. 2009 m. lapkričio 16 d. pareiškime-prašyme konkretizavo, kad I. Š. įžeidė jį pasakydamas necenzūrinius žodžius „bliat“, „pydaras“, „išpisiu“ (b. l. 33). Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo pašalinti žodį „pydaras“ iš patikslinto kaltinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Nuteistojo I. Š. gynėjo advokato Vyganto Barkausko apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama. Kolegijos pirmininkas Vladislavas Lenčikas Teisėjai Ryšardas Skirtunas Sigita Vainauskienė