Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė savo šeimos narį - sugyventinę V. M.. K. K. 2010 m. gruodžio 16 d., apie 10. 30 val., (duomenys neskelbtini) priklausančiame ir jos teritorijoje esančiame negyvenamajame name, supykęs ant nukentėjusiosios V. M. dėl jos išleistų pinigų, tyčia, sukeldamas didžiules kančias bei fizinį skausmą, sudavė kumščiais, batais apautomis kojomis, medine lenta, metaliniu strypu, metaliniu kotu, metaliniu plaktuku nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 4 smūgius į pilvą, padarydamas pilvo apatinio aukšto vidurio ir abiejų pusių bei gaktoje poodines kraujosruvas bei dėl smūgių į pilvo apačią plyšo didžioji taukinė, plonžarnių pasaitas, o tai sukėlė kraujavimą į pilvaplėvės ertmę, tuo padarydamas nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat sudavė ne mažiau kaip 25 smūgius į rankas, kojas, klubus, pečius, padarydamas poodines kraujosruvas kairio žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, daugybines susiliejančias kraujosruvas ant dešinio peties petinės ataugos, kairio klubo išoriniame priekiniame paviršiuje, kairės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame išoriniame paviršiuje, kairio kelio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio išoriniame nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešinio dilbio vidurinio trečdalio nugariniame paviršiuje (su odos nubrozdinimais), dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus 2–4 delnakaulių projekcijoje, IV–V pirštų krumpliuose, nykščio nugariniame paviršiuje, kairio dilbio, kairio riešo nugariniuose paviršiuose, plaštakos nugariniame paviršiuje, kraujosruvą kairės blauzdos viršutiniame trečdalyje, priekiniame paviršiuje, su odos nubrozdinimu centre. Taip pat sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą, padarydamas 3 kirstines-muštines žaizdas galvos kairėje ir dešinėje pusėse, poodines kraujosruvas galvos plaukuotosios dalies kairio smilkinio-momens vietose, viršugalvio-dešinio momens vietoje, dešinėje speninėje ataugoje, paviršinius odos nubrozdinimus nosies viršūnėje bei nugarėlėje, kraujosruvą su odos nubrozdinimu kaktos kairėje, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, kirstinę–muštinę žaizdą kairiajame momenyje, dėl to lūžo kaukolės kairės pusės kaulai, o tai sukėlė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš lūžusių kaulų bei dangalo kraujagyslių kraujavo virš kietojo dangalo kairėje, dėl to kaukolės smegeninėje ertmėje buvo suspausti galvos smegenys ir dėl to nukentėjusioji V. M. dėl šių sužalojimų mirė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis K. K. apeliaciniame skunde neneigia nužudęs V. M., tačiau nuteistasis nesutinka su jo veikos kvalifikavimu, ginčija nužudymą kvalifikuojančių požymių buvimą jo veikoje, tvirtina, kad V. M. nebuvo jo sugyventinė bei prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatų matyti, kad baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (Lietuvos Respublikos BK 248 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 4 d. nutarime konstatavo, kad žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė yra konstitucinės vertybės; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją asmenims, kurie kėsinasi į savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę, sveikatą, nustatyti griežtą baudžiamąją atsakomybę, kuri būtų diferencijuota atsižvelgiant ir į tokio kėsinimosi pavojingumą. Nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nei nustatytoji Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, taigi Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytu nusikaltimu kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Kaip matyti, minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus šios bylos kontekste, svarbu įvertinti nuteistojo K. K. požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį – V. M., tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, t. y. būtina nustatyti, ar kartu gyvenusių K. K. ir V. M. santykiai gali būti priskiriami šeimos narių, neįregistravusių santuokos (partnerystės), santykiams ir atitinkamai, ar nukentėjusiosios nužudymą galima vertinti kaip šeimos nario nužudymą. Nuteistasis K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parodė, kad V. M. neturėjo kur gyventi, todėl jis priėmė ją gyventi kartu. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis K. K. nors ir neigė, jog V. M. buvo jo sugyventinė, tačiau paaiškino, kad su V. M. jis kartu gyveno nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki gruodžio mėnesio, susituokę jie nebuvo, tačiau jų ūkis buvo bendras, jie parduodavo metalą, akmenis statyboms, uždirbtus pinigus jis ir V. M. dėdavo į vieną vietą, pinigus išleisdavo bendram pragyvenimui, už juos pirkdavo maistą, rūpinosi būstu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno K. K. taip pat nurodė, kad su V. M. jie kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Nors asmenų (įtariamojo, kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo) ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, bet jie yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 str.). Nuteistasis K. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui paaiškino, kad su V. M. jie gyveno kaip vyras ir žmona, miegojo ant vieno čiužinio, abudu bendrai užsidirbdavo pragyvenimui, jis liepdavo V. M. visus uždirbtus pinigus parnešti į namus, kad ji neišleistų pinigų alkoholiui (t. 1, b. l. 172 – 173). Nuteistojo K. K. parodymų viso bylos proceso metu analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejo abipusiai įsipareigojimai vienas kitam, tarpusavio atsakomybė ir savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas kaip šeimos nariams. Nuteistasis K. K. ir V. M. ne tik gyveno viename būste (UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiame negyvenamame name), bet ir vedė bendrą ūkį (pagal savo gyvenimo būdą ir sąlygas), bendrai laikė uždirbtus pinigus, bendrai rūpinosi buities reikalais. Įvertinus kartu gyvenusių K. K. ir V. M. tarpusavio santykių turinį, darytina išvada, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai atitiko santykius šeimos narių, kurie gyveno neįregistravę santuokos (partnerystė). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo K. K. veiksmus įvertino kaip šeimos nario nužudymą bei teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p.

Nuteistasis K. K. apeliaciniame skunde prašo jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., todėl galima suprasti, jog nuteistasis ginčija ir nužudymą kvalifikuojančio požymio, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., buvimą jo veikoje, nors motyvų, kodėl nesutinka su tokia jo veikos kvalifikacija, apeliaciniame skunde ir nenurodo. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jeigu kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Šioje byloje surinktais įrodymais – paties nuteistojo K. K. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, taip pat įvykio vietoje rastų ir paimtų objektų (plaktuko, metalinio koto, metalinio strypo) tyrimą atlikusios specialistės išvada, nustatyta, kad K. K. smūgius savo sugyventinei V. M. sudavė kumščiais, batais apautomis kojomis, medine lenta, metaliniu strypu, metaliniu kotu, metaliniu plaktuku. V. M. K. K. sudavė daugybę smūgių į įvairias kūno vietas - ne mažiau kaip 4 smūgius į pilvą, padarydamas pilvo apatinio aukšto vidurio ir abiejų pusių bei gaktoje poodines kraujosruvas bei dėl smūgių į pilvo apačią plyšo didžioji taukinė, plonžarnių pasaitas, o tai sukėlė kraujavimą į pilvaplėvės ertmę; ne mažiau kaip 25 smūgius į rankas, kojas, klubus, pečius, padarydamas poodines kraujosruvas kairio žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, daugybines susiliejančias kraujosruvas ant dešinio peties petinės ataugos, kairio klubo išoriniame priekiniame paviršiuje, kairės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame išoriniame paviršiuje, kairio kelio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio išoriniame nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešinio dilbio vidurinio trečdalio nugariniame paviršiuje (su odos nubrozdinimais), dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus 2–4 delnakaulių projekcijoje, IV–V pirštų krumpliuose, nykščio nugariniame paviršiuje, kairio dilbio, kairio riešo nugariniuose paviršiuose, plaštakos nugariniame paviršiuje, kraujosruvą kairės blauzdos viršutiniame trečdalyje, priekiniame paviršiuje, su odos nubrozdinimu centre; ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą, padarydamas 3 kirstines-muštines žaizdas galvos kairėje ir dešinėje pusėse, poodines kraujosruvas galvos plaukuotosios dalies kairio smilkinio-momens vietose, viršugalvio-dešinio momens vietoje, dešinėje speninėje ataugoje, paviršinius odos nubrozdinimus nosies viršūnėje bei nugarėlėje, kraujosruvą su odos nubrozdinimu kaktos kairėje, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, kirstinę – muštinę žaizdą kairiajame momenyje, dėl to lūžo kaukolės kairės pusės kaulai. Nuteistojo K. K. nukentėjusiajai V. M. padarytų sužalojimų pobūdis, sužalojimų padarymo mechanizmas, kiekis, nukentėjusiosios žalojimui panaudotų įrankių specifiškumas - medine lenta, metaliniu strypu, metaliniu kotu, metaliniu plaktuku, suduodant dešimtis smūgių į įvairias kūno vietas, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji prieš mirtį jautė dideles kančias, o K. K. tai suvokė ir to siekė, t. y. K. K. gyvybę savo sugyventinei V. M. atėmė itin žiauriai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistojo K. K. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p.

Nuteistasis K. K. apeliaciniame skunde prašo prisipažinimą padarius nusikaltimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti iš nuteistojo K. K. parodymų viso bylos proceso metu, nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino įvykio metu vartojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, neneigė nukentėjusiajai sudavęs daugybę smūgių į įvairias kūno vietas, t. y. nuteistasis K. K. iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau, vien tik esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių pripažinimas dar nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme, kaltininkas turi ir nuoširdžiai gailėtis dėl padarytos nusikalstamos veikos. Tuo tarpu, įvertinus K. K. elgesį po itin žiauraus ir ciniško nusikaltimo padarymo (stipriai sužalotą nukentėjusiąją K. K. paliko vieną namuose, išeidamas nuteistasis išsinešė mobiliojo ryšio telefoną, atimdamas nukentėjusiajai galimybę išsikviesti pagalbą), taip pat nuteistojo požiūrį į nukentėjusiąją V. M. (nuteistasis neigia, jog V. M. buvo jo sugyventinė, kad juos siejo gana artimi ryšiai, po įvykio nuteistasis pasislėpė, nesidomėjo nei kas, nei kur palaidojo V. M.), darytina išvada, kad nuteistasis K. K. dėl padaryto nusikaltimo nesigaili, kritiškai savo elgesio nevertina. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo K. K. esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino.

Nuteistasis K. K. savo apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, už kurios padarymą K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, K. K. nužudė savo sugyventinę veikdamas tyčia, nustatyti du nužudymą kvalifikuojantys požymiai (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. ir 6 p.). Byloje nenustatyta nei K. K. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. K. K. praeityje buvo teistas, šiuo metu teistumas yra išnykęs, administracine tvarka nebaustas. Nuteistasis K. K. niekur nedirba, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Byloje yra duomenų, taip pat ir pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nužudęs V. M. jis apie pusę metų slapstėsi Klaipėdoje ir per tą laiką nužudė dar vieną žmogų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad K. K. yra itin pavojingas visuomenei asmuo, linkęs daryti labai sunkius nusikaltimus, todėl, tik paskyrus ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę K. K., galima pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodytus bausmės tikslus, apsaugoti visuomenės ir valstybės interesus nuo labai pavojingų K. K. veikų. Įvertinus K. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančius požymius, nelaikytina, kad K. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtoji bausmė, nežymiai didesnė už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, yra aiškiai per griežta. Nuteistajam K. K. paskirtoji bausmė atitinka tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, paskirtosios bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.