Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

nuteistojo R. L. gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei (per Zoom platformą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir R. L. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių 10 dienų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant: 1) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas); 2) per 8 mėnesius nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas); 3) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo atveju, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į R. L. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaitytinas bausmės laikas, atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš nuteistojo R. L. priteista 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Civilinės ieškovės UAB „L.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Nuosprendžiu R. L. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. pripažintas kaltu dėl to, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, t. y. jis, 2023 m. kovo 4 d., apie 9.13 val., būdamas prekybos centre UAB „L.“, esančiame Vilniuje, Rasų g. 9A, siekdamas išvengti sulaikymo už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnyje (smulki vagystė), rankomis ir visu savo kūnu stūmė bandantį jį sulaikyti parduotuvės apsaugos darbuotoją – nukentėjusįjį D. J., taip pat R. L. sudavė D. J. vieną smūgį kumščiu į kūną, savo rankomis suko D. J. rankas, šiais veiksmais padarė jam odos nubrozdinimą kairės rankos 3-me piršte, kuris vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais R. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio prašymo, nuteistasis prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

2.1. Apeliaciniame skunde pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis D. J. buvo ne apsaugos darbuotojas, o apsaugos darbuotojas-stažuotojas. Tokias pareigas einantis asmuo gali naudoti fizinę prievartą tik padėdamas apsaugos darbuotojui, pareigūnui ar kitam asmeniui sulaikant teisės pažeidėją bei neviršydamas bendrųjų fizinės prievartos panaudojimų sąlygų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nukentėjusysis veikė vienas, todėl neturėjo teisės sulaikyti nuteistąjį, naudoti fizinę prievartą bei uždėti antrankius. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad jo veiksmuose nėra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

2.2. Toliau skunde nurodoma, kad nukentėjusysis nesilaikė ir kitų Asmens ir turto apsaugos įstatyme numatytų reikalavimų, o būtent – nesuteikė nuteistajam pirmosios pagalbos, neprašė parodyti su savimi turimų daiktų, neprašė leisti juos apžiūrėti. Nukentėjusysis neleido pakvėpuoti grynu oru, kai pripurškė dujų į veidą, užblokavo duris, o jas atblokavus ir nuteistajam išėjus į lauką, skausmingai užlaužė ranką. Nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiojo parodymais, neva prieš uždėdamas antrankius pastarasis tikrino krepšį. Apelianto teigimu, tokius nukentėjusiojo parodymus paneigia byloje esantis vaizdo įrašas.

2.3. Nuteistasis tvirtina, kad prieš jį panaudota jėga buvo neproporcinga. Nukentėjusysis tykojo jo už išėjimo durų ir tik praėjus jas užšoko ant kaklo iš nugaros pusės ir bandė palenkti. Užgulęs ant kaklo dar ir papurškė dujų į veidą, smūgiavo rankomis ir keliu į šonus, spardė iš kojos į blauzdą, neleido išeiti pakvėpuoti grynu oru, stumdėsi, skaudžiai laužė rankas. Prašant nukentėjusiojo liautis, jis nekreipė dėmesio ir vis kartojo pamokysiantis, kaip eiti per jo pamainą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai rodo, kad pastarojo elgesys buvo nepagrįstai agresyvus, jis neleido situacijos išspręsti taikiai bei panaudojo neproporcingą jėgą prieš nuteistąjį.

2.4. Paskutinėje skundo dalyje pasisakoma dėl paskirtos bausmės. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas yra pernelyg ilgas. Pabrėžia turintis nepilnametį vaiką, kurį reikia išlaikyti, nuvesti ir pasiimti iš darželio. Vaiko mama yra dirbanti ir viena nesugebės juo pasirūpinti. Be to, BK 286 straipsnio sankcija numato ir viešųjų darbų bei baudos bausmes.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Posėdžio metu nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame pirmiausia atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo statusą, t. y. akcentuojama, kad pastarasis buvo ne apsaugos darbuotojas, o tik apsaugos darbuotojas-stažuotojas, todėl veikdamas vienas negalėjo naudoti fizinės prievartos prieš nuteistąjį. Be to, nukentėjusiojo panaudota prievarta buvo neproporcinga. Remdamasis tokiais argumentais apeliantas teigia, kad jo veikoje nėra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

6. BK 286 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis D. J. neatitinka specialaus subjekto – viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens statuso. Viešasis administravimas – tai teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Viešojo administravimo subjektu pripažįstamas tik toks fizinis ar juridinis asmuo, kuriam įstatymo nustatyta tvarka suteiktas įgaliojimas atlikti tokias funkcijas. Be to, viešojo administravimo subjektų veikla yra prižiūrima atitinkamų valstybės institucijų, ja yra kuriama visiems visuomenės nariams vienodai prieinama nauda. Taip pat viešojo administravimo subjektai diferencijuojami į konkrečią jų sistemą, jų veiklos sritys taip pat yra aiškiai apibrėžtos.

7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis D. J. dirbo UAB „G.“ apsaugos darbuotoju-stažuotoju (2 t., b. l. 169-170). Tokias pareigas einančio darbuotojo pareiginiai nuostatai įpareigoja apsaugos darbuotojus-stažuotojus, be kita ko, saugoti turtą, asmenis ir kitus objektus, sulaikyti teisės aktų pažeidėjus tik saugomo objekto teritorijoje (2 t., b. l. 171-173). Taigi apsaugos darbuotojas-stažuotojas, dirbdamas kartu su apsaugos darbuotoju, įgyvendina jiems priskirtas funkcijas konkrečiame objekte, dėl kurio saugos bendrovė ir fizinis ar juridinis yra sudarę sutartį. Tokia veikla neatitinka viešojo administravimo subjektų atliekamos veiklos požymių, todėl negali būti prilyginama nei administracinėms, nei kitoms viešosioms paslaugoms, kadangi nėra viešajam administravimui būdingų būtinųjų esminių požymių – įgaliojimo atlikti viešąjį administravimą, veiklos pobūdžio bei visuomenės nariams vienodai prieinamos naudos. Pabrėžtina ir tai, kad nukentėjusysis dirbo bendrovėje „G.“, kuri yra pelno siekiantis privatus juridinis asmuo, teikiantis komercines saugos paslaugas. Nei šiai bendrovei, nei joje dirbusiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka nėra suteiktas viešojo administravimo subjekto statusas. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusysis D. J. neatitinka viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens statuso, todėl nuteistojo R. L. veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.

8. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad nukentėjusysis išvis negalėjo jo sulaikyti, naudoti fizinio smurto, kadangi dirbo vienas, o apsaugos darbuotojas-stažuotojas gali naudoti fizinę prievartą tik padėdamas apsaugos darbuotojui. Kaip matyti iš apsaugos darbuotojo-stažuotojo pareiginių nuostatų, tokias pareigas einantis asmuo vykdyti pareigybės aprašyme priskirtas funkcijas, taip pat ir sulaikyti asmenis, naudoti fizinę prievartą, gali tik kartu su tiesioginiu vadovu ar apsaugos darbuotoju (9 punktas) (2 t., b. l. 171-173). Tokios nuostatos visiškai atitinka ir Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. L., darantį administracinį nusižengimą, numatytą ANK 108 straipsnyje, sulaikė D. J.. Nors UAB „G.“ pateiktuose duomenyse nurodyta, jog kartu su nukentėjusiuoju saugomame objekte įvykio dieną dirbo ir apsaugos darbuotojas S. B. (2 t., b. l. 168), tačiau byloje esančių įrodymų visuma paneigia šią aplinkybę. Pirma, vaizdo kameromis, sumontuotomis skirtingose parduotuvės vietose, neužfiksuotas joks kitas apsaugos darbuotojas. Nukentėjusiajam sulaikant R. L. kartu su pastaruoju taip pat nebuvo jokio kito apsaugos darbuotojo. Antra, apklausiamas D. J. nuosekliai tvirtino, kad tai jis sulaikinėjo alkoholinius gėrimus vagiantį R. L., jam į pagalbą atėjo tik parduotuvės darbuotojas T. P., o apsaugos ekipažas atvažiavo vėliau (1 t., b. l. 40-41; 2 t., b. l. 60-64). Iš vaizdo įrašo matyti, kad dėl vykusių grumtynių, nuteistojo siekio išsilaisvinti ir pabėgti sulaikymo veiksmas truko bent keletą minučių, tačiau per šį laiką apsaugos darbuotojas nepasirodė, sulaikyti pažeidėją nukentėjusiajam padėjo ne apsaugos darbuotojas, o į pagalbą atskubėjęs nukentėjusiojo nurodytas parduotuvės darbuotojas (kaip nustatyta, kasoje dirbęs T. P.). Be to, šalia trumpai buvo ir kitas parduotuvės darbuotojas. Tuo tarpu apsaugos darbuotojas automobilių aikštelėje pasirodė gerokai vėliau, t. y. kai buvo iškviestas papildomas ekipažas. Apklausiamas kaip liudytojas T. P. patvirtino, kad jam dirbant kasoje apsaugos darbuotojas pranešė apie įtartiną asmenį, kuris gali bandyti vogti prekes. Po kiek laiko įtartinas asmuo praėjo pro jo kasą ir prie išėjimo buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo, jis (T. P.) nuėjo pastarajam padėti sulaikyti pažeidėją (1 t., b. l. 91-92; 2 t., b. l. 60-64). Taigi byloje aiškiai nustatyta, kad apsaugos darbuotojas-stažuotojas D. J. R. L. sulaikinėjo vienas, kartu su juo faktiškai nedirbo joks kitas apsaugos darbuotojas, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad D. J. veiksmai neatitinka apsaugos darbuotojo-stažuotojo pareiginių nuostatų bei Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatyme numatytų reikalavimų.

9. Vis dėlto 8 pastraipoje nustatytos aplinkybės dėl apsaugos darbuotojo-stažuotojo veiksmų nereiškia, kad D. J. apskritai negalėjo sulaikyti teisės pažeidėjo ir, reaguodamas į pastarojo pasipriešinimą, panaudoti smurtinius veiksmus. ANK 14 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teisę kiekvienam sulaikyti asmenį, kuris aktyviais veiksmais bando išvengti sulaikymo dėl padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo. Tokiam asmeniui priešinantis, sulaikančiojo asmens veiksmams atremiant pasipriešinimą taikomos būtinosios ginties taisyklės, numatytos ANK 13 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistajam atėjus į parduotuvę ir į krepšį kraunant alkoholinius gėrimus, parduotuvėje dirbęs D. J. iškart suprato apie pastarojo siekį pagrobti šias prekes. Nukentėjusysis paaiškino supratęs, kad apeliantas ketina pagrobti prekes, kadangi tuo metu dar buvo rytas ir nebuvo prasidėjusios alkoholio prekiavimo valandos. Be to, jis atpažino R. L. kaip asmenį, darantį vagystes. Tokias aplinkybes akivaizdžiai patvirtina ir vaizdo kamerų įrašai. Iš jų matyti, kad nuteistasis į maišą susidėjo alkoholinius gėrimus, kurį laiką dar vaikščiojo po parduotuvę ir, esant tinkamam momentui, kai į parduotuvės vidų užėjo kitas pirkėjas ir atsidarė automatiniai vartai, iškart bandė pro juos pasišalinti iš parduotuvės salės. Taigi nukentėjusysis aiškiai suprato, kad R. L. neįsigijo jokių prekių, o, susidėjęs jas į krepšį, bandė staiga pasišalinti, dėl ko akivaizdu, kad D. J. turėjo teisę jį sulaikyti. Pažymėtina, kad ne tik iš paties nukentėjusiojo parodymų, tačiau ir vaizdo kameromis užfiksuotos medžiagos matyti, kad tik po to, kai pats nuteistasis R. L. aktyviais veiksmais bandė išvengti sulaikymo, stumdė bei tampė nukentėjusįjį, sudavė šiam smūgį, prieš pastarąjį buvo panaudota fizinė prievarta, t. y. D. J. aktyvūs veiksmai, panaudojant ir fizinį smurtą, sekė tik po paties nuteistojo nusikalstamų smurtinių veiksmų. Taigi susiklosčiusioje situacijoje po to, kai buvo grobiamas parduotuvės turtas, nukentėjusysis visiškai pagrįstai bandė sulaikyti R. L. ir tik po pastarojo panaudotų smurtinių veiksmų atsakė panašiais veiksmais gindamasis bei sulaikydamas jau ne tik administracinį nusižengimą, bet ir nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

10. Nėra pagrindo pritarti nuteistajam, kad prieš jį panaudota fizinė prievarta buvo neproporcinga. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis tik bandė sulaikyti pažeidėją, užtverti jam praėjimo kelią neatlikdamas jokių smurtinių veiksmų. Nuteistajam ne kartą bandant ištrūkti, sukant rankas, suduodant ir smūgį į nukentėjusiojo viršutinę kūno dalį, pastarasis taip pat atsakė smurtiniais veiksmais, kurie pagal jų pobūdį ir intensyvumą niekaip negali būti vertinami kaip neproporcingi. Nuteistojo nurodomos aplinkybės apie nukentėjusiojo suduotus smūgius rankomis, keliu, spyriu koja, neleidimu išeiti pakvėpuoti dėl papurkštų dujų, aiškiai neatitinka byloje esančių vaizdo įrašų bei kitų apklaustų asmenų parodymų.

11. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs odos nubrozdinimu kairės rankos 3-me piršte ir dešiniajame kelyje (1 t., b. l. 54). Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino nubrozdinimą kelio srityje, kadangi, kaip konstatavo, šį sužalojimą lėmė paties nukentėjusiojo veiksmai jam pargriuvus dėl slidžios dangos, kai jis bandė vytis bėgantį R. L.. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu neigė tyčia smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau paaiškino, kad gynėsi nuo jo veiksmų, galėjo ir pastumti (1 t., b. l. 117-118). Teisiamojo posėdžio metu R. L. negalėjo tiksliai įvardinti savo veiksmų prieš nukentėjusįjį, neigė sudavęs smūgius, pažymėjo, kad galėjo laikyti nukentėjusiojo ranką, jį pastumti, tačiau tuo pačiu tikino buvęs ramus, niekam nesipriešinęs (2 t., b. l. 77-81). Tokia nuteistojo parodymų dalis apie neva jo ramų elgesį, nesipriešinimą, per mažus antrankius, nukentėjusiojo neproporcingus veiksmus akivaizdžiai neatitinka byloje užfiksuotų aplinkybių. Pažymėtina, kad nukentėjusysis, kuris tvirtino, kad rankos pirštas jam buvo sužalotas grumtynių metu, negalėjo nurodyti tikslaus sužalojimo momento, svarstė, kad pirštas galėjo būti sužalotas ir bandant uždėti antrankius arba nuteistajam sugriebus už rankos (1 t., b. l. 40-41; 2 t., b. l. 60-64). Įvertinus vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, kuriose matyti nuteistojo aktyvūs veiksmai ne vieną kartą tempiant nukentėjusįjį už rankos, bandant išsilaisvinti sukant rankas, šias aplinkybes vertinant kartu ir su specialisto išvada, apklaustų asmenų parodymais, nekyla abejonių, kad odos nubrozdinimas kairės rankos 3-me piršte, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymą, padarytas sąmoningais nuteistojo R. L. veiksmais.

12. Taigi esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. L. 2023 m. kovo 4 d., apie 9.13 val., būdamas prekybos centre UAB „L.“, esančiame Vilniuje, Rasų g. 9A, siekdamas išvengti sulaikymo už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 108 straipsnyje (smulki vagystė), rankomis ir visu savo kūnu stūmė bandantį jį sulaikyti parduotuvės apsaugos darbuotoją-stažuotoją – nukentėjusįjį D. J., taip pat R. L. sudavė D. J. vieną smūgį kumščiu į kūną, savo rankomis suko D. J. rankas, šiais veiksmais padarė jam odos nubrozdinimą kairės rankos 3-me piršte, kuris vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais R. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad tokia situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nuteistojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už lengvesnį nusikaltimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma sudaro kaltinamajame akte nurodyto ir pirmosios instancijos teismo nustatyto nusikaltimo požymių visumos dalį, nepažeidžia nuteistojo teisės į gynybą. Šis pakeitimas yra palankus nuteistajam, pastarasis turėjo galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių ir ginčyti tiek faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamojo įstatymo požymius. Darant išvadą, kad šioje konkrečioje situacijoje nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės į gynybą, atsižvelgtina į tai, kad dėl pasikeitusio veikos kvalifikavimo nuteistojo gynyba nebūtų buvusi kitokia.

13. Nuteistojo R. L. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 286 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir naujos bausmės už šią nusikalstamą veiką paskyrimo klausimas.

14. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

15. Spręsdama skirtinos bausmės klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad R. L. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmes. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, aktyviais ir pasikartojančiais veiksmais siekiant išvengti sulaikymo dėl padaryto administracinio nusižengimo, visgi ilgesnio gydymo reikalaujantys sužalojimai nukentėjusiajam nebuvo padaryti. Nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas, lengvinančių aplinkybių nėra. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo R. L. buvo teistas iš viso 5 kartus Lietuvoje ir vieną kartą Didžiojoje Britanijoje (1 t., b. l. 148-153). Kaip minėta, nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Praėjus kelioms dienoms po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nuteistajam buvo priimtas baudžiamasis įstatymas, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje (1 t., b. l. 159-162). Be to, R. L. sistemingai daro ir įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus, paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 167-175), ilgą laiką niekur nedirba (1 t., b. l. 177-178), nėra duomenų apie jokią pastarojo pozityvią veiklą. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, galima pagrįstai spręsti, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti bei daryti kitokius teisės pažeidimus, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant artimą straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė bendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, pridedant tokią pat bausmės dalį, kurią buvo pridėjęs ir pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 (vienerių) metų 6 mėnesių terminui su įpareigojimais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas terminas ir įpareigojimai pagal byloje nustatytas aplinkybes ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus yra tinkami, juos švelninti nėra pagrindo.

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2023 m. gruodžio 20 d. pateikė teismui pažymą, kuria iš nuteistojo R. L. valstybės naudai prašoma priteisti 123,33 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (2 t., b. l. 188, 89).

17. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, sprendžia dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš kaltinamojo, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

18. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), ir į tai, jog nuteistasis neturėjo pasirinkęs gynėjo, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius R. L. parinko advokatę Kristiną Sandaraitę-Butvilienę, kurią teismas paskyrė nuteistojo gynėja advokate (2 t., b. l. 161). Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjas nuteistajam buvo paskirtas teismo iniciatyva, kas reiškia, kad nuteistasis neturėjo teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nėra suderinamas su jo teise į gynybą. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nuteistojo skundas buvo tenkintas iš dalies, be to, pažyma gauta jau po, kai išnagrinėjęs bylą teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, t. y. iki baigiant išnagrinėti bylą nesudarant galimybės informuoti nuteistąjį apie gautą prašymą dėl galimo išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo R. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti:

R. L. nusikalstamą veiką iš BK 286 straipsnio perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti R. L. laisvės atėmimo bausmę 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir R. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 mėnesiams 10 dienų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą galutinę bausmę įskaityti bausmę, atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 7 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, R. L. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų 6 mėnesių laikotarpiui, paliekant nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš R. L. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.