- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-1108-565/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34307-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- R. V.
- Atsakovas
- ERGO Insurance SE Lietuvos filialui
- Trečiasis asmuo
- V. Č.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo ir 2016 m. lapkričio 8 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui dėl draudimo išmokos išieškojimo, trečiasis asmuo V. Č.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 634,56 Eur turtinę žalą, 250 Eur neturtinę žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad 2014 m. gegužės 12 d. (duomenys neskelbtini), įvyko autoįvykis, kurio metu ieškovo vairuojamas automobilis SAAB 9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo tempiamas automobilio F. P., Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo D. D.. Ieškovui važiuojant pagrindine gatve iki artimiausio galimo apsisukimo ir bandant įvažiuoti į šalutinį kelią kairėje pusėje, į ieškovo automobilį įvažiavo trečiojo asmens V. Č. vairuojamas automobilis M. B. E 220, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Visi dalyvavę autoįvykyje asmenys užpildė eismo įvykio deklaraciją ir nubraižė schemą. Dėl įvykio kaltu prisipažino automobilio F. P. vairuotojas D. D., kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas. Ieškovas pranešė atsakovui apie autoįvykį, tačiau šis, atlikęs tyrimą, atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atlikus eismo įvykio dalyvių R. V., V. Č. ir D. D. praneštų eismo įvykio aplinkybių tyrimą, buvo nustatyta, jog eismo įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokios buvo praneštos, kadangi eismo įvykių tyrimo specialistas dr. V. M., vadovaudamasis žalos administravimo metu surinkta medžiaga ir atlikęs ekspertinį tyrimą, savo išvadoje konstatavo aplinkybes, kad automobilių M. B. E220, valst Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio SAAB 9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai tik sąlyginiai, be to, automobilis SAAB 9-5 prieš susidūrimą su M. B. E 220 turėjo esminius detalių, esančių automobilio priekyje ir variklio skyriuje, sugadinimus dėl deformuojančio poveikio kryptimi iš priekio ir per visą priekio plotį, todėl deklaruoti eismo įvykio dalyvių parodymai yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šią specialisto išvadą, akivaizdu, kad vairuotojas D. D. neteisėtai prisiėmė autoįvykio kaltę, todėl atsakovas 2014 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui. Trečiasis asmuo sutiko su ieškovo ieškinio reikalavimais, nurodydamas, kad šis eismo įvykis turi būti laikytinas draudžiamuoju įvykiu ir ieškovui turi būti išmokėta draudimo išmoka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 550 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 12 d. 1.00 val. nakties Mokslininkų g., Vilniuje, buvo užfiksuotas eismo įvykis, kuriame dalyvavo transporto priemonės M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama trečiojo asmens V. Č., F. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama (t. y. tempiančioji) D. D. ir SAAB/9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama (t. y. tempiamoji) ieškovo. Autoįvykio metu buvo sugadinti du automobiliai – trečiojo asmens M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo SAAB/9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio kaltininku prisipažino D. D.. Ieškovas su pretenzija kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Iš byloje esančios UAB „Impulsana“ 2014 m. birželio 23 d. specialisto išvados nustatyta, jog automobilių M. B. E220 ir SAAB 9-5 sugadinimai yra tik sąlyginiai, be to, automobilis SAAB 9-5 prieš susidūrimą su M. B. E 220 turėjo esminius detalių, esančių automobilio priekyje ir variklio skyriuje, sugadinimus dėl deformuojančio poveikio kryptimi iš priekio per visą priekio plotį, todėl pagal sugadinimų pobūdį šio automobilio sugadinimai yra būdingi susidūrimui su standžiu horizontaliu elementu, kurio apatinė briauna buvo kiek mažesniame, negu 50 cm aukštyje, ir visiškai tikėtina, kad iki susidūrimo su automobiliu M. B. buvo suveikusios automobilyje SAAB 9-5 abi saugos oro pagalvės, apsaugančios nuo frontinio smūgio, todėl padaryta išvada, jog deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai yra nepagrįsti. Šios išvados pagrindu atsakovas pateikė ieškovui pranešimą apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo paskirta eismo įvykio aplinkybių ekspertizė, kurią buvo pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams, užduodant klausimus, ar visi automobilių M. B. E220 ir SAAB 9-5 sugadinimai padaryti tarpusavio kontakto metu ir ar eismo įvykio dalyvių parodymai techniniu požiūriu yra pagrįsti (c. b. Nr. 2-2047-647/2015). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. spalio 22 d. ekspertizės akte pateikta ekspertų išvada, kad automobilių Mercedes-Benz E220 ir SAAB 9-5 sugadinimai, matomi tyrimui pateiktose fotografijose, susidarė šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu; automobiliai Mercedes-Benz E220 ir SAAB 9-5 susidūrė ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis: automobiliui Mercedes-Benz E220 važiuojant 50 km/h greičiu, o automobiliui SAAB 9-5 - 20 km/h greičiu. Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs ieškovo V. Č. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos išieškojimo, tretieji asmenys ERGO Insurance SE Lietuvos filialas ir R. V., 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu atmetė ieškinį, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog šio ginčo faktinės aplinkybės yra identiškos kitoje jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2047-647/2015 nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. šiuo atveju yra beveik analogiškas ieškovo ieškinyje ir dublike nurodytas teisinis argumentavimas, be to, abu ginčai kilo iš to paties autoįvykio, dėl tų pačių faktinių aplinkybių ir taikant tą patį teisinį reglamentavimą bei tarp tų pačių eismo įvykio dalyvių, todėl tokiais atvejais vienoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės tampa prejudiciniais faktais kitoje civilinėje byloje. Be to, ši civilinė byla šalių prašymu buvo sustabdyta iki įsiteisės procesinis sprendimas (nutartis), priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2047-647/2015, todėl šiuo atveju teismas privalo vadovautis analogiškoje civilinėje byloje priimta ir įsiteisėjusia aukštesnės instancijos teismo nutartimi ir joje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartyje konstatavo, kad automobilių sugadinimai buvo padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis ir atsakovui pagrįstai kilo abejonė, kad tai galėjo būti inscenizuotas eismo įvykis, siekiant gauti draudimo išmoką; šiuo atveju būtent 2015 m. spalio 22 d. ekspertizės akto išvadų antroji dalis pagrindžia visus byloje išanalizuotus duomenis. Teismas padarė išvadas, kad Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės išvada, tiek eksperto V. M. išvada patvirtino aplinkybes, jog automobilių sugadinimai buvo padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, ieškovas neginčijo Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės išvados, tačiau norėdamas įrodyti ieškinio pagrįstumą, išskyrė iš minėtos ekspertizės išvados konteksto tik keletą ieškovui naudingų teiginių ir prašė juos vertinti, kaip atskirus rašytinius įrodymus, bei atsietai nuo visos kitos civilinės bylos medžiagos. Tačiau teismas nurodė, kad įrodymus (ekspertų išvadas) vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą bylos aplinkybių ir visų įrodymų ištyrimu bei visetu, todėl ieškovo argumentus apie autoįvykio aplinkybes atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teismas sprendė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, jog nurodytas eismo įvykis yra draudiminis įvykis. Teismas nurodė, kad šiuo atveju yra taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes byloje kilo draudimo teisiniai santykiai, ir padarė išvadą, kad atsakovas 2014 m. liepos 1 d. atsisakė patenkinti ieškovo pretenziją, todėl būtent nuo šio atsakovo atsisakymo momento yra skaičiuotinas 1 m. ieškinio senaties terminas, kuris baigėsi 2015 m. liepos 1 d. (imtinai). Teismas nurodė, kad ieškovas, žinodamas apie sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, galėjo kreiptis į teismą laiku, tačiau šiuo atveju ieškinį teisme ieškovas pareiškė tik 2015 m. spalio 5 d., t. y. praleidęs 1 m. ieškinio senaties terminą. Teismas, atsižvelgdamas, kad šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai ir ieškovas pareiškė ieškinį praleidęs ieškinio senaties terminą, nenurodydamas jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu (CK 1.131 str. 1 d.). Teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovo atsakovo naudai priteisė 550 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p.). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 8 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 121,17 Eur išlaidų už eksperto V. M. dalyvavimą teismo posėdyje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas R. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir 2016 m. lapkričio 8 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Vilniaus rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimais dėl šio autoįvykio pagal V. Č. ieškinį, tačiau V. Č., neturėdamas lėšų susimokėti žyminį mokestį bei savo atstovui už teisinių paslaugų teikimą, neskundė sprendimų kasacine tvarka, o Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje perrašydamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje 2016 m. birželio 13 d. nutartį, pažeidė CPK 185 str. reikalavimus. Šioje civilinėje byloje kilo pagrindiniai klausimai, ar įvyko nagrinėjamas autoįvykis ir ar automobilių M. B. ir SAAB 9-5 sugadinimai padaryti būtent šiems automobiliams susidūrus. Vykstant tyrimui draudimo bendrovėje, buvo vengiama bendrauti, tiksliai apžiūrėti automobilį, eksperto asistentas naudojo tik mobilaus telefono fotokamerą, ieškovo paprašytas, fotografavo įvykio vietą, nutrūkusį smūgio metu trosą, ieškovas buvo pakviestas duoti parodymus antrą kartą, tik šį kartą pas transporto priemonių žalų ekspertą Č. S.. Ieškovo pagalbos dėl pasiūlymo apžiūrėti ir kitus automobilius buvo atsisakyta, ieškovas tik buvo paprašytas parašyti prašymą pagalbos centrui dėl įrašyto pokalbio išdavimo, nors ieškovas žinojo, kad nebus išduotas toks pokalbio įrašas, taigi tai buvo skirta tik vilkinti laiką.Atsakovas paprašė ištirti autoįvykį pas nepriklausomą ekspertą V. M., kuris atsakovui jau yra atlikęs ne vieną analizę. Pažymi, kad dauguma jo išvadų yra analogiškos kaip ir šioje byloje, t. y. autoįvykis įvyko ne tomis aplinkybėmis, kurias nurodo autoįvykio dalyviai, o kitomis. V. M. atliko automobilio SAAB 9-5 AERO skaičiavimus iš nuotraukų, darytų telefonu, kuriose nėra pamatuoti sugadinimai, o tik matomi be prietaisų nustatant mastelį, taip pat nebuvo atkeltas variklio dangtis pažiūrėti ir užfiksuoti sugadinimai po juo, nebuvo įvertinti ir kelio dangos nelygimai, kurie posūkio metu daro didelę paklaidą nustatant smūgio kampą.Nėra reikšminga aplinkybė, ar ieškovo automobilis SAAB 9-5 eismo įvykio metu stovėjo, ar judėjo 20 km/val. greičiu. Kaip matyti iš teisme apklaustų liudytojų (ekspertų) ir policijos pareigūno parodymų, nei vienas iš jų nepaneigė fakto, kad šis autoįvykis įvyko ir jo metu buvo apgadinti du automobiliai, tačiau kilo abejonių dėl deklaracijoje nurodytų važiavimo greičių. Pažymi, kad ieškovas tyrimo metu ir teisme nagrinėjant bylą tvirtino, kad traukiant jo automobilį Mokslininkų gatve, greitis buvo iki 20 km/h, o darant posūkį D. D. vairuojamas automobilis F. P. įstrigo žvyrkelyje ir sustojo, tuo metu sustabdė ir ieškovas savo vairuojamą automobilį SAAB 9/5, t. y. automobilis M. B. trenkėsi į ieškovo stovintį automobilį ir todėl automobilių padėtys po susidūrimo visiškai atitinka ekspertų išvadoms. Pažymi, kad specialistų pateiktos išvados nėra vienareikšmės, jos suformuotos kaip tikėtinos prielaidos, neatsižvelgiant į eismo dalyvių galimus veiksmus eismo įvykio metu, eismo įvykis sumodeliuotas remiantis kompiuterine programa, todėl nėra pagrindo išvadas pripažinti objektyviomis ir konstatuoti, kad automobiliai buvo daužomi tyčia, siekiant gauti naudos. Atsakovo keliamos abejonės dėl eismo įvykio dalyvių sąžiningumo yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais argumentais ir vertintinos kaip vengimas išmokėti draudimo išmoką. Šioje byloje yra pakankamai surinkta įrodymų, patvirtinančių draudiminį autoįvykį, o kitos aplinkybės nėra tiek reikšmingos, kad būtų pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.Lietuvos banko Priežiūros tarnyba jokio tyrimo neatliko, o sprendimas yra paremtas specialisto V. M. neteisinga išvada, t. y. perrašyta tai, ką surašė šis specialistas ir atsakovas. Pažymi, kad atsakovo paskutinis atsakymas į ieškovo pareikštas pretenzijas dėl draudimo išmokos išmokėjimo buvo paruoštas 2014 m. gruodžio 16 d., be to, šis ginčas buvo sprendžiamas ir Lietuvos banko Priežiūros tarnyboje. Kaip matyti iš 2014 m. spalio 24 d. rašto, ieškovo ir atsakovo ginčo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas iki 2014 m. gruodžio 26 d. Be to, Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas, o vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką laikantis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų dėl ginčo išnagrinėjimo sustabdo ieškinio senaties terminą.Atsakovas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo 496,10 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. Šioje civilinėje byloje teisinis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl ieškovo ir trečiojo asmens atsakovui deklaruoto eismo įvykio aplinkybių tikrumo, realumo, įvykio inscenizavimo. Pažymi, kad to paties deklaruoto eismo įvykio aplinkybės buvo nagrinėjamos ir vertinamos kitoje civilinėje byloje, iškeltoje pagal V. Č. ieškinį atsakovui AB Lietuvos draudimas, trečiaisiais asmenimis joje dalyvavo R. V. ir ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.Pažymi, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pagrįstai vadovavosi kitoje civilinėje byloje (Nr. 2A-1593-467/2016) nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su deklaruojamu įvykiu, deklaruojamo įvykio dalyvių elgesiu, jų vertinimu, nes toje byloje dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra ir šios civilinės bylos dalyviai (R. V., V. Č., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas). Be to, ši civilinė byla jos šalių prašymu buvo sustabdyta iki įsiteisės Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2047-647/2015.Pažymi, kad nei V. Č., nei R. V., nei kiti proceso dalyviai kasacine tvarka neskundė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1593-467/2016, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Jeigu V. Č. turtinė padėtis iš tiesų būtų buvusi bloga, jis turėjo galimybę prašyti atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar prašyti atidėti jo mokėjimą, taip pat kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.Teismo posėdyje apklausti ekspertai patvirtino savo anksčiau duotas išvadas, jokių naujų duomenų, dėl kurių išvados turėtų keistis, nebuvo pateikta. Taip pat nei ieškovas R. V., nei trečiasis asmuo V. Č. neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės, nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą naujam ekspertiniam tyrimui.Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdyje ieškovas R. V. pripažino, kad dėl siekio nusikalstamu būdu iš atsakovo gauti draudimo išmoką (inscenizuojant draudžiamąjį įvykį) jau yra anksčiau patrauktas atsakomybėn baudžiamojo proceso įstatymo numatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis skundas atmestinas.2014 m. gegužės 12 d. 1.00 val. nakties (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo transporto priemonės M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama trečiojo asmens V. Č., F. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama (t. y. tempiančioji) D. D. ir SAAB/9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama (t. y. tempiamoji) ieškovo. Eismo įvykio metu buvo apgadinti du automobiliai – trečiojo asmens M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo SAAB/9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio kaltininku prisipažino D. D., kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas. Atsakovas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, nurodęs, kad iš ieškovo nurodytų eismo įvykio aplinkybių nėra galimybės nustatyti būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos automobiliui SAAB 9-5, priežastinio ryšio su automobilio F. P. vairuotojo veiksmais). Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 634,56 Eur turtinę žalą, 250 Eur neturtinę žalą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Skundžiamu 2016 m. spalio 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo kaip draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką ieškovui už eismo įvykio metu ieškovui priklausančiam automobiliui padarytą žalą.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2012). Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad ieškovas nenurodė naujų konkrečių aplinkybių ir argumentų, kurie nebūtų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, taigi šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, priėmė neteisingą sprendimą.Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Pagal CK 1.127 str. 1 d. nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 177/2014).Ieškovas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis praleido ieškinio reikalavimams, kilusiems iš draudimo teisinių santykių, taikomą 1 m. senaties terminą, kadangi paskutinis atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką ieškovui buvo pateiktas 2014 m. gruodžio 16 d. raštu (o ne 2014 m. liepos 1 d.), tačiau šalių ginčo nagrinėjimo Lietuvos banke terminas buvo pratęstas iki 2014 m. gruodžio 26 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką laikantis nustatytų reikalavimų dėl ginčo išnagrinėjimo sustabdo ieškinio senaties terminą (ginčo metu galiojusio Lietuvos banko įstatymo 47 str. 15 d.). Nors šiuo atveju atsakovas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, tačiau, kaip Lietuvos Banko Priežiūros tarnyba 2014 m. rugsėjo 4 d. raštu nurodė ieškovui, vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką sustabdo ieškinio senaties terminą, o 2014 m. spalio 24 d. raštu šalių ginčo nagrinėjimo terminą pratęsė iki 2014 m. gruodžio 26 d. (imtinai) (I t., 112-113). Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu atsisakė tenkinti ieškovo pareiškimą dėl ginčo nagrinėjimo, konstatavusi, kad pareiškėjo (šioje byloje ieškovo) reikalavimas mokėti draudimo išmoką, atlyginančią transporto priemonei SAAB 9-5 padarytą žalą, yra nepagrįstas (I t., 92-96). Kadangi ieškovas ieškinį pareiškė 2015 m. spalio 5 d., darytina išvada, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 7 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia sietina su atsakovo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu, kuriuo atsisakoma mokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovas šioje byloje ieškinio senaties termino nepraleido, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamos bylos galutinio rezultato nekeičia, kadangi pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą iš esmės, atskleidė visas turinčias teisinės reikšmės priimti teisingą sprendimą aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą ieškovo ieškinį atmesti.Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo eismo įvykis yra laikytinas nedraudiminiu (galimai inscenizuotu) ir ieškovas neįrodė atsakovui taikytinos civilinės atsakomybės pagrindų, o atsakovas įrodė, jog neturi pareigos išmokėti draudimo išmoką ieškovui, taip pat, ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai šioje byloje vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1593-467/2016 nustatytais prejudiciniais faktais, taip pažeisdamas CPK 185 str. reikalavimus. Su ieškovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba kitam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 str.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-316/2013).Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Vienoms iš tokių aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, priklauso prejudiciniai faktai. Esminę reikšmę šioje byloje turi tai, kad šio ginčo faktinės aplinkybės yra jau nustatytos išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2047-647/2015, kurioje Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu atmetė ieškovo V. Č. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos išieškojimo (tretieji asmenys ERGO Insurance SE Lietuvos filialas ir R. V.), o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad nurodytoje ir šioje nagrinėjamoje bylose dalyvaujančios šalys yra tos pačios (t. y. R. V., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas ir V. Č.), tik skiriasi jų procesinės padėtys, ginčai abiejose bylose kilo iš to paties 2014 m. gegužės 12 d. eismo įvykio, dėl tų pačių faktinių aplinkybių ir taikant tą patį teisinį reglamentavimą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-2047-647/2015 buvo nustatyti prejudiciniai faktai, turintys teisinės reikšmės šioje byloje, Nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-2047-647/2015 įsiteisėjusiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais buvo konstatuota, kad automobilių sugadinimai buvo padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat šioje byloje buvo įvertinti ir išanalizuoti UAB „Impulsana“ 2014 m. birželio 23 d. specialisto išvada (I t., 64-88), kurioje nustatyta, kad automobilių M. B. E220 ir SAAB 9-5 sugadinimai yra tik sąlyginiai, automobilis SAAB 9-5 prieš susidūrimą su M. B. E220 turėjo esminius detalių, esančių automobilio priekyje ir variklio skyriuje, sugadinimus, ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. spalio 22 d. ekspertizės aktas (I t., 126-133), kuriame padaryta išvada, jog automobilių Mercedes-Benz E220 ir SAAB 9-5 sugadinimai susidarė šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu, tačiau šie automobiliai susidūrė ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Ieškovo teiginys, kad V. Č. neskundė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1593-467/2016 kasacine tvarka, nes neturėjo lėšų sumokėti žyminį mokestį ir savo atstovui už teisinių paslaugų teikimą, neturi teisinės reikšmės, kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas nagrinėjant šią bylą įsiteisėjo ir jame nustatytais prejudiciniais faktais pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisėtai bei privalomai vadovavosi, padarydamas išvadą, kad 2014 m. gegužės 12 d. įvykęs eismo įvykis, iš kurio ieškovas kildina reikalavimą atsakovui mokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudiminiu, dėl to atsakovui kaip draudikui neatsirado prievolė mokėti draudimo išmokos ieškovui.Ieškovo argumentai, kad vykstant tyrimui draudimo bendrovėje, buvo vengiama bendrauti, tiksliai apžiūrėti automobilį, buvo naudojama tik mobilaus telefono fotokamera, ieškovo pagalbos buvo atsisakyta, ir atsakovas atliko veiksmus, vilkinančius tyrimo laiką, o specialistų pateiktos išvados nėra vienareikšmės, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti, todėl vertintini kaip deklaratyvūs. Ieškovas, nesutikdamas su byloje pateiktų specialisto ir eksperto išvadomis, neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės, nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą naujam ekspertiniam tyrimui, o ieškovo pateikta nepriklausomo turto vertintojo E. L. transporto priemonės SAAB 9-5 vertinimo išvada leidžia įvertinti turto vertę prieš ir po automobilio apgadinimo, taip pat automobilio atkūrimo (remonto) kaštus, tačiau ne išsiaiškinti ginčo eismo įvykio priežastis ir aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo nesutikimo su nurodytomis specialisto ir eksperto išvadomis motyvai jau yra įvertinti tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų civilinėje byloje Nr. 2-2047-647/2015, tiek Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendime, o kartu su šiuo apeliaciniu skundu ieškovas nepateikė jokių nurodytas išvadas pagrindžiančių įrodymų (CPK 12, 178 str.). Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad šioje byloje yra pakankamai surinkta įrodymų, patvirtinančių draudiminį autoįvykį ir kitos aplinkybės nėra tiek reikšmingos, kad būtų pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, kadangi byloje surinkta medžiaga ir įrodymų visuma patvirtina priešingas išvadas, t. y. kad šiuo atveju nenustatytinos visos deliktinės atsakomybės sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir neįvyko draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.245–6.248 str., 6.987 str.).Liudytojams, ekspertams ir vertėjams atlyginamos jų turėtos dėl atvykimo į teismą, važiavimo bei gyvenamosios patalpos nuomos išlaidos ir išmokami dienpinigiai (CPK 89 str.). Ieškovas, kvestionuodamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. papildomą sprendimą dėl atsakovo naudai iš ieškovo priteistų 121,17 Eur išlaidų už eksperto V. M. dalyvavimą teismo posėdyje, nenurodė jokių motyvų, paneigiančių šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, plačiau nepasisydamas dėl nurodyto papildomo sprendimo motyvų, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą ir laiku pateiktus į bylą tinkamus įrodymus apie eksperto dalyvavimo teismo posėdyje išlaidas (II t., 210-212), priėmė teisėtą ir pagrįstą 2016 m. lapkričio 8 d. papildomą sprendimą priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 121,17 Eur išlaidų už eksperto dalyvavimą.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamų pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. papildomo sprendimo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovo naudai turi būti priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismui yra pateikti įrodymai, kad atsakovas už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą sumokėjo 496,10 Eur (2016 m. gruodžio 16 d. mokėjimo nurodymas), šias išlaidas pagrindžiantys dokumentai yra pateikti kartu su procesiniais dokumentais, išlaidų dydis neviršija rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 496,10 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą šioje byloje (CPK 93 str. 2 ir 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti atsakovui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui iš ieškovo R. V. 496,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teismuose.