Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 261/2013

Teisėja Lilija Tarčevskaja Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00678-2012-4

2013 m. birželio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo A. S. ir civilinio ieškovo UAB „M“ atstovo advokato A. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 223 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos; baudžiamoji byla dalyje dėl A. S. kaltinimo pagal BK 186 str. 1 d. ir BK 208 str. 1 d. nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

UAB „M“ civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. buvo kaltinamas pagal BK 208 str. 1 d. tuo, kad jis dėl sunkios jo vadovaujamos įmonės ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų reikalavimus ir tuo padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t.y. kad jis:

nuo 2005-09-16 iki 2007-11-27 dirbdamas UAB „P“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini) , reg., Vilniuje (nuo 2007 m. balandžio mėn. – UAB „Ps“) direktoriumi, žinodamas apie UAB „P“ nemokumą ir apie akivaizdžiai gręsiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, davė nurodymą UAB „P“ vyr. buhalterei D. A. išrašyti PVM sąskaitas faktūras dėl įrengimų, žaliavos, pagamintos produkcijos ir kitų prekių perleidimo UAB „P“, o vyr. buhalterei D. A. išrašius 8 PVM sąskaitas faktūras (Duomenys neskelbtini) A. S. pasirašė 2007 m. balandžio 4 d. tarpusavio užskaitymo aktą su UAB „P“ į. k. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, dėl įsiskolinimo padengimo 341 344,23 Lt sumai ir tokiu būdu, sumažindamas skolą UAB „P“, patenkino tik vieno iš kreditorių – UAB „P“ - reikalavimus ir dėl to sumažinęs galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams ( 2008-11-25 Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatyti 107 kreditorių reikalavimai iš viso 1214978,71 Lt sumai);

be to, A. S. buvo kaltinamas pagal BK 186 str. 1 d. tuo, kad jis apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos, t.y. kad jis:

nuo 2005-09-16 iki 2007-11-27 dirbdamas UAB „P“ (buvusi UAB „R“, į.k. (duomenys neskelbtini) Vilniuje), Vilniuje, nuo 2007 m. balandžio mėn. – UAB „P“) direktoriumi, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas, apgaule vengė atsiskaityti už gautas iš UAB „M“ Skaidiškės, Vilniaus r.) paslaugas pagal 2004-04-02 sudarytas: nuomos sutartį (pagal kurią UAB „M“ išnuomojo UAB „R“ 1444 m² ploto gamybines patalpas, esančias Vilniaus r., o UAB „R“ įsipareigojo už patalpų nuomą mokėti 5000 Lt ir PVM per mėnesį iki kiekvieno mėnesio 10 d.) ir elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartį (pagal kurią UAB „M“ įsipareigojo tiekti elektros energiją adresu Vilniaus r., o UAB „R“ įsipareigojo atsiskaityti per 10 kalendorinių dienų nuo pateiktos PVM sąskaitos faktūros).

UAB „P“, atstovaujama direktoriaus A. S., neapmokėjo pagal minėtas nuomos ir elektros energijos vartojimo sutartis UAB „M“ pateiktų sąskaitų faktūrų: (duomenys neskelbtini) A. S. neįvykdė savo pasirašyto 2007-03-14 įsipareigojimo iki 2007-04-01 padengti UAB „M“ pusę susidariusio įsiskolinimo, iki 2007-04-10 – padengti kitą pusę susidariusio įsiskolinimo, o iki 2007-04-20 sumokėti už 2007 m. kovo mėnesio nuomą ir sunaudotą elektros energiją), nors UAB „P“ tuo metu turto turėjo ir atsiskaitymus vykdė, dėl to UAB „M“ iki 2007-04-30 patyrė 54 816,43Lt turtinę žalą.

be to, A. S. buvo kaltinamas pagal BK 223 str. 1 d. tuo, kad jis netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. kad jis:

2005-09-16 iki 2007-11-27 dirbdamas UAB „Pi“ direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d., 2 d. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė:

LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 d., 2 d., kur sakoma, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų;

Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr.13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, pagal kurias uždarosios akcinės bendrovės visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus privalo saugoti 10 metų.

A. S. nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir neišsaugojo šių apskaitos dokumentų: 2007 m. Didžiosios knygos, visų apskaitos registrų (išskyrus kasos ir banko) už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2007 m. balandžio mėn., dokumentų apie UAB „P“ turtą, debitorius ir kreditorius, kurie atspindėtų bendrovės turto, debitorių ir kreditorių pasikeitimus 2007 m. kovo 28 dienai.

Apelianto teigimu, tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas, gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis - teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Anot apelianto, A. S. veikoje buvo visi BK 223 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymiai, jie byloje buvo visiškai įrodyti, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-16 nuosprendžio dalis, kuria A. S. buvo išteisintas dėl BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, turėtų būti panaikinta ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo atstovai prašė civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo ir civilinio ieškovo atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Išteisintojo A. S. apeliacinis skundas ir civilinio ieškovo UAB „M“ atstovo advokato A. B. apeliacinis skundas atmestini.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl A. S. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 208 straipsnio 1 dalyje ir 186 straipsnio 1 dalyje bei dėl šių veikų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo, o taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti vienareikšmiškai išvadai, jog A. S. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Pirmosios instancijos teismas kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, A. S. veiksmuose konstatuota BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis dėl to, kad jis, būdamas UAB „P“ direktoriumi, žinodamas, jog įmonei dėl nemokumo akivaizdžiai grėsė bankrotas ir neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų reikalavimo dalį, dėl ko padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę dėl įmonės sunkios ekonominės padėties, konstatavęs, kad ši aplinkybė prieštarauja kitai teismo nustatytai UAB „P“ padėtį apibūdinančiai aplinkybei - nemokumui.

BK 208 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. S. laikotarpiu nuo 2005-09-16 dirbo UAB „P“ direktoriumi. 2011-05-19 specialisto išvada Nr.5-1/115 patvirtina, jog UAB "P" nuo 2003 metų dirbo nuostolingai. Bendrovės veiklos nuostolis buvo 2004 metais -162 491 Lt, 2005 metais -278 981 Lt, 2006 metais 666 023 Lt ir laikotarpyje nuo 2007- 01-01 iki 2007-08-31 - 234 397 Lt. Bendrovės nepaskirstytas nuostolis didėjo - 2004 metais jis sudarė 250 680 Lt, 2005 metais -529 661 Lt, 2006 metais - 1 195 684 Lt ir laikotarpyje nuo 2007- 01-01 iki 2007-08-31 -1 430 081 Lt. Specialisto tyrimui pateiktų UAB "P" balansų duomenimis bendrovė 2006 m gruodžio mėn. 31 dienai turto turėjo už 1 634 662 Lt ir 2007 m. rugpjūčio mėn. 31 dienai už 520 720 Lt, o visi įsipareigojimai 2006 m gruodžio mėn. 31 dienai sudarė 2 030 346 Lt ir 2007 m. rugpjūčio mėn. 31 dienai -1 150 801 Lt. Taigi, specialisto išvada, kurią patvirtino ir teisme apklaustas išvadą davęs specialistas A. I., konstatuota, jog visi bendrovės UAB "P" įsipareigojimai 2006-12-31 ir 2007-08-31 viršijo jos į balansą įrašyto turto vertę.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad tokia bendrovės UAB „P“, kurios direktorius buvo A. S., padėtis atitiko įmonės nemokumo kriterijų, pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 p. nuostatas apibūdinamą, kaip įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su įmonės kreditoriais, praėjus trims mėnesiams po termino arba po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimą ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Kaip pirmos instancijos teisme nurodė A. S., jam tokia bendrovės padėtis buvo žinoma, UAB „P“ visą laiką dirbo nuostolingai ir gyvavo tik iš skolintų bendrovės UAB „P“ lėšų, o aiškūs nemokumo požymiai pasireiškė 2006 metais. Kad tokia bendrovės padėtis akivaizdžiai grėsė bankrotu, patvirtina ir tas faktas, kad 2007-10-24 Vilniaus apygardos teismo nutartimi pagal direktoriaus A. S. pareiškimą iškelta bankroto byla UAB „P“ (buvusi UAB „P“). Vilniaus apygardos teismo nutartyje iškelti bankroto bylą patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai: 43 pirmos eilės kreditoriai pareiškė reikalavimus 190822,56 Lt sumai, 3 antros eilės kreditoriai pareiškė reikalavimus 84310,71 Lt sumai, 61 trečios eilės kreditorius pareiškė reikalavimus 939845,44 Lt sumai, kreditoriais nurodyti ir UAB „P“ bei UAB „M“ (t. 21 b.l.87-90).

Apelianto A. S. skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „P“ kaip įsiskolinimo padengimą perdavė bendrovei UAB „P“ visą ilgalaikį turtą ir kad byloje nėra jokių įrodymų, kaip pablogėjo bendrovės UAB „P“ po šio perdavimo, nepagrįstas.

Specialisto ištirtais dokumentais nustatyta, kad nuo 2006-10-24 bendrovė UAB „P“ jokios veiklos nevykdė, išskyrus keletą operacijų, kurios nemokumo rodikliams įtakos neturėjo, bendrovės veikla jau nuo ankstesnių metų buvo nuostolinga. 2007-01-01 UAB „P“ pareikalavo grąžinti 973 735 Lt skolą, kuri susidarė nuo 2004-03-29 (ji tai didėjo, tai mažėjo, 2005-01-01 dienai bendra įsiskolinimo suma tik bendrovei UAB „P“ buvo 667 000 Lt). Įmonės veikla sustojo nuo 2007 01 01, nebuvo jokių įplaukų, visos pajamos buvo tik dotacijos iš „P“. Pagal balansą matoma, kad: 2004 metais nuostolis buvo 162 000 Lt, 2005 metais - jau 278 000 Lt, 2006 metais – 666 000 Lt. Visą laiką situacija buvo katastrofiška. 2007 metų kovo mėnesį bendrovė UAB „P“ pateikė bendrovei UAB „P“ materialinių vertybių pagal penkias sąskaitas-faktūras bendrai 109 836,97 Lt sumai. Taip pat po 2007-03-28 bendrovė UAB „P“ dar pagal tris sąskaitas-faktūras pateikė bendrovei UAB „P“ materialinių vertybių už 231 507,26 Lt. 2007-04-04 UAB „P“ ir UAB „P“ tarpusavio užskaitymo aktu pagal UAB „P“ PVM sąskaitas- faktūras (duomenys neskelbtini), viso bendrovei UAB „P“ perduota UAB „P“ turto už 341 344,23 Lt. Kaip nurodyta specialisto išvadoje, pagal šias sąskaitas-faktūras buvo perduota produkcija: pirmos trys sąskaitos – tai pušiniai skydai ir euro padėklai kubais, ketvirta sąskaita – medienos atliekos, pagal penktą sąskaitą perduoti įrengimai. Pagal sąskaitą, kurioje nurodyta didžiausia 222 000 Lt suma, perduoti pusgaminiai iš atsargų pozicijos. Kaip nustatė specialistas, bendrovei UAB „P“ perleidus „P“ visą materialinį turtą, skola sumažėjo iki 636 000 Lt.

Aplinkybę, kad A. S. veiksmai buvo tyčiniai, rodo tai, kad po turto perdavimo bendrovei UAB „P“ netrukus (nuo 2007 m. balandžio mėn.) UAB „P“ pavadinimas buvo pakeistas į UAB „Pu“. A. S. neneigia, kad nuo 2007 metų pradžios jam buvo žinoma, jog vienintelės UAB „P“ akcininkės UAB „P“ akcijos buvo perleistos pašaliniam asmeniui. Ir, nors jis pats bendrovės akcininkas nebuvo ir negalėjo šių sprendimų įtakoti, ši aplinkybė rodo, kad UAB „P“ veikla ir įmonės egzistavimas, susidarius dideliems įsiskolinimams, tyčia ir sąmoningai buvo likviduojami ir A. S. apie tai buvo žinoma.

Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad priešingai, nei teigia apeliantas A. S., apie įmonės sunkią ekonominę būklę, nemokumą ir realiai gresiantį bankrotą UAB „P“ direktoriui, t.y. A. S. buvo gerai žinoma. Akivaizdu, kad tiek iš aukščiau paminėtų bendrovės finansinių duomenų, nurodytų balanse, tiek iš teismui paties A. S. su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų dokumentų, pastarajam buvo gerai žinomi įmonės įsiskolinimai, kreditoriai ir jų kreditorinių reikalavimų dydžiai, UAB „P“ turimas turtas ir aplinkybė, jog patenkinti visų bendrovės kreditorių reikalavimų bendrovė neturi galimybės.

Tačiau nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, tarp, bendrovės UAB „P“, atstovaujamo A. S., ir UAB „P“ 2007-04-04 buvo pasirašytas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, dėl ko buvo sumažintas bendrovės UAB „P“, kaip UAB „P“ kreditoriaus, reikalavimas 341 344,23 Lt sumai. Būtent šia apimtimi (pinigine išraiška) buvo sumažintos likusių kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą. Todėl dėl A. S. veiksmų padaryta žala yra nustatyta, t.y. pagal LR BK 208 straipsnio 1 dalį A. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos būtinasis požymis – padariniai nustatytas tinkamai.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja nurodyti, kokiems konkrečiai kreditoriams ir kokio dydžio turtinė žala kiekvienam iš jų buvo padaryta kaltininko veiksmais. Žala turi būti padaroma ne mažiau kaip dviem likusiems kreditoriams, o nusikaltimas laikomas baigtu, sudarius situaciją, kai įmonės-skolininko bendro turto sumažėja ir dėl to kreditoriai negali realiai patenkinti savo reikalavimų tokia apimtimi, kokia būtų galėję iki nesąžiningo skolininko pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo patenkinimo momento. Kiekvienam kreditoriui padarytos žalos detalizavimas ir kreditorių išvardijimas nėra būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-223/2012).

Apelianto A. S. apeliacinio skundo argumentas, kad, bendrovei UAB „P" iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turėjo patikrinti bendrovės sandorių teisėtumą, tačiau jis sandorių, kuriais UAB „P“, padengdama įsiskolinimą, 2007 m. kovo 20 d. - balandžio 4 d. perdavė bendrovei UAB „P“ turto už 341 344,23 Lt, neginčijo kaip tinkamai įformintų ir pagrįstų, atmestinas.

Pažymėtina, kad sandorio teisėtumas ar neteisėtumas civilinės teisės prasme nepaneigia skolininko pareigos elgtis taip, kad nebūtų pažeisti nei vieno iš kreditorių teisės ir teisėti interesai, t.y. susilaikyti nuo veiksmų, kurių pasėkoje, nepagrįstai iškeliami ir patenkinami vieno kreditoriaus interesai kitų kreditorių reikalavimų sąskaita. Iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, matyti, kad A. S., būdamas UAB „P“ vadovu ir žinodamas apie tai, kad įmonė neturi galimybės patenkinti visų bendrovės kreditorių reikalavimų, 2007 m. kovo 20 d. - balandžio 4 d. sandorių pagrindu patenkino vieno kreditoriaus reikalavimų dalį, tuo padarydamas žalos kitų kreditorių įstatymų saugomiems turtiniams interesams, kas sudaro BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje, materialiosios sudėties būtinieji požymiai, tame tarpe subjektyviosios pusės požymis – tyčia bei objektyviosios pusės požymis – pasekmės, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą A. S. atžvilgiu, nustatyti tinkamai.

BK 186 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė panaudojama, turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu, pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Reikšminga šiuo atveju aplinkybė, kiek skolininkas savo sąmoningais veiksmais sumenkina kreditoriaus galimybes atstatyti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis ir kiek tokiais veiksmais objektyviai apsunkinamas arba tampa neįmanomas civilinių sutarčių vykdymas, net esant teismo sprendimui, kuriuo vienai šaliai pripažįstama teisė į turtą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys kasacinėse bylose 2К-851/2001, 2K-7-388/2007 ir 2K-23/2004).

A. S. veiksmuose konstatuota BK 186 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis dėl to, kad jis, kaip įmonės „P“ direktorius, apgaule vengė atsiskaityti už įmonei suteiktas paslaugas ir dėl to šių paslaugų tiekėja – UAB „M“ patyrė 54 816,43 Lt turtinę žalą.

Apeliantas A. S. apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 str.1 d., sudėtį, nepagrįstai rėmėsi tik J. L. parodymais, jog iš įmonės buvo išvežta brangi įranga, todėl dėl nesumokėtų komunalinių mokesčių jis kreipėsi į antstolius, į teismą. Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje pateiktos teismo išvados, neva A. S. išvežė ar bandė išvežti įrengimus, yra iš esmės klaidingos, nes įrengimai niekur išvežti nebuvo ir jų savininkas apskritai buvo ne UAB „P", o lizingo įmonė. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų pagrindu neginčytinai nustatyta, kad UAB „P“ direktorius A. S., jo įmonei įsiskolinus už patalpų nuomą ir sunaudotą elektros energiją, 2007-03-14 pasirašė įsipareigojimą atsiskaityti su UAB „M“: iki 2007-04-01 padengti UAB „M“ pusę susidariusio įsiskolinimo, iki 2007-04-10 – padengti kitą pusę susidariusio įsiskolinimo, o iki 2007-04-20 sumokėti už 2007 m. kovo mėnesio nuomą ir sunaudotą elektros energiją, t.y. iš viso sumokėti 54 816,43 Lt, tuo pačiu bendrovės UAB „M“ direktoriaus neinformuodamas apie įmonės nemokumą, nevykdomą ūkinę veiklą, įsiskolinimus, kurie tuo metu viršijo visą į bendrovės balansą įrašyto turto vertę, taip pat apie tai, kad tuo pačiu metu bendrovė UAB „P“ pradėjo perleidinėti savo ilgalaikį turtą bendrovei UAB „P“ ir 2007-04-04 tarpusavio užskaitymo aktu didžiąją savo ilgalaikio turto dalį 341 344,23 Lt vertės perleido bendrovei UAB „P“.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgus į bendrovės „P“ finansinę padėtį iki turto perleidimo bendrovei „P“, į tai, kad įsipareigojimo atsiskaityti pasirašymo metu bendrovė veiklos nebevykdė, nebuvo jokių įplaukų, visos pajamos buvo tik dotacijos iš UAB „P“, kurios dar labiau didino įsiskolinimus, kaip nustatyta specialisto išvadomis, A. S., kaip bendrovės „P“ vadovo, sąmoningi veiksmai, kai bendrovė „P“ po viso materialaus turto perdavimo bendrovei „P“, liko be veiklos pagrindo, faktiškai buvo likviduota, pasirašant įsipareigojimą atsiskaityti su bendrove UAB „M“, laikytini nesąžiningais, apgaulingais, sumenkinusiais kreditoriaus galimybes atstatyti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis bei objektyviai apsunkinusiais civilinės sutarties įvykdymą ir skolos išieškojimą. Iš baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad A. S. suprato susidariusią situaciją ir prisiimtų įsipareigojimų vykdyti neketino.

Nors apeliantas teigia, kad civilinio ieškovo atstovo minimi įrengimai jo vadovaujamai bendrovei net nepriklausė, jų savininkas buvo lizingo bendrovė, ši aplinkybė vertintina, atsižvelgiant į tai, kad patalpų nuomos sutartyje tarp UAB „P“ ir UAB „M“ buvo numatyta nuomotojo teisė, susidarius nuomininko UAB „P“ įsiskolinimui, neleisti išvežti nuomininko įrengimų, kol bus likviduotas įsiskolinimas. Darytina išvada, kad A. S., būdamas atsakingas už jo vadovavimo laikotarpiu susidariusį bendrovės įsiskolinimą civiliniam ieškovui, neinformavo jo, kad įrengimai, kuriais pagal nuomos sutartį buvo užtikrintas įsiskolinimo padengimas, bendrovei net nepriklauso. Taip pat jis, nevykdydamas minėtos sutarties nuostatos, neinformavęs UAB „M“ direktoriaus, taigi, neatsiklausęs pastarojo leidimo, įrengimus iš nuomojamų patalpų išvežė.

Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad tyčiniais, sąmoningais A. S. veiksmais, pastarajam nutylint (nuslepiant) svarbias aplinkybes apie įmonės finansinę padėtį ir turto, kuriuo pagal nuomos sutartį buvo garantuojamas įsiskolinimo padengimas, nuosavybės teises, o taip pat šį bei kitą materialųjį turtą perleidžiant kitai įmonei, UAB „M“ galimybė atstatyti pažeistą sutartinę teisę tapo ne tik apsunkinta, bet iš esmės neįmanoma.

Darytina išvada, kad visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, materialiosios sudėties būtinieji požymiai, tame tarpe subjektyviosios pusės požymis – tyčia bei objektyviosios pusės požymis – pasekmės, nustatyti tinkamai.

BK 208 str. 1 d. ir 186 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių tyčinių nusikaltimų. Pagal LR BK 95 str. 1 d. 1 p. „b“ , praėjus penkiems metams nuo nusikalstamos veikos padarymo, ją padariusiam asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas dėl A. S. pareikšto kaltinimo pagal LR BK 208 str. 1 d. ir 186 str. 1 d. suėjo dar iki kaltinamojo akto surašymo, todėl baudžiamoji byla dėl šių kaltinimų pagrįstai nutraukta BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinio ieškovo UAB „M“ civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu, kadangi BPK 115 str. 1 d. pagrindu baudžiamojoje byloje ieškinys išsprendžiamas tik apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. S. pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223str. 1 d., pirmos instancijos teismui padarius išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti vienareikšmiškai išvadai, jog A. S. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymiai ( LR BPK 303 str. 5 d. 1p.).

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, jei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas (LR BPK 303 str.2 d.). Pagal LR BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo atsako už konkrečią kaltai padarytą nusikalstamą veiką, kurios požymiai yra aprašyti BK specialiosios dalies straipsniuose.

BK 223 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už asmeniui, kuris privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros.

A. S. buvo kaltinamas pagal BK 223 str. 1d. dėl to, kad jis netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Byloje buvo tiriama UAB „P" ūkinė-finansinė veikla už 2004-2007 metus, kuriais bendrovės vadovas buvo A. S., vadovavęs bendrovei nuo 2005-09-16 iki 2009-11-27.

Byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad specialisto tyrimui nebuvo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti tiriamos bendrovės UAB „P“ įsipareigojimų dydį ir struktūrą, konkrečiai įvardinus, kad nebuvo pateikti UAB „P“ 2007 m. Didžioji knyga, visi apskaitos registrai (išskyrus kasos ir banko) už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2007 m. balandžio mėn., dokumentai apie UAB „P“ turtą, debitorius ir kreditorius, kurie atspindėtų bendrovės turto, debitorių ir kreditorių pasikeitimus 2007 m. kovo 28 dienai.

Tačiau sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrimui reikalingus apskaitos dokumentus teikė ne pats A. S., o UAB „P“ bankroto administratorius UAB „V“. Byloje nėra duomenų, kokia apimtimi UAB „P“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui. Pažymėtina, kad bankroto administratoriaus turimų ir tyrimui reikšmingų bendrovės UAB „P“ buhalterinės apskaitos dokumentų paėmimas BPK nustatyta tvarka nebuvo atliktas, o bankroto administratoriaus atstovas A. G., gavęs nevienkartinius nurodymus atitinkamus dokumentus pateikti tyrimui, su tyrimu nebendradarbiavo, į raštus neatsakydavo arba atsakymuose, vertindamas turimų dokumentų turinį, nurodydavo, kad turimuose buhalterinės apskaitos dokumentuose reikalaujamos informacijos nėra. Gi specialistas A. I. tiek teismo posėdyje pirmos instancijos teisme, tiek papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, patvirtino, kad bendrovės įsipareigojimų dydį ir struktūrą buvo galima nustatyti, panaudojus didesnes darbo sąnaudas, ne tik pagal Didžiosios knygos ir atitinkamų apskaitos registrų duomenis, bet ir pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, apimančius platesnį, nei tirtas, laikotarpį, tačiau reikalingi tyrimui dokumentai jam nebuvo pateikti.

Pirmos instancijos teisme A. S. nurodė, kad jis, būdamas įmonės vadovu, iš tiesų nebuvo nustatęs UAB „P“ apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė D. A., kurios darbo jis nekontroliavo. Jai išėjus iš darbo, dokumentų perdavimo nebuvo. Jis pasitikėjo buhaltere, visi buhalteriniai dokumentai buvo palikti įmonėje, todėl jų perdavimo nereikalavo. Visi dokumentais realiai egzistavo ir visi buvo pateikti supakuoti į dėžes ir atiduoti bankroto administratoriui, dokumentų perdavimo akto nepasirašė, nes pasitikėjo bankroto administratoriumi.

Šie A. S. parodymai nepaneigti. Bankroto administratoriaus atstovas A. G. patvirtino, kad UAB „P“ apskaitos dokumentai buvo atvežti dėžėse ir palikti bankroto administratoriui. Kaltinamas asmuo turi teisę pateikti jį teisinančius duomenis, tačiau neturi pareigos įrodyti savo nekaltumo.

Apeliaciniame skunde civilinio ieškovo UAB „M“ atstovas, nesutikdamas su nuosprendžio dalimi dėl A. S. išteisinimo pagal BK 223 str.1d., nurodė, kad, 2007-10-24 iškėlus UAB „P“ bankroto bylą, teismo nutarties pagrindu A. S. privalėjo visus UAB „P“ dokumentus perduoti bankroto administratoriui, o bankroto administratoriaus atstovo A. G. 2009-04-09 atsakymas, kurį mini ir teismas nuosprendyje, parodo, kad A. S. šios pareigos tinkamai neįvykdė. Be to, byloje yra duomenys, kad atitinkamų dokumentų bankroto administratorius neperdavė saugojimui centriniam archyvui, todėl darytina išvada, jog tų dokumentų jo atstovas negavo iš A. S.. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje, minėdamas bankroto administratoriaus atstovo A. G. 2009-04-09 atsakymą dėl galimybės pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus tyrimui, vertino, kad jis pagal savo turinį ir jame pateiktą informaciją negali būti laikomas tinkamu ir objektyviu įrodymu, patvirtinančiu, jog prašomų dokumentų bankroto administratoriaus atstovas neturi. Faktas, kad atitinkamų dokumentų bankroto administratorius neperdavė saugojimui centriniam archyvui, vadinasi, tų dokumentų jo atstovas negavo iš A. S., tėra bylos duomenimis nepatvirtinta prielaida, kuria apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu pirmos instancijos teismas laikė, kad specialisto išvadą, kurios pagrindu suformuotas kaltinimas pagal BK 223 str. 1 d., nulėmė ne tiek apskaitos dokumentų netinkamas saugojimas ir jų saugojimo tvarkos nebuvimas, o nepilnos apimties šių dokumentų tyrimas, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. inkriminuojamų norminių aktų pažeidimas negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais, t.y. negalėjimas iš pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Nagrinėjant bylą nepašalintos realios abejonės, iškylančios aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-492/2005). Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-322/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 2K-P-221/2008), kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Ji taikytina tik tais atvejais, kai išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti, pateikti naujus, patikrinti ir įvertinti visus bylos duomenis bei pašalinti prieštaravimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės. Kadangi, išanalizavus ir įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymo ir įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ įsipareigojimų dydžio ar struktūros, aplinkybės neginčijamai nenustatytos, visi prieštaravimai ir iš to kylančios abejonės, kurių negalima pašalinti objektyviais duomenimis, aiškintinos A. S. naudai ir konstatuotina, kad jis pagrįstai išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai, nei nurodo apeliantai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi vien teisinančiais įrodymais, visiškai netyrė kitų bylos aplinkybių.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Esant šioms aplinkybėms, išteisintojo A. S. apeliaciniame skunde ir civilinio ieškovo UAB „M“ atstovo advokato A. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

išteisintojo A. S. apeliacinį skundą ir civilinio ieškovo UAB „M“ atstovo advokato A. B. apeliacinį skundą atmesti.