Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1463-356/2018, pagal ieškovės Utenos rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui G. B. dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje išskiriami trys savininko teisių įgyvendinimo būdai – teisė valdyti nuosavybės teisių objektą, teisė jį naudoti ir teisė juo disponuoti. Savininkas gali perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). CK 4.95 ir 4.98 straipsniuose įtvirtinti du savarankiški savininko teisių gynimo būdai – vindikacinis ieškinys ir negatorinis ieškinys. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Atliekant teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. sprendžiant, kokiu būdu savininkas gina savo teises – vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis) ar negatoriniu (CK 4.98 straipsnis) ieškiniu, atsižvelgiama į nuosavybės teisės objektą. Nekilnojamųjų daiktų, kaip nuosavybės teisės objektų, specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu nėra tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės turinio elementų, praradimu. Tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). Ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos.

CK 4.262 straipsnis nustato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pastatas – (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Utenos rajono savivaldybei (4-6 b.l.), tam tikro dydžio patalpos šiame pastate panaudos sutarčių pagrindu perduotos naudotis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atsakovas jokių teisių į šiuos nekilnojamuosius daiktus viešame registre nėra įregistravęs.

Kaip nurodė ieškovė bei paaiškino atstovė ir patvirtino liudytoja D. Š., atsakovui ir jo motinai A. Š. buvo leista vienai nakčiai pernakvoti vienoje iš patalpų ( pažymėta indeksu 1-12, 35,42 m² ploto, toliau - ginčo patalpa (58-60 b.l.)), nes lauke buvo šalta, o atsakovas ir jo motina A. Š. buvo netekę gyvenamojo būsto. Tuo tikslu atsakovas ir jo motina A. Š. 2016-10-19 pasirašė įsipareigojimą patalpoje „gyventi tik nakčiai“, patalpas palikti tvarkingas, elgtis gražiai, netriukšmauti, nevaikščioti ir nesinaudoti kitomis patalpomis (7 b.l.). Atsakovui buvo duoti dvejų durų raktai, kad iš lauko galėtų patekti į pastatą ir į ginčo patalpą. Kaip paaiškino atsakovas ir liudytoja A. Š., jie suprato, kad ginčo patalpa naudotis jiems buvo leista vienerius metus, taip jie ir naudojosi, mokėti mokesčius už vandenį ir elektrą jų neprašė. 2016-10-19 atsakovas buvo padavęs prašymą jį apgyvendinti (duomenys neskelbtini), tą pačią dieną ieškovas priėmė sprendimą skirti atsakovui socialines paslaugas, t.y. nuo 2016-10-19 iki 2016-10-21 apgyvendinti (duomenys neskelbtini), už šias paslaugas atsakovas privalėjo mokėti 4,99 EUR už vieną dieną, todėl šių paslaugų atsisakė.

Atsakovo ir liudytojos A. Š. teigimu, minėtoje ginčo patalpoje atsakovas gyveno iki 2017-12-21, A. Š. buvo suteiktas socialinis būstas, todėl jame apsigyveno ir atsakovas. Kaip paaiškino atsakovas, jis tebeturi raktus, o ginčo patalpoje laiko kai kuriuos savo asmeninius daiktus. Raktus grąžintų nebent per baudžiamosios bylos nagrinėjimą, nes ieškovė yra pasisavinusi jo asmeninius daiktus. Liudytojų (duomenys neskelbtini) vadovo S. K., D. Š. ir A. Š. parodymai neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovas po 2017-12-21 nuolatinai gyventų ginčo patalpoje, tačiau jos nėra atlaisvinęs, periodiškai lankosi pastate ir patalpoje.

Ieškovė 2017 m. gruodį ragino atsakovą ir jo motiną A. Š. gera valia atlaisvinti ginčo patalpą, pasiimti asmeninius daiktus ir perduoti raktus, šiems veiksmams atlikti nustatė terminą iki 2017-12-12 (8 b.l.), nurodė, kad pasibaigus šiam terminui kreipsis į teismą, jeigu neišsikels.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas, nors pastoviai negyvena, tačiau ginčo patalpą laiko užėmęs, t.y. nepasiima asmeninių daiktų, negrąžina raktų, periodiškai lankosi patalpoje, nors jokio teisėto pagrindo laikyti užimtą ginčo patalpą nėra. Terminas, kuriam buvo leista ginčo patalpa naudotis, pasibaigęs.

Nekilnojamojo daikto savininkės Utenos rajono savivaldybės teisės pažeidžiamos tuo, kad atsakovas, jam nustatyta tvarka neperdavus jokių teisių į nuosavybės teisės objektą, šalių nesiejant jokiai sutarčiai, naudoja minėtą turtą, o ginčo patalpos savininkė netenka galimybės valdyti ir naudoti šį nekilnojamąjį turtą savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 – 2 dalys). Tiek ieškovė, tiek liudytoja D. Š. nurodė, kad ginčo patalpos, jeigu nebūtų neteisėtai užimtos, būtų naudojamos labdaringų organizacijų, pavyzdžiui, „Maisto banko“ veiklai.

CK 6.612 straipsnis numato, jog savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos, panaudos ar kitos sutarties, nesant savininko leidimo, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas. Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos ir gynimo. Nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis), minėta, kad nekilnojamojo daikto savininkė Utenos rajono savivaldybė nėra apribojusi ir neketina apriboti savo teisių į ginčo patalpą atsakovo naudai.

Ieškovės pateikti įrodymai, gauti iš keleto įrodinėjimo priemonių, įvertinus skyrium ir jų visetą, patvirtina, todėl nustatytina, kad atsakovas Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje patalpoje periodiškai lankosi, laiko savo daiktus ir negrąžina patalpų raktų be teisėto pagrindo, tuo pažeidžia ir apriboja turto savininkės teises, todėl ieškinys tenkintinas, gintinos pažeistos teisės, numatytos CK 4.98 straipsnyje, taikytinos CK 6.612 straipsnyje numatytos savavališko gyvenamųjų patalpų užėmimo pasekmės – atsakovas su visais jam priklausančiais daiktais iškeldintinas iš Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Ieškinys tenkinamas, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai). CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovė bylinėjimosi išlaidų neturėjo, nuo ieškinio apmokėjimo žyminiu mokesčiu buvo atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nagrinėjamoje byloje susidarė 3,39 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų (35-36 b.l.), todėl iš atsakovo valstybei žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteisiamos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 16 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 265, 268 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Iškeldinti atsakovą G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su visais jam priklausančiais daiktais iš Utenos rajono savivaldybei, juridinio asmens kodas 111101877, nuosavybės teise priklausančios patalpos (pažymėta indeksu 1-12, 35,42 m² ploto), esančios pastate – (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.