- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-1909-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15175-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybė
- Atsakovas
- J. O.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-80-877/2015 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei J. O. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais L. M. ieškinį ieškovei Kauno miesto savivaldybei dėl teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pagal Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenis, (įrašą, galiojantį nuo 2003 m. spalio 4 d.), Kauno miesto savivaldybė yra savininkas gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Gyventojų, deklaravusių minėtame bute gyvenamąją vietą, nėra. Butų priežiūrą vykdančios AB „City Service“ darbuotojai 2008 m. spalio 27d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 30 d. patikrinimų metu minėtame bute rado be teisinio pagrindo gyvenančius O. O. ir J. O.. Ieškovė 2009 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 53-5-2949 pareikalavo J. O. ir O. O. gera valia atlaisvinti savavališkai užimtas gyvenamąsias patalpas, tačiau atsakovei to nepadarius, kreipėsi į teismą prašydama iškeldinti J. O. iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visa manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Atsiliepimas
A. J. O. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad butas Nr. 4 kaip atskiras turto vienetas ir savarankiškas butas yra suformuotas neteisėtai ir nepagrįstai. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra dviejų aukštų. Ginčo butas Nr. 4 yra gyvenamojo namo antrajame aukšte. Butui Nr. 4 yra priskirtos patalpos, plane pažymėtos indeksais IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4,20, IV-5/0.88, bei ½ dalis patalpų, pažymėtų indeksu a-1/2,78. Į namo antrąjį aukštą galima patekti tik per pirmajame aukšte esančio buto Nr. l patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-5/8,49 ir 1-6/8.26. Galimybės įrengti atskirą patekimą į butą Nr. 4 taip pat nėra, todėl butu Nr. 4 negalima naudotis kaip atskiru turto vienetu. Be to, minėtas butas niekuomet neturėjo savo atskiro elektros įvado, apskaitos skaitiklio, atskiros šildymo sistemos, jame nėra sanitarinio mazgo, virtuvės, todėl butas neatitinka higienos normų reikalavimų. Šis butas faktiškai nėra atskirtas nuo buto Nr. 1, kuris nuosavybės teise priklauso L. M.. Be to namas, kuriame yra ginčo butas, avarinis, jo nusidėvėjimas siekia 70 proc., dėl ko butas Nr. 4 negali būti laikomas atskiru turto vienetu.
Trečiasis asmuo L. M. 2015 m. vasario 23 d. pareiškė byloje ieškovei Kauno miesto savivaldybei savarankiškus reikalavimus ieškovei, prašydama: 1) pripažinti, kad patalpos, plane pažymėtos indeksas IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4.20, IV-5/0.88, ir ½ dalis patalpų, pažymėtų indeksu a-1/2.78, teisiškai įregistruotų kaip patalpa - butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neatitinka buto teisinio statuso, bei pripažintinos papildomu naudingu plotu; 2) pripažinti L. M. teisę išsipirkti papildomą naudingą plotą – patalpas, plane pažymėtas IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4.20, IV-5/0.88, ir ½ dalį patalpos, pažymėtos indeksu a-1/2,78, nuosavybės teise priklausančias Kauno miesto savivaldybei, esančias Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini), laikantis nuostatos, kad jų pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri LR butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Savarankiškus reikalavimus grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovė savo atsiliepimą į ieškinį. Papildomai nurodė, kad ji prieštarauja, jog į ginčo butą būtų patenkama per trečiojo asmens patalpas, todėl prašė pripažinti buto patalpas papildomu naudingu plotu bei leisti jai šias patalpas privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. 2015 m. balandžio 20 d. papildomai prašė ieškinio senaties ginčo santykiui netaikyti, o jeigu bus nustatyta, kad ieškinio senatis yra praleista, ieškinio senaties terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Šalies argumentai
Ieškovė su trečiojo asmens savarankiškais reikalavimais nesutiko, nurodydama, kad savarankiškiems reikalavimams pareikšti yra praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas, kurio eiga prasidėjo 1999 m. gruodžio 3 d. Be to, pažymėjo, kad ginčo patalpų trečiasis asmuo L. M. negali įsigyti pagal LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies punktą, kadangi šios patalpos nėra trečiajam asmeniui priklausančių patalpų dalis, kuri galėjo padidėti atlikus kadastrinius matavimus kaip papildomas naudingas plotas, kadangi savivaldybės institucija nėra davusi sutikimo išplėsti privatizuoto buto naudingąjį plotą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino – iškeldino J. O. iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta; L. M. savarankiškus reikalavimus tenkino visiškai – pripažino, kad patalpos IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4.20, IV-5/0.88, ir ½ dalis patalpos, pažymėtos indeksu a-1/2.78, teisiškai registruotos kaip patalpa – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neatitinka buto teisinio statuso ir minėtas patalpas pripažino papildomu naudingu plotu; pripažino L. M. teisę išsipirkti papildomą naudingą plotą – patalpas IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4.20, IV-5/0.88, ir ½ dalį patalpos, pažymėtos indeksu a-1/2,78, nuosavybės teise priklausančias Kauno miesto savivaldybei, esančias (duomenys neskelbtini), laikantis nuostatos, kad jų pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri LR butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją; priteisė valstybei iš Kauno miesto savivaldybės antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 142,78 Eur.
Teismas nustatė, kad 2014 m. kovo 10 d. sprendimu trečiasis asmuo L. M. pripažinta neveiksnia, jos globėja ir turto administratore 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi paskirta jos dukra J. O.. Gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti trys butai: butas Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis trečiajam asmeniui L. M., įgytas pagal 1994 m. liepos 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-5425 iš V. L.; Butas Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis atsakovei J. O., įgytas pagal 1994 m. gegužės 23 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 11-2565 pagal Lietuvos Respublikos 1991-05-28 įsakymą Nr. 1-1374 ir Butas Nr. 4, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis ieškovei Kauno miesto savivaldybei, įgytas pagal 1999 m. gruodžio 3 d. priėmimo - perdavimo aktą.
Spręsdamas dėl atsakovės iškeldinimo, teismas nustatė, kad 1990 m. spalio 15 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. Kauno miesto mero potvarkių pagrindu atsakovės sutuoktiniui ir jo šeimai buvo leista naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais IV-I ir IV-3, kurios šiuo metu priskirtos butui Nr. 4. Pažymėjo, kad minėtų potvarkių pagrindu tarp šalių susiklostė ne nuomos, o panaudos teisiniai santykiai, nors rašytinė panaudos sutartis ir nebuvo sudaryta. Iš mero potvarkio turinio teismas sprendė, kad ginčo patalpos buvo perduotos naudotis atsakovės šeimai neapibrėžtam terminui, tačiau, vadovaujantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi, savivaldybė bet kada galėjo nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi kitą šalį (atsakovę) prieš tris mėnesius. Įvertinęs tai, kad 2009 m. rugsėjo 15 d. bei 2014 m. vasario 26 d. raginimais atsakovė buvo raginama atlaisvinti gyvenamąją patalpą, tačiau gera valia to nepadarė, trijų mėnesių terminas po įspėjimo yra suėjęs, teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą ir iškeldinti atsakovę iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų.
Spręsdamas klausimą dėl patalpų pripažinimo papildomu naudingu plotu, teismas nustatė, kad butų techninės apskaitos bylose esantys duomenys bei VĮ Registrų centras duomenys patvirtina, kad 11,06 kv. m ir 9,08 kv. m ginčo patalpomis atsakovė su sutuoktiniu naudojosi visą laiką, tačiau vykdant privatizaciją šios patalpos per klaidą atsakovės butui nebuvo priskirtos ir nebuvo išpirktos. Be to, tuo pačiu 1990 m. spalio 15 d. potvarkiu P. B. buvo paskirta naudotis 16,92 kv. m. ploto patalpa mansardoje, kuri buvo inventorizuota kaip P. B. buto pagalbinė patalpa ir privatizacijos metu išpirkta, tačiau 1999 m. ieškovė jas perėmė atgal ir 2003 inventorizavo kaip butą, nesant jokių duomenų, kad patalpos buvo pagerintos, remontuotos, dėl ko įgijo gyvenamųjų patalpų statusą. Pagal VĮ Registrų centras 2002 m. sausio 10 d. kadastro duomenis, patalpų fizinis nusidėvėjimas – 70 procentų. Be to, į butą Nr. 4 patekti galima tik per trečiajam asmeniui priklausantį butą – patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-5/8.49 ir 1-6/8.26. Iš ieškovės pateiktų ginčo patalpų patikrinimo aktų teismas nustatė, kad ginčo patalpose nebuvo šildymo sistemos, kanalizacijos – tualetas įrengtas tik lauke, kas, teismo vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad butas Nr. 4 neatitinka LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (2014 m. spalio 9 d. Nr. XII-1215) 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos buto sąvokos. Teismas sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens pozicija, kad jau ginčo patalpų perdavimo Kauno savivaldybei momentu pagal perdavimo aktą turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl šių patalpų, kaip papildomo naudingo ploto, perleidimo gyventojams klausimas, kaip kad buvo išspręsta dėl 16,92 kv. m pagalbinės patalpos priskyrimo pirmajam butui klausimas. Atsižvelgdamas į tai, kad Kauno miesto savivaldybės meras 1990 ir 1991 metų sprendimais ginčo patalpas pripažino pagalbinėmis patalpomis, išbraukė jas iš gyvenamojo ploto apskaitos ir perdavė naudoti namo gyventojams, teismas sprendė, kad patalpos, pažymėtos indeksais IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4.20, IV-5/0.88, ir ½ dalis patalpos, pažymėtos indeksu a-1/2,78 neatitinka buto sąvokos, nes yra funkciškai susijusios su butu Nr. 1, todėl laikė, kad šios patalpos neteisėtai ir nepagrįstai yra pripažintos atskiru turto vienetu – butu Nr. 4. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas tenkino trečiojo asmens reikalavimą ir ginčo patalpas pripažino papildomu naudingu plotu.
Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas konstatavo, kad tam, jog pripažinti 1999 m. gruodžio 3 d. perdavimo - priėmimo aktą dalyje, kuria gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo perduotos Kauno miesto savivaldybei, negaliojančiu pagal 1964 m. CK nuostatas, turėtų būti taikomas 3 metų senaties terminas, t. y. reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas suėjo 2002 m. gruodžio 3 d., tačiau nepasibaigus ieškinio senaties terminui įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso redakcija, dėl ko šioje situacijoje teismas sprendė, kad turėtų būti taikomas 10 metų senaties terminas, kuris suėjo 2009 m. gruodžio 3 d. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad trečiajam asmeniui apie ginčijamo akto priėmimą faktiškai tapo žinoma anksčiau, nei 2008 m. spalio 27 d. iki pretenzijos pateikimo. Be to, įvertinęs tai, kad trečiasis asmuo yra garbaus amžiaus (gimusi 1924 m.), 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pripažinta neveiksnia, ieškovė ilgą laiką jokių pretenzijų dėl naudojimosi jos turtu nereiškė, teismas sprendė, kad minėtos aplinkybės laikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti L. M. ieškinio senaties terminą, todėl trečiojo asmens prašymą tenkino ir senaties terminą atnaujino (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, CPK 131 straipsnio 2 dalis).
Spręsdamas klausimą dėl teisės įsigyti patalpas lengvatinėmis sąlygomis, teismas įvertino tai, kad dar 1990 m. spalio 15 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. Kauno miesto mero potvarkiais ginčo patalpos buvo išbrauktos iš gyvenamojo ploto apskaitos ir naudojimo, V. O. ir jo šeimos nariams buvo leista šiomis patalpomis naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis. Tokį savivaldybės sprendimą teismas vertino kaip atitinkantį LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, kurių pagrindu patalpos galėtų būti trečiajam asmeniui parduotos lengvatinėmis sąlygomis. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad savivaldybė ginčo patalpomis atsakovei leido nepertraukiamai naudotis 17 metų (iki 2008 m.), jomis nesirūpino, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teismas tenkino trečiojo asmens reikalavimą pripažinti jai teisę išsipirkti papildomą naudingą plotą – patalpas IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4.20, IV-5/0.88, ir ½ dalį patalpos, pažymėtos indeksu a-1/2,78, nuosavybės teise priklausančias Kauno miesto savivaldybei, esančias (duomenys neskelbtini), laikantis nuostatos, kad jų pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri LR butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (2014 m. spalio 9 d. Nr. XII-1215) 24 straipsnio l dalis).
Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas pažymėjo, kad valstybė už atsakovei teikiamą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą patyrė 237,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, o už trečiajam asmeniui L. M. teikiamą antrinę pagalbą –142,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl tenkinęs ieškinio reikalavimus bei savarankiškus trečiojo asmens reikalavimus, valstybės patirtas trečiajam asmeniui teiktas išlaidas teismas priteisė iš ieškovės, o iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą dalyje dėl patalpų, pažymėtų indeksais IV-1/ 2,78 kv. m, IV-3/11,08 kv. m, IV-4/ 4,20 kv. m IV-5/ 0,88 kv. m, 1/2 dalies patalpos, pažymėtos a-1/ 2,78 kv. m, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo neatitinkančiomis buto statuso, šių patalpų pripažinimo papildomu plotu ir leidimo privatizuoti šį papildomą plotą pagal LR butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir priimti naują sprendimą – trečiojo asmens L. M. savarankiškus reikalavimus atmesi kaip nepagrįstus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantės nuomone, teismas, spręsdamas savarankišką reikalavimą dėl ginčo patalpų pripažinimo neatitinkančiomis buto teisinio statuso, analizuodamas byloje esančius dokumentus neatsižvelgė į proceso šalių pateiktus rašytinius įrodymus bei nurodytas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės ir savivaldybės turto perdavimą - perėmimą, patalpų įregistravimą jų paskirties pakeitimą, pažeidė įrodinėjimo taisykles, todėl padarė netinkamas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo patalpų, iki jos buvo perduotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, pagrindinė tikslinė paskirtis buvo gyvenamoji, ir jas perdavus bei įregistravus Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, ginčo patalpų pagrindinė tikslinė paskirtis liko gyvenamoji. Registro įrašai bei ginčo patalpų priėmimo - perdavimo dokumentai teismine tvarka nėra nuginčyti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nekilnojamojo turto registre nurodyta neatitinkanti tikrovės nekilnojamojo turto paskirtis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Be to, ginčo patalpos nėra trečiajam asmeniui L. M. nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), dalis, kuri galėjo padidėti atlikus kadastrinius matavimus kaip papildomas naudingas plotas, taip pat Kauno miesto savivaldybė nėra davusi sutikimo išplėsti privatizuoto buto naudingąjį plotą. Vadovaujantis tuo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino trečiojo asmens L. M. savarankišką reikalavimą dėl ginčo patalpų pripažinimo papildomu naudingu plotu ir pripažinimo trečiajam asmeniui L. M. teisę išsipirkti šį papildomą naudingą plotą pagal LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
2. Apeliantės nuomone, nors ieškovė buvo pateikusi prašymą dėl senaties termino trečiojo asmens savarankiškiems reikalavimams pareikšti taikymo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl pareikšto prašymo nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. M. įstatyminė atstovė J. O. prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantė teigdama, jog teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus nenurodė kokių gi konkrečių įrodymų teismas neįvertino ir neištyrė. Priešingai, apeliacinio skundo argumentus, kad iki to momento, kai 1999 m. gruodžio 3 d. ginčo patalpos buvo perduotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, pagrindinė tikslinė ginčo buto naudojimo paskirtis buvo gyvenamoji ir jas perdavus bei įregistravus Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise ji liko tokia pati, paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai – Kauno miesto mero 1990 m. spalio 15 potvarkis Nr. 477 „Dėl patalpų avariniuose namuose išbraukimo iš gyvenamojo ploto apskaitos ir panaudojimo“ bei Kauno miesto mero 1991m. gegužės 31 d. potvarkis Nr. 830 „Dėl patalpų avariniuose namuose išbraukimo iš gyvenamojo ploto apskaitos ir panaudojimo“. Minėti potvarkiai patvirtina, kad ginčo patalpos dar 1990 ir 1991 metais buvo pripažintos pagalbinėmis patalpomis ir išbrauktos iš gyvenamojo ploto apskaitos ir panaudojimo. UAB Kauno komunalinis ir būtų ūkis 2014 m. lapkričio 25 d. ginčo patalpų apžiūros akte Nr. 6330 konstatavo, kad patalpos yra avarinės būklės. Po 1990-1991 metų patalpos niekuomet nebuvo gerinamos ir remontuojamos, dėl ko jų priskyrimas gyvenamajam plotui 1999 m. gruodžio 3 d. aktu buvo nepagrįstas. Pažymi, kad po to, kai pagal 1999 m. gruodžio 3 d. priėmimo - perdavimo aktą ginčo patalpos buvo perduotos savivaldybei, jų kadastriniai duomenys buvo sudaryti tik 2002 m. sausio 10 d., o įrašas viešame registre dėl šių patalpų inventorizavimo įsigaliojo tik nuo 2003 m. spalio 4 d. Iš to seka, kad 1999 m. gruodžio 3 d. priėmimo-perdavimo aktu savivaldybei buvo perduotos neinventorizuotos ir nekonkretizuotos patalpos.
2. Šiai dienai ginčo patalpos neatitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (2014 m. spalio 9 d. Nr. XII-1215) 2 straipsnio 1 bei 2 dalyse apibrėžtos buto sąvokos, kadangi ginčo butas faktiškai nėra atskirtas nuo buto Nr. 1. Ginčo butas Nr. 4 neatitinka higienos normų, nes neturi sanitarinio mazgo ir virtuvės, savarankiškos šildymo sistemos ir savarankiškos elektros instaliacijos sistemos bei apskaitos taško. Be to, butą Nr. 4 perdavus Kauno miesto savivaldybei, jis neturėjo atskiro įėjimo, todėl jau tuo metu turėjo būti sprendžiamas šių patalpų, kaip papildomo naudingo ploto perleidimo gyventojams klausimas.
3. Apeliantės nuodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika skiriasi nuo nagrinėjamos bylos tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek byloje nagrinėtais reikalavimais. Be to, nagrinėjamoje byloje nebuvo kvestionuojamos daiktinės ieškovės teisės į ginčo butą, todėl vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota ieškovės nurodytoje civilinėje byloje, šioje byloje netaikytina.
4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas trečiojo asmens savarankišką reikalavimą ir pripažindamas L. M. teisę išsipirkti ginčo patalpas pagal Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės ir savivaldybių turto patalpų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Priimdamas sprendimą teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo padaryta valstybės klaida nesudarant sąlygų ginčo patalpų privatizuoti kartu su kitomis gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), ir pati savivaldybė net 17 metų netrukdomai leido naudotis ginčo patalpomis (iki 2008 metų), visiškai nesirūpino patalpų būkle ir tuo sukūrė namo gyventojams lūkestį, kad šiomis patalpomis bus galima netrukdomai naudotis kaip pagalbinėmis. Be to, patalpa, pažymėta indeksu 1-9, 16,92 kv. m , 1990 m. spalio 15 d. potvarkio Nr. 477 „Dėl patalpų avariniuose namuose išbraukimo iš gyvenamojo ploto apskaitos ir panaudojimo“ 1.1. punkto pagrindu taip pat buvo išbraukta iš gyvenamojo ploto apskaitos ir pripažinta pagalbine patalpa, tačiau tuometiniam savininkui P. B. buvo leista šią patalpą privatizuoti. Vėliau ši patalpa pagal sandorius atiteko J. B., dar vėliau - V. L., o šiuo metu jau priklauso trečiajam asmeniui L. M. kaip dalis buto Nr. 1. Minėtos aplinkybės įrodo, kad tik dėl netinkamo valstybės institucijų veikimo ar neveikimo kitų patalpų, t. y. ginčo patalpų, privatizavimo klausimas savo laiku nebuvo išspręstas visiškai, tokiu būdu nepagrįstai namo gyventojus, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, pastatant į skirtingą teisinę padėtį.
5. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nepasisakė dėl ieškovės prašymo taikyti ieškinio senatį, kadangi dėl minėto klausimo teismas išsamiai pasisakė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatyta.
Pagal bylos duomenis, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini)yra įregistruoti trys butai: butas Nr. 1, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis trečiajam asmeniui L. M., įgytas pagal 1994 m. liepos 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-5425 iš V. L. (nuo 1993 m. sausio 22 d. iki 1993 m. rugsėjo 22 d. jis priklausė J. B., o nuo 1992 m. rugsėjo 15 d. iki 1993 m. sausio 22 d. – P. B.) (b. l. 48); Butas Nr. 2, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis atsakovei J. O., įgytas pagal 1994 m. gegužės 23 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 11-2565 pagal Lietuvos Respublikos 1991.05.28 įsakymą Nr. 1-1374. (b. l. 50-51) ir Butas Nr. 4, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis ieškovei Kauno miesto savivaldybei, įgytas pagal 1999 m. gruodžio 3 d. priėmimo - perdavimo aktą (b. l. 42-47).
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas - buto Nr. 4 teisinis statusas ir ginčijamos teisės į šį butą pripažinimas.
Dėl ginčo buto pripažinimo papildomu naudinguoju plotu
Pagal 2002 m. sausio 10 d. VĮ Registrų centras kadastro duomenimis, gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra rąstinis, pastatytas 1922 metais, jo fizinis nusidėvėjimas –70 procentų (b. l. 39). Ginčo butas yra antrame aukšte, jam taipogi priskirtos patalpos, pažymėtos indeksais IV-1/9,08, IV-3/11,08, IV-4/4,20, IV-5/0,88, ir 1/2 dalis patalpos, pažymėtos indeksu a-1/2,78. Į šio namo antrąjį aukštą galima patekti tik per pirmajame aukšte esančio buto Nr. l patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-5/8,49 ir 1-6/8.26. Kito patekimo į antro aukšto patalpas nėra (b. l. 63). Kauno miesto meras 1990 m. spalio 15 d. priėmė potvarkį Nr. 477 „Dėl patalpų avariniuose namuose išbraukimo iš gyvenamojo ploto apskaitos ir panaudojimo“, kurio 1 punktu patvarkė išbraukti iš gyvenamojo ploto apskaitos dviejų kambarių 16,92 kv. m ir 11,06 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), bt. Nr. 4; 1.1 punktu leido B. P., Vlado, gyvenančiam (duomenys neskelbtini), naudotis patuštinto buto Nr. 4 kambariu 16,92 kv. m. ploto kaip pagalbine patalpa; 1.2 punktu leido O. V. M., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), naudotis patuštinto buto Nr. 4 kambariu 11,06 kv. m. ploto kaip pagalbine patalpa (b. l. 52). Be to, Kauno miesto meras 1991 m. gegužės 31 d. priėmė potvarkį Nr. 830 „Dėl patalpų avariniuose namuose išbraukimo iš gyvenamojo ploto apskaitos ir panaudojimo“, kurio 4 punktu patvarkė išbraukti iš gyvenamojo ploto apskaitos vieno kambario 9,08 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini), bt. Nr. 3; 4.1 punktu leido O. V. M., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), naudotis patuštintu butu kaip pagalbinėmis patalpomis (b. l. 131). Tačiau iš 1993 m. sausio 20 d. nustatytų Gyvenamojo namo techniniame pase esančių techninės apskaitos duomenų matyti, kad ginčo 4 buto 9,08 kv. m ir 11,06 kv. m. ploto patalpos inventorizuotos kaip gyvenamieji kambariai, o ne kaip pagalbinės patalpos (b. l. 67), nepaisant į tai, kad 1990 m. spalio 15 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. Kauno miesto mero priimtų potvarkių pagrindu šių patalpų statusas buvo pakeistas ir dėl neaiškių priežasčių šie pakeitimai nebuvo įregistruoti viešajame registre. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos rašytiniais įrodymais nustatė, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), dar 1987 m. gruodžio 29 d. VK sprendimu Nr. 446 pripažintas avariniu (b. l. 70). UAB Kauno komunalinis ir butų ūkis 2014 m. lapkričio 25 d. ginčo buto apžiūros aktu Nr. 6330 konstatavo, jog patalpų IV-1, IV-3, IV-4 ir IV-5 lubos įlūžę, sienos sutrūkinėję, kiauros, grindys įlūžę, langai seni, mediniai, langų rėmai sulūžę, plyšiai tarp langų ir sienų, stogo būklė avarinė. Virtuvėje IV-4 kriauklė, vamzdynai paveikti korozijos, WC lauke. Šiluma patalpoms tiekiama iš privataus buto. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis buvo padaryta išvada, kad ginčo patalpų būklė avarinė, patalpos gyventi netinkamos. Taigi nesant įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo patalpos nuo 1990-1991 metais priimtų potvarkių buvo pagerintos iš esmės, kas galėtų sąlygoti jų paskirties pakeitimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad patalpos neatitiko gyvenamųjų patalpų statuso.
Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad apeliantė savo argumentams paremti nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, o precedentais yra tik tokie nutartyse išdėstyti išaiškinimai (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2011). Apeliantės nurodytoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, buvo sprendžiami daiktinių teisių, daiktinių teisių suvaržymo, jų registravimo nekilnojamojo turto registre ir jų nuginčijimo klausimai. Nagrinėjamoje byloje tokie klausimai nekeliami, todėl vadovautis apeliantės nurodyta teismų praktika nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos įrodymus, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ginčo butas Nr. 4 neatitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (2014 m. spalio 9 d. Nr. XII-1215) 2 straipsnio 1 dalies bei STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.8 straipsnyje apibrėžtos buto sąvokos, nustatančios, kad butas – gyvenamojo namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės ir kitų patalpų, atitvarinėmis konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Apeliantas nei teisiniais argumentais, nei faktiniais duomenimis (įrodymais) šių teismo išvadų nepaneigė ir paneigti nebandė. Apeliacinio skundo deklaratyvūs teiginiai, kad teismas neatsižvelgė į proceso šalių pateiktus rašytinius įrodymus bei nurodytas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nenurodant tokių teiginių realaus pagrindo, laikytini nepagrįstais ir teismo sprendimo teisėtumo patikrinimui teisinės reikšmės neturi (CPK 178 straipsnis, 306 straipsnio 1 d. 4 punktas).
Dėl patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis
Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino trečiajam asmeniui L. M. teisę išsipirkti papildomą naudingą plotą – ginčo patalpas, plane pažymėtas IV-1/9.08, IV-3/11.08, IV-4/4.20, IV-5/0.88, ir ½ dalį patalpos, pažymėtos indeksu a-1/2,78, kurios nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei, laikantis nuostatos, kad jų pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Apeliantės nuomone, ginčo patalpų trečiasis asmuo negali įsigyti pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi šios patalpos nėra trečiajam asmeniui priklausančių patalpų dalis, kuri galėjo padidėti atlikus kadastrinius matavimus kaip papildomas naudingas plotas, savivaldybės institucija nėra davusi sutikimo išplėsti privatizuoto buto naudingąjį plotą.
Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (2014 m. spalio 9 d. Nr. XII-1215) 24 straipsnio l dalies nuostatos nurodo, kad Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Pagal 24 straipsnio 1 dalies 4 punktą lengvatinėmis sąlygomis būstas gali būti parduodamas kai patalpų savininkai perka pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuotų būstų papildomą naudingąjį plotą, atsiradusį atlikus privatizuoto buto inventorizaciją, taip pat plotą, atsiradusį savivaldybės institucijos sutikimu išplėtus privatizuoto buto naudingąjį plotą arba sumažinus gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų plotą (bendrabučių privatizavimo ir pertvarkymo į butus atvejais).
Ginčo atveju trečiasis asmuo, norintis įsigyti nurodytas patalpas lengvatinėmis sąlygomis, yra Buto Nr. 1 savininkė. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiajam asmeniui priklausantis butas buvo privatizuotas ankstesnių buto savininkų (b. l. 43). Kaip minėta, 1990-1991 metais priimtais Kauno savivaldybės Mero potvarkiais ginčo patalpos buvo išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų apskaitos ir perduotos kitų butų savininkams naudotis jomis kaip pagalbinėmis. Taigi, minėtais potvarkiais buvo pakeistas ginčo patalpų statusas iš gyvenamųjų į negyvenamąsias (pagalbines). Potvarkiai yra galiojantys, apeliantė nurodytų aplinkybių neginčija. Vadovaujantis nurodytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad perduodant savivaldybei 1999 metais ginčo patalpas, 1990-1991 metų potvarkių pagrindu jos turėjo būti inventorizuotos kaip pagalbinės ir parduotos namo gyventojams, kurie jomis naudojosi, tačiau tai nebuvo padaryta.
Nustačius, kad ginčo Buto Nr. 4 patalpos pripažintinos pagalbinėmis patalpomis, kuriomis 1990-1991 m. potvarkių pagrindu leista naudotis tiek Buto Nr. 1, tiek Buto Nr. 2 gyventojams, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada, kad priimti potvarkiai vertintini kaip savivaldybės sprendimas, atitinkantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, kurių pagrindu patalpos galėtų būti trečiajam asmeniui parduotos lengvatinėmis sąlygomis.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Apeliacinis skundas, be kita ko, grindžiamas aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, visiškai nepasisakė dėl ieškovės prašymo taikyti ieškinio senatį trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų atžvilgiu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klausimą dėl ieškinio senaties taikymo išnagrinėjo ir išsamiai dėl jo pasisakė. Todėl apeliantei nenurodžius procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimo pagrindo, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nepažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.